Sekant užkariautojo pėdomis

 

„Aleksandras“

 

Autorius: Edmundas Richardsonas

 

Leidykla „St. Martin's“, 480 puslapių, 33 JAV doleriai

 

Senovės pasaulis regėjo daugybę karalių ir užkariautojų, tačiau nebuvo kito tokio kaip Aleksandras Didysis. Niekas kitas taip greitai neiškilo, taip plačiai nekeliavo ir nepaliko tokio gilaus pėdsako. Parašyta daugybė veikalų apie Aleksandro šeimą, karinę karjerą, paskutiniuosius gyvenimo metus bei kultūrinį palikimą. Visgi, jei daugumoje pasakojimų apie Aleksandrą dėmesys sutelkiamas į tam tikrus aspektus, išskirtinėje Edmundo Richardsono knygoje „Aleksandras: dievas, karalius, žmogus“ (angl. *Alexander: God, King, Man*) atskleidžiama visa jo asmenybės įvairiapusiškumas.

 

Aleksandras (epitetą „Didysis“ jis gavo jau po mirties) gimė 356 m. pr. m. e. Makedonijos sostinėje Peloje. Pasak E. Richardsono, Makedonija buvo „apgriuvusi ir izoliuota“ graikų valstybė. Pietuose esančių Atėnų ir Tėbų šešėlyje likusią šalį valdė vienas didžiausių senovės oportunistų – Aleksandro tėvas Pilypas II; jis užgrobė valdžią regione, pernelyg nesukdamas galvos, kaip ją išlaikys ar už ką finansuos. Prieš ateinant laikui atsiskaityti už savo veiksmus, 336 m. pr. m. e. dukters vestuvių metu Pilypą nužudė jo paties asmens sargybinis. E. Richardsonas rašo, kad Aleksandras reagavo taip, kaip pasielgtų bet kuris pretendentas į Makedonijos sostą: palaidojo tėvą, sustiprino savo populiarumą panaikindamas visus mokesčius ir pašalino varžovus, įskaitant pamotę bei įseserę.

 

Jis paveldėjo didžiausią nuolatinę kariuomenę Europoje, tačiau, kaip pažymi E. Richardsonas, neturėdamas mokesčių pajamų, turėjo „prašyti, skolintis ir plėšti – vien tam, kad pamaitintų kareivius ir jiems sumokėtų“. Jo karinį instinktą dar labiau skatino mokytojo Aristotelio pagarba Homero epams.

 

Ant šio abejotino pagrindo išaugo viena galingiausių pasaulyje kada nors regėtų karo mašinų; ji skynėsi kelią nuo dabartinės Turkijos per Levantą iki Egipto, o vėliau patraukė į Babiloną, Persiją ir Indiją. Ankstyvuosius savo žygius Aleksandras vykdė su stulbinančiu ryžtu ir drąsa. Iso mūšyje (333 m. pr. m. e.) jis pirmą kartą nugalėjo Persijos karalių Darijų III. „Nuo pirmosios atakos iki Darijaus pabėgimo“, – stebisi p. Richardsonas, – „praėjo vos dvi valandos. Tačiau per tą laiką pasaulis pasikeitė.“ Kitas valdovas galbūt būtų sustojęs ties Isu. Aleksandras tik pradėjo savo žygį.

 

P. Richardsono biografijoje – nepaisant jos trijų dalių paantraštės – pinasi dvi gijos: didvyris (kurį suformavo Aleksandro „vaikystės aistra Homero kūrybai“) ir paprastas žmogus. Iš pradžių šios dvi asmenybės buvo atskiros, tačiau stulbinanti Aleksandro sėkmė jas sujungė. Laikui bėgant Aleksandras pranoko visus savo pirmtakus, o tai vis labiau skatino jį tapatintis su mitinėmis asmenybėmis ir matuoti save pagal jas.

 

Durhamo universiteto klasikinės filologijos profesorius p. Richardsonas niekada nepamiršta nei pasakojamų įvykių romantikos, nei jų šiurpios pusės – pradedant nukirstais vyrų pasididžiavimo organais (Egipto faraonas Merneptahas gyrėsi, kad jo kariuomenė per vieną dieną nukirto 6 111 priešų narių) ir baigiant tuo, kaip Aleksandras pavergė tūkstančius savo tautiečių graikų vardan graikų laisvės.

 

P. Richardsonas taip pat atsargiai vertina ir legendas. Gordijuje (centrinėje Turkijoje) Aleksandras aptiko seną vežimą, kuriam, pasak legendos, būdingos paslaptingos galios: tas, kam pavyktų atrišti virvę, laikančią jungą prie vežimo, būtų „lemta valdyti Aziją“ – tai buvo iššūkis, kurio jis negalėjo atsisakyti. Panašiai kaip Indiana Džounsas filme „Dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ (1981 m.), nesilaikydamas garbingos kovos taisyklių, išsitraukė pistoletą ir nušovė kalavijuočiu ginkluotą kairietį, taip ir Aleksandras įvykdė keistai aktualią pranašystę: nepavykus atrišti virvės, jis ją tiesiog perkirto. „Atrodo, kad ši legenda, kuriai tariamai jau daugybė amžių“, – daro išvadą p. Richardsonas, – „buvo sukurta būtent tada, kai Aleksandras atvyko į miestą. Tikroji Gordijaus mazgo mįslė slypėjo ne tvirtai aplink vežimo jungą apvyniotose virvėse.“ Visa esmė slypėjo pačioje istorijoje.

 

Aleksandro kariams siaubas pamažu nustelbė romantiką. Pergalė prieš nekęstamus persus teikė didžiulį džiaugsmą. Didžiųjų senovės sostinių užėmimas ir plėšimas tikriausiai atrodė kažkas nepaprasto. Tačiau priverstinį žygį į Indiją (327–325 m. pr. m. e.) persmelkė nerealumo jausmas ir baimė, mat graikų žinios apie šį subkontinentą – kaip ir strateginis susidomėjimas juo – buvo praktiškai nulinės.

 

Kai dar nė trisdešimties neturintis Aleksandras peržengė Hindukušo kalnus, jo užkariavimai iš plėšikavimo, teritorijų plėtros ir keršto už persų invazijas virto epine, vis labiau chaotiška fantazija. Kaip savo knygoje „Graikų patirtis Indijoje“ (angl. *The Greek Experience of India*, 2019 m.) teigia Richardas Stonemanas, vietiniai gyventojai žaidė pagal tas pačias taisykles: „Tokią lengvą daugelio šių žmonių kapituliaciją galima paaiškinti ne tik žiaurumu, kurio sulaukdavo pasipriešinusieji, bet ir nuojauta, kad Aleksandras čia ilgai neužsibus. Žaibiškas vizitas įgulai įkurdinti neturėjo tapti ilgalaike problema.“

 

Plutarchas tvirtino, kad Aleksandras miegodavo pasidėjęs po pagalve Aristotelio asmeniškai komentuotą „Iliadą“. Bet kuriuo atveju, nepaliaujamą, beveik antžmogišką Aleksandro veržlumą sunku įsivaizduoti be Homero nubrėžtos moralinės skirties tarp malonumo ir dažnai šiurpios šlovės. Taip yra ir šiame giliame bei įtraukiančiame R. Richardsono pasakojime. Kulminacinė Homero aprašyta Hektoro ir Achilo dvikova jaudina būtent dėl ​​to, kad švelnūs Hektoro žmonos, svainės ir motinos maldavimai negali jo sulaikyti nuo kovos ir beveik neišvengiamos mirties – ir todėl, kad žinome: Achilo pergalė bus trumpalaikė, mat jis, kaip ir Aleksandras, pasirinko amžiną šlovę, o ne nepastebimą ir ramų gyvenimą.

 

Ploname Jasperio Griffino šedevre „Homeras apie gyvenimą ir mirtį“ (1980 m.) aprašoma homeriškosios šlovės našta: „Šiuos vyrus į priekį gena ne aklas ar nesąmoningas didvyriškumas. Akis į akį susidūrę su mirtimi, jie suvokia tiek pareigą, tiek siaubą.“ Epo didvyris neniekina mirties; jis supranta jos rimtumą, tačiau vis tiek stoja su ja į akistatą. Aleksandro žygdarbiai ir karališkasis įvaizdis prilygsta dievams, tačiau, kaip pastebi J. Griffinas, „nenugalimas karys būtų absurdas; kiekvienas žmogus privalo susidurti su mirtimi.“

 

Pasak pono Richardsono, visiems generolams (išskyrus pačius sėkmingiausiuosius) tarnystė Aleksandrui galiausiai reiškė pasiaukojimą „dėl kito žmogaus svajonių“ ir – tragiška tiesa – būtinybę „peržengti savo žmogiškumo ribas“. Aleksandras mirė toli nuo namų, Babilono rūmuose (ponas Richardsonas daro prielaidą, kad nuo vidurių šiltinės), 323 m. pr. m. e. Tie, kurie liko po jo mirties, galėjo pacituoti – kaip tai daro ponas Richardsonas – babiloniečių „Gilgamešo epą“: „Sapnas buvo nuostabus, / Tačiau košmaras tapo tikrove. / Bet kad ir kokia gili būtų tamsa, / Privalome laikytis svajonės.“

 

---

 

Ponas Carteris yra „Christie's“ aukciono namų pasaulinio XX ir XXI a. meno skyriaus vadovas.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: Keeping Up With a Conqueror. Carter, Max.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2026: C9.