„Ilgesnis gyvenimas nebūtinai reiškia geresnį gyvenimą.
Įvairaus amžiaus žmonės – nuo 30 iki 80 metų – yra apsėsti ilgaamžiškumo idėjos: vartoja daugybę vitaminų, valgo „supermaistą“, perka šviesos terapijos įrangą – viskas tam, kad gyventų kuo ilgiau. Tuo pat metu, dėka medicinos pažangos, ilgėja gyvenimo trukmė žmonėms, sergantiems ligomis, kurios anksčiau būdavo mirtinos.
Tačiau anksčiau ar vėliau, norime to ar nenorime, kūnas susidėvi. Mes dedame milžiniškas pastangas, kad pridėtume papildomų metų, tačiau per mažai dėmesio skiriame tų metų kokybei.
Visgi dabar, visuomenei senstant ir vis daugiau žmonių matant, kaip jų artimieji senatvėje silpsta ir kenčia, kyla klausimas: ar to paties norėtume sau arba savo vaikams? Sveiko gyvenimo trukmė tampa tokia pat svarbi, kaip ir bendra gyvenimo trukmė.
73-ejų Cecelia Poole, iš pensijos išėjusi slaugytoja, gavo prietaisą, padedantį jos širdžiai funkcionuoti. „Šiuolaikinė medicina neįtikėtinai gerai išmoko pratęsti biologinį gyvenimą.“ „Esu viena iš tų, kurioms tai buvo naudinga“, – sako ji.
Būdama hospise dėl pažengusio širdies nepakankamumo, ji svarsto, ar egzistuoja toks pat subtilus būdas įvertinti, koks iš tiesų yra tas papildomai gautas gyvenimas.
„Kaip gerai gebame atskirti gyvenimo pratęsimą nuo likusio gyvenimo kokybės gerinimo ir ar klausiame paties paciento, kas jam svarbiausia? – klausia Poole. – Manęs niekas to neklausė.“
Natūralu, kad žmonės nori gyventi ilgai. Jie myli savo gyvenimą ir jame esančius žmones. Jie bijo mirties. JAV vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė gimus siekia 79 metus, tačiau, kaip rodo „Pew Research Center“ duomenys, amerikiečiai vidutiniškai norėtų gyventi ilgiau – iki 91 metų.
Tikėtina, kad tais vėlesniais metais žmonės nori būti santykinai sveiki. Vis dėlto, kaip valstybė, šio tikslo nepasiekiame.
Sveiko gyvenimo trukmė – vidutinis metų skaičius, kurį žmogus nugyvena būdamas visiškai sveikas, – siekia apie 65 metus. Tai reiškia, kad maždaug 14 metų praleidžiame blogėjančios sveikatos būsenoje. Tačiau tai nereiškia, kad šie metai yra beverčiai.
Nancy Berlinger, vyresnioji „Hastings“ bioetikos centro (angl. *Hastings Center for Bioethics*) tyrėja, pasakoja, kad jos motina, kuriai jau per 90 metų, po insulto išmoko tapyti – persikėlusi gyventi į globos namus, ji pradėjo lankyti meno studiją. „Dabar jos gyvenimui prasmę, tikslą ir džiaugsmą suteikia tapyba, taip pat šeima, vaniliniai ledai ir „Hershey“ šokoladukai“, – sako ji.
Visgi didėjantis atotrūkis tarp bendros gyvenimo trukmės ir sveiko gyvenimo trukmės kelia klausimų: koks iš tiesų yra ilgas gyvenimas ir ar papildomi metai turėtų būti pagrindinis siekis?
„Šiuolaikinės medicinos sėkmė turėtų būti vertinama ne tik pagal tai, kiek metų pridedame, bet ir pagal tai, kokias galimybes tie metai suteikia juos gyvenantiems žmonėms“, – teigia vidaus ligų gydytoja dr. Shoshana Ungerleider.
S. Ungerleider, įkūrusi ne pelno siekiančią skaitmeninę platformą „End Well“ (kurioje pateikiama informacija apie gyvenimo pabaigą, sunkias ligas ir slaugą), skatina žmones užduoti tokius klausimus: „Kaip gali atrodyti mano gyvenimas, jei nuspręsiu taikyti šį gydymą?“ arba „Jei mano tikslas – po šešių mėnesių dalyvauti anūko išleistuvėse, ar jausiuosi pakankamai gerai pakankamai, kad galėtumėte dalyvauti?“
Gyvenimo kokybė kiekvienam reiškia ką kita. Tačiau daugeliui ypač svarbi galimybė bendrauti ir palaikyti ryšį – ypač su artimaisiais.
Paliatyviosios pagalbos gydytoja dr. Diane Meier, siekdama išsiaiškinti, kas pacientams svarbiausia, pateikia jiems tokį scenarijų: „Įsivaizduokite, kad šiandien išeinate iš gydytojo kabineto, jus partrenkia automobilis, patiriate sunkią galvos smegenų traumą, o po trijų mėnesių jūsų būklė negerėja. Ar norėtumėte, kad būtų taikomos gyvybę palaikančios priemonės, ar pageidautumėte tik tokių veiksmų, kurie padėtų malšinti skausmą bei kitus simptomus?“
Maždaug 80 proc. žmonių nenori medicininių intervencijų, kurių vienintelis tikslas – palaikyti gyvybę; likusieji pageidauja, kad būtų daroma viskas, kas įmanoma, gyvybei išsaugoti.
Pasak gydytojos, žmonės neretai pakeičia savo nuomonę. Kai kalbama tik teoriškai, lengva pasakyti, kad nenorėtumėte būti prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. „Kai žmogus sunkiai suserga ir vienintelė kita alternatyva yra mirtis, požiūris dažnai pasikeičia“, – teigia D. Meier, įkūrusi Paliatyviosios pagalbos plėtros centrą (angl. *Center to Advance Palliative Care*).
83-ejų Peteris Geisas slaugė savo velionę žmoną Altheą, sirgusią Alzheimerio liga, o paskutinėmis gyvenimo dienomis buvo šalia savo 91-erių tėvo, kuriam buvo atlikta intubacija. P. Geisas pasakoja, kad jį vargina įvairūs sveikatos negalavimai, tad mirtis gali ištikti tiek rytoj, tiek po dešimties metų. Jis sakė savo vaikams, kad yra pasirengęs išeiti. „O jie atsako: „Ne, ne, ne! Toliau gerk vaistus, kuriuos paskyrė gydytojas.“
„Žinoma, kiekvieną rytą jaučiuosi dėkingas, kad pabundu gyvas dar vienai dienai“, – sako jis. Tačiau, kadangi Altheos nebėra, „kai ateis mano paskutinė diena, nesigailėsiu nieko.“ „Labai tikiuosi, kad tai įvyks greitai ir be varginančio gulėjimo ligoninėje.“
Dauguma žmonių linki sau to paties, tačiau garsiai apie tai nekalba. „Didesnė tikimybė, kad ateitis susiklostys taip, kaip norite, jei iš tiesų gerai pagalvosite, kas jums svarbiausia, ir aptarsite tai su savo artimaisiais“, – teigia dr. Louise Aronson, geriatrė ir knygos „Elderhood“ autorė.
Aiškiai suformuluokite ir išdėstykite savo pageidavimus išankstiniuose nurodymuose. Ar norėtumėte, kad būtų naudojami maitinimo zondai, dirbtinio kvėpavimo aparatai ar kitos, gyvybę palaikančios, priemonės? Kada – ir ar apskritai – norėtumėte, kad būtų nutrauktos medicininės intervencijos? Tokie sprendimai yra svarbūs, tačiau, remiantis „Pew Research Center“ duomenimis, mažiau nei trečdalis JAV suaugusiųjų yra surašę išankstinius nurodymus dėl gydymo (angl. *living will* arba *advance directives*).
Gydytojas Ezekielis Emanuelis jau seniai teigia, kad sulaukęs 75-erių nebenorėtų taikyti gyvybę palaikančių procedūrų, pavyzdžiui, dializės ar širdies šuntavimo operacijų. Šiuo metu 69-erių onkologas sako, kad savo nuomonės nepakeitė. Jei sulaukęs daugiau nei 75-erių jis susirgtų ūmine leukemija – liga, kurią tokiame amžiuje sunku išgydyti, – jis nenorėtų gydytis chemoterapija vien tam, kad laimėtų dar keletą mėnesių.
Jis sako, kad verčiau gyventų be chemoterapijos ir „likusį ribotą laiką praleistų su vaikais bei anūkais“.
Slaugytoja Poole turi nedaug laiko. Jos, širdyje esantis, prietaisas ir toliau siunčia elektrinius impulsus, skatinančius širdies raumenį susitraukti, tačiau aplink širdį esantys audiniai nyksta ir vis prasčiau reaguoja į šiuos signalus.
Medikai jai siūlė papildomų intervencijų, kurios galėtų padidinti tikimybę, kad ji išgyvens ilgiau. Ji atsisakė, nes šios priemonės nepagerintų jos gyvenimo kokybės, be to, sėkmės tikimybė nėra didelė.
„Gyvenimas yra gražus, aš jį labai myliu, – sako ji. – Pasirinkau oriai priimti faktą, kad prasmingai nugyventas gyvenimas gali oriai ir baigtis.“ [1]
1. Turning Points: Should a Long Life Be the End Goal? --- For many, the quality of life in later years is as important as its length; 'A life well-lived can also end with dignity'. Ansberry, Clare. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 16 Nov 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą