„Įspūdingas ir nerimą keliantis dirbtinio intelekto poveikis dažnai palydimas pastaba, kad net patys pažangiausi įrenginiai ir robotai niekada neprilygs *Homo sapiens sapiens*. Šią viltį galima būtų pavadinti paskutiniuoju žmogaus išskirtinumo bastionu – iliuzija, kurios laikosi „pasipūtusi beždžionė“. Niujorke dirbanti gyvūnų tyrinėtoja Christine Webb savo naujausioje knygoje – kūrinyje, kurį, tiesą sakant, itin verta perskaityti dėl jo skatinančio mąstyti turinio – nuverčia šią iliuziją nuo pjedestalo. Žinoma, daugelis „daugiau nei žmogiškosios“ gyvybės tyrinėtojų bei gamtos tematikos autorių – tarp jų ir pačios C. Webb mokytojos Jane Goodall bei Fransas de Waalas – tą darė jau nuo Charleso Darwino laikų. Ch. Darwinas yra pasakęs, kad jo veikalas „Rūšių kilmė“ prilygsta prisipažinimui įvykdžius žmogžudystę; vis dėlto tai tebuvo pasikėsinimas nužudyti. Žmogaus išskirtinumo dogma išliko, o dabar, ironiška, ji netgi išgyvena atgimimą, kurį paskatino dabartinis ažiotažas aplink dirbtinį intelektą.
Knygos pradžioje pateikiamas garsus literatūrinis šio pranašumo komplekso pavyzdys: „Koks nuostabus kūrinys yra žmogus! Koks kilnus savo protu, koks beribis savo gebėjimais! Koks tobulas ir žavus savo išvaizda bei judesiais! Veiksmais – tarsi angelas, suvokimu – tarsi dievas! Pasaulio puošmena, gyvūnų karalystės tobuliausias pavyzdys!“ Šekspyro pavaizduotame Hamlete galima įžvelgti netgi pašaipą. C. Webb atsako į šią puikybę, pasitelkdama tarpdisciplinines įžvalgas apie tuos pačius „šedevrus“ – nuostabius gebėjimus, – kurių turi ir kitos rūšys, kartais netgi labiau išvystytus nei žmonių.
Nors maži vaikai, vedami įgimtos „biofilijos“, intuityviai jaučia šią lygybę, gamtos mokslai – kad ir kaip ironiška – ilgą laiką rėmėsi prielaida apie epistemologinį žmogaus pranašumą. Kaip pavyzdį C. Webb nurodo aštrią reakciją į evoliucinės ekologės Monicos Gagliano iškeltą hipotezę apie gėdingąją mimozą (*Mimosa pudica*). M. Gagliano teigė, kad augalai, nors ir neturi smegenų, vis dėlto pasižymi tam tikra atminties forma ir gebėjimu mokytis.“ [1]. Vis dėlto, intelektą ir sąmonę apibrėžti vien tik per žmogaus smegenims analogiškų smegenų buvimą – tai tarsi užburtas ratas samprotavimuose.
Webb kritika – įtraukiantis skaitinys; autorė meistriškai supina primatologines įžvalgas (dažnai pateikiamas nepretenzingai, pirmuoju asmeniu) su vaikystės prisiminimais, patirtimi gamtoje, novatoriškais kitų mokslo sričių darbais bei čiabuvių kultūrų požiūriais. Nepasiduodama sentimentaliam gamtos romantizmui, ji vaizdžiai parodo, kad gebėjimai ir bruožai, kadaise laikyti išskirtine žmonių sritimi – pavyzdžiui, priežastinis ir į ateitį nukreiptas mąstymas, ilgalaikis dėmesio sutelkimas, rankų miklumas, empatija, intelektas bei sąmonė – iš tiesų būdingi ir kitoms gyvoms būtybėms. Mąstymo modeliai, grindžiami hierarchija, skalėmis ar tikslingumu (teleologija), evoliucijos teorijai yra svetimi, mat „kikiliai ir varlės, mėlynieji banginiai ir baobabai, pelės ir žmonės – visi turi bendrą istoriją, kuri per amžius yra giliai persipynusi“. Žvelgiant iš šios planetinės perspektyvos, skirtumai tėra laipsnio klausimas; jų negalima esencialistiškai ar negrįžtamai priskirti „aukštesniems“ ar „žemesniems“ organizmams. Tai, kad socialiniai darvinistai pasitelkdavo panašią logiką žmonių grupėms skirstyti į „pranašesnes“ ar „menkesnes“, rodo, jog idėja apie išskirtinį, privilegijuotą žmogaus statusą skatina dominavimą ir diskriminaciją – netgi kitų žmonių atžvilgiu.
Atliekant mintinį eksperimentą, kuriame reikia rinktis – išgelbėti šimtą šunų ar vieną žmogų, – suaugusieji „natūraliai“ renkasi žmogų. Tačiau maži vaikai žmonių ir šunų gyvybes laiko lygiavertėmis; nagrinėdama šį faktą, Webb daro išvadą, kad sprendimas, dažnai laikomas savaime suprantamu, iš tiesų yra kultūriškai įgytas ir reikalauja pagrindimo. Autorė siekia įveikti „išskirtinumą“ (angl. *exceptionalism*) – per šimtmečius religijoje, kultūroje, politikoje ir moksle įsišaknijusią nuostatą – pasitelkdama „atsimokymo“ (angl. *unlearning*) procesą. Tai nereiškia, kad kitos gyvos būtybės yra „tokios pat kaip mes“; veikiau pripažįstama, kad jos pasižymi savitomis intelekto, (savi)sąmonės, bendravimo bei bendradarbiavimo, empatijos ir kitomis formomis.
Gamtos mokslai – vis dar susitelkę į (nykstančios) gamtos įvairovės klasifikavimą į rūšis – dar toli gražu nesuvokia visos jų įvairiapusių gebėjimų apimties ir nepripažįsta, kad šios „kitos“ būtybės pasižymi racionalumu, kalba, gebėjimu naudotis įrankiais, kultūra, inovacijomis, moralumu bei sąmone. Pasak Webbo, taip yra iš dalies todėl, kad – tiek mokyklose, tiek pažangiausiose tyrimų laboratorijose – mes vis rečiau „išeiname į gamtą“; žmonija iš esmės atsidūrė ekologinės amnezijos būsenoje, kurioje nebėra vietos tiesioginiam stebėjimui. Tyrėjai gali skrosti gyvūnų smegenis, tačiau vis tiek nežino, kaip tie gyvūnai mąsto.
Webbas puikiai išmano ne tik primatus (išskyrus žmones), bet ir nepaprastuose kitų rūšių, įskaitant augalus, gebėjimuose. Gyvūnai ne tik naudoja įrankius – kaip varnos, kurios mėto graikinius riešutus ant kelių, laukdamos, kol transporto priemonės juos sutraiškys, – bet ir geba tokius įrankius gaminti, išbandyti ir tobulinti. Be to, jie tai daro ne tik dėl maisto paieškos: jie naudoja įrankius bendravimui, konstravimui, laiko praleidimui, savęs gydymui ar rūpinimuisi sergančiais žmonėmis.
Tokios emocijos kaip užuojauta, noras atitaisyti žalą, noras padėti ir pavydas – visa tai yra prosocialaus elgesio pagrindas – nėra būdingos tik žmonėms, net jei tam tikri laboratoriniai eksperimentai, sukurti su įgimtu šališkumu, gali rodyti ką kita. Bandomieji gyvūnai gyvena sąlygomis, kurios toli gražu nėra natūralios, o palyginimui naudojamos žmonių grupės paprastai priklauso „KEISTAI“ populiacijai (vakariečiai, išsilavinę, industrializuoti, turtingi ir demokratiniai) – demografinei grupei, kuri vargu ar reprezentuoja pasaulio populiaciją. Vis dėlto ši grupė yra nepaprastai sumani apgaudinėti tiek save, tiek kitus.
Su sąmoju, pasitikėjimu ir įtikinama įžvalga Webb pasakoja apie savo išsivadavimą iš iškreipto mokslo isteblišmento, kuris tvirtina apie žmogaus pranašumą. Termitų piliakalniai proporcingai yra aukštesni nei Burj Khalifa Dubajuje; strazdų giesmės yra ne mažiau virtuoziškos nei Schuberto sonatos. Šiame kontekste dėmesys niekada nesutelkiamas į konkurenciją ar dominavimą, o į skirtumų pripažinimą.
Webb meta iššūkį galingam tabu: prielaidai, kad augalai negali turėti sąmonės. Ji įžvalgiai pastebi, kad sąmonės priskyrimo riba buvo dar labiau nustumta žemyn Aristotelio *scala naturae* – bet kaip dėl grybų? Daugelis jos kolegų nenori eiti taip toli, ir net pati Webb lieka neaiški. Tačiau ji tvirtina, „kad žmogaus išskirtinumas užgožia mūsų gebėjimą nešališkai įvertinti šias galimybes – galimybes, kurios yra bent jau tokios pat įtikimos, kaip keistai nenuoseklios sąvokos, šiuo metu priimamos kaip „sveikas protas“. Beje, „žemesniųjų“ būtybių, kurios gali jausti skausmą ir turėti tam tikrą sąmonės formą, gydymas kelia tokią pat reikšmingą etinę problemą kaip ir eksperimentai su gyvūnais (praktika, kuri dabar plačiai ginčijama arba draudžiama dėl etinių priežasčių), ypač kai atsižvelgiama į įprastinį vabzdžių naikinimą mokslo įstaigose.
Iki šiol geranoriški skaitytojai greičiausiai supras autorės mintis. Tačiau daugelis gali suklysti devintame skyriuje „Mūsų čiabuvių paveldas“, kuriame ji atkreipia dėmesį į pavyzdinį santykį su aplinka, atsekdama jį nuo gyvūnų piešėjų Šovė oloje Prancūzijoje iki šiuolaikinių čiabuvių ritualų ir praktikų. Šis santykis yra įsišaknijęs abipusišku davimu ir ėmimu bei atsakomybės jausmu už visas gyvas būtybes, įskaitant kalnus, uolas, upes, ežerus, dangų, dangaus kūnus, vėją ir orus, kurie visi laikomi sielą turinčiais arba galinčiais turėti sąmonę. Užmegzti dialogą su animistais? Galbūt net perimti animistinį mąstymo būdą?
Žvelgiant iš čiabuvių perspektyvos, žmonės yra mažiausiai patyrę Žemės gyventojai, turintys daugiausiai ko pasimokyti – iš savo artimųjų, kurie yra vyresni už *Homo sapiens* ir greičiausiai pergyvens mūsų rūšį. „Arogantiškų beždžionių“ – kurių pompastiškumą kasdien atskleidžia jų pačių sukeltos „stichinės“ nelaimės – požiūrį turi pakeisti nuolankumas. Bet ar tai iš tikrųjų padės kovoti su katastrofiškais klimato pokyčiais ir sparčiu rūšių nykimu? Šios „arogantiškos beždžionės“ ir toliau susitelkia ties geoinžinerija, ekspedicijomis į Marsą ir postžmogiškos, dirbtinio intelekto valdomos ateities perspektyva. Priešingai, Webbas rekomenduoja leisti gamtos pasaulio patirčiai – nesvarbu, ar tai būtų susidūrimas su agresyvia gorila, ar tvankaus karščio ištvermė – įsismelkti į atmintį ir paskatinti apmąstymus. Tik per nuostabos ir pagarbos jausmą dėl savo kuklios vietos kosmose gali atsirasti tikrai visavertė kosmopolitizmo forma.
Webbo knyga siūlo prieinamą ir nuoširdžiai viltingą mokslinių tyrimų sintezę, pagrindžiančią kilnias filosofines ir kultūros studijų koncepcijas realybe. Tai turėtų būti privaloma skaityti kiekvienoje biologijos klasėje ir perduoti specialistams, pavyzdžiui, miestų planuotojams, kurie šiuo metu atsakingi už miestų karščio bangų valdymą. Albertas Einšteinas kartą pastebėjo, kad kai trūksta laiko, žmonės paprastai penkias minutes skiria problemos apibrėžimui ir 55 minutes jos sprendimui. Šis santykis turi būti pakeistas.
Christine Webb: „Arogantiškoji beždžionė“ (*Der arrogece Affe*). Žmogaus pranašumo mitas ir ko galime išmokti iš kitų rūšių.
Iš anglų kalbos vertė Stephanie Singh. „Ullstein Verlag“, Berlynas, 2026 m. 232 puslapiai, kietas viršelis, 24,99 euro. [2]
1. Monica Gagliano yra evoliucijos ekologė, kurios 2014 m. tyrimas parodė, kad jautrus augalas Mimosa pudica gali mokytis iš patirties ir išsaugoti prisiminimus mažiausiai 28 dienas neturėdamas smegenų ar nervinių sistemų. Jos tyrimai metė iššūkį tradiciniams intelekto apibrėžimams, parodydami, kad augalai geba priprasti (angl. *habituation*) – tai pagrindinė mokymosi forma, kuri anksčiau buvo priskiriama tik gyvūnams.
Kritimo eksperimentas
• Eksperimento eiga. Dirbdama Vakarų Australijos universitete, Gagliano su kolegomis sukonstravo specialų įrenginį, kuris 56 vazonuose augančius jautriuosius mimozos (*Mimosa pudica*) augalus numesdavo iš maždaug 15 cm (šešių colių) aukščio ant minkšto paviršiaus. Kiekvienas augalas buvo numestas 60 kartų iš eilės, darant penkių sekundžių pertraukas.
• Spartus pripratimas. Įprastai jautrioji mimoza, pajutusi pavojų ar dirgiklį, kaip gynybinę reakciją suskleidžia lapus. Eksperimento metu, po keturių–šešių kritimų, augalai nustojo skleisti lapus – jie „suprato“, kad kritimas nesukelia jokios fizinės žalos.
• Išsekimo galimybės atmetimas. Siekdami įsitikinti, kad augalai lapų neskleidžia ne dėl to, jog yra tiesiog per daug pavargę, tyrėjai pripratusius augalus pakratė. Reaguodami į naują dirgiklį, augalai nedelsdami suskleidė lapus; tai patvirtino, kad jie išmoko ignoruoti būtent tą nepavojingą kritimą.
Pagrindinės išvados ir reikšmė
• Ilgalaikė atmintis. Gagliano pakartotinai ištyrė augalus po to, kai kurį laiką jų niekas netrikdė. Paaiškėjo, kad net praėjus 28 dienoms, numetus augalus, jie vis dar „prisiminė“, jog lapų skleisti nereikia. Tai – atminties trukmė, pranokstanti daugelio vabzdžių gebėjimus.
• Prisitaikymas prie aplinkos. Kaip išsamiai aprašyta žurnale „Oecologia“ (per „PubMed“) paskelbtame tyrime, augalai, augę silpno apšvietimo sąlygomis, mokėsi greičiau ir informaciją prisiminė ilgiau. Kadangi lapų skleidimas sustabdo fotosintezę, gebėjimas ignoruoti klaidingus pavojaus signalus yra ypač svarbus, kai šviesos trūksta.
• Decentralizuotas pažinimas. Kaip nurodo „National Geographic“, šie atradimai rodo, kad atminčiai ir mokymuisi nebūtini gyvūnų neuronai. Tikėtina, kad augalai informacijai kaupti ir atgaminti pasitelkia decentralizuotus kalcio jonų bei elektrinių signalų tinklus.
2. Der überfällige Sturz des Menschen: Selbst Pflanzen könnten ein Bewusstsein haben: Die Tierforscherin Christine Webb verabschiedet den Anthropozentrismus. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 20 Aug 2026: 10. CLAUS LEGGEWIE
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą