Kaip realiai apginti Lietuvos laisvę?

Taip, kaip mes atgavome tą laisvę. Žmonės turi eiti į gatves ir aikštes, taikiai protestuoti ir naudoti žiniasklaidą, kad viešintų visus agresorių žiaurumus prieš civilius. Ir jei Lietuvos kariuomenės kariai pradėtų šaudyti, jie, kartu su civiliais gyventojais aplink juos, būtų sunaikintos raketomis su pasiteisinimu: juk jie buvo pavojingi, šaudė. Keista, kad mūsų netinkamai ginkluota ir netinkamai parengta armija kelia grėsmę mūsų gyvybei ir Lietuvos laisvei. Ar tai žino Lietuvos kariuomenės kariai? Tyrimai rodo, kad  protingi žino.

„Netgi šiais laikais, kai, regis, nedidelė kariuomenė neturi šansų prieš pažangias ir milžiniškas pajėgas turintį oponentą, galintį suduoti triuškinantį raketinį smūgį iš didelio atstumo arba veržtis, naudojant kiekybinę bei ugnies galios persvarą. 

Mes pereiname nuo paklusnumo prie įsipareigojimo. Mūšio laukas keičiasi: atstumai milžiniški, ginklų galia išaugusi, nebėra glaustos rikiuotės, nereikia išlaikyti fronto, sudėtingumas ir greitis didėja, tad mums reikia, kad žmonės galėtų priimti sprendimus be priežiūros, toli vienas nuo kito, išsiskaidę, reikia decentralizacijos. Vadinasi, mes norime, kad karys savo darbą darytų, kaip savo projektą. 

Čia mano planas, čia mano idėja. Jau dabar stengiamės atrasti būdus, kaip padidinti lengvųjų pėstininkų efektyvumą, kovojant su mechanizuotais pėstininkais, remiamais tankų ir artilerijos“, – sakė Vaidoto bataliono vadas E. Lastauskas. 

Iš savanoriškai tarnybą pasirinkusių privalomąją karo tarnybą karių net 32 proc. mano, kad agresijos atveju Lietuvai neįmanoma apsiginti, kol ateis sąjungininkų pagalba."

Taigi, protingi Lietuvos kariuomenėje žino, kad Lietuvos laisvė, jos gynybai  skirtas milijardas eurų per metus, ir jie yra patys bei jų šeimos ir kiti civiliai, - viskas, - yra aukos, kad riebalais aptekę Lietuvos ministrai, generolai ir prezidentai galėtų pasipuikuoti, prieš smukdami iš Lietuvos per upelį prie sienos, kaip tai padarė Antanas Smetona.