“Istoriko dr. Mariaus Ėmužio knyga „Šeimininkas ir jo
dvariškiai“ – tai fundamentalus ilgamečio sovietinės Lietuvos vadovo Antano
Sniečkaus biografijos tyrimas, griaunantis ir stereotipus apie jį.
Intriguojanti pradžia
Knygos pradžia nuteikia lengvam, net intriguojančiam
skaitymui: 1926 m. gruodžio 27-ąją (tą rytą prie VI forto buvo sušaudyti keturi
žinomi komunistai) į Kauną atvykęs iš pasiturinčios suvalkiečių ūkininkų šeimos
kilęs 23 metų jaunuolis Šančiuose ieškojo trobelės, kur galėtų užmegzti ryšius
su draugais, vykdydamas slaptą Maskvos užduotį.
Tas jaunuolis – A. Sniečkus, kurio tolesnė politinė veikla
knygoje plačiai atsiskleidžia kantriam ir įdėmiam skaitytojui, o ne tam, kuris
tikisi vien politinio detektyvo, lengvo pasakojimo (šiame rašinyje daugiausia
dėmesio skiriama pačiam A. Sniečkui, o ne jo dvarui ir dvariškiams).
Gimnazistas A. Sniečkus su marksizmu susipažino Voroneže,
kai Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiams okupavus Lietuvą drauge su šeima
pasitraukė į Rusiją. Ten jis patyrė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo
Aleksos-Angariečio idėjų įtaką. Grįžęs į Lietuvą, paliko nepritarusią jo
pažiūroms šeimą ir išvyko dirbti į Alytų. 1920 m. įstojo į Komunistų partiją.
Pabėgo į Rusiją
Tarpukario Lietuvos saugumas gerai žinojo, kas yra Komunistų
partija ir kokie jos tikslai. A. Sniečkus buvo pastebėtas, suimtas, tačiau
netrukus paleistas, laidavus šeimai. Teismo jis laukė būdamas laisvėje, todėl
pasitraukė į Sovietų Rusiją. Po kelerių metų grįžo į Kauną dirbti pogrindyje
partinį darbą. Pasak dr. M. Ėmužio, tarpukariu komunistų veikla Lietuvoje
nebuvo itin ryški. Tam, matyt, įtakos turėjo ne tik jų siekio 1918 m.
bolševizuoti Lietuvą nesėkmė, bet ir keturių vadovų sušaudymas 1926 m.
Lietuva tarpukariu turėjo draugiškus santykius su Sovietų
Sąjunga, kuri bene vienintelė pripažino Vilnių Lietuvos sostine, kai ji ir jos
kraštas buvo okupuoti Lenkijos. Žinoma, vėliau šis pripažinimas, virtęs
sostinės „grąžinimu“ Lietuvai, tapo gerai Kremliaus apgalvota mūsų šalies
okupacijos pradžia. Tačiau grįžkime į draugiškus („draugingus“) santykius su
Sovietų Sąjunga oficialiai deklaravusia tarpukario Lietuvą.
Bendražygiai: (iš dešinės) 16-osios lietuviškos divizijos
Ypatingojo skyriaus (SMERŠ) viršininkas Juozas Bartašiūnas (jo vardu vadintame
Tuskulėnų dvare buvo užkasami nužudyti pasipriešinimo dalyviai), LKP CK
pirmasis sekretorius, sovietinio partizaninio judėjimo štabo viršininkas A.
Sniečkus ir nežinomas asmuo. Apie 1943 m. /Eugenijaus Šiško nuotr. iš Lietuvos
centrinio valstybės archyvo.
Nepaisant minėto draugingumo su SSRS, Lietuvos saugumo ir
žvalgybos tarnybos dirbo savo darbą – sekė komunistų veiklą. A. Sniečkus 1930
m. vėl buvo suimtas ir nuteistas penkiolika metų kalėti už antivalstybinę veiklą.
Tačiau kalėjo kiek mažiau nei trejus metus – buvo iškeistas į Sovietų Sąjungoje
kalintus lietuvius, tarp kurių buvo ir kunigų (pavyzdžiui, Teofilis
Matulionis). A. Sniečkus vėl išvyko į SSRS.
Sugriovė eilinį mitą
Gyvendamas Sovietų Sąjungoje, A. Sniečkus dirbo Lietuvos
sekcijoje prie Komunistų internacionalo (Kominterno). 1936 m. vėl nelegaliai
atvykęs į Kauną, tapo Lietuvos komunistų partijos, veikusios pogrindyje,
pirmuoju sekretoriumi. Beje, šiame poste išbuvo (su trumpomis pauzėmis) iki
savo mirties 1974 m. sausį Druskininkų sanatorijoje.
Anot dr. M. Ėmužio, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo
stalininės represijos, SSRS NKVD suėmė Z. Angarietį ir Lietuvos komunistų
ryšiai su Kominternu nutrūko.
„Mitas yra tai, kad A. Sniečkus, turėjęs fiktyvius Prano
Masiulio dokumentus, pats 1939 m. „prisidavė“ Lietuvos policijai, bijodamas
Maskvos NKVD. Šis gandas galėjo būti paskleistas, siekiant sumenkinti Lietuvos
saugumo tarnybą, kuri jį suėmė. A. Sniečkus buvo nuteistas kalėti aštuonerius
metus. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos komunistams“, – teigė M. Ėmužis.
Atėjo lemtingi Lietuvai 1940-ieji. „Draugingi“ Lietuvos
valdžios santykiai su Maskva, ilgametė pastarosios aktyvi propaganda mūsų
šalies viduje, subtilios inteligentijos vilionės skaudžiai atsirūgo Lietuvai,
jos valstybingumui…
Pripažino juodąją dėmę
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A.
Sniečkus buvo paleistas iš kalėjimo ir paskirtas sovietizuojamo Valstybės
saugumo departamento (VSD) direktoriumi. Jis tęsė savo aršią priešvalstybinę
veiklą eidamas naujas pareigas. Būdamas vadinamojo Liaudies seimo deputatu, jis
pirmas pasiūlė (matyt, buvo instruktuotas) įtraukti į darbotvarkę klausimą dėl
Lietuvos prisijungimo prie SSRS. Tačiau prieš tai, 1940 m. liepos 7-ąją,
patvirtino represinį „Priešvalstybinių partijų ir kito vadovaujančio sąstato
likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos“ planą.
Gynėjas: A. Sniečkus (pirmas iš kairės) Vilniaus
geležinkelio stotyje pasitinka jo užnugariu tapusį SSKP CK sekretorių Michailą
Suslovą. Pirmas iš dešinės – sovietinės Lietuvos Ministrų tarybos pirmininkas
Motiejus Šumauskas, antroje eilėje antras iš dešinės – Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. 1965 m. liepa./Eugenijaus Šiško nuotr.
iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Pagal šį A. Sniečkaus pasirašytą planą visoje Lietuvoje buvo
suimta, nukankinta ar išvežta į Maskvą daug žymių visuomenės veikėjų. „Į A.
Sniečkaus rankas pateko Lietuvos saugumo nesunaikinti agentų sąrašai, ir jis
puolė ieškoti šnipų, dirbusių Komunistų partijoje. Kaip jam teko nustebti,
patyrus, kad, pavyzdžiui, jo bendražygio LKP Centro komiteto sekretoriaus Kazio
Sprindžio žmona Stasė Trakimaitė ir trys jos broliai dirbo VSD agentais. Stasė
ir jo broliai buvo sušaudyti. Beje, esama šaltinių, liudijančių, kad suimant S.
Trakimaitę dalyvavo ir A. Sniečkus. Jo greičiausiai būta ir juos tardant. Ne
veltui vėliau jis pats pripažino, kad jam darbas VSD – „tamsi dėmė“, kad ten
dirbdamas jautėsi „nekaip“, – rašo dr. M. Ėmužis.
Uždraudė grįžti
A. Sniečkus niekada neapgailestavo dėl 1941 m. birželį
pradėtų trėmimų (prie kurių organizavimo prisidėjo) ir kitų represijų prieš
Lietuvos gyventojus. Beje, tarp ištremtųjų buvo ir jo paties giminės. Siaubo
apimta A. Sniečkaus motina Marija su dviem jo broliais ir trimis seserimis 1944
m. pasitraukė į Vakarus, išsižadėjo sūnaus ir nepasidavė įkalbinėjimams grįžti
į sovietinę Lietuvą, sakydama: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje,
aš negrįšiu į Tėvynę.“ M. Sniečkuvienė mirė Vokietijoje 1948 m.
Ne visi buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai žino, kad
sovietų Lietuvos, o ne Maskvos įsakymu jiems nuo 1957 m. nebuvo leidžiama
grįžti į Lietuvą. Pasak istoriko, A. Sniečkų smarkiai išgąsdino antisovietinės
demonstracijos per 1956 m. Vėlines Kauno ir Vilniaus kapinėse. Tuos protestus
paakino kruvini įvykiai Vengrijoje. Be to, A. Sniečkus bijojo grįžtančios iš
Sibiro inteligentijos, ūkininkų.
Po Stalino mirties valdžią savo rankose bandė sutelkti
Lavrentijus Berija – buvęs NKVD vadas, tuo metu vadovavęs SSRS Vidaus reikalų
ministerijai. Jis siūlė liberalizuoti politiką, ieškojo politinės atramos ir
kovoje dėl valdžios ėmė naudoti nacionalinę kortą. Net buvo išsikvietęs
pokalbiui anuomet kalintą Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį. Galėjo būti,
pasak dr. M. Ėmužio, kad jis siūlė jam užimti A. Sniečkaus kėdę, nes L. Berija
kaltino ne į miškus išėjusius žmones, o pačią sovietinės Lietuvos valdžią.
Beje, prieš tai A. Sniečkus mėgino patekti pas L. Beriją, bet nepavyko. Dėl
šios nesėkmės sielvartavo neilgai – 1953 m. pabaigoje L. Beriją, kaip buvo
įprasta SSRS, sušaudė savi.
Stiprino valdžią
Po L. Berijos į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas.
Suprantama, A. Sniečkus, kuris pagal ano meto tvarką labai priklausė nuo
Maskvos komunistų viršūnėlės, siekė kontakto ir su šiuo ūmaus būdo partiniu
veikėju. Nors jų tarpusavio santykiai nebuvo geri, tačiau A. Sniečkus visgi
drįso atsargiai priešintis kai kuriems N. Chruščiovo sprendimams. Pavyzdžiui,
jis suprato, kad Lietuva neįvykdys žemės ūkio užduočių (už tai Maskva griežtai
baudė respublikų vadovus), jei pritars chruščiovinei laukų kukurūzacijai, tad
pro pirštus žiūrėjo į tai, kad kolūkių laukuose už išorinės žalios kukurūzų
sienos slepiasi kitos žalienos… Jei ir bausdavo kolūkių pirmininkus už
kukurūzacijos vengimą, tai skirdavo bausmes, kaip sakoma, dėl akių. Beje,
būtent tuo laikotarpiu A. Sniečkus į žemės ūkio sektorių pastūmėjo jauną ir jam
lojalų Ringaudą Songailą – taip senoji gvardija buvo apdairiai ir neskubant
keičiama jaunais, A. Sniečkui ištikimais įvairių sektorių vadovais. Kartu jis
gebėjo išradingai susidoroti su savo oponentais, pavyzdžiui, paskirdamas į
jiems netinkamas pareigas, kuriuose jie „sudegdavo“.
Pasak dr. M. Ėmužio, A. Sniečkui, palaipsniui įvairiomis
priemonėmis stiprinant savo valdžią, pavyko sukurti tokį partinės nomenklatūros
bastioną, kuris atlaikė ne vieną sukrėtimą iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Pragmatiškas komunistas
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio antroje pusėje A.
Sniečkus pasiekė, kad daugiau kaip pusė komunistų Lietuvoje būtų lietuviai.
Dalį jų paskyręs į įvairias pareigas, juos visiškai kontroliavo – to nebūtų
galėjęs, jei dauguma tokių narių būtų atsiųsti iš Sovietų Sąjungos. Ar tai
reiškė, kad A. Sniečkus ir jo artimas ratas buvo nacionalkomunistais? Kaip
suvokti jų elgesį, remiantį, pavyzdžiui, Trakų pilies atstatymą ar siekį
plėtoti pramonę, žemės ūkį, vengiant būti pavaldiems SSRS ministerijoms?
Komunistai siekė žmonėms įrodyti, kad jiems rūpi tautos
paveldas, neniekinama istorija, todėl ir nutarė atstatyti Trakų pilį.
Komunistai norėjo patraukti savo pusėn ir išeiviją, kad ši grįžtų į Lietuvą. 1957
m., kalbėdamas rašytojams, A. Sniečkus sakė: „Šiomis dienomis filharmonijoje
choras atliko Maironio dainą, tai publika labai šiltai priėmė, o tarybinę dainą
dainuojant trypė kojomis. Reikia taip padaryti, kad ir Maironis mums tarnautų.
Jei ne – netinka.“ Išties pragmatiškas komunistų lankstumas – „kad tarnautų
mums“.
A. Sniečkaus ir jo aplinkos veiklą įvairiose šalies ūkio ir
kultūros srityse galima vadinti komunistiniu pragmatizmu.
Užtarėjas Kremliuje
A. Sniečkus turėjo stiprų užtarėją pačiame Kremliuje –
pilkuoju kardinolu vadintą Michailą Suslovą. Nenuostabu, kad A. Sniečkus,
prisitaikęs prie Maskvos taisyklių, išliko savo kėdėje net ir tada, kai kitaip
buvo sumanyta pačiame Kremliuje ar kai to siekė Lietuvoje, pavyzdžiui, LKP CK
sekretorius Juozas Maniušis. Tiesą sakant, pastaruoju atveju Maskvai įsikišti
nereikėjo – J. Maniušio ketinimui pasipriešino A. Sniečkaus sumaniai puoselėta
jo partinė aplinka.
Išliko A. Sniečkus savo kėdėje ir po Kaune 1972-aisiais
įvykusių neramumų, kai susidegino Romas Kalanta. Tiesa, įvykių dalyviams teko
brangiai už tai susimokėti. Stiprindamas savo realią galią, A. Sniečkus būrė
aplink save lojalius partinius dvariškius – į garsiąsias medžiokles, grybavimą
ar žvejybą jis kviesdavo ne tik esamus, bet ir jo numatytus tapti ištikimais
bendražygiais. Kartu jis stengėsi pritraukti prie savęs inteligentijos atstovų
(Kazimierą Baršauską, Juozą Matutį ir kt.). A. Sniečkus pelnė simpatijų ne tik
dėl racionalaus vadovavimo, ūkiškumo, bet ir dėl mokėjimo bendrauti su
eiliniais žmonėmis, abejingumo pompastikai, nors, kaip žinia, valdžios
viršūnėlės turėjo daugybę privilegijų.
„Padarė viską“
A. Sniečkaus valdymo metu Sovietų Sąjungoje dar nebuvo
paaštrėjusi šiaip jau nuolatinė ekonomikos krizė – tai ėmė ryškėti tik po jo
mirties, kai prasidėjo sovietų karinė invazija į Afganistaną, įsibėgėjo
ginklavimosi varžybos su JAV. Suprantama, kad bėgant laikui su A. Sniečkaus
asmeniu pradėta sieti viską, kas sovietmečiu buvo daugmaž teigiama: visuotinį
vidurinį mokymą, sveikatos profilaktiką, darbą, nemokamas studijas aukštojoje
mokykloje ir nemokamą sveikatos apsaugos sistemą, nemokamus butus ir pan.
Išdavikai: Antrajame lietuvių tautos atstovų mitinge
Maskvoje kalba komunistas A. Sniečkus. Prezidiume – sovietinės Lietuvos
Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, išvengęs represijų
Maskvos aukštesniųjų vadų tobulinimosi kursuose generolas Albinas Čepas, LKP CK
Propagandos ir agitacijos sektoriaus sekretorius Kazys Preikšas, 16-osios
lietuviškos šaulių divizijos Politinio skyriaus viršininkas majoras Feliksas
Bieliauskas. 1942 m. gruodžio 6 d./Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Atrodo, kad A. Sniečkaus kultas prasidėjo Atgimimo pradžioje
nuo Lietuvos kompartijos pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko, kuris pasakė:
„A. Sniečkus padarė Lietuvai viską, ką galėjo.“ Tačiau tokius žodžius
kiekvienas galėjo suprasti savaip. Vieni prisiminė Lietuvos valstybingumo
praradimą, žiaurias represijas, sovietizaciją, kolektyvizaciją, aukas, trėmimus
ir pan., o kiti – tik tai, kas sovietmečiu buvo teigiama.
Greičiausiai ir dabar yra istorija nesidominčių žmonių...”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą