“Kuo skiriasi „tikra“ gerovės valstybė nuo butaforinės,
„netikros“ gerovės valstybės? Ar turinčią didelį bendrąjį vidaus produktą
(BVP), aukštą ekonominį konkurencingumą, kitų aukštų ekonominių rodiklių
valstybę jau galima skelbti „gerovės valstybe“?
Čia reikalingos aiškinimo schemos. Be aiškinimo schemų, tik
pešiodamas vieną ar kitą visuomenės bruožą arba atskirus rodiklius, nieko
nepasieksi, nesuprasi, pasiklysi.
Valstybės saugumas prasideda ne tik nuo stiprios
kariuomenės, bet ir nuo finansiškai saugių gyventojų.
Tradiciškai gerovės valstybės metodologija pasižymi
valstybės ir privataus santykio problematika ir socialinėmis teisėmis,
vadinamuoju išprekinimo rodikliu, kuris rodo žmogaus socialinės rizikos
situacijos nepriklausomumą nuo rinkos jėgų.
Taip, gerovės valstybė neįsivaizduojama be demokratijos,
rinkos ekonomikos ir darbo rinkos sistemų. Tačiau socialinės teisės yra
labiausiai susijusios su socialiniu dialogu tarp darbdavių, valstybės ir
dirbančiųjų organizacijų, orientuotu į darbo rinką, bei socialinės rizikos
amortizavimu efektyviomis socialinės apsaugos priemonėmis.
Tikrai „socialinė“ gerovės valstybė, o ne „savitikslė
ekonominė“ valstybė turėtų būti apibrėžiama per „socialinės kokybės“ kvadrantą.
Jo kairiajame viršutiniame kampe yra tokia
socialinė-ekonominė dimensija, kaip socialinis-ekonominis saugumas (pajamos),
kairiajame apatiniame kampe – socialinė įterptis. Dešiniajame viršutiniame
kampe – socialinė sanglauda, o dešiniajame apatiniame kampe – socialinis
įgalinimas.
Socialinė įterptis – tai yra atvirkščias reiškinys
socialinei atskirčiai, o socialinė sanglauda geriausiai paaiškinama per
visuomenės solidarumo reiškinius, pavyzdžiui, daug kur egzistuojančią
valstybinio socialinio draudimo sistemą, kuri pasižymi kartų solidarumo
principu – jaunesnioji ir įgalioji karta moka įmokas, kurias gauna vyresnioji
ar neįgalioji visuomenės dalis.
Socialinis įgalinimas rodo tokius reiškinius, kai
neįgalieji, galintys dirbti, dirba ar gaunantieji nedarbo pašalpas dirba
viešuosius darbus. Arba socialinės paslaugos senyviems ar neįgaliems žmonėms,
suteikiamos namuose, o ne stacionariuose globos namuose.
Manau, kad, tik turint išvystytus visus šio socialinės
kokybės kvadranto kampus, galima kalbėti apie išvystytą gerovės valstybę, nes
jos metodologinis pagrindas yra dosni socialinė apsauga ir pasyvioji (išmokos)
bei aktyvioji (įgalinimo būdai) socialinė politika. Todėl daugiausia Europos
valstybės, ir tai – ne visos, yra priartėjusios prie tikrų gerovės valstybių
lygio.
Mūsų Lietuvą gi galima laikyti tik minimalia gerovės
valstybe. Nes, jeigu įvertintumėme, kaip kokioje apklausoje, Lietuvos
socialinės kokybės kvadranto dalis, tai nė viena jų, mano nuomone, negautų 9–10
balų.
Siūlyčiau tokius įvertinimus.
Socialiniam ekonominiam saugumui (pajamoms) rašyčiau 6–7
balus, socialinei įterpčiai – 6–7 balus, socialinei sanglaudai – 8 balus, o
socialiniam įgalinimui – irgi 6–7 balus. Kodėl, pavyzdžiui, socialinei
sanglaudai – tik 8 balai? Todėl, kad privačių pensijų fondų reforma tiesiogiai
kėsinasi į kartų solidarumo principą ir vadovaujasi tik asmeninio
suinteresuotumo principu. Taip – ir su kitomis socialinės kokybės kvadranto
dalimis. Niekur negalima parašyti aukščiausių balų, o vidurkis būtų septynetas.
O Lietuvos ekonomiką, sutikite, tikrai būtų galima įvertinti
ne mažiau kaip aštuonetui. Todėl manau, kad būtent socialinėje kokybėje ir
slypi atsakymas, kodėl per visus daugiau kaip 30 metų Lietuvoje ekonomikos
rodikliai lenkė socialinius rodiklius. Tokie reiškiniai, kaip skurdas, kaip
buvo, taip ir pasiliko ties 20 proc. riba, o senatvės pensijoms dar reikia
įveikti didelį atstumą iki europinio vidurkio.
Gaila, kad Lietuvoje tik Prezidentas ir atskiri politikai
mato šitą neatitikimą tarp ekonomikos ir socialinės sferos, o jo įveikimui
dabartiniu metu trukdo nepalanki geopolitinė padėtis ir neišvengiamos išlaidos
krašto gynybai.
Grįždamas prie socialinės kokybės, kviečiu diskusijai – kiek
balų, vertinant socialinės kokybės kvadranto kampus Lietuvoje, duotumėte Jūs?”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą