„TURTINGI TĖVAI yra kitokie. Jie turi pinigų. Be to, jie visada išleisdavo daugybę lėšų savo atžalų lavinimui. Tačiau, aštrėjant konkurencijai dėl vietų universitetuose ir gerai apmokamų darbo vietų, įvairaus pajamų lygio tėvai vis anksčiau ir vis agresyviau investuoja į savo vaikų ateitį. Nuo fortepijono pamokų mažyliams iki teniso paaugliams – intensyvus auklėjimas tampa vis populiaresnis.
Kalbama apie solidžias sumas. Daugiau nei pusė Amerikos vaikų po pamokų ar savaitgaliais lanko sporto užsiėmimus. 2024 m. vidutinei šeimai tai kainavo 1 016 JAV dolerių – ir tai tik už vieną pagrindinę vaiko sporto šaką. Tai 46 proc. daugiau nei 2019 m. – augimas, dvigubai viršijantis bendrą infliacijos lygį. Skaičiuojant laiką, skirtą vaikų vežiojimui į kelias treniruotes per savaitę bei bendravimui su treneriais, Amerikos tėvai savo vaikų sportinei veiklai skiria daugiau nei 15 valandų per savaitę – tai prilygsta darbui ne visu etatu.
Tas pats galioja ne tik fiziniam, bet ir intelektiniam ugdymui. Turtingesnėse Azijos šalyse privatus korepetitoriavimas jau seniai tapo manija. Remiantis nacionaliniais tyrimais, 2025 m. trys ketvirtadaliai mokyklinio amžiaus Pietų Korėjos vaikų lankė mokamas pamokas; tarp mažiausias pajamas gaunančių šeimų šis rodiklis siekė 57 proc. Tarp penkiamečių privačias pamokas lankė keturi iš penkių vaikų. EBPO – daugiausia turtingas šalis vienijanti organizacija – skaičiuoja, kad vidutinės išlaidos vieno mokinio korepetitoriams sudaro maždaug dešimtadalį vidutinių namų ūkio disponuojamųjų pajamų.
Dabar ir kitų Azijos šalių tėvai negaili lėšų. Indijoje privačias pamokas lanko apie 27 proc. mokinių, o miestuose šis skaičius siekia 31 proc. Kinijoje išlaidos švietimui sparčiausiai augo skurdžiausiuose regionuose.
Ši tendencija būdinga ne tik Azijai. Prancūzijoje kas trečias 15–18 metų mokinys lanko privačias pamokas. Jungtinėje Karalystėje, tarp valstybines mokyklas lankančių mokinių, galimybė naudotis korepetitorių paslaugomis dabar yra beveik vienoda tiek skurdžiausių, tiek turtingiausių šeimų vaikams: tarp mažiausias pajamas gaunančių šeimų (žemiausias ketvirtis) tokias paslaugas gauna 37 proc. mokinių, o tarp turtingiausių (aukščiausias ketvirtis) – 39 proc. Tai rodo švietimo srityje veikiančio fondo „Sutton Trust“ duomenys. Londone valstybinių mokyklų mokinių skaičius išaugo iki 45 % (žr. 1 diagramą). Skirtumas sumažėjo iš dalies dėl valstybės finansuojamų korepetitorių programų plėtros. Tačiau tėvai taip pat moka: „Sutton Trust“ duomenys rodo, kad 30 % 11–16 metų britų jaunuolių, besimokančių valstybinėse mokyklose, teigia, kad jie mokėsi privačiai, palyginti su 18 % 2005 m.
Matthias Doepke iš Londono ekonomikos mokyklos ir Fabrizio Zilibotti iš Jeilio universiteto pastebi, kad istoriškai kuo didesnė nelygybė šalyje, tuo mažiau dėmesio tėvai skiria tokioms „minkštosioms“ dorybėms kaip savarankiškumas ar vaizduotė (žr. 2 diagramą). Vakarų gyventojai mano, kad nelygybė didėja, o viduriniosios klasės gyvenimo būdas suvokiamas kaip mažiau savaime suprantamas dalykas, o tai reiškia, kad tėvai tapo mažiau atsipalaidavę. Jų dėmesys perkeliamas į tokias savybes kaip sunkus darbas, kurį bando įdiegti intensyvus auklėjimas.
Didelio spaudimo švietimas taip pat kainuoja vis daugiau. 1990 m. Amerikoje privačios išlaidos mokykloms ir universitetams, taip pat korepetitoriavimas, koučingas ir panašios paslaugos sudarė 18 % visų visą gyvenimą trunkančių investicijų į švietimą (įskaitant viešąsias išlaidas), remiantis tarptautinio tyrimų projekto „Nacionalinės pervedimų sąskaitos“ duomenimis. Iki 2020 m. (naujausi turimi duomenys) ši dalis siekė 24 %, t. y. 68 000 JAV dolerių. 2023 m. privačios išlaidos sudarė 42 % visų visą gyvenimą trunkančių investicijų į švietimą vienam vaikui Pietų Korėjoje – tai stulbinantys 152 000 JAV dolerių (taip pat 2020 m. doleriais).
Vis dėlto šios investicijos nebūtinai reiškia socialinį mobilumą. Taip gali būti todėl, kad nors vargšai išleidžia daugiau, turtingieji nenustoja. Tikimybė, kad vaikai mokysis geriau nei jų tėvai, per pastarąjį dešimtmetį Prancūzijoje ir Ispanijoje nekito, o Singapūre ir Pietų Korėjoje sumažėjo. Patekti į aukščiausio lygio universitetą yra sunkiau nei bet kada anksčiau. Harvardas priima 3 % stojančiųjų, palyginti su 30 % 1960 m. Kaimo studentų, priimtų į Pekino universitetą, dalis sumažėjo nuo trečdalio nuo 1978 m. iki 1998 m. iki maždaug šeštadalio 2021 m. – tai vyksta sparčiau nei santykinis Kinijos kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas.
Pasak organizacijos „Sutton Trust“, net ir įgiję aukštojo mokslo diplomą, 30 proc. amerikiečių, kurių tėvai neturėjo aukštojo išsilavinimo, patenka į penktadalį daugiausiai uždirbančiųjų; tuo tarpu tarp tų, kurių tėvai baigė universitetą, šis rodiklis siekia 41 proc. Nors per pastarąjį dešimtmetį išaugo dalis suaugusiųjų, kilusių iš šeimų, kuriose tėvai neturėjo aukštojo išsilavinimo, tačiau patys įgijo universitetinį diplomą (padidėjimas – 10 procentinių punktų), visgi „atlyginimų priedas“, kurio jie galėjo tikėtis baigę studijas, sumažėjo 11 procentinių punktų. Analitinio centro „Resolution Foundation“ duomenimis, Didžiojoje Britanijoje absolventai, augę skurde (tai apibrėžiama pagal teisę gauti nemokamą maitinimą mokykloje), praėjus dešimtmečiui po to, kai baigė tą patį universitetą ir tą pačią studijų programą, uždirbo 7 proc. mažiau nei jų bendraamžiai. Kovoje dėl savo vaikų ateities turtingi tėvai vis dar turi pranašumą.“ [1]
1. Tiger mothers of the world, unite. The Economist; London Vol. 461, Iss. 9524, (Nov 7, 2026): 75.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą