Dirbtinio intelekto dronai ir auksiniai šaukštai bei varžtai kelia grėsmę JAV pajėgoms

 

"Kalbant apie ginklus, Pentagonas teikia pirmenybę kokybei, o ne kiekybei. Teorija teigia, kad brangios aukštosios technologijos yra pranašesnės už masinę gamybą. 30 metų tai buvo paremta mūšio lauko įrodymais.

 

 Tada Amerikos priešai sumažino išlaidas ir padidino dronų skaičių. Kamikadzės dronas tapo labiausiai stulbinančiu karo pokyčiu per dešimtmečius, paneigiančiu Pentagono tezę. Ukraina užsibrėžė tikslą šiais metais pagaminti milijoną bepiločių orlaivių, kad neatsiliktų nuo Kinijos ir Irano tiekimo Rusijai – ir tai rodo, kad Rusija savo gynybos ministrą pakeitė ekonomistu, užsiimančiu dronais.

 

 Pigūs dronai netrukus bus aprūpinti dirbtiniu intelektu (AI), kas padidins jų efektyvumą.

 

 Šis patobulinimas suteikia galimybę JAV, turinčioms pranašesnius dirbtinio intelekto inžinierius ir pasaulinį techninį pranašumą prieš likusį pasaulį.

 

 Deja, Pentagonas neprisitaikė. Tauta susiduria su kapitalo spaudimu, o skolos aptarnavimas viršys gynybos biudžetą, tačiau kariuomenę taip pat paralyžiuoja pasenęs verslo modelis. Didžioji dalis viešųjų pirkimų biudžeto yra griežtai skirta gynybos oligopolijai, kuri negali gaminti mažomis sąnaudomis.

 

 Per du dešimtmečius po rugsėjo 11-osios pusė Fortune 500 įmonių dingo. Laisvoji rinka sukuria kūrybinę destrukciją. Priešingai, gynybos pramonė lieka be iššūkių. 2000 m. didžiausias JAV karinis rangovas Lockheed Martin pranešė apie komercinių telekomunikacijų praradimą. 2001 m., laimėjęs F-35 programą, jis atsisakė telekomunikacijų. Užuot konkuravęs su novatoriais, „Lockheed“ nusprendė, kad būtų naudingiau naudoti milžiniškas kliūtis patekti į karinį tiekimą, daugiausia dėmesio skiriant vyriausybinėms sutartims, kurios padengia visas išlaidas ir reguliuojamą pelną. Po dviejų dešimtmečių 2 trilijonus dolerių kainuojantis F-35 yra viena brangiausių gynybos programų JAV istorijoje.

 

 Penki pagrindiniai kariuomenės rangovai primena elektros energijos tiekimo įmones. Įvaldę sudėtingą reguliavimo sistemą, jie maksimaliai padidina pelną, kai gamybos sąnaudos yra didžiausios, įterpdami mokesčius į neaiškias eilutes. Paklaustas, kodėl maišelis varžtų kainuoja 90 000 dolerių, oro pajėgų sekretorius balandį sakė, kad per didelės kainos yra „sisteminė problema“.

 

 Kariuomenė išreiškė susidomėjimą pigių AI dronų gamyba. Pavyzdinės pastangos vadinamos replikatoriumi, kapitalizuotu mažiau, nei 0,2 % gynybos investicijų biudžeto. „Replicatorius“ pats apibūdintas „plakato vaikas“ yra slankiojanti bomba, kurios sukūrimas, kaip manoma, viršija 100 000 dolerių. Nėra pakankamai lėšų masinei gamybai už tokią kainą.

 

 Pakeitimui reikės trijų žingsnių. Pirma, gynybos sekretorius turi primygtinai reikalauti, kad milijonas pigių dirbtinio intelekto dronų yra gyvybiškai svarbus, kaip padarė buvęs gynybos sekretorius Robertas Gatesas, paskelbęs „karą Pentagonui“, kad išleistų daugiau, nei 40 mlrd., dolerių šarvuotiems sunkvežimiams. Dronų mastą galima pasiekti per trejus metus, perkeliant 20 mlrd. dolerių naujiems dalyviams.

 

 Antra, perskirstymui turi vadovauti investicijų komitetas. Tai yra standartinė didžiųjų korporacijų procedūra, o gynybos sekretorius turi vidinį atitikmenį, kuriam vadovauja Išlaidų vertinimo ir programos vertinimo biuras. Problema ta, kad kariškiai abejoja CAPE gebėjimu optimizuoti portfelį, o Kongresas yra atvirai priešiškas. CAPE turi būti įgaliota priimti strateginius sprendimus.

 

 Trečia, Kongresas turi įgalioti gynybos sekretorių nukreipti išlaidas į naujas sritis. Šiuolaikinį šios veiklos valdymą stabdo daugiau, nei 1000, taisyklių, pridėtų nuo rugsėjo 11 d. Nuo 2010 m. Kongresas papildomai padidino biudžetą daugiau, nei 50, nuolatinių rezoliucijų, sukurdamas aplinką „naudok arba prarask“, kuri trukdo naujoms iniciatyvoms.

 

 Dirbtinio intelekto dronai sukels pavojų mūsų pajėgoms – nuo ​​laivų iki pėstininkų. Lygiai taip pat, kaip šarvuotas žaibo karas Antrojo pasaulinio karo metu užklupo Europą neapsaugotą, taip ir šiandien plinta bepiločių orlaivių amunicija.

 

 Amerika turi aiškų pranašumą dirbtinio intelekto srityje, tačiau, norint išnaudoti šį pranašumą, reikia investavimo rizikos.

 

 Tai gali įvykti tik tuo atveju, jei generolai ir gynybos sekretorius pripažins, kad brangios Amerikos karinės mašinos rizikuoja būti sunaikintos pigių mūsų sukurtų technologijų versijų.

 ---

 Ponas Westas yra buvęs jūrų pėstininkas ir Goldman Sachs partneris. 2017–2019 m. dirbo gynybos sekretoriaus padėjėju specialiosioms operacijoms.“ [1]

 

Bėda tame, kad generolai ir gynybos sekretorius čia nieko negali. Pinigus gynybai skirsto kongreso nariai.  Kongreso nariai akylai seka, kad jų rinkėjai, gaminatys brangias Amerikos karines mašinas, toliau gautų uždarbį už šį gaminimą. Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Todėl amerikietiški dronai ir toliau bus brangiausi. Todėl amerikietiškų dronų ir toliau bus mažai.

1. AI Drones Threaten U.S. Forces. West, Owen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 July 2024: A.15.

AI drones, golden spoons and bolts threaten US forces

"When it comes to weapons, the Pentagon favors quality over quantity. The theory is that expensive high technology is superior to mass production. For 30 years this was supported by battlefield evidence.

Then America's adversaries reduced costs and scaled drones. The kamikaze drone has emerged as the most startling change in warfare in decades, disproving the Pentagon's thesis. Ukraine set a target to manufacture a million drones this year to keep up with Chinese and Iranian supplies to Russia -- and it's telling that Russia replaced its defense minister with an economist fixated on drones.

Cheap drones will soon be equipped with artificial intelligence, boosting their effectiveness. 

This improvement represents an opportunity for the U.S., which has superior AI engineers and a wide global technical lead over the rest of the world.

Unfortunately, the Pentagon hasn't adapted. The nation is facing a capital squeeze, with debt service set to exceed the defense budget, but the military is also paralyzed by its obsolete business model. Most of its procurement budget is rigidly dedicated to a defense oligopoly that can't produce at low cost.

In the two decades following 9/11, half of the Fortune 500 disappeared. The free market produces creative destruction. In contrast, the defense industry remains unchallenged. In 2000 the top U.S. military contractor, Lockheed Martin, reported a loss in commercial telecommunications. In 2001, after winning the F-35 program, it divested from telecom. Rather than compete against innovators, Lockheed decided it was more profitable to use the enormous barriers to entry in military supply, focusing on government contracts that covered all costs plus a regulated profit. Two decades later, the $2 trillion F-35 is one of the costliest defense programs in U.S. history.

The military's five prime contractors resemble power utilities. Having mastered a complex regulatory system, they maximize profit when production costs are highest, stuffing fees into obscure line items. Asked why a bag of bolts costs $90,000, the Air Force secretary said in April that overpricing was a "systemic issue."

The military has expressed some interest in producing cheap AI drones. The flagship effort is called Replicator, capitalized with less than 0.2% of the defense investment budget. Replicator's self-described "poster child" is a loitering bomb that is estimated to exceed $100,000 to build. There aren't sufficient funds to mass produce at that price.

Change will require three steps. First, the defense secretary must insist that a million cheap AI drones are vital, as former Defense Secretary Robert Gates did when he declared "war on the Pentagon" to spend more than $40 billion on armored trucks. Drone scale can be achieved by shifting $20 billion over three years to new entrants.

Second, reallocation must be guided by an investment committee. This is standard procedure in major corporations, and the secretary of defense has an in-house equivalent, led by the Cost Assessment and Program Evaluation office. The problem is, the military doubts CAPE's ability to optimize the portfolio, and Congress is openly hostile. CAPE must be empowered to make strategic decisions.

Third, Congress must authorize the secretary of defense to pivot on spending. Modern enterprise management is stymied by more than 1,000 regulations added since 9/11. Congress has additionally upended the budget with more than 50 continuing resolutions since 2010, creating a "use it or lose it" environment that handicaps new initiatives.

AI drones will put our forces at risk, from ships to infantry. Just as the armored blitzkrieg caught Europe off-guard in World War II, so has the proliferation of drone munitions today. 

America holds a distinct advantage in AI, but harnessing that advantage requires investment risk. 

That can happen only if generals and the defense secretary acknowledge that America's expensive military machines risk being overrun by swarms of cheap versions of a technology that we invented.

---

Mr. West is a former Marine and partner of Goldman Sachs. He served as assistant defense secretary for special operations, 2017-19." [1]

1. AI Drones Threaten U.S. Forces. West, Owen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 July 2024: A.15.

 

Menas išlaikyti maistą vėsų

„Nušalimas

 Autorius Nicola Tvilley

 Penguin Press, 400 puslapių, 30 dolerių

 

 Užeikite į amerikietišką bakalėjos parduotuvę ir, greičiausiai, rasite avokadų iš Meksikos, mėsos iš Naujosios Zelandijos ir ryžių iš Indijos. 

 

Maistas yra viena labiausiai globalizuotų pramonės šakų pasaulyje: du trečdaliai vaisių ir daržovių suvartojami už jų auginimo valstybės sienų.

 

 Priežasčių yra daug, ypač platūs transporto tinklai ir tarpvalstybinei prekybai palanki politika. Tačiau dažnai pamirštama viena priežastis, nes ji laikoma savaime suprantama: šaldymas – laivuose, sunkvežimiuose, sandėliuose, parduotuvėse. Ir, žinoma, kai slyva iš Čilės atkeliauja į amerikiečių namus, ją galima išsaugoti ta pačia technologija.

 

 Filme „Frostbite“ Nicola Twilley, maisto rašytoja veteranė ir viena podcast'o „Gastropod“ vedėja, pasakoja žavią šaldymo istoriją ir seka jos poveikį mitybos įpročiams, šeimos dinamikai ir daugeliui kitų. Pakeliui ji meistriškai supažindina mus su žmonėmis, kurie padėjo šaldymui tapti pagrindine kasdienio gyvenimo savybe ir kurie dabar dirba vėsiose šiuolaikinės ekonomikos fronto linijose.

 

 Ji pradeda apsilankius įmonėje, pavadintoje Americold, turinčioje 100 000 kvadratinių pėdų šaldytuvą Ontarijuje, Kalifornijoje (kur ji dirbo savaitę). Tai tokia vieta, „kurios paslaptingas vidinis veikimas leidžia, greitai gendančiam, maistui įveikti laiko ir erdvės suvaržymus“. Maistas – nuo ​​žemės riešutų sviesto pastos iki jautienos kraujo – įmonės patalpose laikosi vos vieną dieną ar net dvejus metus. Kad apsaugotų ją nuo šalčio, jai atiteko paminkštinti kombinezonai ir stora nailoninė striukė – „mažiausiai gražus drabužis, kokį tik esu turėjus“. Kalbant apie atmosferą: „Apšvietimas naudoja energiją ir skleidžia šilumą, todėl belangių aušintuvų ir šaldymo patalpų viduje vyravo amžinas melsvai pilkas niūrumas“.

 

 Ponia Twilley pasakoja, kad pirmieji šaltinio sandėliavimo įrodymai siekia 4000 metų, tačiau tik 1755 m. škotų gydytojas Williamas Cullenas sugalvojo, kaip užšaldyti vandenį pagal poreikį. Skysto eterio pavertimas dujomis tam tikru būdu „pašalino energiją iš jį supančio oro“, sukurdamas stingdančiai šaltą temperatūrą. 

 

Jo eksperimentai buvo atlikti vakuuminėje kameroje ir negalėjo būti nedelsiant perkelti į platesnį pasaulį. Tačiau buvo padėti pagrindai tolesniems tyrimams.

 

 Dideli laimėjimai įvyko XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, kai buvo išrastos ledo gamybos mašinos ir ledas buvo naudojamas izoliuotuose vagonuose, leidžiančius tolimais atstumais gabenti jautieną, o vėliau ir augalinę produkciją. 

 

Iki 1930-ųjų tokios kompanijos, kaip „General Electric“ pradėjo masinę šaldytuvų gamybą Amerikos namų ūkiams.

 

 Prieš šaldant, M. Twilley sako: „Dauguma žmonių vis dar valgė sezoniškai ir didžiąją laiko dalį vietoje“. Šiandien tai skamba nuostabiai, kai visur vyrauja „locavore“ etosas, tačiau iš tikrųjų tai reiškė monotonišką dietą žiemos pabaigoje ir ankstyvą rudenį ir mitybos trūkumą. Be to, „ūkininkai turėjo iš karto išmesti į rinką visą jų derlių, sumažindami kainas“, o dėl staigaus maisto pertekliaus perdirbti ir sandėliuoti prireikė daug valandų namų darbo.

 

 Šaldymas viską pakeitė. Įveiktas ne tik „puvimas“, sako M. Twilley, bet ir „sezoniškumas bei geografija“. Taigi, prasidėjo maisto migracija, kuri dabar yra tokia stulbinamai pasaulinė. Namų ūkiams pradėjus pirkti šaldytuvus, apsipirkimas tapo kas savaitę, o ne kasdieniu darbu. Pamaina išlaisvino moteris kitiems užsiėmimams. M. Twilley cituoja tyrimą, rodantį, kad šaldytuvas (su kitais išradimais) lėmė iki pusės XX a. moterų skaičiaus padidėjimo darbo rinkoje.

 

 „Frostbite“ apima šviečiančius figūrų profilius palei „šaltąją grandinę“ – tiekimo grandinės atšaldytą versiją. Viena iš tokių yra Barbara Pratt, kuri 1976–1983 m. keliavo krovininiuose laivuose šaldytuvuose, ieškodama sąlygų, kurios leistų greitai gendančius produktus išlaikyti šviežius ilgų kelionių metu. Jos tyrimai apėmė oro srauto kartografavimą ir vaisių bei daržovių „kvėpavimo dažnio“ (ty tempo, kuriuo jie naudoja deguonį ir sukauptą cukrų energijai gaminti) tyrimą. Vargas pasiteisino. Ji ir jos kolegos tiksliai nustatė, kada produkcijos pakuotės tankis užslopins oro cirkuliaciją. Rezultatas buvo vėdinimo sistemų pertvarkymas. „Šis naujas gebėjimas pigiai, efektyviai ir, svarbiausia, nepažeistą transportuoti greitai gendančius produktus per pasaulio vandenynus“, – rašo ponia Twilley, „pakeitė mityba, ekonomika ir ištisas ekosistemas“.

 

 Sveikatos srityje ponia Twilley pastebi, kad XX amžiaus pradžioje JAV virškinimo trakto infekcijos – prastos maisto kokybės šalutiniai produktai – buvo trečia pagrindinė mirties priežastis. Per tris dešimtmečius, iš dalies dėl šaldymo, tokių sąlygų paplitimas sumažėjo maždaug 85%. 

 

Nors šaldymas buvo naudingas mūsų sveikatai, ponia Twilley teigia, kad mūsų maisto sistema „sužalota dėl šalčio poveikio“.

 

 Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vaisių ir daržovių vartojimas mažai išaugo. Kodėl? Kai kurie produktai, pavyzdžiui, pomidorai ir braškės, ilgai veikiami žemesnėje, nei 55 laipsnių temperatūroje, praranda skonį. (Špinatai ir brokoliai po savaitės praranda didžiąją dalį vitamino C.) Viena iš priežasčių, kodėl amerikiečiai renkasi greitą maistą, teigia M. Twilley, yra ta, kad vaisių ir daržovių skonis yra toks prastas.

 

 Prastas skonis iš dalies gali atsirasti dėl veisimo, tačiau transportavimas ir sandėliavimas šaldytuve atlieka tam tikrą vaidmenį. Ar tai sutapimas, kad JAV yra daugiausiai šaldomų sandėlių pasaulyje ir vieni didžiausių pasaulyje ligų, kurias sukelia dieta, skaičiai? Tai naudingas priminimas, kad net transformacinės technologijos turi kompromisų. Nepaisant to, kaip pripažįsta ponia Twilley, „tik mazochistas norėtų sugrįžti į prarūgusio pien, gyvenimo be bananų ir pusiau nuolatinio apsinuodijimo maistu dienas“.

 ---

 Ponas Reesas yra Dartmouth's Tuck verslo mokyklos vyresnysis bendradarbis ir informacinio biuletenio „Food and Health Facts“ redaktorius.“ [1]

 

1. The Art Of Keeping Cool. Rees, Matthew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 July 2024: A.13. 

The Art Of Keeping Food Cool

"Frostbite

By Nicola Twilley

Penguin Press, 400 pages, $30

Step into an American grocery store and you're likely to find avocados from Mexico, meat from New Zealand and rice from India. Food is one of the world's most globalized industries: Two-thirds of fruits and vegetables are consumed outside the borders within which they are grown.

The reasons are many, not least vast transport networks and policies favoring cross-border trade. One reason is often overlooked, though, because it is taken for granted: refrigeration -- in ships, trucks, warehouses, stores. And of course when a plum from Chile arrives in an American home, it can be preserved by means of the same technology.

In "Frostbite," Nicola Twilley, a veteran food writer and co-host of the "Gastropod" podcast, tells the fascinating story of refrigeration and tracks its effects on eating habits, family dynamics and much else. Along the way, she skillfully introduces us to the people who helped make refrigeration a key feature of everyday life and who now work at the chilly front lines of the modern economy.

She opens with a visit to a company called Americold, which has a 100,000-square-foot refrigerated warehouse in Ontario, Calif. (where she would work for a week). It's the kind of place "whose mysterious internal workings allow perishable food to conquer the constraints of both time and space." The food -- everything from peanut-butter paste to beef blood -- stays in the company's facilities for as little as a day and as long as two years. To insulate her against the cold, she's given padded overalls and a thick nylon jacket, "the least flattering item of clothing I'd ever owned." As for the atmosphere: "Lighting uses energy and emits heat, so a perpetual blue-gray gloom prevailed inside the windowless cooler and freezer rooms."

Ms. Twilley tells us that the first evidence of cold storage goes back 4,000 years, but it wouldn't be until 1755 that a Scottish physician named William Cullen figured out how to freeze water on demand. Turning liquid ether into a gas in a certain way "removed energy from the air around it," creating freezing-cold temperatures. His experiments were conducted in a vacuum chamber and didn't lend themselves to instant transfer to the broader world. But the groundwork was laid for the investigations to follow.

The big breakthroughs came in the late 19th and early 20th centuries, with the invention of machines to make ice and the use of ice in insulated railcars, allowing long-distance shipments of beef and, later, produce. By the 1930s, companies like General Electric had started mass-producing refrigerators for American households.

Before refrigeration, Ms. Twilley says, "most people still ate seasonally and locally most of the time." It sounds sweetly quaint today, when a "locavore" ethos is everywhere, but in fact it meant a monotonous diet in the late winter and early fall and a nutritionally deficient one. What is more, "farmers had to dispose of all of their harvest at once, bringing prices down," and the sudden glut of food required hours of domestic labor for processing and storage.

Refrigeration changed everything. It was not just "rot" that was overcome, Ms. Twilley says, but also "seasonality and geography." Hence the beginnings of the food migration that is now so strikingly global. As households began buying refrigerators, shopping became a weekly routine and not a daily one. The shift freed up women for other pursuits. Ms. Twilley cites a study showing that the refrigerator (with other inventions) accounted for up to half of the 20th-century increase in women's participation in the workforce.

"Frostbite" includes illuminating profiles of figures along the "cold chain" -- a refrigerated version of the supply chain. One such is Barbara Pratt, who from 1976 to 1983 traveled inside refrigerated containers on cargo ships searching for the conditions that would enable perishable products to stay fresh during long journeys. Her research involved mapping airflow and scrutinizing the "respiration rates" of fruits and vegetables (that is, the pace at which they use oxygen and stored sugars to generate energy). The toil paid off. She and her colleagues pinpointed at what point the density of produce packing would choke off air circulation. The result was a redesign of ventilation systems. "This new ability to transport perishable produce cheaply, efficiently, and, above all, intact across the world's oceans," Ms. Twilley writes, "left diets, economies, and entire ecosystems remade in its wake."

On the health front, Ms. Twilley observes that in the U.S. at the start of the 20th century gastrointestinal infections -- byproducts of poor food quality -- were the third leading cause of death. Within three decades, in part because of refrigeration, the incidence of such conditions had fallen by about 85%. Though refrigeration has been good for our health, Ms. Twilley argues that our food system "has been injured by its exposure to cold."

There has been little increase in the consumption of fruits and vegetables since the 1970s. Why? Some products, such as tomatoes and strawberries, lose their flavor after prolonged exposure to temperatures below 55 degrees. (Spinach and broccoli lose most of their vitamin C after a week.) One reason Americans prefer junk food, Ms. Twilley suggests, is that produce "tastes so bland."

The blandness may come partly from breeding, but refrigerated transport and storage play a role. Is it a coincidence that the U.S. has the most refrigerated warehouse space in the world and also some of the world's highest rates of diet-driven disease? It's a useful reminder that even transformative technology has its trade-offs. Even so, as Ms. Twilley concedes, "only a masochist would wish for a return to the days of swill milk, no bananas, and semipermanent food poisoning."

---

Mr. Rees is a senior fellow at Dartmouth's Tuck School of Business and editor of the Food and Health Facts newsletter." [1]

1. The Art Of Keeping Cool. Rees, Matthew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 July 2024: A.13.