Kaip Landsbergių valdymas naikino Lietuvos kultūrą

"„Sudeginkit mane žėruojančiame lauže!“ – tai žodžiai iš Salomėjos Nėries poetinio testamento. Deja, testamentas nebuvo įvykdytas, poetės niekas nedegino ir nedegins. Nes ji visai ne ragana. Profesorius, apibūdindamas Justiną Marcinkevičių kaip žemai puolusį, į klastingas KGB pinkles papuolusį ir jose prapuolusį poetą, tuo pačiu pateikia ir S. Nėries charakteristiką. Ji – merga. Į detales Profesorius nesileidžia. Jis nepasako, ar merga buvo pasileidusi, ar nelabai, ar dievobaiminga, ar bedievė, ar ji buvo komjaunuolė, aktyvistė, komunistė, kgbistė. Ar ji įdavinėjo plunksnos brolius bei seses. Maža to, Profesorius sako, kad ne jis taip sako, kad taip sako kgbistai, o jis tik tą jų sakymą persako tautai, kad ši žinotų, kas buvo kas, ir darytų adekvačias išvadas.

Tauta išvadas daro, bet neadekvačias. Per jubiliejinę dainų šventę tūkstantinis, iš visos Lietuvos suburtas choras uždainuoja „Mūsų dienos kaip šventė“. Uždainuoja, kaip sakoma, iš širdies. Daina televizijos bei radijo kanalais sklinda per visą Lietuvą, pasiekia atokiausius pasaulio kampelius, kur tik gyvena lietuviai. Akivaizdus nesusipratimas. Situaciją savo kompetencijos ribose suskumba gelbėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC arba Centras) Desovietizacijos komisija. Ji chorui gerklės neužkiš. Nors ką gali žinoti. Jei laiku būtų susigriebusi, gal būtų ir užkišusi, būtų uždraudusi dainuoti.

Netrukus po šio nemalonaus nutikimo komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas pareiškė, kad S. Nėries paminklas, esantis Vilniaus senamiestyje prie buvusios „Salomeikos“, bus iškeldintas iš sostinės kur nors kitur. Ir dar pasakė, kad už paminklo pašalinimą komisija balsavo vieningai. Nebėra „Salomeikos“, nebereikia ir Salomėjos. Pirmininkas paaiškino, kad S. Nėris niekad nebuvo ir niekaip nėra susijusi su Vilniumi. Ji čia nei valgė, nei gėrė, nei gulė, nei kėlėsi, nei mokėsi, nei gyveno. Vilniuje ji niekada nebuvo prisirašiusi (nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos). Be to, šis paminklas propaguoja totalitarizmą.

Su tokiais komisijos argumentais nesutiko žinomi visuomenininkai, literatūrologai, menininkai ir pan. Poetės negalima pririšti prie konkrečios geografinės vietos. Poetė gyvena ten, kur gyvena jos poezija. Dainų šventė parodė, kad poetė tebegyvena visoje Lietuvoje. Poetiškiau sakant, ji su kai kuriomis išimtimis gyvena visų Lietuvos žmonių širdyse. Ir tai nieko naujo. Salomėja visais laikais turėjo daug nuoširdžių gerbėjų bei atkaklių gynėjų. Apie jos kūrybą, apie jos didelę išdavystę ir didelę atgailą, apie jos dramatišką ar tragišką gyvenimą parašyta daug studijų, apginta nemažai disertacijų, išleista knygų Lietuvoje ir užsienyje. Salomėjos Nėries prototipą po šiai dienai galima pamatyti Mažojo teatro spektaklyje „Madagaskaras“.

Bet yra kai kas ir naujo. Žodį tarė šalies Prezidentas. Iki šiol aukšti Lietuvos politikai vengė viešai reikšti savo simpatijas poetei. Gi Prezidentas ėmė ir pareiškė. Prezidentas vienareikšmiškai stoja poetės pusėn.

Ką pasakė Prezidentas?

Prezidentas pasakė, kad „Desovietizacijos komisija skaldo malkas visa apimtimi“, kad ji kliaunasi diletantais, kad priešina visuomenę, visiškai kompromituoja desovietizacijos procesą. „Ir tampa nacionalinio saugumo neigiamu veiksniu.“ Trumpiau sakant, Desovietizacijos komisija pila vandenį ant Vladimiro Putino malūno. Prezidentas mano, kad už tokio komisijos sprendimo gali stovėti kai kurios politinės jėgos (o kaipgi be jų). Šis Prezidento pareiškimas yra reikšmingas dviem aspektais. Nors aspektų gali būti ir daugiau.

Pirma, tai itin aštri Centro desovietizacijos komisijos kritika. Tokios kritikos nei Centras, nei jo kuri nors komisija, tuo labiau Desovietizacijos, nėra girdėjusi per visą savo gyvavimą.

Ir antra, šis Prezidento pareiškimas yra smūgis pačiai patriotiškiausiai šalies biudžetinei institucijai – LGGRTC. Iki šiol Centrui buvo daug kas leidžiama ir šį įstaiga sau daug ką ir leido. Spręsdamas kokius nors patriotinio pobūdžio klausimus, Centras leido sau nepaisyti Lietuvos įstatymų, juos pažeisti. Jis leido sau klastoti dokumentus, tas klastotes platinti tautai tarsi jos būtų ne klastotės. Jis leido sau kardinolą Vincentą Sladkevičių paskelbti KGB agentu. Jis leido sau įžūliai klaidinti prezidentą Valdą Adamkų ir t. t. Ir už visas tokio pobūdžio veikas jis niekad nesusilaukė jokios atsakomybės, jokios kritikos, jokio dėmesio nei iš aukštų politikų, nei iš prokurorų. Priešingai, Centras susilaukė apdovanojimų (pvz., iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės).

Kodėl gi taip? O todėl, kad Centras nuo pat savo veiklos pradžios turėjo tvirtą, aktyvų, agresyvų patriot-politinį užnugarį, su kuriuo niekas nenorėjo turėti jokių reikalų.

 

Prieš nemažai metų Seimo koridoriuje sutikau tuometinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Artūrą Paulauską ir pasakiau, jog jo vadovaujamas komitetas, vykdydamas parlamentinę priežiūrą, galėtų pasidomėti, kaip Centras laikosi Lietuvos įstatymų ir kaip išleidžia jam skirtą biudžetą. NSGK pirmininkas nusišypsojo ir pasakė: „Pavojinga“. Kiek anksčiau A. Palauskas, būdamas Respublikos generaliniu prokuroru, nepabūgo kriminalinio pasaulio vadeivų, kėlė jiems bylas ir šie ilgam laikui sėdo už grotų. O dabar sako – pavojinga.

Pateiksiu pavyzdį iš gyvenimo. Prieš nemažai metų Seimo koridoriuje sutikau tuometinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Artūrą Paulauską ir pasakiau, jog jo vadovaujamas komitetas, vykdydamas parlamentinę priežiūrą, galėtų pasidomėti, kaip Centras laikosi Lietuvos įstatymų ir kaip išleidžia jam skirtą biudžetą. NSGK pirmininkas nusišypsojo ir pasakė: „Pavojinga“. Kiek anksčiau A. Palauskas, būdamas Respublikos generaliniu prokuroru, nepabūgo kriminalinio pasaulio vadeivų, kėlė jiems bylas ir šie ilgam laikui sėdo už grotų. O dabar sako – pavojinga.

Prireikė nemažai metų, kol aukščiausias šalies pareigūnas išdrįso pasakyti, kad Centro komisija visa apimtimi skaldo malkas ir visa apimtimi kompromituoja desovietizacijos procesą, priešina visuomenę, daro žalą nacionaliniam saugumui.

Komisijos pirmininko atkirtis

Komisijos pirmininkas, nieko nelaukęs, galbūt ir nieko nepagalvojęs, kirto Prezidentui atgal. Jis pasakė, kad komisija sudaryta ne iš diletantų o iš ekspertų, iš savų ekspertų, kurie balsuoja vieningai, ir nė vieno eksperto iš kitur jam nereikia. Anot pirmininko, bėda ne diletantiška, politizuota, vieningai balsuojanti komisija, bet pats Prezidentas. Jis, anot pirmininko, neturi jokio supratimo apie S. Nėrį ir apie jos paminklą. Jis tik atkartoja tai, ką jam prišneka, primeluoja jo patarėjai. Patys patarėjai irgi nieko neišmano. Jie, anot komisijos pirmininko, skleidžia „fantazijas“. O kas viską žino, viską išmano, kas nemeluoja ir nefantazuoja? Viską išmano, nieko nemeluoja ir visai nefantazuoja tai Desovietizacjos komisija, bet dar labiau nieko nemeluoja ir nefantazuoja jos pirmininkas. Deja, kaip teigia pirmininkas, nei Prezidentas, nei jo patarėjai nepanoro su juo pasišnekėti, pasikonsultuoti, sužinoti tikrą tiesą visais rūpimais paminklo griovimo klausimais.

Apie visokius visuomenininkus literatūrologus, kultūrologus, menininkus, poezijos žinovus, bei gerbėjus, apie jų studijas, disertacijas, knygas ir visa kita pirmininkas nė neužsimena. Komisija – ne knygų skaitymo ratelis, ne diskusijų klubelis. Komisija sukurta sovietinio palikimo, kuris vis dar nuodija Lietuvos žmonių sąmonę, likvidavimui. Ką ji ir daro.

Taigi, belieka pasidžiaugti, kad šis totalitarizmą propaguojantis, su Vilniumi nieko bendro neturintis paminklas nei per didelis, nei per tvirtas. Jo perkėlimui nereiks nė buldozerio, užteks kuvaldos. Su kuvalda Saliamutei per galvą terkšt, Saliamutės galvelė keberkšt – ir žemyn Vilniaus gatve, skersai Gedimino prospektą, link Žaliojo tilto, ir į Viliją. O Vilija į Nemuną. Tris kartus Valio! Vienas Vilniaus kampelis desovietizuotas.

Deja, tik vienas. Ir tik dabar. Iš tiesų, kodėl tik dabar, juk buvo galima ir kovo vienuoliktą, ir dvyliktą, ir tryliktą. Jei paminklas prastovėjo tiek, tai gal gali ir antra tiek, ir trečia tiek, ir amžinai? Norint rasti atsakymus į tokio pobūdžio klausimus, reikia žvelgti ir giliau, ir plačiau.

Paminklagriovystė kaip socialinis procesas

Paminklagriovystės procesas susideda iš dviejų pagrindinių komponentų: iš griovimo subjekto ir griovimo objekto. Paprastai eiliniai žmonės mato ir kalba tik apie griovimo objektus, kad ir apie Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos ar Juliaus Janonio paminklus, apie Žaliojo tilto balvonus, apie Venclovų namą, apie Vilniaus vamzdį ir kitus.

Nors pagrindinis šio proceso komponentas yra ne objektas, o subjektas. Į ką atkreipė dėmesį ir šalies Prezidentas. Jei yra griovimo subjektas, tai jis visad susiras objektą. Jis griaus ir jokie visuomenininkų, menininkų, literatūrologų, kultūrologų ir pan. argumentai jo nesulaikys. Atvirai kalbant, griovėjui visos kultūrologų, filologų šnekos, visi jų rašinėjimai, aimanavimai – pofik. Ir dar kartą pofik.

Tačiau griovimo objektas be griovimo subjekto neegzistuoja. Joks paminklas nėra griovimo objektas, kol neatsiranda griovimo subjekto, kuriam tas paminklas ima kliūti, nepatikti, kuris jį ima erzinti, pykinti. Kol subjektui nepradeda niežėti delnai. O kai pradeda, jis ima dairytis kuvaldos.

Griovėjas

Griovėjo darbas nereikalauja didelių pastangų, išsilavinimo, talento kūrybiškumo, fantazijos ar ko kito. Skulptorius, kurdamas paminklą, triūsia ištisus metus ar metų metus. Jis lipdo ir perlipdo, nulipdo, viską suminko ir vėl iš naujo lipdo. Jis naktimis neužmiega, įvarius variantus galvoje prasukinėja. Staiga pašoka iš lovos, griebiasi molio, geria kavą puodelis po puodelio ir lipdo, lipdo, lipdo ir... ir vėl viską iš naujo. Tai kūrybinės kančios.

Griovėjo kūrybinės kančios nekankina, jo miego netrikdo. Priešingai, griovėjas griaudamas patiria palaimą, katarsį, sielos pilnatvę. Jis – prokuroras ir teisėjas. Jis – jėga. Jo savivertė it strėlė šauna į viršų. Bet strėlės viršuje neužsilaiko, bemat ima kristi. Tada vėl reikia griauti. Griaunu – reiškia, egzistuoju. Mane mato, apie mane kalba. Nesvarbu, ką kalba, svarbu, kad kalba. Negriaunu – mane visi užmiršta. Aš mirštu. Aš lavonas. Mirti nesinori, reikia griauti.

 

Gyvo ar tik ką iškeliavusio poeto apdergimas, kaip ir paminklo nugriovimas, savo esme yra desovietizacijos aktas. Todėl Desovietizacijos komisijai derėtų sudaryti sąrašą ne tik griautinų paminklų, bet ir apdergtinų kūrėjų (poetų, režisierių, aktorių ir pan.).

Visgi ir griovėjas retsykiais susiduria su tam tikrais sunkumais. Sakykim, griovėjui labai norisi nugriauti kokio nors poeto paminklą. Bet poetas dar gyvas ar neseniai miręs, paminklas jam nepastatytas. Nėra ko griauti. Bet nėra ko ir laukti – gali nesulaukti (nežinia, tave ar poetą pirmiau pasišauks Dievulis). Ką tokiu atveju reikia daryti? Ogi reikia poetą apdergti. Gyvo ar tik ką iškeliavusio poeto apdergimas, kaip ir paminklo nugriovimas, savo esme yra desovietizacijos aktas. Todėl Desovietizacijos komisijai derėtų sudaryti sąrašą ne tik griautinų paminklų, bet ir apdergtinų kūrėjų (poetų, režisierių, aktorių ir pan.).

Iniciatyvos iš apačios

Neseniai televizija parodė kaži kokio miestelio kelis pagyvenusius gyventojus, kurie savo valia, savo iniciatyva bei savomis lėšomis (nors atrodo, lėšų jokių nereikėjo) desovietizavo vietines sovietinių karių kapinaites. Desovietizatoriai paėmė plaktuką, kaltą ir nulupo nuo antkapių kelias paminklines lenteles, ant kurių buvo užrašyti žuvusiųjų vardai, pavardės, žuvimo datos, gal dar kažkas panašaus į „slava herojam“. Tas lenteles jie nunešė į savivaldybę ar seniūniją ir pridavė.

Formaliai žiūrint, tai karių kapų išniekinimas, civilizuotam pasaulyje smerktinas poelgis, galbūt nusikalstama veika. Bet žiūrint ne formaliai, atsižvelgiant į šių dienų realijas, į karą Ukrainoje, į situaciją Baltarusijoje, į rinkimus Amerikoje bei į psichologinį klimatą Lietuvoje, tai joks kriminalas. Tai patriotinis aktas – kapų desovietizacija. Desovietizacija, kylanti iš apačios, be jokios biurokratijos, be jokių komisijų, be eskspertų, balsavimų ir viso kito.

Žiūrint dar iš kitos pusės, tai pavykęs perfomansas. Visas kapinaičių desovietizacijos aktas buvo nufilmuotas ir parodytas per televiziją.

Tai neeilinis įvykis visam miesteliui, bet pirmiausia patiems griovėjams, jų artimiesiems, jų kaimynams, pažįstamiems. Tų desovietizatorių galbūt niekas Respublikoje nė nežinojo, jų galbūt niekada nepakalbino joks radijas, neparodė jokia televizija. Ir štai jie žydrajame ekrane, lupinėja nuo kapų lenteles. Šaunuoliai, drąsuoliai, tiesiog nėra žodžų. Savo poelgiu jie perspjovė respublikinę Desovietizaciijos komisiją.

Pagrindinis šio perfomanso herojus dar kelis sakinius į kamerą pasakė. Girdi, jiems atsibodo tas sovietinis palikimas. Valdžia nieko nedarė, tai jie neapsikentė ir padarė. Sunku suprasti, kaip jie tiek metų, praktiškai visą gyvenimą, kentėjo. Bet kantrybė trūko, teko griebtis kūjelio. Kai pagalvoji, tai labai perspektyvi akcija. Atpalaidavus, išlaisvinus ar dar truputį pakursčius vietines patriotines inciatyvas, per dieną ar per naktį būtų galima desovietizuoti visos Lietuvos visas kapines.

Kada baigsis desovietizacija?

Eilinis žmogus ko gero atsakys paprastai – kai visus netinkamus paminklus nugriausim, kai visas netinkamas lenteles nuo kapų ir namų nulupinėsim, tada viskas ir baigsis. Ne, eilinis žmogau, tada dar nesibaigs, galbūt tada tik prasidės. Jau sakiau, kad griovimo procese pagrindinis veikėjas yra subjektas, o ne objektas. Tikras griovėjas visad ras sau veiklos. Vienus objektus keis kiti, kitus treti. Teoriškai mąstant, tai nesibaigianti veikla. Praktiškai mąstant, sunku pasakyti, neturim tokios istorinės patirties. Net iš Europos nedaug ko galim pasimokyti. Per radiją teko girdėti, kad Paryžuje po šiai dienai tebestovi Stalingrado vardo metro stotis ir jos niekas negriauna.

Kai pagalvoji, tai esame tik pradinėje griovimo stadijoje, iki ketvirtos dar toli. Nugriovėme Žaliojo tilto balvonus, bet tiltą palikome. O juk tiltas sovietų statytas, dar prie Stalino. Tiltas esmė, o ne balvonai. Vietoje vienų balvonų galima pastatyti kitus, bet tai esmės nekeičia. Reikia griauti esmę.

Kiek žemiau Žaliojo tilto, kairiajame Neries krante, kiurkso vadinamasis sovietinių mokslininkų sovietnamis. Visiems aišku, kokio mokslo prisigėrusios to namo sienos. Su žolelėmis jo nešrūkysi.

Kiek tolėliau, jau dešiniajame krante, buvusio sovietinio pedagoginio instituto pastatas su kolonomis. Instituto nebėra, bet pasatas, iš kurio iškeliavo tūkstančiai tarybinių mokytojų, teberiogso. Dar žemiau, ties Nerimi, buldozerio laukia nesulaukia Sovietinių kompozitorių namai.

Gerbiami Lietuvos, bet ypač, gerbiami Vilniaus žmonės, ar jūs galit (aišku, negalit) ramiai miegoti, kai į jus dieną naktį žvelgia sovietinis televizijos bokštas, iš kurio metų metais sklido sovietinė propaganda? Tokio bokšto nei su plaktuku, nei su kuvalda, nei su buldozeriu nedesovietizuosi, reiks tonos trotilo. Reiks kur nors iškeldinti aplinkinių namų gyventojus. Bus reikalų. Bet tai dar ne didžiausi reikalai. Plaukiam pasroviui toliau. Ir štai dar viena nenuplaunama, nebent nugriaunama Vilniaus gėda. Tai Lenino ordinu apdovanotas brežnevinės statybos Lazdynų gyvenamasis rajonas.

 

Prisipažinsiu, kai kuriuos griautinus sovietinius reliktus (pavyzdžiui, mokslinius institutus, šiluminę elektrinę) sąmoningai praleidom. Jei juos visus suskubtume desovietizuoti, galėtume sovietinėmis griuvenomis užtvindyti Nerį. Vilnius paskęstų. Desovietizaciją reikia vykdyti ne tik ryžtingai, bet ir planingai, protingai. Desovietizacjos komisijos laukia dideli darbai.

Štai tokia viena labai trumpa desovietinė ekskursija nuo Žaliojo tlto pasroviui. Prisipažinsiu, kai kuriuos griautinus sovietinius reliktus (pavyzdžiui, mokslinius institutus, šiluminę elektrinę) sąmoningai praleidom. Jei juos visus suskubtume desovietizuoti, galėtume sovietinėmis griuvenomis užtvindyti Nerį. Vilnius paskęstų. Desovietizaciją reikia vykdyti ne tik ryžtingai, bet ir planingai, protingai. Desovietizacjos komisijos laukia dideli darbai.

Pabaiga

Eilinis žmgus, pasiskaitęs šį tekstą, pasakys: autorius nušoko nuo proto, visokius marazmus propaguoja, jam desovietizacija nepatinka, tai gal jam Putinas patinka. Jį (atseit, mane) reikia uždaryti į psichuškę.

Gerbiamas žmogau, jei kovo vienuoliktą ar dvyliktą, ar tryliktą būčiau pasakęs: ponai, atšvęskim Nepriklausomybę. Eime, nukeldinsim Saliamutės paminklą, nuo sovietinių karių kapų lenteles palupinėsim. Maža to, jei dar būčiau pasikvietęs televiziją, kad pafilmuotų ir visai Lietuvai, o gal ir pasauliui parodytų, kaip mes desovietizuojamės, mane būtų palaikę KGB agentu, baisiu provokatoriumi. Ne į psichuškę, o į Lukiškes būtų uždarę ir laikę, laikę be galo, be krašto.

Taigi, kas Nepriklausomybės pradžioje negalėjo net į galvą ateiti, dabar atėjo į gyvenimą ir eina. Jei duosim kelią, tai ir eis. Liaudis sako, jei duosi durniui kelią, tai jis priskaldys malkų. Prezidentas sako, kad Desovietizacijos komisija jau skaldo malkas. Liaudis dar sako, jei įleisi kiaulę į bažnyčią, tai ji ir altorių apdergs. Kiekvienas subjektas veikia savo prigimimo ribose. Durnius durniuoja, kvailys kvailioja, kiaulė kiaulina, griovėjas griauna. Nedera tų subjektų kaltinti, kritikuoti, bandyti jų atvesti į protą. Tokia jų prigimtis, tokia paskirtis. Jų reika pasisaugoti, reikia imtis prevencinių priemonių: užtverti durniui kelią, nepalikti atvirų bažnyčios durų kiaulei. O Desovietizacijos komisiją reikia desovietizuoti, tai yra leisti jai išsivaikščioti. Ši vieningai balsuojanti, vienbalsė, o tai reiškia, bebalsė komisija yra elementarus griaunamosios politikos įrankis – kuvalda. Tokių vienbalsių / bebalsių Komunistų partijos valią besąlygiškai vykdančių komisijų apsčiai buvo anais laikais.

Prezidentas sako, kad prie komisijos reikalų grįšiąs netrukus, o prie desovietizacijos ideologjos bei politikos, matyt, bus grįžta po rinkimų. O gal nebus grįžta. Nebus kam grįžti. Tokiu atveju, anksčiau ar vėliau rasis nauja, galbūt nauju pavadinamu, bet tuo pačiu turiniu komisija, gal komitetas, gal departamentas, o gal ir Desovietizacijos ministerija. Pagyvensim, pamatysim, ilgai gyventi nereiks.

P. S.

Atsiprašau gerbiamą skaitytoją. Pradėjęs tekstą gražiomis Salomėjos Nėries poetinio testamento eilutėmis, nuklydau į nuobodybes, į nemalonias nūdienos peripetijas. Tad norėčiau bent užbaigti gražiai, lyriškai. To paties S. Nėries testamento paskutinės eilutės skamba taip:

Aš jum paliksiu jūsų pragarą!

Bet dangų – pasiimsiu su savim."