Russian attacks on Ukrainian air bases raise concerns about F-16 deployments

"Russia's claims that it struck three Ukrainian air force bases in a matter of days exposed gaps in Kyiv's air defense capabilities.

 

It also raised questions about how the incoming fleet of F-16 fighter jets would be protected.

 

Apart from the loss of equipment, the strikes by Russia this week are a big symbolic blow to Kyiv. Five months have passed since Ukraine declared that its priority in 2024 is to fully control the skies.

 

Russia's defense ministry said it destroyed at least six Ukrainian planes and a helicopter in missile strikes on three different bases this week, and released intelligence footage taken from drones.

 

In the most serious strike, she said, five Ukrainian SU-27 fighter jets were destroyed at the Myrhorod base in the Poltava region, about 150 km from the border with Russia.

 

It also reported that an Iskander missile hit a stationary Mi-24 military helicopter. The Mig-29 was destroyed during the attack on the air base in the city of Dolhintsevo, located about 100 km from the front line.

 

"The main problem is the lack of very short and short-range air defense," said Konrad Muzyka, director of Rochan Consulting, an analyst group that studies the conflict.

 

"This prevents Ukraine from shooting down Russian drones," he added.

 

This means that Russia can fly reconnaissance drones deep into Ukrainian territory to obtain relevant intelligence and coordinates for missile strikes.

 

In all three strikes this week, the Russian Defense Ministry released drone videos of the strikes and their aftermath.

 

This demonstrates not only their ability to fly far into Ukrainian territory, but also the fact that they can remain undetected long enough to transmit accurate location data.

 

Moscow may have used the second drone as a "remote control transmitter" to increase the range of the surveillance aircraft, a European defense industry source told AFP on condition of anonymity."

 

Rusijos atakos Ukrainos aviacijos bazėse kelia susirūpinimą dėl F-16 dislokavimo

"Rusijos teiginiai, kad per kelias dienas ji smogė trims Ukrainos oro pajėgų bazėms, atskleidė Kyjivo oro gynybos pajėgumų spragas.

Tai taip pat sukėlė klausimų, kaip bus apsaugota, į šalį atvyksianti, naikintuvų F-16 flotilė.

Be įrangos nuostolių, šią savaitę Rusijos suduoti smūgiai yra didelis simbolinis smūgis Kyjivui. Jau praėjo penki mėnesiai po to, kai Ukraina pareiškė, kad prioritetas 2024 metais – visiškai kontroliuoti dangų.

Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad šią savaitę per raketų smūgius trims skirtingoms bazėms sunaikino mažiausiai šešis Ukrainos lėktuvus ir sraigtasparnį, ir paskelbė iš dronų padarytą žvalgybinę medžiagą.

Top of Form

Bottom of Form

Top of Form

Bottom of Form

Per rimčiausią smūgį, jos teigimu, buvo sunaikinti penki Ukrainos naikintuvai SU-27 Myrhorodo bazėje Poltavos srityje, maždaug už 150 km nuo sienos su Rusija.

Ji taip pat pranešė, kad raketa „Iskander“ pataikė į stovintį kariuomenės sraigtasparnį Mi-24. Per oro pajėgų bazės Dolhincevo mieste, esančiame maždaug už 100 km nuo fronto linijos, puolimą buvo sunaikintas Mig-29.

 

„Pagrindinė problema – labai trumpo ir trumpo nuotolio oro gynybos trūkumas“, – sakė Konradas Muzyka, konfliktą tyrinėjančios analitikų grupės „Rochan Consulting“ direktorius.

„Tai užkerta kelią Ukrainai numušti Rusijos dronus“, – pridūrė jis.

Tai reiškia, kad Rusija gali skraidinti žvalgybinius dronus gilyn į Ukrainos teritoriją, kad gautų aktualią žvalgybinę informaciją ir koordinates raketų smūgiams.

Per visus tris šios savaitės smūgius Rusijos gynybos ministerija paskelbė bepiločių orlaivių nufilmuotus vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti smūgiai ir jų padariniai.

 

Tai įrodo ne tik jų gebėjimą nuskristi toli į Ukrainos teritoriją, bet ir tai, kad jie gali nepastebėti kyboti pakankamai ilgai, kad galėtų perduoti tikslius buvimo vietos duomenis.

Maskva galėjo naudoti antrą droną, kaip „nuotolinio valdymo perdavėją“, kad padidintų taikinius apžiūrinčio orlaivio nuotolį, naujienų agentūrai AFP sakė Europos gynybos pramonės šaltinis, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga."

Europos Sąjunga atsisako gelbėtis

„Kai kuriems žmonėms nėra jokios pagalbos.

 

 Mažiau, nei prieš mėnesį, Europą ištiko šokas, kai rinkėjai Europos Parlamento rinkimuose kreipėsi į dešiniąsias (kai kurios iš jų naujokės ar maištaujančios protesto partijos), kad praneštų apie savo pasipiktinimą.

 

 Dabar, būdinga non sequitur, Europos Sąjungos grandai kėsinasi iš naujo paskirti tuos lyderius, kuriuos rinkėjai atmetė.

 

 Kalbama apie Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen likimą. Komisija yra galingas ES biurokratinis aparatas. Iš jos spindinčių biurų Briuselyje prezidentė, sudėtingas 26 kitų komisarų kabinetas (kiekvienas atstovauja ES valstybei narei) ir jų armija aparatčikų rašo pirmuosius teisės aktų ir reglamentų projektus, vykdo antimonopolinius įstatymus ir peikia nacionalines vyriausybes dėl ES biudžeto taisyklių pažeidimų.

 

 P. von der Leyen komisijos pirmininkė buvo nuo 2019 m., o birželį įvykę rinkimai iš esmės buvo priekaištas jos darbotvarkei. Nors ji yra centro dešinės atstovė – ji yra kilusi iš Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos, priklausančios ES lygmens Europos liaudies partijai – prieš penkerius metus ji pasislinko į kairę, kad užsitikrintų aukščiausią vietą ES. Jos patvirtinta pasirašymo politika – Europos Žaliasis susitarimas dėl agresyvių klimato kaitos mandatų ir subsidijų – yra vienintelis jos pirmas reikšmingas pasiekimas. Tai taip pat yra vienas iš dviejų klausimų, dėl kurių rinkėjai labiausiai nepatenkinti Briuseliu. Kita – ilgai besitęsianti imigracijos krizė, apie kurią ponia von der Leyen, atrodo, turi mažai minčių.

 

 Praėjusį mėnesį įvykę rinkimai sukūrė Europos Parlamentą su didesniu politinių dešiniųjų įstatymų leidėjų kontingentu ir išskyrė Europos klimato apsėstas žaliųjų partijas. Tai turėtų būti paskata diskusijoms apie M. von der Leyen ateitį, nes parlamentas turi patvirtinti 27 ES nacionalinių vyriausybių vadovų paskirtą prezidentą. Vietoj to, ES lyderiai, matyt, ketina apsimesti, kad rinkimai niekada neįvyko.

 

 Žaibiškos derybos prasidėjo praėjus kelioms dienoms po parlamento rinkimų, o šalių lyderiai susivienijo su planu paremti p. von der Leyen antrai kadencijai. Šis planas yra dalis susitarimo, kuriuo lyderiai iš centristinės-technokratų skėtinės partijos „Atnaujinti“ ir „Socialistų blokas“ taip pat pakeliami į dar dvejus aukščiausius postus. Tačiau p. von der Leyen EPP yra vienintelė partijų grupė tarp tų senųjų „didžiojo trejeto“, kuri sugebėjo gauti vietas rinkimuose. Šiose derybose buvo nenaudingai pašalintas Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, kurio Europos konservatorių ir reformistų visos Europos frakcija, esanti EPP dešinėje, buvo viena iš didžiausių parlamento laimėtojų.

 

 Dabar, kai ponios von der Leyen paskyrimas vyksta patvirtinti naujai išrinktam parlamentui, ji dvigubai padidina klaidą. Ji ketina surinkti savo patvirtinimui reikalingą daugumą parlamente, visų pirma iš trijų didžiųjų partijų (EPP, Renew ir Socialistų frakcijos), todėl neišvengiamai reikės paaukoti kai kuriuos jos pačios EPP laimėjusius politikos prioritetus, kad būtų pasiektas kompromisas su dviem pralaimėjusiomis partijomis.

 

 Tada, norėdama pasiskiepyti nuo neišvengiamų kai kurių tų partijų įstatymų leidėjų atsisakymų ją palaikyti, ponia von der Leyen, atrodo, bando sudaryti susitarimą su . . . žaliaisiais. Tikėtina, kad dėl to ji turėtų nusilenkti kairiųjų prioritetams dėl nulinio klimato kaitos tikslų, kuriuos rinkėjai bandė atmesti praėjusį mėnesį. Tai paverstų didžiausius ES pralaimėtojus – žaliųjų partijos sumažėjo iki 54 vietų naujajame parlamente, palyginti su 71 mandatu prieš tai – jos karalienės rinkėjais.

 

 Šie rinkimai turėjo būti proga poniai von der Leyen ir jos sąjungininkams dėl teisės atsisakyti nepopuliarių žaliųjų pažadų, duotų prieš penkerius metus, darbotvarkės, kuriai iš tikrųjų galėtų pritarti dauguma rinkėjų, labui. Tačiau Briuselis vis dar mano, kad didžiausias pavojus Europos Sąjungai – ir Europai – yra tai, ką ES grandai klaidinančiai vadina „kraštutine dešine“. Todėl siekiama marginalizuoti tokias partijas, kaip ponios Meloni ar Marine Le Pen Nacionalinis mitingas Prancūzijoje (dar vienas didelis ES rinkimų nugalėtojas ir, galbūt, netrukus tapsiantis Paryžiaus nacionalinės administracijos dalimi), pašalinant jas iš svarbių politinių sprendimų Briuselyje.

 

 Ironiška tai, kad šios dešiniosios partijos nebėra prieš ES, kaip kadaise, nes išsiaiškino, kad tai nėra daugumos pozicija Europos visuomenėje. Vietoj to galvokite apie juos kaip „geresnės ES“ judėjimus, nes jie atstovauja rinkėjų reikalavimams, kad ES taptų veiksmingesnė tokiais klausimais kaip imigracija ir mažiau kištųsi į ekonomiškai žalingus tokius klausimus, kaip klimatas – ir labiau reaguotų į rinkėjus.

 

 Tačiau tam, kad naujosios dešinės de facto reformų darbotvarkė veiktų ir kad ES išlaikytų bet kokį populiarų teisėtumą, Briuselis turi parodyti, kad yra pasirengęs tobulėti taip, kaip nori rinkėjai. Tai, kad Briuselis atsisako tai daryti dar kartą, net ir po tokių didelių rinkimų atmetimo, gali priversti rinkėjus svarstyti, ar tikrai ES galima išgelbėti." [1]

ES gyventojų pinigais brangiai maitinti vietines, bet nesugebančias sukurti šiuolaikinių technologijų, kompanijas, kaip dabar bando Europos Komisija, neišeis. Teks pirkti pigesnius, nei šiandieninės technologijos, ir aukštos kokybės kiniškus originalus. Nekontroliuojama migracija į ES irgi turi būti sustabdyta. Poniai von der Leyen laikas į pensiją.

1. Political Economics: The European Union Refuses to Save Itself. Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 July 2024: A.15.

The European Union Refuses to Save Itself

 

"There's no helping some people.

Less than a month ago, Europe got a shock when voters in European Parliament elections turned to parties of the right (some of them newish or insurgent protest parties) to send a message about their exasperation. 

Now in a characteristic non sequitur, European Union grandees are scheming to reappoint the very leaders that voters rebuffed.

At issue is the fate of European Commission President Ursula von der Leyen. The commission is the EU's powerful bureaucratic apparatus. From their gleaming offices in Brussels, the president, an unwieldy cabinet of 26 other commissioners (each representing an EU member country) and their army of apparatchiks write first drafts of legislation and regulations, enforce antitrust laws and scold national governments over EU budget rules.

Ms. von der Leyen has been the commission's president since 2019, and June's election was in large part a rebuke to her agenda. Although a product of the center-right -- she springs from Germany's Christian Democratic Union, affiliated with the EU-level European People's Party -- she shifted leftward to secure the top EU job five years ago. The signature policy she adopted, the European Green Deal of aggressive climate-change mandates and subsidies, is her only first-term achievement of note. It also is one of two issues about which voters seem most displeased with Brussels. The other is a long-running immigration crisis about which Ms. von der Leyen appears to have few ideas.

Last month's election produced a European Parliament with a larger contingent of lawmakers on the political right and hollowed out Europe's climate-obsessed Green parties in particular. This should be feeding into discussions about Ms. von der Leyen's future since the parliament must approve the president nominated by the heads of the EU's 27 national governments. Instead, EU leaders apparently intend to pretend the election never happened.

Lightning-fast negotiations started within days of the parliamentary election, and national leaders have coalesced behind a plan to back Ms. von der Leyen for a second term. The plan is part of a deal that also elevates leaders from the centrist-technocrat umbrella party Renew and the Socialist bloc to two other top jobs. But Ms. von der Leyen's EPP is the only party group among that old "big three" that managed to gain seats in the election. These negotiations unhelpfully excluded Italian Prime Minister Giorgia Meloni, whose European Conservatives and Reformists pan-European group, which is to the right of the EPP, was among the big parliamentary winners.

Now that Ms. von der Leyen's appointment is heading to the newly elected parliament for approval, she's doubling down on the error. She intends to assemble the requisite parliamentary majority for her confirmation primarily from the big three parties (EPP, Renew and the Socialist group), which inevitably will require sacrificing some of her own EPP's winning policy priorities to compromise with the two losing parties.

Then, to inoculate herself against inevitable defections by some lawmakers in those parties who won't support her, Ms. von der Leyen appears to be trying to strike a deal with . . . the Greens. This likely would require her to bow to left-wing priorities on net-zero climate-change targets that voters tried to reject last month. This would turn the EU's biggest losers -- Green parties fell to 54 seats in the new parliament from 71 before -- into its kingmakers.

This election should have been an opportunity for Ms. von der Leyen and her allies on the right to ditch unpopular green pledges made from expedience five years ago in favor of an agenda that a majority of voters might actually support. But Brussels still believes the biggest danger to the European Union -- and to Europe, for that matter -- is what EU bigwigs misleadingly label the "far right." The aim, therefore, is to marginalize parties such as Ms. Meloni's or Marine Le Pen's National Rally in France (another big winner in the EU elections and perhaps soon to form part of a national administration in Paris) by freezing them out of important political decisions in Brussels.

An irony is that these right-wing parties are no longer anti-EU in the way they once were, because they've discovered that's not a majority position among the European public. Think of them instead as "better-EU" movements in that they represent voters' demands that the EU become more effective on matters such as immigration and less interfering and economically destructive on issues such as climate -- and more responsive to voters, period.

But for the new right's de facto reform agenda to work, and for the EU to maintain any sort of popular legitimacy, Brussels has to show it's willing to become better in the ways voters want. That Brussels is refusing to do this yet again, even after such a big electoral rebuke, might make voters start to wonder if the EU really can be saved." [1]

 It will not work to feed local companies that are unable to create modern technologies with tons of money of EU residents, as the European Commission is trying to do now. You will have to buy cheaper than today's technologies and high-quality Chinese originals. Uncontrolled migration to the EU must also be stopped. Time to retire for Mrs von der Leyen.

1. Political Economics: The European Union Refuses to Save Itself. Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 July 2024: A.15.