EU Competitiveness Remains an Empty Phrase

 

António Costa, the President of the European Council, has declared 2026 the "Year of European Competitiveness." The Draghi report—long since elevated to the status of a bible in Brussels—is titled "The Future of European Competitiveness." And the German Chancellor congratulates himself on having recently secured a commitment that competitiveness will henceforth always take top billing in the conclusions of EU summits.

 

Why does no one care? If "competitiveness" represents the desire for Europe’s economy to thrive again, there is certainly no lack of awareness regarding the problems.

 

Europe is falling behind because corporate productivity and innovation are too low and energy prices too high; because bureaucracy and regulations not only stifle the economies of member states but also hinder the Single Market.

 

During her first term, which ran until 2024, EU Commission President Ursula von der Leyen paid little heed to these issues, focusing instead on driving forward the "Green Deal." However, the severe structural crisis—particularly within European industry—has forced her to change course over the past year and a half.

 

Yet, adopting the promotion of competitiveness as a new goal changes nothing in substance—if only because the concept is not new to the EU; it has been around for over a quarter of a century. Above all, the term serves to reconcile—and thereby quickly neutralize—divergent views on economic policy.

 

One interpretation, rooted in market principles, holds that competitive companies are simply those that succeed in the marketplace.

 

The other, state-interventionist view holds that companies require "government doping" to become competitive—whether through state funding or protectionist measures.

 

This conceptual vagueness—which facilitates compromise-laden rhetoric while resulting in little actual political impact—dates back to the Lisbon Strategy of 2000, the goal of which was to make Europe the "most competitive and dynamic knowledge-based economy in the world." While those unfulfilled catchphrases may be forgotten today, they are nonetheless making a spirited comeback in the Draghi report and countless EU documents.

 

Beyond its appeal as a political compromise formula, "competitiveness" remains strangely devoid of substance. Who or what is supposed to become—or remain—competitive? The EU? Its member states? "The" economy? Individual companies? Who, in each case, are the competitors? By what means can the EU influence its own competitiveness or that of its economy? Precisely because these questions are difficult to answer, the goal is all the easier to bandy about.

 

Von der Leyen intends to continue pursuing this through traditional industrial policy—as evidenced, for instance, by her recent proposal for "Made in EU" requirements. Market-based instruments are alien to the Commission President, and she shows little interest in deepening the Single Market beyond catchy slogans like "One Europe, One Market." Moreover, it is doubtful whether the thicket of regulation and bureaucracy emanating from Brussels can simply be cleared away by the "omnibus initiatives" the Commission is rolling out at such a rapid pace. While consolidating or scrapping existing rules may be the right move, the underlying regulatory culture—and the officials who embody it—will not simply vanish as a result.

 

This applies just as much, however, to the member states. Senseless national rules acting as non-tariff barriers to trade are estimated to cause prosperity losses amounting to €1.1 trillion—just under 10 percent of the EU’s economic output. When the German Chancellor (like many others) grumbles about "Brussels bureaucracy," he is welcome to start dismantling barriers right here at home. It is not merely a matter of cutting red tape, but also of putting an end to parochialism—such as in the handling of the supposedly 'hostile' takeover of Commerzbank by UniCredit.

 

At least EU heads of state and government endorsed a long list of concrete—mostly rather granular—steps to deepen the single market just under two weeks ago, ranging from 'EU Inc.' to the 'European Business Wallet.' This agenda is slated for completion by the end of the year. Progress in this area is necessarily incremental; hence, these steps are the right approach and worth more than a hundred declarations of commitment to competitiveness. Of course, nothing is truly gained until the measures are actually implemented.” [1]

 

1. Wettbewerbsfähigkeit bleibt eine hohle Phrase. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: 15.    Von Werner Mussler, Brüssel

Ką pasauliniai perversmai reiškia mūsų tyrimams: radikalios reformos reikalingos ne tik pensijų ir sveikatos priežiūros, bet ir Vokietijos inovacijų sistemos srityse.

„Šių metų Miuncheno saugumo konferencijoje pirmą kartą daugiausia dėmesio skirta naujoms strateginėms technologijoms, visų pirma dirbtinio intelekto kūrimui ir taikymui. Tai neabejotinai svarbu ir labai aktualu. Tačiau lygiai taip pat svarbu aptarti būtinus mūsų mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemos pokyčius, kurie gali padėti mums pasiekti suverenitetą ir ekonomikos augimą, pagrįstą technologiniu pajėgumu. Nesudarę tinkamų pagrindinių sąlygų ir strategiškai orientuotos inovacijų sistemos, rizikuojame būti priklausomi nuo saugumo ir toliau prarasti augimą.

 

Galimybių langas tam netrukus visiškai užsidarys. Dabar yra paskutinė galimybė sėkmingai paversti inovacijas Vokietijos pagrindiniu principu vis neapibrėžtesniame pasaulyje, vykdant drąsias reformas.

 

Tačiau kiek kūrybiškumo ir kiek trikdžių pasauliniai geopolitiniai pokyčiai sukelia mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje? Norime tai iliustruoti pateikdami tris pagrindines tendencijas ir jų pasekmes.

 

Vokietija, kadaise buvusi inovacijų tauta, turi ištrūkti iš taikos dividendų „komforto zonos“. Ištrūkti iš šios rutinos, įveikti disfunkcinį požiūrį ir įgyvendinti radikaliai naujas reformas yra labai svarbu. Tai taikoma ne tik tradicinėms politikos sritims, tokioms kaip pensijos, darbo rinka ir sveikatos apsauga, bet ir mokslinių tyrimų bei inovacijų politikai.

 

 

Vokietija ir Europa įstrigusios „vidutinio lygio technologijų spąstuose“. Gera pusė Vokietijos pramonės tyrimų vis dar sutelkta į automobilių pramonę ir kitus sektorius, kurie pasižymi laipsnišku savo produktų tobulinimu, tačiau nėra technologinės pažangos priešakyje ir todėl gali nuvesti ekonominę sistemą į aklavietę.

 

 

Užuot drąsiai investuojus į naujas pagrindines technologijas, pernelyg dažnai išlaikomas status quo.

 

 

Laikas veikti

 

 

1. Įgyvendinti struktūrinius mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemos pokyčius ir sukurti paskatas privačioms investicijoms: Kinijos ambicijos turėtų būti žadinantis skambutis. Pekinas planavo ilgalaikę perspektyvą, nustatė aiškius prioritetus ir taip sėkmingai transformavosi iš pasaulinio gamybos centro į pirmaujantį pasaulyje mokslinių tyrimų ir inovacijų centrą. Norint užsitikrinti technologinį suverenitetą, reikia struktūrinių pokyčių ir aiškių sprendimų mokslo ir inovacijų srityje. Inovacijų sistema. Du pagrindiniai svertai tam yra kapitalas ir greitis. Norint pasiekti didelio poveikio investicijų, vyriausybės, privatūs ir instituciniai investuotojai turi prisiimti daugiau rizikos ir ją atlyginti. Didesnis greitis taip pat reiškia, visų pirma, mažiau biurokratijos. Ir tai taikoma ne tik vyriausybei, bet ir įmonėms bei mokslinių tyrimų įstaigoms.

 

2. Naujų tarptautinių mokslinių tyrimų bendradarbiavimo programų kūrimas susiskaldžiusiame pasaulyje: dabartinė JAV politika kenkia žinių mainams be sienų ir talentų mobilumui visame pasaulyje. Iš šių apribojimų negauna jokios naudos jokia šalis. Tačiau Europa turi galimybę bent jau sumažinti žalą. Tai reiškia naujų partnerysčių kūrimą, pavyzdžiui, su Indija, ir esamų partnerysčių, pavyzdžiui, su Japonija, Australija ir Kanada, atgaivinimą. Šių šalių įtraukimas į Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas Europa“ įpėdinę gali būti naudingas katalizatorius.

 

3. Inovacijų skatinimas saugumui ir per jį. Kaip ir kitos Europos šalys, Vokietija smarkiai didina savo gynybos išlaidas. Tačiau, skirtingai nei JAV, investicijos Vokietijoje iki šiol apėmė tik nedidelį mokslinių tyrimų komponentą. Bandymas griežtai atskirti civilines ir karines išlaidas yra problemiškas. Kariniai tyrimai nebėra modernūs ir taip pat trukdo šalutiniam poveikiui. Tokios revoliucinės technologijos kaip GPS dažnai kyla iš karinių tyrimų programų.

 

Jei Vokietija nori pasiekti savo tikslus – 3,5 proc. biudžeto skirti moksliniams tyrimams ir 5 proc. gynybai, turime sukurti daugiau investicijų, kurios duotų dvigubą grąžą – saugumui ir inovacijoms. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas inovaciniams viešiesiems pirkimams gynybos sektoriuje ir inovacijų ekosistemų plėtrai su saugumu susijusiuose tyrimuose.

 

 

Senų struktūrų griovimas

 

 

Sparčiai griauti pasenusias struktūras, skatinti internacionalizaciją ir sujungti saugumą bei inovacijas – šios trys veiksmų sritys rodo, kad visoje inovacijų grandinėje – nuo ​​fundamentinių tyrimų iki perdavimo ir startuolių, technologijų naudojimo ir taikymo – reikalingas paradigmos pokytis: Vokietija ir Europa turi greitai ir lanksčiai reaguoti į šiuos naujus iššūkius.

 

 

Norint tai pasiekti, būtina sukurti erdves kūrybiškumui ir perversmui, leisti rizikuoti, pritraukti ir išlaikyti talentus, strategiškai integruoti su saugumu susijusius mokslinius tyrimus ir stiprinti valstybės, privačiojo sektoriaus ir mokslo bendruomenės bendradarbiavimą. Norėdami tai pasiekti, turime sėkmingai atlikti trijų dalių užduotį: didinti informuotumą apie skubumą, ypač tarp pasirenkančių mūsų kryptį: pritaikydami savo įrankius (tuo pačiu metu sparčiai ir tikslingai įgyvendindami federalinės vyriausybės aukštųjų technologijų darbotvarkę, siekdami padidinti Vokietijos inovacinį stiprumą ir konkurencingumą); ir galiausiai, nustatydami ir plėtodami sėkmės istorijas.

 

Jei mums pasiseks, Vokietija vėl galės tapti inovacijas formuojančia tauta – ne tik stebėtoja, bet ir varomąja jėga, skatinančia kitą technologinę bangą.

 

Autorė (B.R.) yra Nacionalinės mokslų akademijos Leopoldina prezidentė; bendraautorius yra „Volkswagen“ fondo valdybos narys.“ [1]

 

Gera matyti, kad šie du Vakarų Europos elito nariai nustojo sakyti, jog pasinaudokime Vokietijos pramone, derindami ją su dirbtiniu intelektu, kad atkurtume konkurencingumą. Vokietijos pramonė rėmėsi pigiomis, stabiliomis rusiškomis dujomis. Kinai dabar gauna šias pigias, stabilias dujas ir gamina pigius, geros kokybės produktus bei išskirtinį, pigų dirbtinį intelektą. Vokietijos pramonė buvo sudėtinga ekosistema, kuri dabar miršta po „Zeitenwende“, kai nusisukome nuo Rusijos. Ką dabar tyrinėti? Ką gaminti, remiantis šiuo tyrimu? Daryti, ką dabar gerai daro kinai, nėra išeitis. Žarna pernelyg plona. Mūsų išsvajoti tankai taip pat neskris. FPV dronų ir didelio tikslumo raketų spiečiai skraido greičiau, nei gali judėti tankai. FPV dronų spiečiai aptinka tankus pakankamai anksti, kad artilerija galėtų juos visiškai sunaikinti. Tik pažiūrėkite į Izraelio tankus, kenčiančius nuo pigių „Hezbollah“ FPV, stiklo pluoštu valdomų, dronų. Tai kruvina vonia. Turite rasti ką nors naujo mūsų mokslui. Auginti ožkas? Tai buvo daroma Europoje nuo senovės. Grįžti prie šaknų, gal kas pageidaujate?

 

 

1. Was die globalen Umbrüche für unsere Forschung bedeuten: Radikale Reformen sind nicht nur für Rente und Gesundheit nötig, sondern auch für Deutschlands Innovationssystem. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: N1. BETTINA ROCKENBACH, GEORG SCHÜTTE

What Global Upheavals Mean for Our Research: Radical reforms are needed not only for pensions and healthcare, but also for Germany's innovation system.

"This year's Munich Security Conference focused for the first time on new strategic technologies, above all the development and application of artificial intelligence. This is undoubtedly important and highly topical. Equally important, however, is discussing the necessary changes in our research and innovation system that can lead us to sovereignty and economic growth based on technological strength. Without appropriate framework conditions and a strategically oriented innovation system, we risk security dependencies and further losses in growth.

 

The window of opportunity for this will soon close completely. Now is the last chance to successfully make innovation Germany's guiding principle in a more uncertain world through bold reforms.

 

But how much creativity and how much disruption do global geopolitical changes bring about with regard to research and innovation? We want to illustrate this using three key trends and their consequences.

 

Germany, once a nation of innovation, must break out of the "comfort zone" of the peace dividend." Moving out of this rut, overcoming dysfunctional attitudes, and implementing radically new reforms is crucial. This applies not only to traditional policy areas like pensions, the labor market, and healthcare, but also to research and innovation policy.

 

Germany and Europe are stuck in the "mid-tech trap." A good half of German industrial research still focuses on the automotive industry and other sectors that excel at gradually improving their products but are not at the forefront of technological progress and can therefore lead the economic system into dead ends.

 

Instead of boldly investing in new key technologies, the status quo is too often maintained.

 

Time to act

 

1. Implement structural changes in the research and innovation system and create incentives for private investment: China's ambitions should serve as a wake-up call. Beijing has been planning for the long term, setting clear priorities, and has thus succeeded in transforming itself from the global manufacturing hub into the world's leading research and innovation center. To secure technological sovereignty, we need structural changes and clear decisions in science and innovation. Innovation system. Two key levers for this are capital and speed. To achieve high-impact investments, government, private, and institutional investors must take on more risk and reward it. Greater speed also means, above all, less bureaucracy. And this applies not only to government, but also to companies and research institutions.

 

2. Building new international research collaborations in a fragmented world: The borderless exchange of knowledge and the global mobility of talent are suffering under current US policy. No side benefits from these restrictions. But Europe has the opportunity to at least minimize the damage. This means building new partnerships, for example with India, and revitalizing existing partnerships, for example with Japan, Australia, and Canada. Including these countries in the successor program of Horizon Europe, the European Union's research and innovation program, can be a helpful catalyst here.

 

3. Enabling innovation for and through security. Like other European countries, Germany is massively increasing its defense spending. But unlike in the US, investments in Germany have so far included only a small research component. The attempt at a strict separation between civilian and military spending is proving problematic. and military research is no longer up-to-date and also hinders spillover effects. Disruptive technologies like GPS often originate from military research programs.

 

If Germany wants to achieve its targets of 3.5 percent of the budget for research and 5 percent for defense, we must create more investments with a double return – for security and innovation. Therefore, particular attention must be paid to innovative procurement in the defense sector and the expansion of innovation ecosystems in security-relevant research.

 

Breaking down old structures

 

Breaking down outdated structures quickly, advancing internationalization, and bringing security and innovation together – these three areas of action demonstrate that a paradigm shift is needed along the entire innovation chain – from basic research through transfer and start-ups to the use and application of technologies: Germany and Europe must respond quickly and agilely to these new challenges.

 

To achieve this, it is essential to create spaces for creativity and disruption, allow for risk-taking, attract and retain talent, strategically integrate security-relevant research, and strengthen cooperation between the state, the private sector, and the scientific community. To achieve this, we must successfully manage a three-pronged task: raising awareness of the urgency—particularly among policymakers—of the situation; reviewing and, where necessary, adapting our tools (while swiftly and purposefully implementing the Federal Government’s high-tech agenda to boost Germany’s innovative strength and competitiveness); and, finally, identifying and scaling up success stories.

 

If we succeed, Germany can once again become a nation that shapes innovation—not merely an observer, but a driving force behind the next technological wave.

 

The author (B.R.) is President of the National Academy of Sciences Leopoldina; the co-author is a board member of the Volkswagen Foundation.” [1]

 

It is good to see that these two members of Western European elite stopped saying, that let us use German industry, combining it with AI, to get competitiveness back. German industry was based on cheap steady Russian gas. Chinese are getting this cheap steady gas now and making cheap good quality stuff and outstanding cheap AI. German industry was a complicated ecosystem, that is dying now after “Zeitenwende”, turning away from Russia. What to study now? What to produce on basis of this study? Doing what the Chinese are doing well now is not an option. Our gut is too thin. Tanks will also not fly. Swarms of FPV drones and high precision missiles are flying faster than tanks can go. Swarms of FPV drones are detecting tanks early enough for artillery to finish the tanks. Just look at the Israel’s tanks suffering from cheap Hezbollah’s FPV glass fiber-controlled drones. It is a blood bath. You must find something new for your science. Raising goats? That was done in Europe for ages. Back to the roots, anyone?

 

1. Was die globalen Umbrüche für unsere Forschung bedeuten: Radikale Reformen sind nicht nur für Rente und Gesundheit nötig, sondern auch für Deutschlands Innovationssystem. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: N1. BETTINA ROCKENBACH, GEORG SCHÜTTE

Didesnio kiekio būstų statybos nepakaks

 

„Jūsų redakcijos straipsnyje „Trumpo būsto sprogimas“ (birželio 25 d.) teisingai teigiama, kad XXI amžiaus KELIO į būstą įstatymas yra ydingas. Nors Kongreso įstatymo projektas gali sumažinti kai kurias reguliavimo kliūtis, trukdančias naujiems namams patekti į rinką, tiesa ta, kad net mažesnės palūkanų normos neišspręs Amerikos būsto krizės.

 

Pasiūla yra įstrigusi dėl daugelį metų trukusių itin žemų palūkanų normų ir mokesčių režimo, kuris atgraso milijonus namų savininkų nuo pardavimo.

 

Siekdamas reikšmingai padidinti pasiūlą, Vašingtonas turėtų sutelkti dėmesį į mokesčių politikos pokyčius ir privačios rinkos sprendimus, kurie motyvuotų didelio nuosavo kapitalo namų savininkus ir šeimos savininkus parduoti. Gera pradžia būtų pirmą kartą per 30 metų padidinti pagrindinio būsto kapitalo prieaugio išimtį. Paskatų ir apsaugos teikimas pardavėjo finansavimui, nuomai su išpirkimu ar namų, kuriuos šiuo metu valdo šeimos savininkai, mainams būtų naudingas ne tik milijonams senstančių amerikiečių, bet ir daugybei jaunų būsto pirkėjų, kurie yra įstrigę tarp aukštų palūkanų normų ir amžino gyvenimo.“ nuoma.

 

Įstatymų leidėjai nusipelno plojimų už jų abiejų partijų pastangas priimant šį įstatymo projektą. Jų ketinimai buvo geri, tačiau net ir geriausios federalinės pastangos „sumažinti biurokratiją“ neišspręs šalies būsto problemų.

 

Negalime tiesiog iš to išbristi statydami. Šioje šalyje yra milijonai namų, kuriuos valdo žmonės, kurie iš tikrųjų nebenori jų turėti. Laikas tai ištaisyti.

 

Ari Rubin

 

„Flock Homes“ generalinis direktorius

 

Menlo Parkas, Kalifornija.“ [1]

 

1. More Housing Construction Won't Be Enough. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 July 2026: A14.  

 

More Housing Construction Won't Be Enough

 

“Your editorial "Trump's Housing Blow-Up" (June 25) is right that the 21st Century ROAD to Housing Act is flawed. Although Congress's bill may ease some of the regulatory hurdles blocking new homes from hitting the market, the truth is that even lower interest rates won't fix America's housing crisis.

 

Supply is locked in as the result of years of ultralow interest rates, and a tax regime that disincentivizes the millions of homeowners from selling.

 

To increase supply meaningfully, Washington should focus on tax-policy changes and private-market solutions that motivate high-equity homeowners and mom-and-pop landlords to sell. Increasing the primary residence capital gains exclusion for the first time in 30 years would be a good place to start. Providing incentives and protections for seller financing, rent-to-own or exchanges of homes currently owned by mom-and-pop landlords would be a win not only for millions of aging Americans, but the countless young aspiring home buyers who are stuck between high interest rates and forever renting.

 

Lawmakers should be applauded for their bipartisan efforts in passing this bill. They had good intent, but even the best federal efforts to "cut red tape" won't solve the country's housing woes.

 

We can't simply build our way out of this. There are millions of homes in this country held by people who don't really want to own anymore. It's time to fix that.

 

Ari Rubin

 

CEO, Flock Homes

 

Menlo Park, Calif.” [1]

 

1. More Housing Construction Won't Be Enough. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 July 2026: A14.