Konglomeruota Pietų Korėja

 "Remiantis konglomeruotos Pietų Korėjos logika, kelios stambios įmonės valdo daugumą pramonės šakų ir lemia tiek pasiūlą, tiek paklausą, nukreipdamos turtus į viršų. 

Tokie konglomeratai, vadinami kaibolai, yra neišvengiami: kaip rašė romanistas Kim Young-ha, vidutinis Pietų Korėjos gyventojas galėtų pradėti savo dieną „Samsung“ pastatytame bute, žiūrėk vaizdo įrašą „Samsung“ išmaniajame telefone ir sužinoti naujienas, transliuojamas „Samsung“ televizoriuje, už visa tai sumokėdamas „Samsung“ kreditine kortele. 

Vis dėlto šios visur esančios korporacijos mažai ką padarė, kad pagerintų daugumos Pietų korėjiečių gyvenimą. Šiandien kaiboluose dirba tik apie dešimtadalį Korėjos darbuotojų ir kaibolai yra socialinės nelygybės varikliai. Prieš kelis dešimtmečius jie pradėjo didžiąją dalį savo pramonės operacijų perkelti į užsienį, kur jie gali mokėti darbuotojams mažiau; namuose jie ir toliau projektuoja „C-suite“ fantaziją apie baltųjų apykaklių turtus, kuriuos nedaugelis gali pasiekti. Tuo tarpu Pietų Korėja turi didžiausią O.E.C.D. skurdo lygį; sąrašo viršūnėje yra šalies senjorų norma. Korėjiečiai taip pat dirba ilgiausias valandas pasaulyje, tačiau patiria mažai socialinio mobilumo. 

Kai 2017 m. P. Moonas tapo Pietų Korėjos prezidentu, jis pasižadėjo panaikinti prezidentės Parko Geun-hye, jo korumpuotos, apkaltintos, pirmtakės, ir jos tėvo, karinio autokrato Parko Chung-hee, kurio valdymo planas visoje šalyje įvedė kaibolus, palikimą. 1960-aisiais ir 70-aisiais buvo grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir įvedamas kaibolo verslo modelis. Ponas Moonas pažadėjo anksti pažaboti kaibolų dominavimą, pagerinti atlyginimus, padidinti pašalpas socialiniam aprūpinimui ir paskatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. Jam pavyko pakelti minimalų atlyginimą, išplėsti vaiko priežiūros kreditus ir senjorų pensijas ir įsteigti vyriausybės kanceliariją naujovėms remti. Vis dėlto jis negalėjo ar nenorėjo kirsti kaibolų. Tokie konglomeratai kaip „Samsung“, „Hyundai“, „Hanjin“, „Lotte“ ir LG kažkada padėjo daugeliui darbuotojų patekti į vidurinę klasę ir pavertė Pietų Korėją klestinčiu „Rytų Azijos tigru“. Bet kaibolai taip pat apėmė darbo perkėlimą į užsienį, užsakomąsias paslaugas ir kainų užkėlimą, o lobizavo uždaras rinkas. Jų vadovai sukaupė milijardus spekuliacijų nekilnojamuoju turtu ir turto perleidimu artimiesiems: 1997 m. Azijos finansinės krizės Pietų Korėjos versiją iš dalies paskatino kaibolų piktnaudžiavimas“.