"Knygoje „Aukso karštligė“ („The Rush“) Nathanielis Philbrickas piešia portretus tų lobių ieškotojų, aukso ieškotojų ir intrigų nevengiančių politikų, kurie formavo Jungtinių Valstijų likimą.
„AUKSO KARŠTLIGĖ: Kalifornijos auksas, pilietinis karas ir šiuolaikinio pasaulio kūrimas“ (aut. Nathaniel Philbrick)
Aukso karštligė visada buvo mano silpnybė. Net ir šiandien skaitant apie tai, kaip 1848 m. – beveik tą pačią akimirką, kai Kalifornija buvo prijungta prie Jungtinių Valstijų, – ten netikėtai aptiktas milžiniškas aukso telkinys, kyla noras bent trumpam pamiršti kritišką požiūrį į Amerikos gyvenimą ir patikėti „Akivaizdžiu likimu“ (angl. *Manifest Destiny*).
Kaip savo įtraukiančioje to laikotarpio kronikoje „Aukso karštligė“ teigia Nathanielis Philbrickas, karštligiškas turtų vaikymasis nepažįstamame krašte tarsi atspindi visos tautos istorijos esmę: idėją, kad tiek atskiram žmogui, tiek visai šaliai galimybė iš naujo susikurti gyvenimą dažnai priklauso tik nuo vieno sėkmingo atradimo.
„Aukso karštligė“ papildo įprastą pasakojimą apie vilties kupinus aukso ieškotojus ir apsukrius prekybininkus, derindama romantiką su realybe bei įtraukdama daugiau veikėjų. N. Philbrickas – patyręs ir populiarus Amerikos praeities metraštininkas – vienodai daug dėmesio skiria ir tiems, kuriuos ši karštligė sutrypė, ir tiems, kuriems ji padėjo pasiekti neįtikėtinas turtų bei įtakos aukštumas. Ypač jį domina politinės pasekmės. „Supratau, kad aukso atradimas Kalifornijoje buvo dalis kur kas didesnio – ir galiausiai svarbesnio – judėjimo: kelio į pilietinį karą“, – rašo jis.
Knyga pradedama vaizdingu San Francisko aprašymu – miestu, kuriame virė gyvenimas praėjus keliems mėnesiams po to, kai 1848 m. sausį vienas stalius Siera Nevados kalnų papėdėje pastebėjo žvilgančias aukso dulkes. Čia plūdo lobių ieškotojai iš viso pasaulio, o milžiniški turtai buvo sukraunami ir prarandami vos per kelias minutes. „Pats oras čia persmelktas drąsių, ryžtingų ir nenuilstamų veiksmų magnetizmo“, – pastebėjo vienas žurnalistas.
Vydamiesi gandus, jūrininkai uoste paliko šimtus laivų. Įžvalgūs verslininkai tempė šiuos laivus į krantą ir skelbėsi esą tų sukaltų, apleistų korpusų savininkais parduodamą žemę. Per pusantrų metų miestą šešis kartus nusiaubė gaisrai, tačiau miesto vadovai beveik nieko nedarė, kad sustabdytų liepsnas, mat iš griovimo jiems buvo naudos.
Philbrickas primena, kad amerikiečiai iš rytinių valstijų nebuvo pirmieji, atvykę į Kaliforniją ieškoti aukso: knygoje „Aukso karštligė“ („The Rush“) tas ankstyvasis laikotarpis vaizduojamas Vicente Rosaleso – nenustygstančio vietoje čiliečių žurnalisto ir arklių kontrabandininko – akimis. Daugelis jo tėvynainių iš pakrantės apie atradimą sužinojo anksčiau nei didžioji pasaulio dalis ir skubėjo tuo pasinaudoti.
Kai galiausiai pasirodė baltieji amerikiečiai iš Masačusetso ir Niujorko (kelionė laivu iš Bostono į San Franciską trukdavo apie šešis mėnesius), jie noriai naudojosi čiliečių patirtimi. Tačiau jų dėkingumas buvo trumpalaikis. Pasak paties Rosaleso, demonstruodami „keistą beskonybę ir nejautrumą“, šie „pavydūs gringai“ subūrė ginkluotus būrius, kad išvytų savo geradarius.
Rasiniu pagrindu grindžiamas smurtas taip pat nukrypo į vietines čiabuvių gentis. 1851 m. pirmasis Kalifornijos gubernatorius paskelbė, kad valstija kariauja „naikinimo karą“ prieš vietinius gyventojus. Tais pačiais metais, nors valstijos valdžia iš esmės atsisakė šios kraštutinės pozicijos, baltųjų savanorių būriai įsiveržė į vietovę, dabar vadinamą Josemičio slėniu, ketindami išmedžioti jos gyventojus. Kai kurie taip uoliai vykdė savo misiją, kad net nepastebėjo aplinkinio kraštovaizdžio. „Jei būčiau žinojęs, kad šis slėnis taps toks garsus, – vėliau, jau vykdamas išvyti *ahwahnechee* genties žmonių, sakė vienas iš jų, – būčiau į jį pasižiūrėjęs.“ Philbrickas, didžiąją pastarųjų dviejų dešimtmečių dalį praleidęs rašydamas apie George’ą Washingtoną ir jo epochą, domisi istorijomis žmonių, vykusių į Kaliforniją ieškoti ne aukso, o valdžios; be to, didžioji dalis kovų dėl įtakos būsimojoje valstijoje sukosi aplink vergijos ateitį. Buvęs Misisipės kongresmenas Williamas Gwinas, 1849 m. išvykdamas į Vakarus, gimtinėje paliko 200 savo vergų. Jis vadovavo „Chivalry“ (liet. „Riterijai“) – už vergiją pasisakančiai politinei jėgai, siekusiai įtraukti Kaliforniją į Pietų įtakos sferą, net jei dėl to valstiją būtų tekę skelti pusiau.
Gwino oponentas – kuklios kilmės Davidas Broderickas – vadovavo „Shovelry“ (liet. „Kastuvas“; žodžių žaismas, nurodantis į kasyklų darbininkus) – daugiausia Šiaurę palaikančiai kalnakasių ir darbininkų frakcijai. Įtaka Kalifornijoje dažnai priklausydavo nuo federalinės valdžios, o Broderickas kartą pareiškė sutiksiąs „kepti ant lėtos ugnies“ vien dėl privilegijos bent dieną posėdžiauti Senate. Šią svajonę jis įgyvendino ir Senate praleido pustrečių metų, kol 1859 m. žuvo dvikovoje.
Aprašydamas šias ir panašias kovas, Philbrickas įtaigiomis detalėmis atgaivina aštrias to meto politines dramas ir demonstruoja pagirtiną tikėjimą skaitytojų noru sekti nuolat kintančias politines grupuotes bei sąjungas. Visgi, palyginti su kitomis jo knygomis, kuriose labiau susitelkiama į konkrečias temas – pavyzdžiui, „Mayflower“ istoriją ar tikruosius įvykius, įkvėpusius „Mobį Diką“, – ši „Karštinė“ („The Rush“) atrodo kiek padrika ir stokojanti vieningos ašies.
Ne visada aišku, kodėl pasakojamos būtent šios, o ne kitos istorijos. Philbrickas knygą vadina „kartu ir intymia, ir plačios panoramos“ – ir ji tokia išties yra, tačiau tai labiau iš įvairių fragmentų sudėliotas tarpusavyje susijusių pasakojimų rinkinys nei vientisas naratyvas. Epiloge apžvelgiamas tolesnis – jau pasibaigus aukso karštinei – mažiausiai 34 žmonių gyvenimas ir jų patirtos negandos.
Vis dėlto knyga pavykusi, nes Philbrickas – itin talentingas pasakotojas ir kinematografiškų vaizdelių meistras. Sutinkame tokių savitų ir ryškių asmenybių, kurios kone užgožia visus kitus; pavyzdžiui, Mary Ellen Pleasant – verslininkę, kadaise buvusią vergę, „Požeminio geležinkelio“ (pabėgusių vergų gelbėjimo tinklo) dalyvę ir, kaip kalbėta, vudu žiniuonę. Ji savo Kalifornijoje susikrautą turtą skyrė abolicionisto Johno Browno iždui papildyti, taip finansuodama jo 1859 m. surengtą reidą į Harpers Ferį.
Tokios istorijos kaip jos tampa statybiniais blokais platesnei tezei pagrįsti. Philbrickas teigia, kad maždaug 1849-aisiais pakito amerikietiškasis būdas. Tai ir yra galutinė aukso karštinės prasmė: spartus virsmas iš fizinės, materialios tikrovės į kažką lakesnio ir abstraktesnio – perėjimas iš kietojo metalo pasaulio į „eteriškesnę sferą“, kurioje gyvename ir šiandien.
Philbrickas brėžia kiek vingiuotą giją, jungiančią auksą kalnų papėdėse su Lelandu Stanfordu – geležinkelių magnatu ir Kalifornijos gubernatoriumi, kurio valda Palo Alte tapo Stanfordo universitetu bei Silicio slėnio lopšiu. Būtent Stanfordo finansuotus ankstyvuosius kino eksperimentus aštuntajame XIX a. dešimtmetyje Philbrickas laiko akimirka, kai įsitvirtino modernybė.
Pasibaigus aukso karštinei, rašo jis, „nesėkmė tapo inovacijų kaina. Veikei sparčiai. Laužei nusistovėjusią tvarką. Bandei iš naujo. O kai pavykdavo – rezultatai keisdavo viską iš esmės.“ Nors ši versija intriguoja, ji galėjo būti įtikinamesnė, jei autorius būtų pateikęs daugiau analizės ir argumentų – dalykų, kuriems paprastai nelieka vietos lengvame, neįpareigojančiame Philbricko pasakojimo stiliuje. Pasirinkęs chronologinį įvykių sekos („vienas dalykas po kito“) principą, autorius rizikuoja pakartoti tą patį triuką, kurį bandė atlikti Stanfordas ir kiti magnatai: paversti visą aukso karštligės sukčiavimą, smurtą bei plėšikavimą kažkuo blizgesniu ir lengviau parduodamu kaip nacionalinį mitą.
Philbrickas rašo, kad po kiekvieno gaisro penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje San Francisko gyventojai be didelių pauzių atstatydavo miestą ant „vis dar rūkstančių buvusio miesto griuvėsių“; jie buvo pernelyg susitelkę į pelno vaikymąsi, kad imtųsi atsargumo priemonių, galinčių užkirsti kelią kitai nelaimei. Pasakojimą atvesdamas iki šių dienų, Philbrickas stebisi nuolatiniu kaliforniečių – ir visų amerikiečių – gebėjimu kurti naujas iliuzijas gyvenant ant pražūties slenksčio.
Vis dėlto kai kurie jo šaltiniai buvo nusiteikę ne taip optimistiškai. „Dažnai susimąstau, ar ši didi tauta visiškai negrįš į barbarybę“, – maždaug 1851 m. svarstė vienas svetur gimęs laimės ieškotojas. – „Visas miestas dvokia nuosmukiu.“
„THE RUSH: California Gold, the Civil War, and the Making of the Modern World“ | Autorius: Nathaniel Philbrick | Leidykla: „Viking“ | 452 p. | 38 JAV doleriai” [1]
1. How the Gold Rush Broke America: Nonfiction. Kreitner, Richard. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą