„Septintajame dešimtmetyje sudaryta sutartis skelbė, kad niekas negali savintis kosmoso. Vis dėlto praėjus pusei amžiaus milijardieriai ir didžiosios valstybės čia įžvelgia galimybę susikrauti milžiniškus turtus.
1950 m. pasirodžiusioje Roberto Heinleino apysakoje „Žmogus, pardavęs Mėnulį“ (angl. *The Man Who Sold the Moon*) pasakojama apie verslo magnatą, siekiantį tapti pirmuoju žmogumi Mėnulyje ir imantį aukcione pardavinėti teises į Mėnulio paviršių.
„Vieną dieną kils nuožmi kova dėl to, kam priklauso Mėnulis, – sako jis savo kolegoms verslininkams. – Noriu taip susidėlioti kortas, kad laimėtume mes.“
Tuo metu, kai JAV ir Sovietų Sąjunga lenktyniavo dėl kelionės į Mėnulį, atrodė, kad R. Heinleino vizija gali tapti tikrove. Siekdamos užbėgti tam už akių, didžiosios valstybės sudarė susitarimą – 1967 m. Kosmoso sutartį.
Daugiau nei 100 šalių sutarė: Mėnulis niekam nepriklauso.
Šiandien ši padėtis atrodo nebe tokia vienareikšmė.
Pasaulio didžiosios valstybės dabar varžosi kurdamos branduoline energija varomas bazes Mėnulyje, o verslo lyderiai puoselėja savas svajones apie šį palydovą. Elonas Muskas, R. Heinleino kūrybos gerbėjas, regi „trilijonų vertės rinkas“, įskaitant Mėnulyje įrengtus duomenų centrus ir katapultą palydovams į gilesnį kosmosą paleisti. Jeffas Bezosas nori perkelti sunkiąją pramonę į Mėnulį, o Žemę paversti „planeta-sodu“.
JAV vyriausybė domisi heliu, sušalusiu vandeniu ir kitais ištekliais, esančiais netoli Mėnulio pietų ašigalio. Kinija taip pat atliko žvalgybą ir, bendradarbiaudama su Rusija, ketina statyti savo bazę prie to paties ašigalio.
Šį laikotarpį lemia įsitikinimas, kad pirmasis yra geriausias ir kad tas, kas pirmas įsitvirtins Mėnulyje, galės diktuoti taisykles. Visiems kitiems beliks joms paklusti.
Kosmoso sutartyje buvo nustatyta, kad šalys negali savintis kosmoso „naudojimo ar okupacijos būdu“. Sutartyje teigiama, kad kosmoso tyrimai turėtų būti naudingi visoms šalims. (Sutartis buvo skirta ginkluotės kontrolei ir joje buvo uždrausta kosmose laikyti branduolinius ginklus.)
Tačiau praėjus beveik 60 metų po sutarties ratifikavimo, į kai kuriuos klausimus vis dar reikia atsakyti. Kokią jurisdikciją valstybė gali taikyti Mėnulyje įkurtai bazei? Ar įmonė gali gauti pelno iš Mėnulio turtų? Ar valstybė arba įmonė gali aptverti teritoriją ir neleisti į ją patekti kitiems?
Ankstesni bandymai atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų iš esmės nepavyko.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje priimtoje Mėnulio sutartyje Mėnulio ištekliai buvo paskelbti bendru žmonijos paveldu ir reikalaujama, kad jų naudojimas būtų valdomas tarptautiniu mastu.
Šiai sutarčiai pritarė tik 17 šalių.
Jungtinės Valstijos, Sovietų Sąjunga ir Kinija jos nepasirašė. Didžiosios galios nenorėjo dalytis technologijomis ar būsimais turtais, kurių galima būtų rasti Mėnulyje.
Pasak Anglijos Daramo universiteto astropolitikos profesoriaus Bleddyno Boweno, kadangi Mėnulyje esančių išteklių kiekis nėra tiksliai žinomas, o ekonomiškai efektyvaus jų gavybos būdo nėra, iki šiol nebuvo pakankamai didelio stimulo susitarimui pasiekti.
„Tai „pilkoji zona“, kuri šiuo metu tenkina visas puses“, – sakė dr. B. Bowenas.
Kosmoso teisės srityje vis labiau įsitvirtina vienas argumentas: valstybės gali nuosavybės teise valdyti tai, ką išgauna, net jei negali nuosavybės teise valdyti paties Mėnulio.
Kai kurie teisės ekspertai brėžia paraleles su Jūrų teisės konvencija, reglamentuojančia išteklių gavybą gelminiuose vandenynų sluoksniuose – dar viename bendrame žmonijos paveldo objekte. Jei valstybės gali vykdyti gavybą vandenynų gelmėse, vadinasi, jos gali tai daryti ir kosmose, teigia Sidnėjaus universiteto dėstytojas, kosmoso teisės specialistas Husseinas Badreddine'as.
Daugelis šalių yra priėmusios nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius valstybių ir privačių subjektų veiklą kosmose. Pavyzdžiui, 2015 m. priimtas JAV įstatymas leidžia įmonėms vykdyti gavybą kosmose. „Artemidės susitarimai“ (angl. *Artemis Accords*) – JAV iniciatyva parengtas ir 76 valstybių pasirašytas neįpareigojančių principų rinkinys – skelbia, kad išteklių gavyba Mėnulyje, Marse, kometose ar asteroiduose nepažeidžia Kosmoso sutarties.
Kinija ir bent 12 kitų šalių pasiekė panašų susitarimą dėl tarptautinės Mėnulio tyrimų stoties.
Kai NASA paspartino planus Mėnulyje įrengti branduolinį reaktorių, sprendimą lėmė nuogąstavimai, kad jei Kinija ir Rusija reaktorių pastatytų pirmosios, jos galėtų paskelbti draudžiamąją zoną, ribojančią amerikiečių astronautų ir jų marsaeigių judėjimo laisvę.
Pasak kosmoso teisės ekspertų ir mokslininkų, tokia zona – net ir nustatyta saugumo sumetimais – prieštarautų pirmajam Kosmoso sutarties straipsniui, kuriame įtvirtinta laisva prieiga prie kosmoso visiems. Kai kurie diplomatai teigia, kad toks sutarties aiškinimas, leidžiantis pirmiesiems atvykėliams nustatyti taisykles, galėtų sudaryti sąlygas *de facto* monopolijoms Mėnulyje atsirasti.
Tikimasi, kad Jungtinių Tautų darbo grupė iki kitų metų parengs galutinius principus, skirtus šiems klausimams spręsti.
Vis dėlto praktiškai tik nedaugelis šalių turi pakankamai finansinių išteklių ir pažangių technologijų Mėnuliui tyrinėti bei plėtoti. Be to, sutartyje palikta pakankamai erdvės interpretacijoms, leidžiančioms vienai iš šių šalių įrengti branduolinį reaktorių arba versliam magnatui pradėti naudingųjų iškasenų gavybą.
„Jei Kinija ir Amerika bus tos dvi šalys, kurios Mėnulyje atlieka visus darbus, – sakė dr. Bowenas, – jos iš esmės galės pačios susitarti dėl taisyklių” [1]
1. Who Owns the Moon? Selam Gebrekidan. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą