"Norint sužinoti,
kaip išvengti senėjimo, pirmiausia reikia suprasti, kas yra senėjimas. Tačiau
net ir tai nėra taip paprasta. Neseniai vykusiame dideliame moksliniame
kongrese dalyvių buvo paprašyta apibrėžti šią sąvoką. Atsirado daugiau nei trys
dešimtys tokių apibrėžimų.
Ilgą laiką mokslo
pasaulyje klestėjo dvi teorijos. Vieni teigė, kad gyvų organizmų senėjimas ir
mirtis yra genetiškai nulemti ir galbūt net naudingi rūšiai: jie atlaisvina
išteklius palikuonims ir pagreitina kartų kaitą. Kiti manė, kad šis reiškinys
yra šalutinis gyvenimo poveikis ir kad jokios „savęs naikinimo programos“ nėra.
Kūnas tiesiog patiria nuolatinę žalą dėl mutacijų, oksidacinio streso ir
biologinių molekulių klaidų kaupimosi, ir bėgant metams jis tampa nepajėgus
savęs atkurti.
Konfliktas
baigėsi ne vienos teorijos pergale, o abiejų sinteze. Dauguma mokslininkų
šiandien mano, kad senėjimas apima ir genetiškai nulemtus mechanizmus, ir
palaipsniui kaupiančią atsitiktinę žalą. Paprastai tariant, kiek ilgai
gyvenate, priklauso ne tik nuo jūsų genų, bet ir nuo jūsų gyvenimo būdo.
Nors gyvenimo
būdas yra daugiau ar mažiau paprastas – reikia atsisakyti žalingų įpročių,
daugiau sportuoti ir bendrauti – senėjimo biologija yra daug sudėtingesnė.
Pavyzdžiui, mokslininkai testuoja geroprotektorius – vaistus, skirtus sulėtinti
senėjimą veikiant specifinius biologinius taikinius. Tačiau nė vienas iš jų dar
neįrodė savo veiksmingumo lėtinant žmogaus senėjimą.
Regeneracinė
medicina kuria kiek kitokį požiūrį. Tai gana jauna mokslo sritis, nors jos
pagrindiniai principai, susiję su ląsteliniais audinių atstatymo mechanizmais,
buvo suformuluoti jau seniai. Šios srities specialistai senėjimą sieja su
organų ir audinių gebėjimo atsigauti – tai yra regeneruotis – po pažeidimų
mažėjimu. Kaip dažnai sako mano dėstytojas Vsevolodas Tkačiukas, Maskvos
valstybinio universiteto Medicinos mokslo ir švietimo instituto (MNOI)
Fundamentinės medicinos fakulteto dekanas ir Rusijos mokslų akademijos
akademikas, be regeneracijos nebūtų gyvybės: kai regeneracija nutrūksta,
organizmo gyvybė baigiasi.
Regeneracinės
medicinos specialistai aiškiai skiria du procesus: senėjimą ir ląstelių
senėjimą. Atskiros ląstelės žūtis pati savaime nėra pavojinga, o netgi būtina:
dauguma ląstelių gyvena trumpai, ir jei senstančių ir sutrikusių ląstelių
pakeitimo mechanizmas veikia tinkamai, viskas gerai. Senėjimas prasideda, kai
šis mechanizmas sutrinka.
Kodėl taip
nutinka? Sveikame kūne senėjimas yra labiau gynybos mechanizmas, pavojaus
signalas reaguojant į pažeidimą: „Darykite ką nors“. 2010-aisiais atlikti
tyrimai parodė, kad ląstelių pašalinimas ankstyvosiose senėjimo stadijose
sutrikdo audinių gijimą. Šis signalas evoliuciškai yra būtinas regeneraciniams
procesams sukelti.
Tačiau senstant
ląstelė nustoja dalytis ir praranda gebėjimą atnaujinti savo komponentus. O
svarbiausia, kad keičiasi jos sekrecinis fenotipas – tai yra medžiagų rinkinys,
kurį ji išskiria sąveikaudama su kaimyninėmis ląstelėmis. Tokia ląstelė tarsi
sako joms: „Senkite kaip aš“. Dėl to procesas plinta. Be to, senstančios
ląstelės palaipsniui išmoksta išvengti imuninės sistemos, kuri turėtų jas
sunaikinti.
Tokių ląstelių
kaupimasis sukelia organizmui lėtinį uždegimą. Žmogus gali to ilgai
nepastebėti, kol tai nepasireiškia kaip liga. Pavyzdžiui, lėtinis riebalinio
audinio uždegimas gali prisidėti prie nutukimo išsivystymo. Žinoma, anksčiau ar
vėliau žmogus pastebės problemą, tačiau prieš tai gali praeiti penkeri ar
dešimt metų disfunkcinis ląstelių kaupimosi laikotarpis. Kita galima pasekmė –
fibrozė – normalaus audinio pakeitimas randiniu audiniu. Gyvybiškai svarbių
organų fibrozė yra ypač pavojinga ir sunkiais atvejais gali sukelti paciento
mirtį.
Audinių gebėjimo
atsinaujinti ir regeneruotis atkūrimas yra viena iš užduočių, kurias dirbu
Maskvos valstybinio universiteto Maskvos regioninio mokslinių tyrimų instituto
Regeneracinės medicinos centro Audinių taisymo ir regeneracijos laboratorijoje.
Vadovaujamės šiuo principu: kuo ilgiau audiniai išlaiko gebėjimą normaliai
regeneruotis ir pašalinti senstančias ląsteles, tuo ilgiau žmogus išlieka
jaunas – galbūt ne savo fizine išvaizda, bet biologiškai.
Mūsų dėmesys
sutelktas į kamienines ląsteles ir mezenchimines stromos ląsteles (MSC).
Pirmosios yra savotiškos „rezervinės“ ląstelės organizme, kurios dar netapo
labai specializuotos. Jos turi dvi pagrindines savybes: gali ilgai dalytis,
išsaugodamos savo atsargas (savęs atsinaujinimas), ir gali transformuotis į
specializuotas ląsteles – riebalines, kaulų, odos, raumenų ir kitas
(diferenciacija). MSC kartais vadinamos kamieninėmis ląstelėmis, nors iš
tikrųjų kamieninės ląstelės sudaro mažiau nei 1 % jų. Tačiau pagrindinė MSC
populiacija veikia kaip savotiškas „efektyvus valdytojas“: jos siunčia
reikiamus signalus kamieninėms ląstelėms ir kontroliuoja procesą.
Tiek kamieninės,
tiek stromos ląstelės egzistuoja specializuotose nišose – sudėtingoje
mikroaplinkoje, kuri leidžia kamieninėms ląstelėms išlaikyti savo savybes ir,
jei jos pažeistos, transformuotis į norimą ląstelių tipą. Su amžiumi tiek
pačios nišos, tiek jose esančios kamieninės ląstelės nyksta. Signalizacijos
sistema sutrinka, o nišos ląstelių komponentų būklė blogėja. Prie to dar labiau
prisideda lėtinis uždegimas, kurį skatina audinyje susikaupusios senstančios
ląstelės.
Nišą galima
atkurti naudojant išoriškai skiriamas MSC arba jų sekretomą – molekulių
kompleksą, kurį stromos ląstelės naudoja regeneracijos procesams kontroliuoti.
Sekretomas yra daugiafunkcis. Be kita ko, jame yra specializuotų baltymų, kurie
skatina nišos atsinaujinimą. Kai skiriamas sekretomas, vienu metu atkuriama
nišos struktūra, signalizacijos sistema ir palaikančių ląstelių funkcija. Dėl
to atkuriamas svarbiausias dalykas – kamieninių ląstelių funkcija – kartu su
audinių regeneraciniu potencialu.
Be to, mokslinių
forumų užkulisinėse diskusijose vis dažniau keliamas klausimas: ar senėjimas
nėra evoliuciškai nulemtas gynybos mechanizmas nuo tam tikrų grėsmių? Jei
aktyviai kišimės į šį procesą, ar nesutrikdysime jo apsauginės funkcijos?
Apie kokias
grėsmes kalbame? Visų pirma, apie piktybinius navikus. Per didelis senstančių
ląstelių šalinimas gali padidinti vėžio riziką. Kita grėsmė – traumos.
Senatvėje traumos gyja daug lėčiau. Vienas iš gynybos mechanizmų laikomas su
amžiumi susijęs silpnumas – sumažėjęs gebėjimas judėti ir atlikti fizinį
aktyvumą. Tai siejama su padidėjusia daugelio ligų rizika. Tačiau jei,
pavyzdžiui, dirbtinai atkuriama raumenų jėga, o kaulai ir sąnariai nėra
paruošti padidėjusiam krūviui, tai gali sukelti dar didesnę žalą.
Todėl į senėjimą
reikia žiūrėti evoliucijos požiūriu, o intervencijos turi būti visapusiškos.
Regeneracinė medicina vadovaujasi tuo pačiu principu. Pirmiausia, reikia
naudoti suasmenintus ląstelių modelius, kad būtų galima nustatyti, kurie
konkretūs atstatymo mechanizmai yra sutrikę konkrečiuose audiniuose, o tada
atkurti jų funkciją. Kitas būdas – keisti signalus, kuriuos jie siunčia
kaimyninėms ląstelėms, o ne jas sunaikinti. Tai galima pasiekti naudojant
senomorfines medžiagas, taip pat jaunų donorų MSC sekreciją. Šis metodas galėtų
suteikti jei ne amžiną jaunystę, tai galimybę pratęsti laikotarpį, per kurį
organai ir audiniai išlaiko savo funkcijas.
Kitas
perspektyvus metodas – dalinis ląstelių perprogramavimas. Į ląsteles įvedami
genai (Yamanaka faktoriai), trumpam „atgręžiant“ genų aktyvumą lemiančius
nustatymus į jaunatviškesnę būseną. Per ateinantį dešimtmetį paaiškės, ar šis
metodas turi rimtų apribojimų, pirmiausia susijusių su terapijos saugumu, ar
jis leis sukurti visiškai naują vaistų liniją audinių ir viso kūno
„atjauninimui“.
Galiausiai,
tikėtina, galėsime geriau suprasti senstančių audinių struktūrą. Tai dar nėra
lengva: jų struktūra pasirodė esanti daug sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.
Kiekviename audinyje yra daug ląstelių tipų, ir net viena ląstelė gali
egzistuoti dešimtyse skirtingų būsenų. Tačiau spartus dirbtinio intelekto
vystymasis paspartins gydytojų ir mokslininkų gautų duomenų analizę. Tikėkimės,
kad iki dešimtmečio pabaigos turėsime iš esmės naują supratimą apie tai, kaip
audiniai sensta ir kaip atkurti jų jaunatviškumą – gebėjimą visapusiškai
funkcionuoti ir atsigauti.“
Senėjimas yra pagrindinis vėžio ligos rizikos faktorius.
Gal optimizavus regeneracijos procesus išeis sumažinti vėžio šansus, nors dabar
daugelis bijo, kad šie šansai padidės. Ateities klinikiniai tyrimai tai
išsiaiškins.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą