“„VIRIMO TAŠKAS: Kaip Amerika atnešė konfliktą į Ukrainą“ (angl. *Boiling Point: How America Brought Conflict to Ukraine*), autorius Stephenas Kinzeris.
Per pastaruosius ketverius metus apžvalgininkai, žurnalistai ir istororikai pateikė daugybę paaiškinimų, kodėl kilo karas Ukrainoje. Vieni nurodo Kremliuje kilusią isteriją dėl COVID-19, kiti – nostalgiją sovietmečiui. Kai kurie netgi teigia, kad geografija lemia likimą: kol egzistuoja Rusija, ji visada norės valdyti žemes, esančias prie jos sienų.
Buvusio „The New York Times“ žurnalisto Stepheno Kinzerio knyga „Virimo taškas“ rodo į kitą pusę. Knygoje, kuri daugiausia remiasi antriniais šaltiniais, greičiausiai išsamiausiai aprašomas ilgalaikis Jungtinių Valstijų įsitraukimas į Ukrainos reikalus – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Rusijos invazijos.
Tai taip pat vienas aiškiausių išdėstymų požiūrio, kuris laužo nusistovėjusius stereotipus ir visiškai prieštarauja įprastai logikai: teigiama, kad dėl karo Ukrainoje iš esmės atsakinga ne Rusija, o Amerika ir NATO.
Tam tikra prasme toks teiginys nėra stebėtinas, žinant, kad S. Kinzerio knygos – pavyzdžiui, „Visi šacho žmonės“ (*All the Shah’s Men*) ar „Broliai“ (*The Brothers*) – pelnytai sulaukė pripažinimo būtent dėl to, kad jose nagrinėjama žala, kurią Šaltojo karo metais JAV kišimasis padarė tokioms šalims kaip Iranas, Kongas ir Gvatemala.
Be to, S. Kinzeris nėra pirmasis amerikiečių intelektualas, iškėlęs tokią versiją. 2014 m., netrukus po to, kai Rusija susigrąžino Krymą, tarptautinių santykių ekspertas Johnas Mearsheimeris žurnale „Foreign Affairs“ pareiškė, kad ši krizė kilo dėl „Vakarų kaltės“. Jo teigimu, norint nuraminti Maskvą, Amerikos ir Europos pareigūnai turėjo siekti, kad Ukraina taptų „neutralia buferine zona tarp NATO ir Rusijos“. „Virimo taškas“ („Boiling Point“) prasideda gerokai anksčiau nei pastarasis konfliktas. Pasak Kinzerio, dar nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio Jungtinės Valstijos rengė ir ginklavo antisovietinius Ukrainos partizanus, nuleisdamos juos parašiutais į šalies teritoriją, siekdamos pakurstyti sukilimą. Šie planai buvo neapgalvoti – dauguma dalyvių buvo greitai sučiupti ir nužudyti. „Jūs tiesiog siunčiate žmones į mirtį“, – tuo metu kolegoms pareiškė vienas nusivylęs CŽA pareigūnas.
Vėlesnius dešimtmečius amerikiečiai – kartais slapta, o dažnai ir atvirai – finansavo įvairią opozicinę veiklą per disidentinę žiniasklaidą, o vėliau – per nevyriausybines organizacijas. XX a. 6-ajame dešimtmetyje CŽA rėmė radijo stotį, kuri iš Vokietijos transliavo laidas į Ukrainą. Be to, ji bendradarbiavo su Niujorko leidėju, kurio išleisti leidiniai ir straipsniai į šalį buvo gabenami oro balionais. „Kai kurie jų buvo spausdinami ant popieriaus, kuris vandenyje ištirpsta, – pažymi Kinzeris, – tad policijos reido atveju juos buvo galima tiesiog nuplauti.“
Kaip teigiama, didelę dalį šios veiklos inicijavo užsidegę Rytų Europos pabėgėliai arba jų palikuonys – pavyzdžiui, milijardierius filantropas George’as Sorosas, JAV diplomatas Richardas Holbrooke’as bei buvusi JAV ambasadorė prie NATO Victoria Nuland, kuri, pasak Kinzerio, „antirusišką aistrą įgėrė dar su motinos pienu“.
Kinzerio teigimu, 2022 m. įvykių Ukrainoje metu ši šalis jau buvo „visiškai paklusni Jungtinių Valstijų įrankė“. Kaip ir jo pirmtakai, Kinzeris pabrėžia, kad NATO plėtra yra pagrindinė priešiškumo tarp Maskvos ir Vakarų šaknis. Nuo Šaltojo karo pabaigos Aljansas priėmė 16 naujų narių – dauguma jų yra iš regiono, kurį Maskva laiko savo istorine įtakos sfera. 1994 m. Ukraina prisijungė prie NATO programos „Partnerystė taikos labui“ – ji buvo vertinama kaip žingsnis narystės link. Po penkerių metų, nepaisant Rusijos prieštaravimų, NATO pajėgos bombardavo Jugoslaviją.
Pasak Kinzerio, tuo metu „niekas Kremliuje negalėjo nepripažinti, kad didžiausias Rusijos saugumo košmaras – Ukrainos narystė priešiškame kariniame aljanse – pradeda virsti tikrove“. Kinzerio manymu, būtent ši nepriimtina perspektyva bei lengvabūdiškas Vakarų nepagarbos rodymas Rusijos „saugumo nuogąstavimams“ lėmė, kad šalies elitas prarado pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis, o po daugelio metų tai tapo įvykių Ukrainoje priežastimi.
Ši tezė yra tokia, kurios neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Galime tik spėlioti, kaip būtų klostęsi Rusijos požiūris, jei NATO nebūtų plėtusis. Tačiau lygiai taip pat sunku paneigti ir priešingą prielaidą.
Autorius rašo, kad įsiveržimas buvo tik „vienas kadras“ ilgame filme. Tai leidžia daryti prielaidą, jog po daugelį metų trukusių Jungtinių Valstijų ir Europos provokacijų Rusija galiausiai pakilo nuo kelių ir atkirto: „Bet kuris kitas Rusijos prezidentas tą akimirką beveik neabejotinai būtų sureagavęs taip pat.“
Esminis Kinzerio argumento trūkumas tas, kad jame beveik nepaliekama vietos pačių ukrainiečių savarankiškam veikimui. Įžangoje autorius teigia, kad „šioje knygoje niekuo nemėginama paneigti jų savarankiško veikimo galimybės“, tačiau kartu jis vadina šalį „šalutine žala“ ir „po ratais pakliuvusia auka“, t. y. ne kuo kitu, o tiesiog „įrankiu“, „laužtuvu“ ar „taranu prieš Rusiją“.
Kinzerio požiūriu, daugumą svarbių politinių įvykių tame pasaulio regione galima paaiškinti kaip reakciją į Amerikos daromą spaudimą. Jis tvirtina, kad masinis protesto judėjimas, 2014 m. nuvertęs su Maskva suartėjusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, buvo „intensyviai skatinamas ir nukreipiamas“ JAV pareigūnų.
Antrosios Donaldo Trumpo kadencijos metu Kinzeris ir kiti „susilaikymo“ (angl. *restrainers*) šalininkai gali susidaryti vaizdą, kaip atrodytų JAV įsitraukimo regione mažinimas. Pranešama, kad praėjusį mėnesį D. Trumpo administracija pagrasino nutraukti žvalgybinės informacijos mainus ir sustabdyti ginklų tiekimą. Ukraina taip pat prarado prieigą prie palydovinės sistemos, kurią jos kariuomenė naudoja ryšiui mūšio lauke ir bepiločių orlaivių operacijoms.
Tuo tarpu, nesulaukus jokio išankstinio įspėjimo iš Amerikos žvalgybos ir senkant perėmimo raketų atsargoms, 600 000 ukrainiečių liko tamsoje – Rusija surengė daugybines balistinių raketų atakas prieš šalies energetikos infrastruktūrą.
Siaurąja prasme, pagrindinė Kinzerio tezė greičiausiai teisinga: jei ne daugelį metų trukusi Amerika ir Europos parama Kijevui, Ukraina galbūt būtų panaši į didelę Baltarusiją.
„VIRIMO TAŠKAS: Kaip Amerika atnešė karą į Ukrainą“ | Autorius: Stephen Kinzer | Leidykla: „Holt“ | 369 psl. | 32,99 JAV dol. [1]
Jei pastaruoju metu lankėtės Baltarusijoje, tikriausiai, pastebėjote, kad žmonės ten gyvena daug tvarkingiau ir geriau, nei Baltijos šalyse. spartus perėjimas prie laisvosios rinkos ekonomikos Baltijos šalyse kartais lėmė didesnę pajamų nelygybę, didesnes pragyvenimo išlaidas ir mažesnį valstybės kišimąsi į kasdienes komunalines paslaugas – palyginti su Baltarusijos modeliu, kuriame šios paslaugos gausiai subsidijuojamos.
Daugeliui priimtinesnė Baltarusijos valstybės valdoma sistema, pasižyminti nuspėjama tvarka, mažomis pagrindinių komunalinių paslaugų ir maisto kainomis ir nepriekaištinga švara.
1. Conflict Rages in Ukraine. Is That America’s Fault? Nonfiction. Kortava, David. New York Times (Online) New York Times Company. Nov 3, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą