Mažos skolinimosi išlaidos - daugiausia demografinio sąstingio šalutinis produktas

Dažnai Lietuvoje skamba sunerimę verslininkų ir jų pasamdytų ekonomistų balsai. 

Oi infliacija tuoj suės mus gyvus... Oi žiūrėkite, kiek čia pensininkų, o vaikučių tai gimsta mažai... Skubiai pakeliam pensijinį amžių iki 100 metų. Skubiai vežam čia Ukrainos nacionalistus, kad jie pusvelčiui už minimumą plautų mūsų tualetus ir keltų Maidanais vadinamas revoliucijas. Oi skubiai darom ką nors... 

O kokia realybė?

"Senėjanti visuomenė reiškia mažiau aktyvių darbuotojų, tenkančių vienam pensininkui, o tai kelia tam tikrų fiskalinių problemų. Tačiau ši problema dažnai yra perdėta. Prisiminkite visą paniką, kaip socialinė apsauga negalėjo išgyventi išėjusių į pensiją vaikų bumo kartos slėgio? Na, daugelis bumo kartos jau išėjo į pensiją. 2025 m. didžioji dalis išmokų gavėjų, tenkančių vienam darbuotojui, maksimaliai išaugs dėl išėjusių į pensiją, tačiau krizės nėra ir nebus. 

Tačiau yra kita problema, kai gyventojų skaičius auga nedaug. Norint išlaikyti visišką užimtumą, rinkos ekonomika turi įtikinti verslą investuoti visus pinigus, kuriuos nori sutaupyti namų ūkiai.  

Vis dėlto didelę investicijų paklausą lemia gyventojų skaičiaus augimas, nes naujoms šeimoms reikia naujai pastatytų namų, naujiems darbuotojams reikia statyti naujus biurų pastatų ir gamyklas ir pan. Taigi mažas gyventojų skaičiaus augimas gali sukelti nuolatinį išlaidų silpnumą, kurį 1938 m. diagnozavo ekonomistas Alvinas Hansenas, nepatogiai pavadinęs tai „pasaulietine stagnacija“. 

Terminą ir koncepciją neseniai atgaivino Larry Summersas, ir šiuo klausimu manau, kad jis teisus. 

Pasaulietinis sąstingis gali būti problema, nes jei palūkanų normos yra labai žemos net ir gerais laikais, centriniams bankams nėra daug vietos mažinti palūkanas recesijos metu. Tačiau žemų palūkanų pasaulis taip pat gali pasiūlyti didelių politikos galimybių - jei norime aiškiai mąstyti. 

Nes tai, į ką mes čia žiūrime, yra taupymo pasaulis, kuriame niekur nedingti: namų ūkiai nori skolinti pinigus, tačiau įmonės nemato pakankamai gerų investavimo galimybių. („Bitcoin“ nesiskaito.) 

Na, kodėl gi nepadėjus pinigų visuomenės labui? Kodėl gi nepasiskolinus pigiai ir nepanaudojus lėšų atkurti griūvančią infrastruktūrą, investuoti į vaikų sveikatą ir švietimą ir dar daugiau? Tai būtų naudinga mūsų visuomenei, naudinga ateičiai ir taip pat suteiktų apsaugą nuo būsimų nuosmukių. O skolos našta, klausiate jūs? Na, JAV federalinė skola procentais nuo BNP yra dvigubai didesnė, nei 1990 m., tačiau skolos palūkanų mokėjimai yra tik maždaug perpus didesni. Štai ką daro mažos skolinimosi išlaidos - daugiausia demografinio sąstingio šalutinis produktas“.