Pabėgimas iš miesto

 „Gali išaušti naujas priemiesčio amžius. 

Nors pandemija iki galo neišlaisvino Amerikos, visur prasideda kylančio bumo ženklai: didėjanti darbuotojų, importo ir, svarbiausia, namų paklausa. Gyvenamojo turto kainos vasarį augo 12% metiniu tempu - sparčiausiu tempu nuo 2006 m. - dėl kylančių pajamų, žemų palūkanų normų ir dėl krizės nukentėjusios tūkstantmečio kartos pavėluoto pasinerimo į būsto rinkas. 

Panašu, kad akivaizdi pirmenybė dideliems, bet įperkamiems priemiesčio namams, o ne brangiems butams miesto centre. 

Nenuostabu, kad nuo viruso pavargę amerikiečiai gali norėti priemiesčio gyvenimo. Vis dėlto naujausiame užmiesčio siekime yra užuominų apie galimą transformacinį pokytį, kaip amerikiečiai renkasi savo gyvenamąją vietą. Žmonių sprendimai dėl būsto apima daug daugiau, nei vien ekonominius rūpesčius. Vis dėlto geografinis namų ūkių pasiskirstymas atspindi tam tikrą apytikslį gyvenimo vienoje, o ne kitoje vietoje, išlaidų ir naudos pusiausvyrą. Kiti dalykai yra lygūs. Žmonės plūsta į vietas, kuriose galima rasti gerų darbų ar pageidaujamų patogumų, pavyzdžiui, malonų orą ar gyvą meno sceną. Galų gale judėjimą link patrauklių vietų sulaiko susijusios išlaidos - tarkim, spūstys keliuose ir būsto kaina -, kurios kyla tol, kol nebėra daug ko gauti iš persikėlimo. 

Tačiau laikas nuo laiko ekonominiai pokyčiai sutrikdo vyraujančią pusiausvyrą ir sukelia didelio masto judėjimą. XX amžiaus viduryje automobiliai ir greitkeliai leido žmonėms gauti daugiau už savo pinigus, persikėlus į priemiesčius, tuo pačiu išlaikant galimybes naudotis miesto centro darbais ir patogumais.  1940 m. maždaug pusė amerikiečių gyveno didmiesčiuose, o ne kaimo vietovėse, o dauguma didmiesčių gyventojų - maždaug trečdalis visų gyventojų - gyveno miestų centruose, o ne priemiesčiuose. Iki 2000 m., priešingai, 80% visų amerikiečių gyveno didmiesčiuose, tačiau didžioji dauguma - tai sudaro pusę visų gyventojų - gyveno priemiesčiuose. 

Per pastaruosius du dešimtmečius dėl paklausos pokyčių atsirado nauja pusiausvyra. Didėjančios pajamos žinių ekonomikos industrijose pritraukė darbuotojus į keletą labai produktyvių vietų (pvz., Niujorką ir San Franciską), o padidėjusios spūsčių ir važiavimo išlaidos skatino daugelį gyventi šalia darbo. Būsto išlaidos didelius atlyginimus gaunančiuose miestuose smarkiai išaugo, o tai paskatino ribojanti zonavimo politika, kuri neleido namų statybai tenkinti paklausos. Gerai apmokamas elitas buvo sutelktas tose turto kišenėse, tuo tarpu daugelis kitų amerikiečių apsigyveno vietose, siūlančiose vidutinio produktyvumo ir atlygio darbus, tačiau kur būstas buvo labiau prieinamas. 

Nors dar ankstyvos dienos pilnai susiorientuoti, covid-19 galėjo sutrikdyti šį modelį. Prieš pandemiją maždaug 5% viso darbo dienos Amerikoje turėjo žmonės, dirbantys namuose. Praėjusį pavasarį šis skaičius padidėjo virš 60%; nors nuo to laiko jis nukrito atgal, jis vis dar gerokai viršija lygį iki pandemijos. Platus nuotolinio darbo mąstas smarkiai pakeičia namų ūkių vietos skaičiavimus. Naujausiuose Jano Bruecknerio iš Kalifornijos universiteto Irvine ir Gary Lino bei Matthewo Kahno iš Johns Hopkinso universiteto tyrimuose nagrinėjami du transformacijos įvykių būdai. Žmonės, turintys didelį produktyvumą, galėtų dirbti nuotoliniu būdu iš bet kur, galėdami nutraukti vietos ekonomikos produktyvumo ir poreikio ten gyventi ryšį ir taip sudaryti sąlygas plataus masto migracijai iš brangių  miestų. Ir nuotolinis darbas galėtų leisti darbuotojams praleisti daugiau laiko namuose, kartais vis dar važiuojant į biurą. Tokiu atveju nuotolinis darbas sumažintų tam tikros kelionės į darbą ir atgal kainą, todėl didmiesčių zonos galėtų labiau išplėsti. 

 Tiesą sakant, atrodo, kad abu procesai įvyksta. 2020 m. kainų gradientai tarp didmiesčių išsilygino, nes pigių miestų būsto kainos kilo sparčiau, nei brangių miestų, taip pat ir jų viduje, nes pigių priemiesčių apskrityse kainos kilo greičiau, nei brangių miestų.  Kitas panašus Niujorko universiteto Arpit Gupta ir Jono Peeterso bei Vrindos Mittal ir Stijno Van Nieuwerburgho iš Kolumbijos universiteto pranešimas prieina prie panašios išvados. Metus iki 2020 m. gruodžio mėn. ir 30 didžiausių Amerikos didmiesčių rajonuose būsto kainos kilo sparčiau. Nekilnojamojo turto kainos 50 km atstumu nuo miesto centro dabar išaugo 5,7% daugiau, nei centruose.

 Ar šios tendencijos tęsis, priklauso nuo to, kiek laikysis nuotolinio darbo įpročiai. Tačiau net ir nedideli nuolatiniai pokyčiai turėtų didelį poveikį. Vienas naujausių Jose Maria Barrero iš Instituto Tecnológico Autónomo de México, Nicholas Bloom iš Stanfordo universiteto ir StevenDavis iš Čikagos universiteto skaičiavimų rodo, kad nuotoliniu būdu dirbtų valandų dalis greičiausiai stabilizuosis maždaug 20%. Tokiu atveju tankūs miesto centrai gali susidurti su tokiomis griežtomis aplinkybėmis, kokios įvyko kartu su automobiliais, nes mažėjant vietinėms išlaidoms ir mokesčių pajamoms, sumažėjo patogumų. Išlaidos miesto centruose gali nuolat sumažėti 5–10%.

 Nauja pusiausvyra taip pat gali duoti ryškią makroekonominę naudą. Lėtas būsto pasiūlos augimas didelio našumo miestuose pasunkino ekonomiką, ribojant galimybes gauti aukštą darbo užmokestį. Jei pastaruoju XX a. trečdaliu statybų taisyklės Niujorke ir San Franciske nebūtų buvusios griežtesnės, nei įprasto Amerikos miesto, tai, remiantis vienu vertinimu, nacionalinės produkcijos augimo tempas būtų buvęs trečdaliu didesnis. Nuotolinis darbas sušvelnina šį augimo suvaržymą, leisdamas darbuotojams įsidarbinti aukštą darbo užmokestį reikalaujančiuose darbuose, nereikalaujant pirkti brangių namų lengvai pasiekiamo atstumu. 

Geografiškai įtakingas informacinių technologijų potencialas jau seniai akivaizdus. 1997 m. išleistoje knygoje Francesas Cairncrossas įsivaizdavo, kad tai gali sukelti „atstumo mirtį“. Gali prireikti visuomenės sveikatos reikalavimo laikytis atokiau nuo kitų, kad padėtų tai pagaliau realizuoti “. [1]

1.    "Escape from the city; Free exchange." The Economist, 8 May 2021, p. 72(US).