„Vienas iš aktualiausių ekonomikos klausimų yra tai, kodėl atlyginimai vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams nuo aštuntojo dešimtmečio išaugo tik nežymiai, net ir padidėjus atlyginimams viršūnėse.
Daugelį metų ekonomistų sutarimas buvo toks: nenumaldomos jėgos, tokios kaip technologijos ir globalizacija, paaiškino didžiąją šios tendencijos dalį. Bet naujame dokumente Lawrence'as Mishelis ir Joshas Bivensas, liberalaus Ekonominės politikos instituto ekonomistai, daro išvadą, kad kalta vyriausybė. „Tyčiniai politiniai sprendimai (tiek dėl veiksmų, tiek dėl neveikimo) sukėlė atlyginimų mažinimą“, - rašo jie.
Tarp šių sprendimų yra politikos formuotojų noras toleruoti didelį nedarbą ir leisti darbdaviams agresyviai kovoti su profsąjungomis; prekybos sandoriai, verčiantys darbuotojus konkuruoti su mažai apmokamu darbu užsienyje; tylus ar aiškus naujų teisinių susitarimų, tokių kaip darbo sutartys, pasunkinantis naujų darbo vietų ieškojimą, palaiminimas.
Kartu, Dr. Mishelis ir dr. Bivensas, šie įvykiai atėmė iš darbuotojų derybinę galią, todėl jų atlyginimai buvo maži.
"Jei galvojate apie asmenį, kuris nepatenkintas savo padėtimi, kokios yra jo galimybės?" - daktaras Mišelis pasakė. „Beveik visos galimybės buvo atimtos. Negalite mesti ir gauti kokybiško darbo. Jei bandysite organizuoti profsąjungą, tai nėra taip lengva“.
Darbuotojų atlyginimų didėjimas sulėtėjo gana staigiai.
Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1970-ųjų pradžios valandinis atlygis tipiškam darbuotojui augo maždaug taip pat greitai, kaip ir produktyvumas. Jei darbuotojų suteiktų prekių ir paslaugų vertė per metus padidėjo 2 procentais, tai jų atlyginimai ir išmokos taip pat padidėjo maždaug 2 procentais.
Nuo to laiko produktyvumas toliau augo, o valandinė kompensacija iš esmės sustojo. Anot dokumento, 2017 m. įprastas darbuotojas uždirbo 23,15 dolerių per valandą, ty daug mažiau nei 33,10 dolerių, kuriuos būtų uždirbęs darbuotojas, jei kompensacija atitiktų produktyvumo augimą.
Idėja yra ta, kad nustatant darbo užmokestį padalijami turtai, kurį darbuotojai ir darbdaviai sukuria kartu. Darbuotojai gali reikalauti daugiau šio turto, kai tokios institucijos, kaip profsąjungos suteikia jiems svertą. Praradę tokį svertą, jie gauna mažiau.
Dr. Mishelis ir dr. Bivensas tvirtina, kad dešimtmečius trunkantis finansinio sverto praradimas iš esmės paaiškina atotrūkį tarp atlyginimų didinimo, kurį darbuotojai būtų gavę, jei jiems būtų visapusiškai naudingas didėjantis našumas.
Norėdami padaryti šią išvadą, jie išnagrinėja kelių pokyčių, kurie kenkia darbuotojų derybinėms galioms, poveikio skaitinius matus - kai kuriuos iš jų jie sukūrė, daugelį kiti ekonomistai sukūrė per metus, tada apibendrina tas priemones, kad būtų pasiektas bendras poveikis.
Pavyzdžiui, tyrinėdami ekonominę literatūrą apie nedarbo lygį, dr. Mishelis ir dr. Bivensas pastebi, kad jis dažnai buvo žemesnis už vadinamąjį natūralųjį rodiklį - žemesnį nei ekonomistai mano, kad dėl įtemptos darbo rinkos infliacija gali nekontroliuojamai paspartėti - per tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, tačiau dažnai viršijo natūralų lygį per pastaruosius keturis dešimtmečius.
Taip yra iš dalies dėl to, kad Federalinis rezervas pradėjo daugiau dėmesio skirti kovai su infliacija, kai 1979 m. tapo Paulas Volckeris pirmininku, ir iš dalies dėl to, kad valstybės ir federalinės vyriausybės nesugebėjo suteikti daugiau ekonomikos stimulo po Didžiojo 2007–2009 m. nuosmukio.
Remdamiesi esamomis nedarbo ir darbo užmokesčio santykio priemonėmis, dr. Mishelis ir dr. Bivensas apskaičiavo, kad šis nedarbo perteklius nuo 1970-ųjų per dešimtmetį sumažino atlyginimus maždaug 10 proc., paaiškindamas beveik ketvirtadalį atotrūkio tarp darbo užmokesčio ir produktyvumo augimo.
Jie atlieka panašius pratimus dėl kitų veiksnių, kurie pakenkė darbuotojų derybinėms galioms: profsąjungų nuosmukiui; prekybos sandorių su žemą atlyginimą gaunančiomis šalimis seka; ir vis dažniau pasitaikančios priemonės, pvz., „skilimas“, kai įmonės perduoda darbą mažiau apmokančioms įmonėms, ir nekonkurencingos darbo sutarčių sąlygos, dėl kurių darbuotojams sunku palikti, išeinant pas konkurentą.
Kartu dr. Mishelis ir dr. Bivensas daro išvadą, kad šie veiksniai paaiškina daugiau nei tris ketvirtadalius atotrūkio tarp tipiško darbuotojo faktinio kompensacijos padidėjimo ir numatomo jų padidėjimo, atsižvelgiant į produktyvumo padidėjimą".
Lietuvoje klasikinis pavyzdys - būdami valdančiaisiais, socdemai atidavė žymią mūsų apmokamų atostogų dalį dardaviams, įvesdami dabar galiojantį Darbo kodeksą. Neveltui socdemams dabar jokie manevrai nepadeda vėl prasimušti į valdžią, net demagogė naujoji jų vadovė V. Blinkevičiūtė nepajėgia įsiprašyti į Landsbergių valdomą komandą. Raupsuoti dabar mūsų socdemai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą