Macronas padarė prancūzų gyvenimą žymiai mažiau vertu gyventi, šiek tiek pagerinęs statistinius skaičius ekonomikoje

Prancūzams visas pasaulis pavydėjo jų gyvenimo kokybės. Macronas tam smarkiai pakenkė.

 

 „Prancūzijos rinkėjai šį savaitgalį eina į rinkimų apylinkes pirmalaikių įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų pirmajam turui, ir jau pasigirsta laidotuvių kalbos Macronizmui – politiniam prezidento Emmanuelio Macrono stiliui, kurio Renesanso epochos partija, kaip tikimasi, pralaimės. Svarbus klausimas – kurį Macronizmą rinkėjai turi palaidoti.

 

 Viena Macronizmo kryptis susijusi su tuo, ką padarė E. Macronas. Išskirtinis bruožas čia buvo ilgai lauktos reformos, kuriomis siekiama išlaisvinti įstrigusią Prancūzijos ekonomiką. Taigi darbo teisės pertvarkymas jo kadencijos pradžioje buvo skirtas sukurti gyvybingesnę darbo rinką jauniems suaugusiems. Tai taip pat buvo neseniai įvykusios kuklios valstybinių pensijų reformos ir kai kurių kitų darbotvarkės punktų, tokių, kaip karas, kurį E. Macronas kariavo su geležinkelių profsąjungomis, kaip įmoka už ekonomiškesnę vyriausybės darbo jėgą, esmė.

 

 Ši Macronizmo pusė pasiteisino turtingiesiems. E. Macrono valdymo laikotarpiu ekonomikos augimas buvo atsparus (pagal Europos standartus). Neskaitant pandemijos ir skirtingai nei jo pirmtakai, jis dažnai pasiekė augimą, viršijantį euro zonos vidurkį. Balandžio mėn. nedarbo lygis siekia 7,3 proc., palyginti su 10,5 proc., kai šalis buvo valdoma E. Macrono pirmtako Francois Hollande'o. Darbo jėgos dalyvavimas išaugo iki 74,5% nuo 72,1%, kai E. Macronas pradėjo eiti pareigas. Mėnesinis naujų įmonių kūrimas išaugo.

 

 Problema yra kitas Macronizmo aspektas, Macrono politinis metodas. Išskirtinis bruožas čia yra imperatoriškumas, kuris priverstų Napoleoną ar Charlesą de Gaulle'į raudonuoti. Žodis „Jupiteris“ atsirado anksti, kad apibūdintų pono Macrono puoselėtą nuošalią mistiką. Stebėtojai per visą jo kadenciją pastebėjo, kaip mažai patarimų jis, atrodo, klauso, o E. Macrono pasirodymas viešumoje dažnai sukuria jausmą, kad dieviškumas diktuoja, o ne politikas įtikina.

 

 Čia įterptos dvi blogos idėjos apie Prancūzijos politinį elitą ir jo elektoratą: technokratų valdančioji klasė, kurios pranašumas yra Macronas, geriausių mokyklų produktas ir tiksliai tinkamas privataus sektoriaus ir vyriausybės karjeros kelias - žinantis, kas ištaisys Prancūziją. O įnirtingi mažieji žmonės stos į eilę ir darys tai, ką jiems lieps, jei, pakankamai pasitikėdami, jiems pasakys jų intelektualai.

 

 Abiem atvejais neteisinga. Kalbant apie ekonomiką, matomiausi E. Macrono politiniai laimėjimai buvo susiję su laisvąja rinka, ir tai užtemdė painiavą jo technokratijos šerdyje, kuri niekada negali visiškai pasitikėti verslia privačia ekonomika.

 

 Jei jis rimtai ketintų liberalizuoti Prancūziją, jis taip pat su entuziazmu nesimėtytų triukais, siekiant padidinti pasaulinį įmonių apmokestinimą. Valstybės išlaidų dalis ekonomikai galėjo nukristi žemiau 56,7 % 2016 m., kurią jis paveldėjo, o ne pakilti iki 58,3 % nuo 2022 m., net ir kilus pandemijai.

 

 Prancūzijos technokratinė politinė klasė taip pat nėra išmintinga nepaisyti imigracijos tol, kol ji tai darė. Panašu, kad E. Macronas ir į jį panašūs pražiopsojo socialinę įtampą, kuri nuolat auga, Prancūzijai stengiantis asimiliuoti migrantus, arba jos nepaisė. Vietoj to jis užsiėmė klimato klausimais, o tai padeda paaiškinti, kodėl jis pateko į dyzelino mokesčio padidinimo spąstus, kurie sukėlė geltonųjų liemenių protestus ir visam laikui susilpnino jo administraciją po 2018 m. Dabar rinkėjai atsisako kreipti dėmesį į Jupiterį: jis parduoda jiems nesuprantamą problemų sprendimą, kuris jiems nerūpi labiausiai.

 

 Tai svarbu, nes, kaip suprato Ronaldas Reiganas ir Margaret Tečer, be aiškios istorijos apie tai, kaip pokyčiai pagerins žmonių gyvenimą vidutinės trukmės laikotarpiu, tampa neįmanoma įtikinti rinkėjus priimti bet kokį trumpalaikį diskomfortą, kurį sukelia reforma. Nesant tokio įtikinėjimo, E. Macrono versija apie imperijos prezidentavimą atrodo mažiau Liudvikas XIV, o daugiau Liudvikas XVI.

 

 Deja, gerosios jo darbotvarkės dalys dabar yra tokios pat pavojingai pakibusios, kaip ir jo paties karjera. Įgyvendinęs tiek daug savo ekonominių reformų Jupiterio stiliumi prezidento dekretu, o ne siekdamas visuotinio sutarimo, E. Macronas paliko šias reformas pažeidžiamas politikų, tokių, kaip Marine Le Pen dešinėje ir Jeanas-Lucas Melenchonas kairėje.

 

 Gaila, kad jei E. Macronas būtų pasielgęs labiau, kaip normalus politikas, jam būtų pasisekę daugiau. Ekonominė reforma išlieka populiariu Europos tikslu, kai politikas ar partija bando įtikinti rinkėjus. Tai yra vienas iš pagrindinių Ispanijos centro dešinės Liaudies partijos likimo gerinimo faktorių. Štai kaip Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga atgyja po 16 metų trukusio Angelos Merkel vilnonio centrizmo, todėl ir ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis laimi rinkimus Graikijoje.

 

 Nors E. Macronas pralaimi rinkimus Prancūzijoje, Nigelo Farage'o reforma JK tapo antra pagal populiarumą Britanijoje kai kuriose apklausose, išstumdamas konservatorius, suliedamas imigracijos apribojimą su mokesčių mažinimu, kurį toriai atsisako daryti. Jei Jupiteris miręs, tegyvuoja mirtingi politikai.“ [1]

 

1. Political Economics: Emmanuel Macron's 'Jupiterian' Presidency Crashes to Earth. Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 June 2024: A.15.

Macron Made French Life Significantly Less Worth Living by Slightly Improving Statistical Numbers in Economy

 

The French were the envy of the whole world for their quality of life. Macron has severely damaged it.

"French voters head to the polls this weekend for the first round of a snap legislative election, and already the eulogies for Macronisme -- the political style of President Emmanuel Macron, whose Renaissance party is expected to get drubbed -- are rolling in. The important question to ask is which Macronisme, exactly, voters are set to bury. There are two.

One strand of Macronisme concerns what Mr. Macron has done. The hallmark here has been long-overdue reforms to unstick France's jammed-up economy. Hence a labor-law overhaul early in his tenure designed to create a more vibrant job market for young adults. This also was the gist of a recent modest state-pension reform and a smattering of other agenda items such as the war Mr. Macron waged with railway unions as a down payment on a more cost-effective government workforce.

This side of Macronisme has worked for the rich. Economic growth has tended to be resilient (by European standards) during Mr. Macron's tenure. Excluding the pandemic, and unlike his predecessors, he often has achieved growth above the eurozone average. As of April, the unemployment rate stands at 7.3%, down from a high of 10.5% under Mr. Macron's predecessor Francois Hollande. Labor-force participation has increased to 74.5% from 72.1% when Mr. Macron took office. Monthly new-business formation has swelled.

The problem is the other facet of Macronisme, the Macron political method. The defining feature here is an imperiousness that would make Napoleon or Charles de Gaulle blush. The word "Jupiterian" emerged early on to describe the aloof mystique Mr. Macron cultivated. Observers have remarked throughout his tenure on how little advice he seems to take, and Mr. Macron's public appearances often create the feeling of a divinity dictating rather than a politician persuading.

Embedded in this are two bad ideas about France's political elite and its electorate: A technocratic governing class -- of which Mr. Macron, product of the top schools and exactly the correct private-sector-and-government career track, is the ne plus ultra -- knows what will fix France. And the ornery little folk will fall in line and do what they're told if they're told it with enough confidence by their intellectual betters.

Wrong on both counts. On economics, Mr. Macron's most visible policy wins happened to be in a free-market vein, and that has obscured the confusion at the heart of his breed of technocracy, which can never quite bring itself to trust the entrepreneurial private economy.

If he were serious about liberalizing France, he wouldn't also be throwing himself with enthusiasm at global gimmicks to boost corporate taxation. State spending as a proportion of the economy could have fallen below the 56.7% in 2016 that he inherited rather than rising to 58.3% as of 2022, even with the pandemic.

France's technocratic political class also would have been wise not to overlook immigration for as long as it has. Mr. Macron and his ilk seem to have missed, or ignored, the social tensions that keep building as France struggles to assimilate migrants. Instead he became fixated on climate issues, which helps explain why he walked into the bear trap of the diesel-fuel-tax increases that stirred up the yellow-vest protests and permanently weakened his administration after 2018. Voters now refuse to pay any heed to Jupiter: He's selling a solution they can't understand for problems that don't worry them the most.

This matters because, as Ronald Reagan and Margaret Thatcher understood, without a clear story of how change will improve people's lives over the medium term, it becomes impossible to persuade voters to accept whatever short-term discomfort arises from reform. Absent that persuasion, Mr. Macron's version of the imperial presidency looks less like Louis XIV than Louis XVI.

Alas, the good parts of his agenda now are as imperiled as his own career. Having implemented so many of his economic reforms in Jupiterian fashion via presidential decree rather than by forging a popular consensus, Mr. Macron has left those reforms vulnerable to reversal by politicians, such as Marine Le Pen on the right and Jean-Luc Melenchon on the left, vying to oust his party from power.

The pity is that had Mr. Macron acted more like a normal politician, he might have been more successful. Economic reform remains a popular goal in Europe whenever a politician or party tries to persuade voters. This is one key to the improving fortunes of Spain's center-right People's Party. It's how Germany's Christian Democratic Union is revivifying itself after 16 years of Angela Merkel's woolly centrism, and it's why Prime Minister Kyriakos Mitsotakis wins elections in Greece.

While Mr. Macron loses an election in France, Nigel Farage's Reform UK has become the second-most-popular party in Britain in some polls, displacing the Conservatives, by fusing immigration restrictionism with the tax cutting the Tories refuse to do. If Jupiter is dead, long live mortal politicians." [1]

1. Political Economics: Emmanuel Macron's 'Jupiterian' Presidency Crashes to Earth. Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 June 2024: A.15.

Gyvybės tinklas: atnaujintas evoliucijos vaizdas

„Gyvybės tinklas: naujas evoliucijos vaizdas

 Davidas P. Mindellis

 Prinstonas, 272 puslapiai, 27,95 doleriai

 

 „Gyvybės tinkle“ Davidas Mindellis bando išdėstyti tai, ką jo paantraštė vadina „nauju požiūriu į evoliuciją“. Evoliucinėje biologijoje vyksta daug dalykų, o mūsų supratimas apie evoliuciją toliau tobulėja. P. Mindellio knyga yra vertingas indėlis kiekvienam, norinčiam neatsilikti nuo dabartinių įvykių, nors ji ir ne visai suteikia žadamo „naujo požiūrio“.

 

 Atvirkščiai, „Gyvybės tinklas“ siūlo labiau tradicinės, „vertikalios“ evoliucijos perspektyvos, kai gyvi daiktai vystosi perduodami genus kitoms kartoms, modifikaciją. 

 

P. Mindellis, UC Berkeley stuburinių zoologijos muziejaus vyresnysis tyrėjas, pateikia „horizontalių“ evoliucijos procesų aprašymą, kuris yra ne alternatyva nusistovėjusiam požiūriui, o patobulinimas ir papildymas.

 

 Vertikalus kilimas iš bendrų protėvių yra esminis mūsų supratimui apie evoliuciją. Čarlzas Darvinas gyvybę palygino su medžiu su storu baziniu kamienu, išsišakojusiu į daugybę galūnių, kurias jungia bendras stiebas ir bendra kilmė. Štai pats meistras: "Visų tos pačios klasės būtybių giminingumas kartais buvo pavaizduotas didžiuliu medžiu. Manau, kad šis panašumas didžiąja dalimi byloja tiesą."

 

 Filogenija – evoliucinių santykių atsekimas – remiasi medžio metafora, nors ponas Mindellis yra teisus, atkreipdamas dėmesį į tuo pačiu metu vykstančią horizontalių tinklų tikrovę. Tai, kas pagyvina „Gyvybės tinklą“, nėra radikalus mūsų dabartinio supratimo apie biologinį ryšį ar evoliucinių pokyčių mechanizmą persvarstymas. 

 

Vietoj to, knygoje pateikiamas atnaujintas, sudėtingesnis įvertinimas apie tai, kaip kai kurie gyviai kartais keičiasi genais su tos pačios kartos nariais.

 

 Labiausiai žinomas horizontalaus genų mainų pavyzdys įvyksta, kai glaudžiai susijusių rūšių individai kryžminasi, gamindami hibridus ir taip įvesdami genus iš vienos linijos į kitą.

 

 „Tyrėjai pastebi, kad hibridizacija tarp rūšių yra daug dažnesnė, nei manyta anksčiau“, – rašo J. Mindellis. 

 

„Naujausi apskaičiavimai rodo, kad maždaug 25 procentai pasaulyje žydinčių augalų rūšių ir 10 procentų gyvūnų atsirado hibridizacijos būdu."

 

 Introgresiją – genų maišymąsi tarp rūšių – atskleidė žmonių protėviai, kai aptikta, kad šiuolaikinėse populiacijose yra neandertaliečių ir denisoviečių DNR.

 

 P. Mindellis atkreipia dėmesį į kitus introgresijos atvejus, įskaitant tarp kojotų ir pilkųjų vilkų bei tarp rudųjų ir baltųjų lokių.

 

„Visi hibridizacijos reiškiniai, įskaitant introgresiją, – rašo jis, – kvalifikuojami kaip horizontalioji evoliucija, nes genetine medžiaga keičiamasi tarp skirtingų rūšių, o ne tarp tėvų ir palikuonių – vertikalios evoliucijos keliu. Jie žymi tinklų kūrimąsi, o ne šakojimąsi."

 

 Plunksnuoti paukščiai gali būriuotis kartu, tačiau jie tiesiogine prasme vienas kitam genų neduoda – tikrasis pasikeitimas pasireiškia palikuonimis. Taigi, tokia hibridizacija tarp rūšių vis dar turi vertikalų komponentą.

 

 Reikšminga išimtis yra rekombinacija – procesas, plačiai paplitęs bakterijose, archėjose ir tam tikruose virusuose. Tarp šių populiacijų asmenys retkarčiais susijungs, apsikeis genetine medžiaga ir tada eis skirtingais keliais: tai prilygsta vienos nakties nuotykiui, turinčiam svarbių pasekmių žmonių sveikatai.

 

 AIDS, gripą ir Covid-19 sukeliantys virusai dėl to taip greitai vystosi, todėl su jais taip sunku kovoti.

 

 Kaip puikiai parodo „Gyvenimo tinklas“, horizontalioji evoliucija suformavo senovinius procesus, kurie sukūrė pagrindą mūsų pažįstamai gyvybei. P. Mindellis ypatingą dėmesį skiria endosimbiozei, kai vienas mažas organizmas apsigyvena kito viduje, kartais sukurdamas susiliejimą. „Kai kurios iš svarbiausių naujovių per 3,8 milijardo metų gyvavimo istoriją, – rašo jis, – kyla iš anksčiau skirtingų giminių sujungimo endosimbiozės būdu. Šis procesas paskatino atsirasti mitochondrijas, mūsų ląstelių „energijos jėgaines“, ir chloroplastus, irgi ląstelinius gyventojus, kurie leidžia augalams atlikti fotosintezę."

 

 P. Mindellis pripažįsta, kad horizontalioji perspektyva nepakeičia jos vertikalaus atitikmens: "Horizontalioji evoliucija dažnai patikimiausiai identifikuojama vertikalios evoliucijos fone. Šios dvi viena kitą papildo, atskleidžiant sudėtingus gyvybės formų santykių modelius." Jis teigia, kad, palyginti su įprastiniu pasakojimu, gyvybė turėtų būti įsivaizduojama, kaip „didžiulė susivėlusi srautų sistema, įvairiai besiskirstanti, besijungianti, vingiuojanti ir vėl besiskirstanti, nes ji, laikui bėgant, neša ir integruoja rūšis ir jų genus, susiedama vėlesnes kartas paveldimumo srovėmis ir tinklais“.

 

 P. Mindellis yra puikus vadovas šioje sudėtingoje situacijoje. „Vertikalią ir horizontalią evoliuciją matyti kartu“, rašo jis, „yra tarsi žiūrėti į pasaulio žemėlapį ant mokyklos klasės sienos su aiškiai nubrėžtomis šalies ir valstybių sienomis, o paskui uždėti kitą žemėlapį, kuriame pavaizduoti greitkeliai ir lėktuvai, traukiniai ir keltų maršrutai, kertantys sienas ir jūras“. Jis teigia, kad tai yra turtingesnis, labiau susietas žemėlapis. „Gyvybės tinklas“ kartais gali būti šiek tiek pervertintas, tačiau knyga siūlo gerą, tvirtą mokslą ir aiškiai iliustruoja besiformuojančią perspektyvą, kuri pradeda duoti naudos mūsų supratimui apie evoliuciją." [1]

1. Natural Mixer. Barash, David P.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 June 2024: A.13.