"Žurnalistė Atossa Araxia Abrahamian knygoje „Paslėptas gaublys“ nagrinėja erdvių, kuriose turtingos šalys ir įmonės keičia taisykles ir reglamentus savo naudai, atsiradimą.
1960-ųjų pradžioje amerikietis Richardas Bolinas, dirbęs konsultacijų įmonėje Arthur D. Little, pateikė idėją Meksikos vyriausybei. O kas, jei ji pastatytų gamyklas prie savo sienos su JAV ir leistų joms gaminti prekes, kurias būtų galima eksportuoti be muito? Tikslas buvo paskatinti ekonomiką pasienio regione ir kartu skatinti laisvą prekybą. Pagal šį planą pastatytos gamyklos, vadinamos maquiladoras, egzistuoja iki šiol. Už jų slypinti koncepcija – kad galima išstumti dalį šalies ir leisti jai žaisti pagal skirtingas taisykles – išplito visame pasaulyje.
Paimkime, pavyzdžiui, Ženevos laisvąjį uostą – sandėlių kompleksą, kuriame kolekcininkai gali laikyti, pirkti ir parduoti meno kūrinius, vyną ir kitas vertybes neapmokestinami.
Arba Dubajaus tarptautinis finansų centras – 110 akrų „laisvoji zona“, išsidėsčiusi Dubajaus centre, kur registruotos užsienio įmonės gali pasinaudoti mokesčių lengvatomis ir pagreitintomis darbuotojų imigracijos procedūromis.
Arba Próspera – kurortinis miestas Hondūro Roatano saloje, veikiantis kaip pusiau autonominė teritorija, turinti savo mokesčių ir valdymo sistemą, taip pat e. rezidencijos programą, leidžiančią žmonėms joje steigti verslą, net jei jie negyvena saloje.
Šių „ekstrateritorinių sričių“ atsiradimas ir plitimas yra naujos Atossa Araxia Abrahamian knygos „Paslėptas gaublys: kaip turtai nulaužia pasaulį“ tema. Abrahamian, žurnalistė, užaugus Ženevoje, mieste, kuriame gausu anklavų, „saistomų kai kurių Šveicarijos įstatymų, bet apsaugoti nuo kitų“, seka tokių zonų raidą, kalbėdama su kai kuriais žmonėmis, kurie jas paskatino, įskaitant keletą, apgailestaujančių dėl jų vaidmens, padedant šalims išskirtinai apmokestinti savo dalis, kad, ir taip privilegijuoti, asmenys taptų dar turtingesni.
Pasak Abrahamian, šios to, ką ji vadina paslėptu gaubliu, ypatybės kyla iš laisvųjų uostų, vietų, kurios atsirado prieš šimtmečius, iš pradžių Italijoje, kad, ilgose kelionėse esantys, prekybininkai galėtų trumpam laikyti, greitai gendančias, prekes, nevarginami vietinių muitinių.
Tačiau pastaruoju metu šios zonos pradėjo gyventi savo gyvenimą, rašo ji, nes „kapitalistai, amžinai siekiantys pelno, liminalias ir ofšorines jurisdikcijas laiko fronto linijomis“. Laivybos bendrovės sugalvojo, kaip pakeisti savo laivus, registruodamos juos šalyse, kuriose reglamentavimas yra mažesnis. Tautos sukūrė specialias ekonomines zonas, atleidžiamas nuo muitų ir kitų mokesčių, kad pritrauktų užsienio investicijas. Be to, vyriausybės, norinčios neįleisti prieglobsčio prašytojų, įsteigė ofšorinius domenus, kuriuose jie gali laikyti ir apdoroti žmones, atvykstančius prie jų sienų be dokumentų.
Vienas įdomus Abrahamian argumentas yra tas, kad šios išskirtinės sritys atsirado imperializmui nykstant; kai kuriais atžvilgiais jie reprezentuoja mažiau pastebimą kolonializmo formą. Pavyzdžiui, sukurdamos specialiąsias ekonomines zonas, turtingesnės šalys skatina skurdesniąsias dalyvauti gamybiniuose ir prekybiniuose santykiuose, neatsižvelgdamos į vietines taisykles ar reglamentus.
1970 m. Mauricijuje Parlamentas priėmė įstatymą, suteikiantį mokesčių lengvatas ir muitų lengvatas įmonėms, gaminančioms eksportą; nors įmonės buvo įsikūrusios šalies teritorijoje, jos veikė taip, lyg būtų už jos ribų – joms netaikomi įprasti protokolai. Įstatymas paskatino ekonomikos pakilimą, kuris sukūrė darbo vietų, bet nebūtinai gerų. Dėl nuolaidų buvo sumažintas minimalus atlyginimas, o moterys – dauguma firmų darbo jėgos – tapo labiau pažeidžiamos seksualiniam priekabiavimui.
Abrahamian interviu su žmonėmis – didžiąja jų dauguma vyrų – kurie padėjo kurti ir valdyti šias specialiąsias ekonomines zonas, parodo, kaip vos keli ekonomistai ir konsultantai galėtų pakeisti pasaulio šalių veiklą.
Tačiau jos pasakojimai apie pokalbius gali būti vingiuoti ir kartais nukreipti ją nuo dėmesio galutiniam produktui: neįprastoms jurisdikcijoms, kurias jos knyga siekia nušviesti.
Abrahamian neva žiūri į tai, kaip turtingos tautos ir įmonės kuria zonas kapitalistams ir verslininkams bei pačioms valstybėms. Tačiau kai kurie jos pavyzdžiai akivaizdžiai nepatenka į šią kategoriją. Ji skiria širdį veriantį skyrių Abdul Azizui Muhamatui, prieglobsčio prašytojui iš Sudano, kuris ilgus metus praleido Manuso saloje, kuri yra Papua, Naujosios Gvinėjos dalis, bet kurią Australija naudojo migrantams sulaikyti ir neleisti jiems patekti į Australijos teritoriją. Nors Muhamato istorija žavi, Abrahamian nepaaiškina, kaip tokios „nelegalios“ zonos yra Australijos ekonominis interesas. Be to, kaip ji pripažįsta, beveik visi jos, užjūryje esantys, sulaikymo centrai buvo uždaryti, o tai paneigė jos argumentą, kad šios vietos yra skiriamosios žymės naujai pasaulio tvarkai.
Abrahamian baigia jos knygą pasakojimu apie Svalbardą – Norvegijos salyną, kuriame nėra pasų kontrolės, taigi, kur, bent jau teoriškai, gali gyventi bet kas.
Tam tikra prasme tai yra antiypatingoji zona: vieta, kur kapitalistai negali tikėtis ypatingo elgesio, nes niekas negali. „Svalbardas siūlo, kad iš tamsos galėtume įkalbėti šviesą“, – rašo ji. Paguodos radimas vietoje be sienų daro gražią išvadą, bet praleidžia klausimą, ką daryti su likusiu pasauliu – paslėptu rutuliu Abrahamian knygos pavadinime. Atsakymui gali prireikti kitos knygos.
Paslėptasis rutulys: kaip turtai nulaužė pasaulį | Atossa Araxia Abrahamian | Riverhead | 324 p. | 30 dolerių
THE HIDDEN GLOBE: How Wealth Hacks the World | By Atossa Araxia Abrahamian | Riverhead | 324 pp. | $30" [1]
1. Freeports, Free Zones and Other Places With Perks — for the Rich: Nonfiction. Semuels, Alana. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 6, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą