Can You Embrace A.I. Without Layoffs? This Company Says It’s Trying.

“The German software giant SAP says it is betting that employees can reinvent jobs instead of eliminating them. Experts are divided on whether it will work.

 

Artificial intelligence has taken over much of what used to be Fabrizio Primerano’s software engineering job. It brainstorms with his colleagues, researches competitors and writes and tests code.

 

But Mr. Primerano still has a job, at the German software giant SAP. It includes fewer routine tasks and more of what feels like managing and mentoring A.I. agents, or bots that can be programmed to act like personal assistants and, increasingly, human employees.

 

“It’s freeing me up to do more of this creative work,” Mr. Primerano said recently.

 

That is what executives of SAP, the largest software company in Europe by market value, say they want. SAP, long seen as a stoic provider of back-office products, says it is taking a lean-in approach to the technology that poses an existential threat to its coders and its business model.

 

Its leaders concede that A.I. is eliminating the need for humans to do many of the tasks its software engineers did until very recently. In a round of restructuring two years ago, SAP cut nearly 10,000 jobs, some as a result of A.I., the company said. SAP would not break down exactly how many were related to A.I. or say what sort of jobs were eliminated.

 

To try to avoid eliminating more positions, they say they have encouraged workers to invent new, more valuable jobs, aided by the rapidly improving technology available to them.

 

Company officials say that even with the previous restructuring, they have added more than 3,500 jobs on net since 2023, including new job titles like “forward‑deployed engineers,” or those who work with customers to develop A.I.-driven solutions.

 

“I’m not sure if here someone in two or three years will still code software,” Christian Klein, the chief executive, told me in a recent interview. He said he did not expect to operate with a smaller work force, “but with a very, very different work force.”

 

Such a strategy could be a source of hope for Europe, economists say. It might prevent large-scale job losses in some sectors, while plugging unfilled vacancies in others. Europe, an aging continent facing a long fate of slow economic growth, has a chronic lack of skilled workers.

 

“A.I. might save us from a very severe labor shortage” caused by Europe’s aging demographics, Nicola Fuchs-Schündeln, an economist and the president of the WZB Berlin Social Science Center, told me.

 

It could be difficult for Europe to replicate SAP’s approach, if it even proves successful, at a large scale. Marcel Fratzscher, an economist and the president of the German Institute for Economic Research, agreed that it had huge potential to salve Europe’s demographic problems. But only if Europe invests significantly and quickly enough in the tech to catch up with the United States or China. Companies like SAP largely depend on American A.I. models and a physical and virtual supply chain that runs through Asia and the United States.

 

“Europe is lagging behind on adopting A.I. technologies completely,” Mr. Fratzscher said, “because it lacks good digital infrastructure. It lacks the skills.”

 

Some analysts say SAP’s A.I. strategy is shaky, because it remains so reliant on American A.I. models. The Trump administration moved last month to block foreign nationals from using two of those models, from the company Anthropic. Though the government recently reversed course and lifted restrictions, the move had sounded alarm bells for SAP and its clients.

 

SAP’s A.I. strategy is “rooted in a geopolitical fault line,” Peter M. Färbinger, the editor in chief of E3 Magazine, which covers the company extensively, wrote last month. “The risks for existing SAP customers are glaring.”

 

Investors have been pessimistic that A.I. will be a boon for SAP. Over the past year, the company’s stock price has plunged by nearly 50 percent, even though its revenue and profits have grown in that time. Other organizations, like the financial technology company Block, say they are saving money by laying off workers as their A.I. agents get more sophisticated.

 

And analysts are worried that A.I. models have become so skilled at writing software that customers will no longer need SAP to create programs that manage billing or supply chains.

 

But the company is trying to go with that flow.

 

On two recent visits to SAP’s headquarters in the German town of Walldorf, on a sprawling campus overlooking asparagus fields, employees and executives spent hours telling me how A.I. has changed their jobs and the services they offer to customers. (When I returned to Berlin, I used a company-provided A.I. software program to help sift through those conversations.)

 

SAP workers use A.I. tools to try to improve applications for patents and to handle some customer support requests. Its A.I. agents code prototypes for new software, or add new features to existing programs, speeding up the process for developing products.

 

To help clients grasp how all of those agents could help their business, the company has built de facto A.I.-demonstration centers, including a mock factory floor to illustrate A.I.’s power to improve toolmaking or beer brewing.

 

Matthias Deindl, a SAP product management executive, said A.I. agents would ultimately help factories retain and automate knowledge that would have been lost as skilled workers retire, like knowing which gear to adjust when a machine starts making a certain disconcerting sound.

 

Lots of companies across Germany and elsewhere in Europe need that sort of breakthrough. Amid an accelerating wave of retirements, Germany is on track to lose nearly seven million workers, or about 13 percent of its working-age population, over the next decade, according to estimates from the Organization for Economic Cooperation and Development.

 

Absent a politically tricky increase of highly skilled immigrants, A.I. offers a lifeline.

 

But European companies have been slower than American rivals at exploring its uses, according to a recent study Ms. Fuchs-Schündeln worked on.

 

“A.I. could make firms a lot more productive,” she said. “But it’s really important that they use it.”

 

Germany has one of Europe’s best A.I. uptake rates, including in some unlikely places. Recently, I spent a morning with the analytics staff of TSG 1899 Hoffenheim, a top-flight German soccer team that SAP sponsors. The team uses A.I.-powered SAP software to scout rivals and select tactics for upcoming matches.

 

The software helps create development plans for players and specific guidance for, say, whether a midfielder should cut left or right when receiving a pass in a particular situation.

 

A.I. tools give the team “a perspective we didn’t have before,” Timo Gross, TSG Hoffenheim’s chief analyst, told me.

 

But, he added, it was only a supplemental tool for human coaches, not a replacement for their intuition, particularly when it comes to managing players and their emotions.

 

Economists are still debating whether A.I. will preserve more jobs across industries than it replaces. At SAP, there is evidence of both.

 

Jan Portisch, a SAP development manager, told me a story from a conference in Houston this spring. While watching an auto executive discuss a business problem, Mr. Portisch pulled out his phone and tried something: He snapped a photograph of the presentation, uploaded it to an A.I. agent and asked the agent how SAP’s software might solve it.

 

The agent found a solution. Then it churned out a marketing pitch deck on Mr. Portisch’s phone. It was ready in time for Mr. Portisch to show it to the executive when he walked offstage.

 

The interaction revealed how A.I. can help workers be more productive, but it also raised a question: If A.I. can help software developers make sales pitches, what’s to stop it from replacing many sales jobs altogether?

 

SAP has a bet on that. It is adding a new state-of-the art office building to its Walldorf campus. Mr. Klein, the chief executive, cast it as a sign of the company’s faith that its future work force will not shrink.

 

Mr. Klein has a 9-year-old son. “Probably two years ago, I would have advised him, ‘Oh, become a computer engineer,’” he said. “I’m not so sure if I would advise this anymore.”

 

Instead, he said he would steer his son toward a profession that deals directly with customers, assisted by A.I.-enhanced work.

 

Either that, he said, with a grin, or professional soccer.” [1]

 

1. Can You Embrace A.I. Without Layoffs? This Company Says It’s Trying. Tankersley, Jim.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026

Mokslininkai reaguoja į, laboratorijoje pagamintą, tačiau gyvą bulvinę ląstelę, angliškai: “SpudCell”

 

„Ši į ląstelę panaši struktūra gali augti, maitintis, dalytis ir konkuruoti. Tyrėjai svarsto, ką tai reiškia sintetinės biologijos ateičiai ir mūsų „gyvybės“ apibrėžimui.

 

Minesotos universiteto laboratorijoje mokslininkai sukonstravo į ląstelę panašią sistemą, kuri, atrodo, atlieka visas gyvybės funkcijas. Savo Petri lėkštelėje besisukanti vadinamoji SpudCell maitina, auga ir dalijasi, sukurdama daugiau SpudCell, kurios konkuruoja ir keičiasi iš kartos į kartą.

 

SpudCell seka dešimtmečius panašias pastangas sintetinės biologijos srityje, kuri yra naujų medžiagų kūrimas naudojant biologiją kaip pagrindą. Mokslininkų siekis sukurti dirbtines ir keičiamas gyvybės procesų versijas atvedė prie medžiagų, kurios pakeičia kraują kritiniais atvejais, efektyviau perneša vaistus per kūną ir patobulina regeneracinius vaistus, galinčius pakeisti pažeistas ląsteles ar audinius.

 

Skirtingai nuo ankstesnių bandymų sukurti gyvas ląsteles, kurios prasidėjo gyvomis ląstelėmis, kurių genetinė medžiaga yra pašalinta iki pačių pagrindų, „SpudCell“ yra sukurta „iš apačios į viršų“, naudojant negyvus cheminius komponentus.

 

Tai pirmas kartas, kai tokiu būdu sukurta dirbtinė ląstelė galėjo užbaigti visą gyvavimo ciklą ir pagimdyti kitą kartą.

 

SpudCell naujienos privertė daugelį mokslininkų susimąstyti, kur juda sintetinės biologijos sritis ir ką reiškia būti gyvam.

 

„Atminkite, kad „gyvas“ nėra tiksliai apibrėžta būsena“, – sakė Johnas Glassas, vadovaujantis sintetinių ląstelių tyrimams J. Craig Venter institute ir tyrime nedalyvavęs. „Kaip apie pornografiją sakė JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Poteris Stewartas: „Aš tai žinau, kai matau.“ Būti gyvam yra panašu į tai.

 

Kol kas dauguma sintetinių biologų sutinka, kad jokia dirbtinė ląstelė dar neperžengė slenksčio tarp gyvybės ir gyvybės, o SpudCell kūrėjai taip pat neteigia, kad sukūrė gyvybę. Naujai sukurta SpudCell vis dar turi keletą pagrindinių apribojimų, kurie atskiria jį nuo gyvų ląstelių.

 

Nors SpudCell gali maitintis, augti ir dalytis, ji nėra savarankiška, kaip ir dauguma gyvų ląstelių. Ji gali sukurti daugelį į ląstelę panašios sistemos vidinių funkcijų, bet negali sukurti savo ribosomos [1].

 

 

Kadangi jai trūksta šių esminių, baltymus formuojančių, ląstelių struktūrų, SpudCell gali gyventi tik laboratorijoje, pasikliaujant mokslininkų maitinimu maistinėmis medžiagomis turtingu fermentų ir baltymų mišiniu.

 

„Nors pats požiūris į šių ląstelių kūrimą yra elegantiškas, neaišku, ar jis yra pakartojamas ir pritaikomas, kad kiti mokslininkai galėtų tęsti darbą“, – sakė Šiaurės Karolinos universiteto Chapel Hill sintetinės biologijos specialistas Ronitas Freemanas.

 

Tyrėjai teigia, kad SpudCell darbas gali būti konceptualus atspirties taškas, įkvepiantis didelių klausimų apie tai, kokios ląstelių funkcijos prisidėjo prie gyvybės atsiradimo ir ar ląstelėse gali būti sukurtos naujos funkcijos.

 

Ši biologinės inžinerijos galimybė – problemų sprendimas ar dalykų kūrimas naudojant biologijos principus – yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurių siekia SpudCell tyrėjai. Kai mokslininkai galės tiksliai nustatyti, kurie ląstelės genų aspektai yra atsakingi už norimas struktūras ir procesus, jie gali pradėti juos modifikuoti, atverdami duris naujų rūšių vaistų, specializuotų medžiagų ir net maisto produktų kūrimui. „SpudCell“ vis dar yra koncepcijos įrodymas, o didžiausias jo indėlis gali būti dar laukiamas.

 

„Kaip sako autoriai, tai nėra gyvybės sintezė“, – sakė Juanas Perezas-Mercaderis, mokslininkas, dirbantis su Harvardo universiteto iniciatyva „Gyvybės kilmė“. „Mano nuomone, tai labai pažangi biotechnologija.

 

Be galimos naudos ateityje, kai kurie biologinio saugumo ekspertai taip pat stebi riziką, kuri vieną dieną gali būti susijusi su tokiomis technologijomis kaip SpudCell.

 

Kadangi „SpudCell“ negali išgyventi už laboratorijos ribų, keli biologinio saugumo ekspertai patvirtino, kad, esant dabartinei formai, atrodo, kad jis nekelia jokios grėsmės. Tačiau saugumo ekspertai teigia, kad naudojant bet kokią naują biotechnologiją yra tiek pat rizikos, kiek naudos.

 

„Patys įrankiai iš prigimties nėra „geri“ ar „blogi“. Greičiau jie gali būti naudojami kuriant naudingas arba kenksmingas biologines sistemas, lygiai taip pat, kaip plaktukas gali būti naudojamas statant namą ar išdaužant langą“, – paaiškino Becky Mackelprang, Inžinerinės biologijos tyrimų konsorciumo saugumo programų direktorė.

 

Pasak SpudCell tyrėjų, piktnaudžiavimas dirbtinių ląstelių technologija, tokia kaip SpudCell, pavyzdžiui, naudojant ją kuriant biologinį ginklą, galintį pakenkti žmonėms ar aplinkai, vis dar yra nedidelis pavojus. Tačiau į tai sintetinės biologijos sritis žiūrima rimtai, nes panašios technologijos ir toliau tobulėja.

 

Nuo 1975 m. mokslininkai susitiko Asilomar konferencijoje dėl rekombinantinės DNR, kad aptartų galimus pavojus dėl darbo, keičiančio DNR. Grėsmė, kurią nauji biologiniai kūriniai kelia gyviems daiktams, buvo nuolat aktuali tema sintetinėje biologijoje. Klausimai apie teigiamą ir neigiamą naujųjų technologijų panaudojimą vertinami rimtai ne be reikalo.

 

„Jei būsima sintetinė ląstelė bus kenksminga ir žmonėms, gyvūnams ar aplinkai, tai gali turėti labai rimtų pasekmių mums visiems“, – teigė dr. Tomas Inglesby, epidemiologas iš Johnso Hopkinso sveikatos saugumo centro.

 

Biosaugumo ekspertai siūlo, kad geriausias būdas pasiruošti visiems dirbtinių ląstelių technologijų keliamiems teigiamiems ir neigiamiems aspektams – apie juos kalbėti. Ir „SpudCell“ pradeda šią diskusiją.

 

„Šis darbas reikalauja mūsų dėmesio ne dėl to, kas buvo sukurta, o dėl to, kur jis veda“, – sakė dr. Davidas A. Relmanas, Stanfordo universiteto mikrobiologas, pridurdamas: „Jis yra kūrybingas, novatoriškas ir provokuojantis, atskleidžiant, kas gali būti įmanoma netolimoje ateityje.“ [2]

 

1. „SpudCell“ ląstelės negali gaminti savo ribosomų, nes jų sintetiniame genome trūksta viso genetinio programavimo, reikalingo savarankiškai gaminti šias sudėtingas molekulines mašinas. Užuot pačios gaminusios savo, sintetinės ląstelės pasikliauja mokslininkais, kurie jas tiekia ir maitina funkcinėmis E. coli ribosomomis, kad palaikytų baltymų gamybą.

 

Dėl šio apribojimo – kartu su fragmentuotu genomu ir priklausomybe nuo maistinių medžiagų turtingų maitinimo pūslelių – „SpudCell“ linija šiuo metu suyra maždaug po penkių–dešimties kartų. Šios priklausomybės įveikimas yra vienas iš pagrindinių tarptautinės sintetinės biologijos bendruomenės tikslų.

 

„SpudCell“ ląstelėse trūksta genetinio programavimo, kad galėtų sukurti savo ribosomas, nes jų sintetinis genomas yra sukurtas kaip minimali ląstelė. Maždaug 90 000 bazinių porų jis yra žymiai mažesnis nei natūralios bakterijos genomas. Šis kraštutinis miniatiūrizavimas reikia sutelkti dėmesį į pagrindines gyvybės funkcijas, tuo pačiu apeinant didžiulį viso natūralaus metabolizmo sudėtingumą.

 

Genome trūksta genetinės informacijos dėl kelių konkrečių priežasčių:

 

 

• Ribogenezės kliūtis: ribosomų genai fiziškai yra šioje DNR, tačiau sudėtingos biologinės surinkimo instrukcijos, reikalingos RNR ir dešimtims baltymų fiziškai susilankstyti ir sujungti, dar nėra iki galo išaiškintos.

 

• Modulinė genomo struktūra: genetinė medžiaga yra labai fragmentiška ir padalinta į septynias skirtingas DNR plazmides, o ne konsoliduota, todėl sintetinei sistemai sunku valdyti ir koordinuoti sudėtingą, daugiapakopę struktūrinę gamybą.

 

• Dabartinio maitinimo priklausomybė: kadangi mokslininkai rankiniu būdu pateikia paruoštas E. coli ribosomas išorinio maitinimo proceso metu, genomui dar nebuvo griežto evoliucinio spaudimo užbaigti visą „kūrimo nuo nulio“ planą.

 

Lietuva gali užbaigti šį darbą. Mes mėgstame bulves ir esame pasaulio biotechnologijų bamba. Turime pinigų, kaip šieno: prisiperkame visokių dyzelino dūmais dvokiančių karinių, dronų laikais niekam nereikalingų, mašinų, ir lakstome su jomis keliais ir laukais, sveikindami praeinančias bobas.  

2. Scientists React to the Lab-Made, Yet Lifelike, SpudCell. Callaway, K R.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026.

 

 

 

 

Scientists React to the Lab-Made, Yet Lifelike, SpudCell

“This cell-like structure can grow, feed, divide and compete. Researchers ponder what it means for the future of synthetic biology and our definition of “life.”

 

In a lab at the University of Minnesota, scientists have constructed a cell-like system that seems to perform all the functions of life. Squirming around in its petri dish, the so-called SpudCell feeds, grows and then divides, creating more SpudCells that compete and change across generations.

 

SpudCell follows decades of similar efforts in the field of synthetic biology, which is the creation of new materials using biology as a foundation. Researchers’ quests to create artificial and alterable versions of life’s processes have led to substances that replace blood during emergencies, more efficiently carry medications through the body and advance regenerative medicines that can replace damaged cells or tissues.

 

Unlike previous attempts to create lifelike cells, which have started with living cells whose genetic material is stripped down to the very basics, SpudCell is constructed from the “bottom up,” using lifeless chemical components.

 

It’s the first time an artificial cell constructed this way has been able to complete a full life cycle and spawn the next generation.

 

The news of SpudCell has caused many scientists to reflect on where the field of synthetic biology is headed — and what it means to be alive.

 

“Keep in mind that ‘alive’ is not a precisely defined condition,” said John Glass, who leads synthetic cell research at the J. Craig Venter Institute and was not involved in the research. “As U.S. Supreme Court Justice Potter Stewart said about pornography: ‘I know it when I see it.’ Being alive is sort of like that.”

 

For now, most synthetic biologists agree that no artificial cell has yet passed that threshold between lifelike and alive — and SpudCell’s originators do not claim to have created life, either. The newly created SpudCell still has several key limitations that separate it from living cells.

 

Although it can feed, grow and divide, SpudCell is not self-sufficient like most living cells. It can build many of the inner workings of a cell-like system, but cannot build its own ribosomes [1].

 

Because it lacks these essential protein-building cell structures, a SpudCell can live only in the lab, relying on scientists to feed it a nutrient-rich mix of enzymes and proteins.

 

“While the approach itself to construct these cells is elegant, it is unclear how repeatable and adaptable it is ‘as is’ for other scientists to be able to progress the work,” said Ronit Freeman, a synthetic biologist at the University of North Carolina at Chapel Hill.

 

Researchers suggest that the work behind SpudCell can serve as a conceptual jumping-off point, inspiring big questions about what cell functions contributed to the origins of life and whether new functions can be engineered within cells.

 

This opportunity for biological engineering — solving problems or creating things using the principles of biology — is one of the key things that SpudCell’s researchers are working toward. Once scientists are able to pinpoint which aspects of a cell’s genes are responsible for desired structures and processes, they can start to modify them, opening the door to the development of new types of medicines, specialized materials and even foods. SpudCell is still a proof of concept, and its biggest contributions might still be to come.

 

“As the authors say, this is not the synthesis of life,” said Juan Perez- Mercader, a researcher working with Harvard University’s Origins of Life Initiative. “In my opinion, this is very advanced biotechnology.”

 

In addition to potential future benefits, though, some biosecurity experts are also keeping an eye out for the risks that could one day be associated with technologies like SpudCell.

 

Because SpudCell cannot survive outside a lab, several biosecurity experts confirmed that, in its present form, it does not seem to pose any threats. With any new biotechnology, though, security experts say there is as much potential for risk as there is for benefit.

 

“The tools themselves are not inherently ‘good’ or ‘bad.’ Rather, they can be used to build beneficial or harmful biological systems, just as a hammer can be used to build a home or to break a window,” explained Becky Mackelprang, director of security programs at the Engineering Biology Research Consortium.

 

Misuse of an artificial cell technology like SpudCell — such as using it to create a biological weapon that could harm humans or the environment — is still a remote risk, according to the researchers behind SpudCell. Yet it’s one the field of synthetic biology is taking seriously as similar technologies continue to advance.

 

Since 1975, scientists have met at the Asilomar Conference on Recombinant DNA to discuss potential hazards of work altering DNA. The threat that new biology-based creations pose to living things has been an ever-present topic in synthetic biology. Questions about the positive and negative uses for new technologies are taken seriously for good reason.

 

“If a future synthetic cell is also harmful to humans, animals or the environment, that could have very serious consequences for all of us,” said Dr. Tom Inglesby, an epidemiologist at Johns Hopkins Center for Health Security.

 

Biosecurity experts suggest the best way to prepare for all the positives and negatives posed by artificial cell technology is to talk about them. And SpudCell is jump-starting the conversation.

 

“This work demands our attention, not for what has been produced but for where it leads,” said Dr. David A. Relman, a microbiologist at Stanford University, adding: “It is creative, disruptive and provocative in revealing what might be possible in the not-so-distant future.”” [2]

 

1. SpudCells cannot produce their own ribosomes because their synthetic genome lacks the complete genetic programming required to independently manufacture these complex molecular machines. Instead of making their own, the synthetic cells rely on scientists to externally supply and feed them functional E. coli ribosomes to sustain protein production.

Because of this limitation—alongside a fragmented genome and reliance on nutrient-rich feeder vesicles—a SpudCell lineage currently degrades after about five to ten generations. Overcoming this dependency is one of the primary goals for the international synthetic biology community.

 

SpudCells lack the genetic programming to build their own ribosomes because their synthetic genome is designed to be a minimal cell. At around 90,000 base pairs, it is vastly smaller than a natural bacterium's genome. This extreme miniaturization is required to focus on basic lifelike functions while sidestepping the immense complexities of an entire natural metabolism.

The genetic information is missing from the genome for a few specific reasons:

•           The Ribogenesis Bottleneck: The genes for ribosomes are physically present in the DNA, but the complex biological assembly instructions required for the RNA and dozens of proteins to physically fold and snap together are not yet fully understood.

•           Modular Genome Setup: The genetic material is highly fragmented and split across seven different DNA plasmids rather than consolidated, making it difficult for the synthetic system to manage and coordinate complex, multi-step structural manufacturing.

•           Current Feeder Reliance: Because scientists manually provide ready-made E. coli ribosomes during the external feeding process, there has not yet been a strict evolutionary pressure for the genome to complete the full blueprint for "building from scratch".

2. Scientists React to the Lab-Made, Yet Lifelike, SpudCell. Callaway, K R.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026.

 

ES konkurencingumas lieka tuščia frazė

„Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa paskelbė 2026-uosius metus „Europos konkurencingumo metais“. Draghi ataskaita, Briuselyje jau seniai laikoma Biblija, pavadinta „Europos konkurencingumo ateitis“. O Vokietijos kancleris giria save už tai, kad neseniai užtikrino, jog konkurencingumas nuo šiol visada bus svarbiausias prioritetas ES viršūnių susitikimų išvadose.

 

Kodėl niekam tai neįdomu? Jei „konkurencingumas“ tiesiog reiškia norą, kad Europos ekonomika atsigautų, tuomet problema tikrai nėra nepakankamai suprantama.

 

Europa atsilieka, nes įmonių produktyvumas ir inovacinis pajėgumas yra per žemi, energijos kainos yra per didelės, o biurokratija ir reglamentai ne tik stabdo valstybių narių ekonomiką, bet ir trukdo bendrajai rinkai.

 

Per savo pirmąją kadenciją, kuri baigėsi 2024 m., ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ignoravo šiuos klausimus ir vietoj to stūmė į priekį Žaliąjį kursą. Sunki struktūrinė krizė, visų pirma, Europos pramonėje per pastaruosius metus, privertė pakeisti kursą.

 

Tačiau konkurencingumo skatinimas kaip naujas tikslas iš esmės nieko nekeičia – jau nekalbant apie tai, kad tai nėra naujas tikslas ES, o veikiau jau daugiau, nei ketvirtį amžiaus. Šis terminas pirmiausia leidžia suderinti ir greitai neutralizuoti skirtingus ekonominės politikos supratimus.

 

Viena, į rinką orientuota interpretacija teigia, kad konkurencingos įmonės yra tos, kurios išgyvena konkurencijoje.

 

Kita, į valstybę orientuota, interpretacija teigia, kad įmonėms reikia vyriausybės paramos, kad taptų konkurencingos, tiek per valstybės finansavimą, tiek protekcionizmą.

 

Šis konceptualus neapibrėžtumas, leidžiantis vartoti kompromisines frazes ir lemiantis politinį nenuoseklumą, siekia 2000 m. Lisabonos strategiją, kurios tikslas buvo paversti Europą „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje“. Nors šios niekada neišsipildžiusios frazės šiandien gali būti pamirštos, jos vis dar linksmai švenčiamos Draghi ataskaitoje ir daugybėje ES dokumentų. Atgimimas.

 

Be savo žavesio kaip politinės kompromisinės formulės, konkurencingumas keistai neturi esmės. Kas ar kas turėtų tapti arba išlikti konkurencingu? ES? Jos valstybės narės? „Ta“ ekonomika? Atskiros įmonės? Kas yra konkurentai kiekvienu atveju? Kokiomis priemonėmis ES gali daryti įtaką savo ar savo ekonomikos konkurencingumui? Kadangi į šiuos klausimus sunku atsakyti, tikslą dar lengviau ištarti.

 

Von der Leyen ketina toliau siekti šio tikslo tradicine pramonės politika, ką rodo, pavyzdžiui, jos neseniai pateiktas pasiūlymas dėl „Pagaminta ES“ reikalavimų. Rinkos pagrindu veikiančios priemonės Komisijos pirmininkei yra svetimos, ir ji rodo mažai susidomėjimo bendrosios rinkos gilinimu, neapsiribojant vien skambiais šūkiais („Viena Europa, viena rinka“). Be to, abejotina, ar iš Briuselio kylantį reguliavimo ir biurokratinį raizginį galima tiesiog sumažinti Komisijos sparčiai teikiamomis omnibusinėmis iniciatyvomis. Kad ir koks teisingas būtų esamų taisyklių konsolidavimas ar panaikinimas, už jų slypinti reguliavimo kultūra (ir susiję pareigūnai) tiesiog neišnyksta.

 

Tai bent jau tiek pat pasakytina apie valstybes nares. Apskaičiuota, kad beprasmės nacionalinės taisyklės, kurios veikia, kaip netarifinės prekybos kliūtys, sukelia 1,1 trilijono eurų vertės gerovės nuostolius, tai yra beveik 10 procentų ES ekonomikos produkcijos. Jei Vokietijos kancleris (kaip ir daugelis kitų) skundžiasi „Briuselio biurokratija“, jis kviečiamas pradėti šalinti kliūtis namuose. Kalbama ne tik apie biurokratijos mažinimą, bet ir apie ribojimų panaikinimą, pavyzdžiui, sprendžiant tariamai „priešiško“, „UniCredit“ vykdomo, „Commerzbank“ perėmimo problemą.

 

Bent jau: vos prieš dvi savaites ES valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino ilgą konkrečių, dažniausiai gana išsamių žingsnių, skirtų bendrajai rinkai gilinti, sąrašą – nuo ​​„ES Inc.“ iki „Europos verslo piniginės“. Jis turėtų būti baigtas iki metų pabaigos. Šioje srityje pažanga gali būti daroma tik mažais žingsneliais, todėl šie žingsniai yra teisingi ir verti daugiau nei 100 įsipareigojimų konkurencingumui. Žinoma, nieko nebus pasiekta, kol priemonės nebus įgyvendintos.“ [1]

 

1. Wettbewerbsfähigkeit bleibt eine hohle Phrase. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: 15.    Von Werner Mussler, Brüssel

EU Competitiveness Remains an Empty Phrase

 

António Costa, the President of the European Council, has declared 2026 the "Year of European Competitiveness." The Draghi report—long since elevated to the status of a bible in Brussels—is titled "The Future of European Competitiveness." And the German Chancellor congratulates himself on having recently secured a commitment that competitiveness will henceforth always take top billing in the conclusions of EU summits.

 

Why does no one care? If "competitiveness" represents the desire for Europe’s economy to thrive again, there is certainly no lack of awareness regarding the problems.

 

Europe is falling behind because corporate productivity and innovation are too low and energy prices too high; because bureaucracy and regulations not only stifle the economies of member states but also hinder the Single Market.

 

During her first term, which ran until 2024, EU Commission President Ursula von der Leyen paid little heed to these issues, focusing instead on driving forward the "Green Deal." However, the severe structural crisis—particularly within European industry—has forced her to change course over the past year and a half.

 

Yet, adopting the promotion of competitiveness as a new goal changes nothing in substance—if only because the concept is not new to the EU; it has been around for over a quarter of a century. Above all, the term serves to reconcile—and thereby quickly neutralize—divergent views on economic policy.

 

One interpretation, rooted in market principles, holds that competitive companies are simply those that succeed in the marketplace.

 

The other, state-interventionist view holds that companies require "government doping" to become competitive—whether through state funding or protectionist measures.

 

This conceptual vagueness—which facilitates compromise-laden rhetoric while resulting in little actual political impact—dates back to the Lisbon Strategy of 2000, the goal of which was to make Europe the "most competitive and dynamic knowledge-based economy in the world." While those unfulfilled catchphrases may be forgotten today, they are nonetheless making a spirited comeback in the Draghi report and countless EU documents.

 

Beyond its appeal as a political compromise formula, "competitiveness" remains strangely devoid of substance. Who or what is supposed to become—or remain—competitive? The EU? Its member states? "The" economy? Individual companies? Who, in each case, are the competitors? By what means can the EU influence its own competitiveness or that of its economy? Precisely because these questions are difficult to answer, the goal is all the easier to bandy about.

 

Von der Leyen intends to continue pursuing this through traditional industrial policy—as evidenced, for instance, by her recent proposal for "Made in EU" requirements. Market-based instruments are alien to the Commission President, and she shows little interest in deepening the Single Market beyond catchy slogans like "One Europe, One Market." Moreover, it is doubtful whether the thicket of regulation and bureaucracy emanating from Brussels can simply be cleared away by the "omnibus initiatives" the Commission is rolling out at such a rapid pace. While consolidating or scrapping existing rules may be the right move, the underlying regulatory culture—and the officials who embody it—will not simply vanish as a result.

 

This applies just as much, however, to the member states. Senseless national rules acting as non-tariff barriers to trade are estimated to cause prosperity losses amounting to €1.1 trillion—just under 10 percent of the EU’s economic output. When the German Chancellor (like many others) grumbles about "Brussels bureaucracy," he is welcome to start dismantling barriers right here at home. It is not merely a matter of cutting red tape, but also of putting an end to parochialism—such as in the handling of the supposedly 'hostile' takeover of Commerzbank by UniCredit.

 

At least EU heads of state and government endorsed a long list of concrete—mostly rather granular—steps to deepen the single market just under two weeks ago, ranging from 'EU Inc.' to the 'European Business Wallet.' This agenda is slated for completion by the end of the year. Progress in this area is necessarily incremental; hence, these steps are the right approach and worth more than a hundred declarations of commitment to competitiveness. Of course, nothing is truly gained until the measures are actually implemented.” [1]

 

1. Wettbewerbsfähigkeit bleibt eine hohle Phrase. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: 15.    Von Werner Mussler, Brüssel

Ką pasauliniai perversmai reiškia mūsų tyrimams: radikalios reformos reikalingos ne tik pensijų ir sveikatos priežiūros, bet ir Vokietijos inovacijų sistemos srityse.

„Šių metų Miuncheno saugumo konferencijoje pirmą kartą daugiausia dėmesio skirta naujoms strateginėms technologijoms, visų pirma dirbtinio intelekto kūrimui ir taikymui. Tai neabejotinai svarbu ir labai aktualu. Tačiau lygiai taip pat svarbu aptarti būtinus mūsų mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemos pokyčius, kurie gali padėti mums pasiekti suverenitetą ir ekonomikos augimą, pagrįstą technologiniu pajėgumu. Nesudarę tinkamų pagrindinių sąlygų ir strategiškai orientuotos inovacijų sistemos, rizikuojame būti priklausomi nuo saugumo ir toliau prarasti augimą.

 

Galimybių langas tam netrukus visiškai užsidarys. Dabar yra paskutinė galimybė sėkmingai paversti inovacijas Vokietijos pagrindiniu principu vis neapibrėžtesniame pasaulyje, vykdant drąsias reformas.

 

Tačiau kiek kūrybiškumo ir kiek trikdžių pasauliniai geopolitiniai pokyčiai sukelia mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje? Norime tai iliustruoti pateikdami tris pagrindines tendencijas ir jų pasekmes.

 

Vokietija, kadaise buvusi inovacijų tauta, turi ištrūkti iš taikos dividendų „komforto zonos“. Ištrūkti iš šios rutinos, įveikti disfunkcinį požiūrį ir įgyvendinti radikaliai naujas reformas yra labai svarbu. Tai taikoma ne tik tradicinėms politikos sritims, tokioms kaip pensijos, darbo rinka ir sveikatos apsauga, bet ir mokslinių tyrimų bei inovacijų politikai.

 

 

Vokietija ir Europa įstrigusios „vidutinio lygio technologijų spąstuose“. Gera pusė Vokietijos pramonės tyrimų vis dar sutelkta į automobilių pramonę ir kitus sektorius, kurie pasižymi laipsnišku savo produktų tobulinimu, tačiau nėra technologinės pažangos priešakyje ir todėl gali nuvesti ekonominę sistemą į aklavietę.

 

 

Užuot drąsiai investuojus į naujas pagrindines technologijas, pernelyg dažnai išlaikomas status quo.

 

 

Laikas veikti

 

 

1. Įgyvendinti struktūrinius mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemos pokyčius ir sukurti paskatas privačioms investicijoms: Kinijos ambicijos turėtų būti žadinantis skambutis. Pekinas planavo ilgalaikę perspektyvą, nustatė aiškius prioritetus ir taip sėkmingai transformavosi iš pasaulinio gamybos centro į pirmaujantį pasaulyje mokslinių tyrimų ir inovacijų centrą. Norint užsitikrinti technologinį suverenitetą, reikia struktūrinių pokyčių ir aiškių sprendimų mokslo ir inovacijų srityje. Inovacijų sistema. Du pagrindiniai svertai tam yra kapitalas ir greitis. Norint pasiekti didelio poveikio investicijų, vyriausybės, privatūs ir instituciniai investuotojai turi prisiimti daugiau rizikos ir ją atlyginti. Didesnis greitis taip pat reiškia, visų pirma, mažiau biurokratijos. Ir tai taikoma ne tik vyriausybei, bet ir įmonėms bei mokslinių tyrimų įstaigoms.

 

2. Naujų tarptautinių mokslinių tyrimų bendradarbiavimo programų kūrimas susiskaldžiusiame pasaulyje: dabartinė JAV politika kenkia žinių mainams be sienų ir talentų mobilumui visame pasaulyje. Iš šių apribojimų negauna jokios naudos jokia šalis. Tačiau Europa turi galimybę bent jau sumažinti žalą. Tai reiškia naujų partnerysčių kūrimą, pavyzdžiui, su Indija, ir esamų partnerysčių, pavyzdžiui, su Japonija, Australija ir Kanada, atgaivinimą. Šių šalių įtraukimas į Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas Europa“ įpėdinę gali būti naudingas katalizatorius.

 

3. Inovacijų skatinimas saugumui ir per jį. Kaip ir kitos Europos šalys, Vokietija smarkiai didina savo gynybos išlaidas. Tačiau, skirtingai nei JAV, investicijos Vokietijoje iki šiol apėmė tik nedidelį mokslinių tyrimų komponentą. Bandymas griežtai atskirti civilines ir karines išlaidas yra problemiškas. Kariniai tyrimai nebėra modernūs ir taip pat trukdo šalutiniam poveikiui. Tokios revoliucinės technologijos kaip GPS dažnai kyla iš karinių tyrimų programų.

 

Jei Vokietija nori pasiekti savo tikslus – 3,5 proc. biudžeto skirti moksliniams tyrimams ir 5 proc. gynybai, turime sukurti daugiau investicijų, kurios duotų dvigubą grąžą – saugumui ir inovacijoms. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas inovaciniams viešiesiems pirkimams gynybos sektoriuje ir inovacijų ekosistemų plėtrai su saugumu susijusiuose tyrimuose.

 

 

Senų struktūrų griovimas

 

 

Sparčiai griauti pasenusias struktūras, skatinti internacionalizaciją ir sujungti saugumą bei inovacijas – šios trys veiksmų sritys rodo, kad visoje inovacijų grandinėje – nuo ​​fundamentinių tyrimų iki perdavimo ir startuolių, technologijų naudojimo ir taikymo – reikalingas paradigmos pokytis: Vokietija ir Europa turi greitai ir lanksčiai reaguoti į šiuos naujus iššūkius.

 

 

Norint tai pasiekti, būtina sukurti erdves kūrybiškumui ir perversmui, leisti rizikuoti, pritraukti ir išlaikyti talentus, strategiškai integruoti su saugumu susijusius mokslinius tyrimus ir stiprinti valstybės, privačiojo sektoriaus ir mokslo bendruomenės bendradarbiavimą. Norėdami tai pasiekti, turime sėkmingai atlikti trijų dalių užduotį: didinti informuotumą apie skubumą, ypač tarp pasirenkančių mūsų kryptį: pritaikydami savo įrankius (tuo pačiu metu sparčiai ir tikslingai įgyvendindami federalinės vyriausybės aukštųjų technologijų darbotvarkę, siekdami padidinti Vokietijos inovacinį stiprumą ir konkurencingumą); ir galiausiai, nustatydami ir plėtodami sėkmės istorijas.

 

Jei mums pasiseks, Vokietija vėl galės tapti inovacijas formuojančia tauta – ne tik stebėtoja, bet ir varomąja jėga, skatinančia kitą technologinę bangą.

 

Autorė (B.R.) yra Nacionalinės mokslų akademijos Leopoldina prezidentė; bendraautorius yra „Volkswagen“ fondo valdybos narys.“ [1]

 

Gera matyti, kad šie du Vakarų Europos elito nariai nustojo sakyti, jog pasinaudokime Vokietijos pramone, derindami ją su dirbtiniu intelektu, kad atkurtume konkurencingumą. Vokietijos pramonė rėmėsi pigiomis, stabiliomis rusiškomis dujomis. Kinai dabar gauna šias pigias, stabilias dujas ir gamina pigius, geros kokybės produktus bei išskirtinį, pigų dirbtinį intelektą. Vokietijos pramonė buvo sudėtinga ekosistema, kuri dabar miršta po „Zeitenwende“, kai nusisukome nuo Rusijos. Ką dabar tyrinėti? Ką gaminti, remiantis šiuo tyrimu? Daryti, ką dabar gerai daro kinai, nėra išeitis. Žarna pernelyg plona. Mūsų išsvajoti tankai taip pat neskris. FPV dronų ir didelio tikslumo raketų spiečiai skraido greičiau, nei gali judėti tankai. FPV dronų spiečiai aptinka tankus pakankamai anksti, kad artilerija galėtų juos visiškai sunaikinti. Tik pažiūrėkite į Izraelio tankus, kenčiančius nuo pigių „Hezbollah“ FPV, stiklo pluoštu valdomų, dronų. Tai kruvina vonia. Turite rasti ką nors naujo mūsų mokslui. Auginti ožkas? Tai buvo daroma Europoje nuo senovės. Grįžti prie šaknų, gal kas pageidaujate?

 

 

1. Was die globalen Umbrüche für unsere Forschung bedeuten: Radikale Reformen sind nicht nur für Rente und Gesundheit nötig, sondern auch für Deutschlands Innovationssystem. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: N1. BETTINA ROCKENBACH, GEORG SCHÜTTE

What Global Upheavals Mean for Our Research: Radical reforms are needed not only for pensions and healthcare, but also for Germany's innovation system.

"This year's Munich Security Conference focused for the first time on new strategic technologies, above all the development and application of artificial intelligence. This is undoubtedly important and highly topical. Equally important, however, is discussing the necessary changes in our research and innovation system that can lead us to sovereignty and economic growth based on technological strength. Without appropriate framework conditions and a strategically oriented innovation system, we risk security dependencies and further losses in growth.

 

The window of opportunity for this will soon close completely. Now is the last chance to successfully make innovation Germany's guiding principle in a more uncertain world through bold reforms.

 

But how much creativity and how much disruption do global geopolitical changes bring about with regard to research and innovation? We want to illustrate this using three key trends and their consequences.

 

Germany, once a nation of innovation, must break out of the "comfort zone" of the peace dividend." Moving out of this rut, overcoming dysfunctional attitudes, and implementing radically new reforms is crucial. This applies not only to traditional policy areas like pensions, the labor market, and healthcare, but also to research and innovation policy.

 

Germany and Europe are stuck in the "mid-tech trap." A good half of German industrial research still focuses on the automotive industry and other sectors that excel at gradually improving their products but are not at the forefront of technological progress and can therefore lead the economic system into dead ends.

 

Instead of boldly investing in new key technologies, the status quo is too often maintained.

 

Time to act

 

1. Implement structural changes in the research and innovation system and create incentives for private investment: China's ambitions should serve as a wake-up call. Beijing has been planning for the long term, setting clear priorities, and has thus succeeded in transforming itself from the global manufacturing hub into the world's leading research and innovation center. To secure technological sovereignty, we need structural changes and clear decisions in science and innovation. Innovation system. Two key levers for this are capital and speed. To achieve high-impact investments, government, private, and institutional investors must take on more risk and reward it. Greater speed also means, above all, less bureaucracy. And this applies not only to government, but also to companies and research institutions.

 

2. Building new international research collaborations in a fragmented world: The borderless exchange of knowledge and the global mobility of talent are suffering under current US policy. No side benefits from these restrictions. But Europe has the opportunity to at least minimize the damage. This means building new partnerships, for example with India, and revitalizing existing partnerships, for example with Japan, Australia, and Canada. Including these countries in the successor program of Horizon Europe, the European Union's research and innovation program, can be a helpful catalyst here.

 

3. Enabling innovation for and through security. Like other European countries, Germany is massively increasing its defense spending. But unlike in the US, investments in Germany have so far included only a small research component. The attempt at a strict separation between civilian and military spending is proving problematic. and military research is no longer up-to-date and also hinders spillover effects. Disruptive technologies like GPS often originate from military research programs.

 

If Germany wants to achieve its targets of 3.5 percent of the budget for research and 5 percent for defense, we must create more investments with a double return – for security and innovation. Therefore, particular attention must be paid to innovative procurement in the defense sector and the expansion of innovation ecosystems in security-relevant research.

 

Breaking down old structures

 

Breaking down outdated structures quickly, advancing internationalization, and bringing security and innovation together – these three areas of action demonstrate that a paradigm shift is needed along the entire innovation chain – from basic research through transfer and start-ups to the use and application of technologies: Germany and Europe must respond quickly and agilely to these new challenges.

 

To achieve this, it is essential to create spaces for creativity and disruption, allow for risk-taking, attract and retain talent, strategically integrate security-relevant research, and strengthen cooperation between the state, the private sector, and the scientific community. To achieve this, we must successfully manage a three-pronged task: raising awareness of the urgency—particularly among policymakers—of the situation; reviewing and, where necessary, adapting our tools (while swiftly and purposefully implementing the Federal Government’s high-tech agenda to boost Germany’s innovative strength and competitiveness); and, finally, identifying and scaling up success stories.

 

If we succeed, Germany can once again become a nation that shapes innovation—not merely an observer, but a driving force behind the next technological wave.

 

The author (B.R.) is President of the National Academy of Sciences Leopoldina; the co-author is a board member of the Volkswagen Foundation.” [1]

 

It is good to see that these two members of Western European elite stopped saying, that let us use German industry, combining it with AI, to get competitiveness back. German industry was based on cheap steady Russian gas. Chinese are getting this cheap steady gas now and making cheap good quality stuff and outstanding cheap AI. German industry was a complicated ecosystem, that is dying now after “Zeitenwende”, turning away from Russia. What to study now? What to produce on basis of this study? Doing what the Chinese are doing well now is not an option. Our gut is too thin. Tanks will also not fly. Swarms of FPV drones and high precision missiles are flying faster than tanks can go. Swarms of FPV drones are detecting tanks early enough for artillery to finish the tanks. Just look at the Israel’s tanks suffering from cheap Hezbollah’s FPV glass fiber-controlled drones. It is a blood bath. You must find something new for your science. Raising goats? That was done in Europe for ages. Back to the roots, anyone?

 

1. Was die globalen Umbrüche für unsere Forschung bedeuten: Radikale Reformen sind nicht nur für Rente und Gesundheit nötig, sondern auch für Deutschlands Innovationssystem. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: N1. BETTINA ROCKENBACH, GEORG SCHÜTTE