„Kas yra pabėgėlis?

 Apibrėžimą, dėl kurio vyriausybės susitarė prieš 70 metų, sunku pritaikyti daugeliui šiandienos priverstinai perkeltų žmonių.

 KARAI visada turėjo civilių aukų. Tačiau būtent dviejų 20-ojo amžiaus pradžios pasaulinių karų mastai paskatino vyriausybes parengti tarptautinius įstatymus, kad apsaugotų kai kuriuos jų perkeltus žmones. 1951 m. liepos 28 d. Jungtinės Tautos priėmė „Konvenciją dėl pabėgėlių statuso“, kuri įsigaliojo 1954 m. Visuotinai vadinama „Pabėgėlių konvencija“, ji pateikė gairių, kaip elgtis nuo persekiojimų bėgančių žmonių atveju. 

Taigi, kas atitinka, o kas neatitinka „pabėgėlio“ apibrėžimo? Kokią apsaugą jie turi? Pabėgėlio savybės pirmą kartą buvo apibrėžtos prieš 100 metų. 1921 m. Tautų lyga įsteigė Vyriausiąją pabėgėlių komisiją, kad padėtų milijonams žmonių, likusių be pilietybės po pirmojo pasaulinio karo. Po ketvirčio amžiaus, po antrojo pasaulinio karo, Europa susidūrė su dar didesne pabėgėlių krize. JT 1948 m. pasirašytos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnis įpareigojo valstybes apsaugoti pabėgėlius, tačiau tai buvo apibūdinta 1951 m. Pabėgėlių konvencijoje. Pirmoji versija buvo skirta tik žmonėms, tapusiems pabėgėliais dėl įvykių Europoje iki 1951 m. 1967 m. „Protokolas dėl pabėgėlių statuso“ išplėtė konvencijos apsaugą ne europiečiams ir išplėtė jos galiojimą, praėjus 1951 m. 

Šaltojo karo epochos tarpiniai karai išstūmė milijonus ir visame pasaulyje. Nuo to laiko skaičius auga. Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras, įsteigtas stebėti, kaip laikomasi konvencijos, mano, kad 26,4 mln. žmonių buvo pabėgėliai. (Tai apima 20,7 mln. Pagal UNHCR mandatą ir dar 5,7 mln. palestiniečių pabėgėlių, kurie nėra pagal UNHCR mandatą.) 

 

Pabėgėlių konvencija apibrėžia pabėgėlį kaip „asmenį, kuris negali ar nenori grįžti į savo kilmės šalį dėl pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinės nuomonės." 

 

Pagrindinė dokumento nuostata yra „negrąžinimas“, draudžiantis siųsti žmones atgal į šalis, kuriose jiems gresia „patikima“ persekiojimo grėsmė. Dokumente taip pat reikalaujama, kad šalys nebaustų nelegaliai į savo šalis patekusių pabėgėlių, jei jie atvyko „tiesiogiai“ iš tos vietos, kurioje jiems buvo grasinta. 

 

Konvencija taip pat apibūdina pabėgėlių teises į darbą, būstą ir išsilavinimą. 

 

Laikui bėgant, įvairių šalių tribunolai praplėtė konvencijos aiškinimą. Kai kurie, pavyzdžiui, pripažino, kad moterų persekiojimas dėl jų lyties yra pagrindas pripažinti jas pabėgėlėmis ir kad neteisėtas atvykimas neturėtų drausti prieglobsčio prašytojams gauti pabėgėlio statuso, net jei jie praėjo per trečiąją šalį. Konvencijos suteikiamos teisės yra įtvirtintos kitose žmogaus teisių sutartyse, pavyzdžiui, konvencijoje prieš kankinimus. 

Tačiau daugeliui žmonių, priverstų palikti savo namus, konvencijos apibrėžimai neapima. Pavyzdžiui, milijonai žmonių, bėgantys nuo stichinių nelaimių, yra neįtraukti. Kadangi klimato kaita kelia grėsmę bendruomenėms, kai kurie žmonės teigia, kad jie nusipelno tarptautinės apsaugos. Bet idėja išplėsti pabėgėlio apibrėžtį tiek daug turi mažai politinės paramos. Per pastaruosius kelerius metus prieglobsčio prašytojų, atvykstančių į Europą ir Ameriką, skaičiaus augimas sukėlė neigiamą reakciją į pabėgėlių konvencijoje nustatytus įsipareigojimus. Per 70-ąjį konvencijos gimtadienį pasaulis vis dar gamina pabėgėlius. Tačiau daugelis šiandienos priverstinai perkeltų žmonių bėga nuo pavojų, kurių jos rengėjai negalėjo įsivaizduoti". [1]

Jei migrantai bus pripažinti pabėgėliais,  jie turės pabėgėlių teises į darbą, būstą ir išsilavinimą Lietuvoje.

1. "Who counts as a refugee? The Economist Explains." The Economist, 27 July 2021, p. NA.