Neatleistinas Lietuvos užsienio reikalų ministro Landsbergio puolimas prieš Baltarusijos trąšų eksportą didina badą pasaulyje ir verčia globalius Pietus neapkęsti Vakarų ir ypač Lietuvos. Tai padidina migraciją ir kelia pavojų mums

 

     "Suleimanui Chubado nėra visiškai aišku, dėl ko per pastaruosius metus trąšų kaina išaugo daugiau, nei dvigubai, tačiau jis karčiai suvokia pasekmes. Savo ūkyje Nigerijos šiaurės rytuose jis nebegali sau leisti pakankamai trąšų, todėl jo kukurūzai sustingę ir išblyškę, susmulkinti augalai linksta į miltingą žemę.

 

     Jo moliniame name jis įprato aiškinti jo dviem mažiems vaikams ir nėščiai žmonai, kodėl jie turi valgyti du kartus per dieną, o kartais tik vieną, net kai kankina badas.

 

     Kai jis ir jo kaimynai užjaučia nelaimę, kylančią didžiojoje Afrikos dalyje, jie keičiasi teorijomis apie vieną bėdų šaltinį: Rusijos konfliktą su Ukraina, kuris sutrikdė pagrindinių trąšų ingredientų siuntimą.

 

     „Esame dviejuose skirtinguose pasauliuose, kuriuos skiria lėktuvai ir vandenynai“, – sakė J. Chubado. "Kaip tai gali mus čia paveikti?"

 

     Šis klausimas skamba daugelyje, mažesnes pajamas gaunančių, šalių. Ūkininkai kovoja su sukrėtimais, dėl kurių trūksta trąšų ir jos tapo neįperkamos, mažėja derlius, kyla maisto kainos ir plinta badas.

 

     Konfliktas Ukrainoje sumažino regiono grūdų eksportą, o pagrindinių produktų, tokių, kaip kviečiai, kaina nuo Egipto iki Indonezijos pakilo. Pasaulio aprūpinimui maistu taip pat gresia klimato kaitos siautėjimas – karščio bangos, sausros, potvyniai.

 

     Dabar menkos ir brangios trąšos jungiasi su šiomis kitomis jėgomis ir kelia grėsmę pragyvenimui.

 

     Trąšų gamybos sutrikimas meta iššūkį ortodoksijai, kuri dešimtmečius dominavo tarptautinėje prekyboje. Žymūs ekonomistai propagavo globalizaciją kaip draudimą nuo nelaimių. Kai gamyklos vienoje vietoje negali pagaminti prekių, jas galima išsikviesti iš kur nors kitur. Vis dėlto, kadangi ūkininkai visoje Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse kovoja su trąšų trūkumu, jų sielvartas byloja apie ne tokį garsų tarpusavyje susijusios ekonomikos aspektą: bendra priklausomybė nuo gyvybiškai svarbių produktų iš dominuojančių tiekėjų sukelia didelį pavojų, kai iškyla sukrėtimai.

 

     Krizė prasidėjo nuo COVID-19 pandemijos, kuri padidino trąšų ingredientų transportavimo išlaidas. Tada kilo konfliktas Ukrainoje. Galiausiai per pastaruosius 18 mėnesių JAV federalinis rezervų bankas agresyviai kėlė palūkanų normas, kad sustabdytų vidaus infliaciją. Tai padidino Amerikos dolerio vertę daugelio valiutų atžvilgiu. Kadangi trąšų komponentai įkainoti doleriais, tokiose šalyse, kaip Nigerija, jos gerokai pabrango.

 

     Nuo 2022 m. vasario mėn. trąšų kaina Nigerijoje ir dar 13 šalių išaugo daugiau, nei dvigubai, rodo tarptautinės pagalbos grupės „ActionAid“ apklausa. Pasaulio banko biuletenyje teigiama, kad susirūpinimas dėl maisto trūkumo daugelyje Vakarų ir Centrinės Afrikos šalių buvo „nerimą keliantis“.

 

     Remiantis Pasaulio maisto programos duomenimis, vien Nigerijoje, daugiausiai gyventojų turinčioje Afrikos šalyje, beveik 90 milijonų žmonių – maždaug du penktadaliai šalies – kenčia nuo „nepakankamo maisto vartojimo“.

 

     Pokalbiuose su trimis dešimtimis žmonių, užsiimančių javų auginimu, prekyba maistu ir trąšų platinimu šiaurės rytų Nigerijoje, kartu jaučiamas sumišimas ir neviltis.

 

     Ūkininkai pereina nuo pagrindinių produktų, tokių kaip ryžiai ir kukurūzai, auginimo prie mažiau vertingų augalų, tokių kaip sojos pupelės ir žemės riešutai, kuriems reikia mažiau trąšų. Vagys vagia derlių. Žmonos palieka vyrus ir grįžta į šeimas, turinčias daugiau galimybių gauti maisto. Tėvai traukia vaikus iš mokyklos, nes trūksta pinigų už mokslą. Judumas aukštyn pasidavė būtinybei kabintis į gyvenimą.

 

     27 metų M. Chubado nori išleisti savo vaikus į universitetą. Paprastai dalį savo derliaus jis naudoja šeimai pamaitinti, o likusią dalį parduoda, kad surinktų pinigų. Tačiau šiais metais neparduodamas papildomo derliaus, jis neseniai perkėlė savo 10-metį sūnų Abubakarą iš privačios mokyklos, kurioje klasių mokinių skaičius neviršija 20, į valstybinę mokyklą, kurioje 70 vaikų būriuojasi klasėje.

 

     Jis negali sau leisti nusipirkti įprastų trijų mokyklinių uniformų, todėl Abubakaras turi apsieiti su viena. Kai kuriomis dienomis jo sūnus skundžiasi, kad jo uniforma per daug nešvari ir atsisako eiti į mokyklą.

 

     Pandeminis šokas

 

     Susidūrę su nepaprastomis neorganinių arba komercinių trąšų kainomis, kai kurie ūkininkai pereina prie ekologiškų, įskaitant gyvulių mėšlą. Ekspertai teigia, kad ilgesniu laikotarpiu yra tai geresnis dirvožemiui būdas, geriau maisto kokybei ir visuomenės sveikatai.

 

     Tačiau gali prireikti metų, kol pasėliai, auginami naudojant organines trąšas, priartės prie derliaus, gaunamo naudojant komercines trąšas. Nigerijoje, kurioje gyvena daugiau, nei 220 milijonų žmonių, didžiausias prioritetas yra nedelsiant ieškoti papildomo maisto. Bent jau kol kas neorganinės trąšos išlieka svarbia priemone, papildančia gyvybiškai svarbias maistines medžiagas, pvz. azoto ir kalio įterpimą į dirvą.

 

     Neorganinės trąšos yra pasaulinė pramonė, kurioje dominuoja JAV, Kinijos, Indijos, Rusijos, Kanados ir Maroko gamintojai. Nigerija turi keletą trąšų gamyklų, gaminančių įvairias azoto trąšas, tačiau beveik viską jos eksportuoja į Pietų Ameriką. Dėl to šalis yra pažeidžiama dėl bet kokių lūžių pasaulinėje tiekimo grandinėje.

 

     Pandemija padarė didžiulį smūgį.

 

     Gamindama ir maišydama trąšas Nigerija importuoja Maroke išgautus fosfatus ir gabena juos į Lagoso uostą. Remiantis Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija, per pirmuosius du pandemijos mėnesius, užšalus komercinei veiklai, laivybos bendrovės maždaug penktadaliu sumažino savo įplaukimą į uostus Afrikoje į pietus nuo Sacharos.

 

     Vėliau, atnaujinus reguliarius laivybos grafikus, Lagosą užvaldė krovinių atsilikimas. Siekdami lengvesnio praėjimo, trąšų gamintojai nukreipė siuntas į Port Harkortą, esantį maždaug 370 mylių pakrante. Tačiau siaučiantis piratavimas šioje srityje padidino draudimo ir krovinių vežimo išlaidas.

 

     2021 m. kovą didžiulis konteinerių laivas užplaukė ant seklumos Sueco kanale, uždarydamas šią prekybos arteriją ir padidindamas pasaulines laivybos kainas. Iš Maroko į Nigeriją tiekiamų fosfatų kaina išaugo iki daugiau, nei 1000 dolerių už toną, nuo 300 dolerių iki 400 dolerių.

 

     „Turėjote visas problemas, susijusias su tiekimu“, – sakė Nigerijos trąšų gamintojų ir tiekėjų asociacijos vykdomasis sekretorius Gideonas Negedu.

 

     Tada, kaip tik atsigaunant tiekimui, prasidėjo įvykiai Ukrainoje.

 

     Konflikto Ukrainoje pasekmės

 

     Trąšų gamintojams betarpiškiausias konflikto poveikis buvo jo įtaka energijos kainoms.

 

     Azoto trąšos gaminamos cheminiu būdu, kuris sunaudoja energiją, dažniausiai gamtines dujas. Jungtinėms Valstijoms, Europai ir kitoms vyriausybėms įvedus sankcijas Rusijai, kuri yra pagrindinė dujų gamintoja, kaina kilo.

 

     Konfliktas taip pat apribojo prieigą prie potašo, svarbaus kalio šaltinio. Potašo kasyba yra pagrindinė Baltarusijos pramonė, Rusijos sąjungininkėje. Dar prieš konfliktą Ukrainoje Baltarusija susidūrė su tarptautiniais prekybos apribojimais. Rusija yra dar vienas svarbus tiekėjas.

 

     Amerikos ir Europos sankcijos Rusijai ir Baltarusijai apima išimtis, skirtas leisti prekiauti žemės ūkio prekėmis.

 

     Tačiau didžioji dalis kalio iš Baltarusijos – šalies, neturinčios prieigos prie jūros – tradiciškai buvo gabenama iš Lietuvos, kuri nuo praėjusių metų riboja privažiavimą geležinkeliu, Landsbergio pastangų dėka.

 

     Trąšų gamintojai negalėjo tiesiog atsisakyti fosfatų ir gaminti produktus su kitomis pagrindinėmis maistinėmis medžiagomis – azotu ir kaliu. Daugeliui pasėlių reikia visų trijų.

 

     P. Negedu prekybos asociacija atstovauja 80 trąšų maišymo gamyklų ir 500 didelių platintojų visoje Nigerijoje. Siekdama kalio, asociacija pasisuko į Kanados Saskačevano provinciją, kovodama su daug didesnių trąšų vartotojų iš Jungtinių Valstijų ir Indijos konkurencija bei didesniais siuntimo tarifais.

 

     Didžiąją praėjusių metų dalį tona fosfatų, perkeltų iš Kanados į Nigeriją, kainavo 1 350 dolerių – tai maždaug penkis kartus daugiau, nei kaina iki 2020 m.

 

     Trąšų trūkumas

 

     Dulkėtame Gombės mieste trąšų prekeivis Kasimas Abubakaras (28 m.) su vis didėjančiu baime apmąstė jo mažėjančias atsargas.

 

     Tai buvo 2022 m. liepos mėn., praėjus penkiems mėnesiams po konflikto Ukrainoje ir ūkininkų, tręšiančių trąšomis, sezono pradžios. Jis Nigerijos gamintojui užsakė 700 maišų karbamido – tam tikros rūšies azoto.

 

     Tik spalį, praėjus keturiems mėnesiams po sezono, jis pagaliau gavo savo siuntą.

 

     Šiais metais ponas Abubakaras iš Lagoso žemės ūkio verslo tiekėjo užsisakė 2100 maišelių NPK – trijų pagrindinių maistinių medžiagų mišinio. Jis iš anksto sumokėjo visą likutį – 48 milijonus nairų arba apie 61 000 dolerių.

 

     Po kelių savaičių pardavimų vadybininkas jam pranešė, kad gamyba gamykloje buvo sustabdyta. P. Abubakaras niekada negavo savo siuntos, kol keturis mėnesius laukė pinigų grąžinimo.

 

     Esant ribotoms atsargoms, jo pardavimai sumažėjo perpus. Gombės apylinkėse pablogėjo trąšų trūkumas.

 

     Ūkininkams, turintiems pakankamai grynųjų pinigų ar kreditų trąšoms įsigyti, pavyzdžiui, 77 metų Mohammedui Sambo, tai buvo galimybė. Jo 370 akrų ūkyje už Gombės gyvena keturios jo žmonos, septyni vaikai ir 40 anūkų. Jie gyvena moliniuose namuose, kuriuose trūksta elektros ir vandentiekio.

 

     Praėjusiais metais, kylant trąšų kainoms, J. Sambo ir jo šeima apdirbo tik 74 arus. Šiemet trąšos buvo dar brangesnės. Vis dėlto jie beveik padvigubino sodinimą ir padidino trąšų naudojimą, numatydami, kad, kitiems ūkininkams traukiantis, jų auginamos baltosios pupelės, kukurūzai ir soros bus pranašesnės.

 

     Pinigus jie pasiskolino iš vietinės sėklų įmonės, kuri teikia technines konsultacijas kartu su trąšomis pagal programą, kurią sukūrė tarptautinė pagalbos organizacija „Mercy Corps“. Sėklų kompanija laukia derliaus, kol surinks skolos grąžinimą.

 

     Neseniai po pietų P. Sambo šeima išdidžiai demonstravo jo aukštus kukurūzų augalus. Vienas iš jo sūnų atitraukė šilką nuo daug žadančios kukurūzų ausies, kad atskleistų putlius baltus branduolius.

 

     Kitais metais šeima planuoja panaudoti jos pelną, plėsdama jos plotus ir, galiausiai, įrengdama saulės elementus elektrai gaminti.

 

     Tačiau tie, kurie negali sau leisti trąšų, yra tris kartus prakeikti. Jiems trūksta derliaus, kad galėtų išmaitinti jų šeimas. Jie neturi ką parduoti, kad surinktų pinigų. Tačiau jie turi pirkti maistą nepaprastai išpūstomis kainomis.

 

     28 metų Adamu Ibrahimas, keturių vaikų tėvas, tikėjosi parduoti dalį savo kukurūzų, kad gautų lėšų esminiam projektui įgyvendinti – pakeisti byrančias jo namų sienas. Nuodingos gyvatės reguliariai šliaužia pro skyles, sukeldamos grėsmę jo šeimai. Jis pridėjo skardos bloko dalių, kad užkirstų kelią joms.

 

     Tačiau šiemet jis galėjo sau leisti išberti tik pusę įprastų trąšų. Neseniai po pietų jo kukurūzai nuvyto po atogrąžų saule.

 

     „Žiūrint iš dalykų, – sakė jis, – mano derlius bus skirtas tik vartojimui.

 

     Neįmanomos kainos

 

     Gegužės mėn. prasidėjus auginimo sezonui, trąšų ingredientai vėl buvo plačiai prieinami visame pasaulyje.

 

     „Trąšų rinka stabilizavosi“, – telefonu iš jo biuro Romoje sakė Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos vyriausiasis ekonomistas Máximo Torero Cullenas. „Šiuo metu nematau tokios didelės problemos“.

 

     Tačiau didžiosios Afrikos dalies ūkininkai vis dar buvo suvargę nuo problemų.

 

     Visko kaina kilo. Trąšų buvo, bet daugelis ūkininkų negalėjo sau leisti. Pagrindinių maisto produktų, tokių, kaip kukurūzai, ryžiai ir pupelės, kaina augo. Taip pat buvo ir mėsos kaina, nes gyvuliai paprastai šeriami grūdais.

 

     Vašingtone FED kėlė palūkanų normas. Investuotojai pardavinėjo įvairias valiutas rizikingesnėse šalyse, pvz., Nigerijoje, ir staiga pirko naudingesnį turtą, perkamą ir parduodamą doleriais.

 

     Per pastaruosius metus Nigerijos naira atsisakė beveik pusės savo vertės dolerio atžvilgiu. Vietos valiutų kurso kritimas padidina viso importo, įskaitant trąšų gamybos ingredientus, išlaidas.

 

     Trąšų kainos buvo toli gražu ne vienintelis ūkininkų nelaimės šaltinis. Praeitų metų katastrofiški potvyniai sunaikino derlių Nigerijos šiaurės rytuose. Sostinėje Abudžoje valdžia šiemet panaikino subsidijas kurui, padidino transporto išlaidas.

 

     O kaimo šeimoms sunku įveikti tokius iššūkius, nes negali įpirkti trąšų.

 

     Praėjusiais metais 40 metų Aisha Hassan Jauro, penkių vaikų motina Yolos mieste, pasiskolino 100 000 nairų (apie 126 dolerių) iš vietinio banko su 20 procentų palūkanų norma. Už pinigus ji pirko trąšas, sėklas ir pesticidus, sėjo kukurūzus jos penkiuose akruose.

 

     Potvyniai sunaikino jos derlių, nepaliko nei maisto, nei grynųjų pinigų, bet vis tiek kas mėnesį turėjo mokėti 17 500 nairų (apie 22 dolerių) paskolą.

 

     Ji su vyru perka prieskonius ir grūdus miesto centre esančiame turguje ir parduoda juos aukštesnėmis kainomis jų kaime, uždirbdami pakankamai vienam patiekalui per dieną. Vaikams jie pasilieka maistingiausią maistą – keptą tešlą, pagamintą iš kasavos miltų, o suaugusieji maitinasi iš kiemo ištrauktomis išvirtomis piktžolėmis.

 

     Jie dukrą išvedė iš universiteto, kur ji studijavo nelaimių valdymo specialybę. Kita dukra negali pradėti septintosios klasės, nes jai trūksta 2500 nairų mokesčio (apie 3 dolerių) už privalomą testą.

 

     Žemė vilioja, kaip galimas atsigavimo šaltinis. Tačiau šiemet su dar brangesnėmis trąšomis nieko nepasodino.

 

     Paskutinės dienos

 

     Ūkininkams, įpratusiems išmaitinti savo šeimas, kelionė į turgų tapo pasipiktinimu.

 

     Neseniai po pietų p. Chubado atvyko į centrinį Yola turgų papildyti savo menko derliaus. Jis pateko į purvinų takų labirintą, užspringusį nuo pirklių. Berniukai važinėjo mediniais vežimėliais su kiaušiniais pro moteris, ant galvų nešiojančias pintines su gysločiais. Vyrai stovėjo virš medinių stalų, mojuodami peiliais, norėdami sukapoti ožkas į šviežius mėsos gabalus. Oras buvo tirštas nuo aitraus rūkytos žuvies, gyvulinių žarnų ir dyzelinio kuro kvapo, kuro, kuris varė kukurūzus į miltus malančias mašinas.

 

     P. Chubado nusipirko špinatų, violetinį svogūną ir butelį žemės riešutų aliejaus maisto ruošimui. Aliejus buvo dvigubai brangesnis, nei metais anksčiau, todėl jis nusipirko pusę įprasto kiekio.

 

     Jis įėjo į prekystalį, kur vyriškis metaliniu dubeniu iš didelio maišo į du plastikinius pirkinių maišelius sėmė karbamidą.

 

     „Anksčiau galėdavau nusipirkti visą krepšį“, – nusiminęs kalbėjo J. Chubado.

 

     Gombėje Juliana Bala susipažino su sensacija, kurios iki tol per 70 metų nebuvo žinoma – bado baime. Ji užaugino šešis vaikus namuose, kuriuos suteikė jos vyro darbdavys – vietinis geležinkelis. Kaimynai tradiciškai valgydavo vieni su kitais.

 

     Tačiau neseniai ryte ponia Bala kentėjo per valandą trukusį žygį į jos ūkį, purvinu, provėžuotu taku, ir pasibaisėjo, pamačiusi, kad jos derlius buvo išvogtas. Vagys pavogė pusę jos kukurūzų.

 

     „Aš palūžau ir verkiau“, – sakė ji. „Kaip kas nors gali panaudoti savo sunkų darbą ir energiją, o tada kiti pavagia jūsų derlių?"

 

     Dingo beveik pusė jos metinių pajamų, o tai kėlė grėsmę ne tik jos gebėjimui išmaitinti save, vyrą ir šešis jų auginamus anūkus, bet ir atėmė iš jų santaupas, kurių prireikė kitais metais įsigyti sėklų ir trąšų. Jie nebevalgo nei mėsos, nei žuvies, pragyvena iš košės iš jamo ir pupelių.

 

     Pasėlių vagystė buvo nauja bėda. Ponia Bala tai suprato kaip ženklą – kad yra pakankamai alkanų žmonių, kad nuklystų į nusikalstamumą; kad jos liuteronų pamokslininko perspėjimai išsipildys.

 

     Artėjo paskutinės dienos, tai pamokslininkas kalbėjo daugelį metų. Pandemija buvo pirmasis ženklas. Trąšų ir maisto trūkumas, kurį paskatino konfliktas Ukrainoje, atrodė kaip kitas. O dabar, dingus pusei derliaus, ji nebegalėjo išmaitinti vaikų.

 

     „Gyvenimas pasikeitė“, – sakė ponia Bala. „Aš bijau, kad tai pasaulio pabaiga.“ [1]

 

1. A Global Fertilizer Shortage Spreads Desperate Hunger: [Money and Business/Financial Desk]. New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 15 Oct 2023: BU.1.

Unforgivable Attack of Lithuanian Foreign Affairs' Minister Landsbergis on Belorussian Fertilizer Export Increases the Hunger in the World and Makes the Global South to Hate the West and Lithuania in Particular. This Increases Migration and Danger to Us

"Suleiman Chubado is not entirely clear what caused the price of fertilizer to more than double over the past year, but he is bitterly aware of the consequences. At his farm in northeastern Nigeria, he can no longer afford enough fertilizer, so his corn is stunted and pale, the scraggly plants bending toward the powdery earth.

Inside his mud house, he has grown accustomed to explaining to his two young children and pregnant wife why they must make do with two meals a day -- and sometimes only one -- even as hunger gnaws.

As he and his neighbors commiserate over the calamity unfolding across much of Africa, they exchange theories on one source of trouble: Russia's conflict with Ukraine, which disrupted shipments of key ingredients for fertilizer.

"We are in two different worlds, separated by airplanes and oceans," Mr. Chubado said. "How can it be affecting us here?"

That question is reverberating in many lower-income countries. Farmers are grappling with shocks that made fertilizer scarce and unaffordable, diminishing harvests, raising food prices and spreading hunger.

The conflict in Ukraine reduced the region's grain exports and sent the price of staples like wheat soaring from Egypt to Indonesia. The world's food supply is also menaced by the ravages of climate change -- heat waves, drought, floods.

Now, scarce and expensive fertilizer is combining with these other forces to threaten livelihoods.

The breakdown in fertilizer production challenges the orthodoxy that has dominated international trade for decades. Prominent economists have promoted globalization as insurance against upheaval. When factories in one place cannot produce goods, they can be summoned from somewhere else. Yet as farmers across Africa and parts of Asia contend with fertilizer shortages, their anguish attests to a less celebrated aspect of the interlinked economy: Shared dependence on vital products from dominant suppliers yields widespread danger when shocks emerge.

The crisis started with the Covid-19 pandemic, which increased the cost of transporting fertilizer ingredients. Then came the conflict. Finally, over the last 18 months, the U.S. Federal Reserve aggressively lifted interest rates to choke off domestic inflation. That has lifted the value of the American dollar against many currencies. Because fertilizer components are priced in dollars, they have become vastly more expensive in countries like Nigeria.

Since February 2022, the price of fertilizer has more than doubled in Nigeria and 13 other countries, according to a survey by ActionAid, an international relief group. Concern about food insecurity has been "alarmingly high" in much of West and Central Africa, according to a World Bank bulletin.

In Nigeria alone, Africa's most populous country, nearly 90 million people -- roughly two-fifths of the nation -- suffer from "insufficient food consumption," according to data from the World Food Program.

In conversations with three dozen people engaged in growing crops, trading food and distributing fertilizer in northeastern Nigeria, a sense of bewilderment is palpable alongside desperation.

Farmers are shifting from growing staples like rice and corn to less valuable crops like soybeans and peanuts, which require less fertilizer. Thieves are stealing harvests. Wives are leaving husbands and returning to families with greater access to food. Parents are pulling children out of school for a lack of tuition money. Upward mobility has yielded to the imperative to hang on.

Mr. Chubado, 27, is eager to send his children to university. He typically uses some of his crop to feed his family while selling the rest to raise cash. Yet with no extra crop to sell this year, he recently moved his 10-year-old son, Abubakar, from a private school where classes are no larger than 20 to a government school where 70 children crowd into classrooms.

He cannot afford to buy the usual three school uniforms, so Abubakar must make do with one. Some days, his son complains that his uniform is too dirty and refuses to go to school.

The Pandemic Shock

Faced with extraordinary prices for inorganic or commercial fertilizers, some farmers are shifting to organic varieties, including animal manure. Longer term, that is better for soil, food quality and public health, experts say.

But it can take years for crops grown with organic fertilizers to approach the yields achieved through the use of commercial varieties. In Nigeria, home to more than 220 million people, the highest priority is the immediate pursuit of additional food. At least for now, inorganic fertilizers remain a crucial means of adding vital nutrients like nitrogen and potassium to soils.

Inorganic fertilizer is a global enterprise, one dominated by producers in the United States, China, India, Russia, Canada and Morocco. Nigeria has several fertilizer factories that produce varieties of nitrogen fertilizer, but they export nearly everything to South America. As a result, the country is vulnerable to any break in the global supply chain.

The pandemic delivered a colossal blow.

When making and blending fertilizer, Nigeria imports phosphates mined in Morocco, shipping them to the port of Lagos. Over the first two months of the pandemic, as commercial activity froze, shipping companies reduced their ports of call in sub-Saharan Africa by roughly one-fifth, according to the United Nations Conference on Trade and Development.

Then, as regular shipping schedules resumed, Lagos was overwhelmed by a cargo backlog. Seeking easier passage, fertilizer manufacturers diverted shipments to Port Harcourt, about 370 miles down the coast. But rampant piracy in the area entailed higher costs for insurance and freight.

In March 2021, a massive container ship ran aground in the Suez Canal, closing that artery of trade and sending global shipping prices skyward. The cost of phosphates from Morocco delivered to Nigeria grew to more than $1,000 per ton, from $300 to $400.

"You had all those problems compounding supply," said Gideon Negedu, executive secretary of the Fertilizer Producers and Suppliers Association of Nigeria.

Then, just as supply was recovering, events in Ukraine started.

The Consequences of Conflict

For fertilizer producers, the most immediate effect of the conflict was its impact on energy prices.

Nitrogen fertilizers are made through a chemical process that consumes energy, typically natural gas. As the United States, Europe and other governments enforced sanctions against Russia -- a major gas producer -- the price rose.

The conflict also limited access to potash, an important source of potassium. Mining potash is a major industry in Belarus, a Russian ally. Even before the conflict in Ukraine, Belarus confronted international restrictions on its sales. Russia is another major supplier.

American and European sanctions on Russia and Belarus include exemptions intended to allow trade in agricultural commodities. 

But much of the potash coming out of Belarus -- a landlocked country -- has traditionally been shipped from Lithuania, which has barred rail access since last year.

Fertilizer manufacturers could not simply forgo phosphates and make products with the other key nutrients, nitrogen and potassium. Many crops require all three.

Mr. Negedu's trade association represents 80 fertilizer blending plants and 500 large distributors around Nigeria. In pursuit of potash, the association pivoted to the Canadian province of Saskatchewan, contending with stiff competition from much larger consumers of fertilizer from the United States and India, along with higher shipping rates.

For much of last year, a ton of phosphates moved from Canada to Nigeria ran $1,350 -- a roughly fivefold increase over the price before 2020.

Scarce Fertilizer

In the dusty city of Gombe, Kasim Abubakar, 28, a fertilizer merchant, contemplated his diminishing stocks with a deepening sense of dread.

It was July 2022, five months after conflict in Ukraine and the beginning of the peak season for farmers applying fertilizer. He placed an order for 700 bags of urea -- a form of nitrogen -- with a Nigerian manufacturer.

Not until October, four months after the peak season, did he finally receive his shipment.

This year, Mr. Abubakar ordered 2,100 bags of NPK, a mixture of the three primary nutrients, from an agribusiness supplier in Lagos. He prepaid the full balance -- 48 million naira, or about $61,000.

Several weeks later, a sales manager informed him that production had been halted at the factory. Mr. Abubakar never received his shipment, while waiting four months for a refund.

With limited inventory, his sales have dropped by half. In the Gombe area, a shortage of fertilizer worsened.

For farmers with enough cash or credit to buy fertilizer, like Mohammed Sambo, 77, this was an opportunity. His 370-acre farm beyond Gombe is home to his four wives, seven children and 40 grandchildren. They live in mud houses that lack electricity and plumbing.

Last year, with fertilizer prices climbing, Mr. Sambo and his family cultivated only 74 acres. This year, fertilizer was even more expensive. Still, they nearly doubled their planting and increased their use of fertilizer, divining that -- with other farmers retreating -- the white beans, corn and millet they grew would command a premium.

They borrowed the money from a local seed company that provides technical advice along with fertilizer through a program forged by Mercy Corps, the international aid organization. The seed company waits for harvest until it collects its repayment.

On a recent afternoon, Mr. Sambo's family proudly displayed its towering corn plants. One of his sons pulled back the silk on a promising ear to reveal plump white kernels.

The family plans to fold its profits into expanding its acreage next year, eventually installing solar cells to generate electricity.

But those who cannot afford fertilizer are triply cursed. They lack adequate crops to feed their families. They have nothing to sell to raise cash. Yet they must buy food at wildly inflated prices.

Adamu Ibrahim, 28, a father of four, had hoped to sell some of his corn to generate funds to advance a crucial project -- replacing the crumbling mud walls of his home. Poisonous snakes regularly slither through the holes, menacing his family. He has been adding sections of cinder block to bar their path.

But this year, he could afford to apply only half the usual fertilizer. On a recent afternoon, his corn slumped under the tropical sun.

"From the look of things," he said, "my crop is only going to be for consumption."

Impossible Prices

By the time the cultivation season began in May, the ingredients for fertilizer were again widely available around the globe.

"The fertilizer market has stabilized," Máximo Torero Cullen, chief economist at the Food and Agriculture Organization of the United Nations, said by telephone from his office in Rome. "I don't see that much of a problem at this point."

But farmers in much of Africa were still consumed with problems.

The price of everything was going up. Fertilizer was available, but many farmers could not afford it. The cost of staple foods like corn, rice and beans was multiplying. So was the cost of meat, because livestock is typically fed with the husks of grains.

In Washington, the Fed had been raising interest rates. Investors were selling a variety of currencies in riskier nations like Nigeria and buying suddenly more rewarding assets bought and sold in dollars.

Over the last year, the Nigerian naira has surrendered nearly half its value against the dollar. The fall in local currencies increases the cost of all imports, including ingredients to make fertilizer.

Fertilizer prices were far from the only source of distress for farmers. Catastrophic floods last year wiped out crops in northeastern Nigeria. In Abuja, the capital, the government eliminated subsidies for fuel this year, increasing transportation costs.

And the inability to afford fertilizer makes it harder for rural families to overcome such challenges.

Last year, Aisha Hassan Jauro, 40, a mother of five in the city of Yola, borrowed 100,000 naira (about $126) from a local bank at a 20 percent rate of interest. She used the money to buy fertilizer, seeds and pesticides while planting corn on her five acres.

The floods destroyed her crop, leaving her with neither food nor cash, but still facing monthly loan payments of 17,500 naira (about $22).

She and her husband buy spices and grains at a downtown market and sell them at higher prices in their village, earning enough for a single meal per day. They reserve their most nutritious food for the children -- fried dough made from cassava flour -- while the grown-ups subsist on boiled weeds pulled from their courtyard.

They took their daughter out of university, where she was studying disaster management. Another daughter cannot begin seventh grade because they lack the 2,500 naira fee (about $3) for a required test.

The land beckons as a potential source of recovery. But this year, with fertilizer even more expensive, they planted nothing.

The Final Days

For farmers accustomed to feeding their families, a trip to the market has become an indignity.

On a recent afternoon, Mr. Chubado arrived at the central market in Yola to supplement his meager harvest. He entered a labyrinth of muddy lanes choked with merchants. Boys wheeled wooden carts bearing eggs past women carrying baskets of plantains on their heads. Men stood over wooden tables, wielding knives to hack goats into fresh cuts of meat. The air was thick with the pungent smell of smoked fish, animal innards and diesel fuel, which powered clattering machines grinding corn into flour.

Mr. Chubado bought spinach, a purple onion and a bottle of peanut oil for cooking. The oil was double the price of a year earlier, so he bought half his usual amount.

He entered a stall where a man used a metal bowl to scoop urea from a large sack into two plastic shopping bags.

"I used to be able to buy a whole bag," Mr. Chubado said sheepishly.

In Gombe, Juliana Bala has become acquainted with a sensation previously unknown in her 70 years -- fear of hunger. She raised six children in a house provided by her husband's employer, a local railroad. Neighbors traditionally shared meals with one another.

But on a recent morning, Ms. Bala endured the hourlong trek to her farm, down a muddy, rutted trail, and was horrified to see that her crop had been defiled. Thieves had stolen half her corn.

"I broke down and cried," she said. "How can someone apply their hard work and energy and then they take your harvest?"

Nearly half her annual income was gone, threatening not only her ability to feed herself, her husband and the six grandchildren they are raising, but depriving them of the savings they needed to buy seeds and fertilizer the next year. They no longer eat meat or fish, subsisting on porridge made from yam and beans.

Crop theft was a new affliction. Ms. Bala took it as a sign -- that there were enough hungry people to stray into criminality; that the warnings she had absorbed from her Lutheran preacher were coming to pass.

The final days were approaching, this the preacher had intoned for years. The pandemic was the first sign. The shortages of fertilizer and food -- spurred by a conflict -- seemed like the next one. And now, with half her crop disappeared, she could no longer feed the children.

"Life has changed," Ms. Bala said. "I'm scared that this is the end of the world."" [1]

1. A Global Fertilizer Shortage Spreads Desperate Hunger: [Money and Business/Financial Desk]. New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 15 Oct 2023: BU.1.