Romanovai, persvarstyti --- Staigi Nikolajaus II valdymo Rusijoje pabaiga buvo vienas iš XX amžiaus pradžios lūžių. Ar galėjo užsispyręs valdovas ką nors padaryti, kad išvengtų jo žlugimo?

 „Paskutinis caras

 Tsuyoshi Hasegawa

 Basic, 560 puslapių, 35 doleriai

 

 Praėjus daugiau nei šimtmečiui po Rusijos revoliucijos, Romanovų dinastijos žlugimas ir toliau žavi. Pačią istoriją, plačiai pažįstamą iš daugelio metų populiarių aprašymų, Tsuyoshi Hasegawa puikiai pasakoja knygoje „Paskutinis caras: Nikolajaus II atsisakymas ir Romanovų žlugimas“. Tačiau ponas Hasegawa nėra eilinis metraštininkas. Jis yra gerbiamas istorikas – dabar Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje profesorius emeritas – daugiausia žinomas dėl „Vasario revoliucijos“ (1981 m.), novatoriško tyrimo apie 1917 m. sukilimą, dėl kurio caras prieš kelis mėnesius atsisakė sosto, atvedusio prie lemiamo bolševikų spalio perversmo. „Paskutinis caras“ kupinas apreiškimų ir naujų įžvalgų.

 

 Nikolajus II, kaip teigia J. Hasegawa, buvo „neadekvačiausias valdovas visoje Europoje“, tačiau vis tiek laikė savo pareiga palaikyti „autokratijos šventumą“. Atmesdamas konstitucionalizmą, jis net savo paskirtus ministrus laikė „erzinančius įsibrovėlius, atsidūrusius tarp [jo] ir jo žmonių“. Jo žmona Alexandra buvo „dominuojanti trenerė nuošalyje“. Liūdnai pagarsėjęs, jai patarė Grigorijus Rasputinas, valstiečių kilmės tikėjimo gydytojas, pirmą kartą pakviestas į dvarą 1905 m., kad prižiūrėtų vienintelį karališkosios šeimos sūnų, hemofilija sergantį, įpėdinį Aleksejų. Aleksandra bardavo jos silpnavalį vyrą, „kad jis būtų stiprus ir tvirtas ir elgtųsi, kaip tikras autokratas“, ne todėl, kad toks raginimas turėjo daug įtakos.

 

 Visa tai leistų manyti, kad caro kompetencijos ir valios trūkumas pasmerkė Romanovų dinastiją, nepaisant to, kad Nikolajus II išgyveno 1905 m. Rusijos revoliuciją, privertusią jį priimti parlamentą arba Dūmą. Daugelio istorikų nuomone, caro sprendimas mobilizuoti Rusijos kariuomenę 1914 m. liepos mėn. ir pradėti Pirmąjį pasaulinį karą sąjungoje su Prancūzija ir Didžiąja Britanija buvo paskutinis lašas, lemtingas žingsnis, įvedęs šalį į konfliktą, į kurį ji buvo priimta nepasiruošus. Pranašystės akimirką Rasputinas perspėjo, kad „su karu ateis Rusijos ir jūsų pačių galas“.

 

 Tačiau ponas Hasegawa neleis sau tapti klaidos auku, kad viskas turėjo susiklostyti taip, kaip susiklostė. Jo pasakojime gausu pastebėjimų apie nenueitus kelius ir nenumatytas iš tiesų nueitų kelių pasekmes, ypač apie barokinį Rasputino nužudymą 1916 m. Žmogžudystė, absurdiškai įvykdyta prieš galutinį perversmą, daugiausia buvo aristokratų, tikinčių galimybe pagerinti caro padėtį ir autoritetą, pašalinant piktybinę įtaką – „beviltiškas monarchistų bandymas, kad išgelbėtų mirštančią monarchiją“, – kaip rašo J. Hasegawa. Vietoj to, įkaldama gilesnį pleištą tarp caro ir Petrogrado visuomenės, Rasputino žmogžudystė susilpnino monarchiją. Alexandra taip pat buvo žmogžudysčių sąmokslų, kuriuos pradėjo „ne, bombas mėtantys, teroristai, o jos vyro giminaičiai“, taikiniu.

 

 P. Hasegawa pažymi, kad Nikolajus II ne visada buvo silpnavalis. Jis atkakliai atsisakė karo laikų reikalavimų įkurti Pasitikėjimo ministeriją (kaip ji buvo vadinama); nors vis dar atsakytų carui, į ją būtų įtraukti parlamentui priimtini, liberalų atstovai. Kartais jis ryžtingai prisiimdavo savo autokratines pareigas, pavyzdžiui, kai 1916 m. perėmė aukščiausią vadovavimą armijai.

 

 Dar svarbesnis buvo caro sprendimas 1917 m. vasario 27 d. į Petrogradą išsiųsti ištikimų fronto kariuomenės batalioną, kuriam vadovavo generolas Nikolajus Ivanovas, numalšinti ten vykstančius kareivių maištus, kurie išplito per sostinę ir per visą šalį, praėjus keturioms dienos po to, ką dabar vadiname Vasario revoliucija. Caras susvyravo, ir dauguma jo pusbrolių ir tarnų patarė jam atsitraukti. „Tai buvo Nikolajus, kuris pasirinko tvirtumą“, – rašo J. Hasegawa. Caras taip pat neatšaukė jo sprendimo panaudoti jėgą prieš maištininkus. P. Hasegawa primena, kad tai padarė nepaklusnūs vadai be jo leidimo ir žinios.

 

 P. Hasegawa rodo, kad net šio lemtingo nepaklusnumo galėjo ir nebūti, jei viskas nebūtų sulaužyta. Radikalus Dūmos deputatas Aleksandras Bublikovas užėmė Transporto ministerijos pastatą ir ten valdė telegrafo laidus, kad galėtų gudrauti. Be daugelio kitų dalykų, jis pakeitė traukinio, kuriuo važiavo caras, maršrutą (iš karinės būstinės lauke), kad jis niekada nepasiektų jo rūmų netoli Petrogrado, kur laukė carienė, būtinai įdėjusi į jį plieno. Tuo tarpu Dūmos pirmininkas Michailas Rodzianko pateikė caro generolus klaidinančius pranešimus, teigdamas, kad padėtį Petrograde jis valdė caro vardu, nors, iš tikrųjų, jį vis labiau nustumia ir laiko nuošalyje radikalesni politikai.

 

 Per daug politiškai naivūs, kad perskaitytų Rodzianko suktumą, kariuomenės štabo viršininkas ir jos šiaurinio fronto vadas Michailas Aleksejevas ir generolas Nikolajus Ruzskis atšaukė Ivanovo baudžiamąjį batalioną ir kartu įtikino Nikolajų II atiduoti sostą, tačiau per kelias valandas sužinojo, kad juos „apgavo“ Rodzianko.

 

 Meistriškas J. Hasegawa pasakojimas rodo, kad būtent Rusijos elito, siekiančio savo interesų, veiksmai ir manipuliacijos „akinančia domino kaladėlių virtimo seka“ užbaigė Romanovų dinastiją – tai nėra būdingi caro charakterio trūkumai ar struktūrinės monarchijos problemos arba liaudies spaudimas iš apačios, kaip įvairiai teigė istorikai. 

 

Aleksandras Kerenskis, sąmokslininkas, aplenkęs visus kitus ir perimdamas vadovavimą po Vasario revoliucijos, vėliau sakė, kad „vienas gerai drausmingas, kulkosvaidžiais aprūpintas, pulkas“ būtų galėjęs nesunkiai sutriuškinti maištininkus ir suimti maištingus, Petrogradą užėmusius, politikus.

 

 Nors ir negailėdamas kritikos Rodzianko ir kitų, į užmarštį nuvedusių Romanovus, atžvilgiu, p. Hasegawa pasilieka griežčiausią kritiką pačiam Nikolajui II. Caras negalėjo atlikti „prastesnio monarchijos prižiūrėtojo darbo“ – nuo ​​atsisakymo klausyti tų, kurie patarė jam išvalyti „vėžinę Aleksandros ir Rasputino įtaką“ iki galutinio neteisėto atsisakymo jo brolio Michailo naudai, o ne teisėto įpėdinio, 12 metų Aleksejaus, o Michailas turėtų eiti regento pareigas iki Aleksejaus pilnametystės. Šis sprendimas, nors ir priimtas iš tėviškos meilės, ištraukė kilimėlį iš po Petrogrado monarchistų frakcijos ir aukščiausios vadovybės likučių.

 

 Tačiau iš p Hasegawa pasakojimo taip pat aišku, kad pusbroliai, patarėjai ir politikai, patarę Nikolajui II dalytis valdžia su Dūma, patys atvedė baisų nuosprendį. Apie Aleksandrą ir Rasputiną jie skleidė nuodingus šmeižtus, kurie smarkiai pakenkė Romanovo prestižui. Ir jie paragino carą mobilizuotis Serbijos vardu 1914 m., o tai paskatino visą karą, kuris sukėlė „baisų skerdimą“, kurio caras norėjo išvengti.

 

 Kai 1917 m. kovo mėn. sąmokslininkai privertė Nikolajų II pasitraukti iš valdžios, jie sužlugdė valdymą kur kas blogiau, nei padarė caras, atvėrę kelią Lenino bolševikams. Ar tikrai teisinga kaltinti Nikolajų dėl bolševizmo siaubų išskleidimo, kai jį nuvertę vyrai, kurių dar didesnis neveiklumas leido Leninui perimti valdžią?

 

 Iš p. Hasegawa pasakojimo būtų galima taip pat lengvai padaryti išvadą, kad dėl viso jų užsispyrimo, prietarų ir klaidinimo būtent Nikolajus, Aleksandra ir Rasputinas – o ne prieš juos sąmokslą rengę pusbroliai, generolai ir politikai – geriau suprato Rusiją ir jos valdymo imperatyvus: būtent, kad valdyti tokią didžiulę ir trapią imperiją, ypač karo metu, buvo net ydinga autokratija geriau, nei anarchija.

 ---

 P. McMeekinas, Bardo koledžo istorijos profesorius, yra knygos „Nuversti pasaulį: komunizmo kilimas ir žlugimas“ autorius." [1]

 

1. REVIEW --- Books: Romanovs, Reconsidered --- The sudden end of Nicholas II's reign in Russia was one of the turning points of the early 20th century. Could the stubborn ruler have done anything to avoid his downfall? McMeekin, Sean.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Jan 2025: C7.