„Angela Merkel parašė 736 puslapių memuarus, kad apsaugotų savo palikimą. Kai kuriuose sluoksniuose šios pastangos duoda atotranką.
Jos naujoji knyga „Laisvė“, išleista lapkričio pabaigoje beveik 30 kalbų, supykdo net kai kuriuos aršiausius jos šalininkus iš dalies dėl to, kad Merkel atsisako manyti, kad bet kokia jos keturių kadencijų kanclerio pareigų politika 2005–2021 m., galėjo būti klaidinga.
„Daug pasididžiavimo, mažai savirefleksijos“ – tokia antraštė galingas Vokietijos valstybinis transliuotojas ARD, pagrindinė A. Merkel valdymo laikų žiniasklaidos platforma, paskelbė savo sostinės biuro ataskaitoje apie knygos pristatymą. A. Merkel politiniai įpėdiniai krikščionių demokratų partijoje teigia, kad memuarų viešumas kenkia jų dabartinei rinkimų kampanijai. Jie kaltina jų nepopuliarumą dėl iššūkių, kuriuos paveldėjo iš A. Merkel, ir apgailestauja, kad dabar rinkėjams knyga primena, kad ji – o kartu ir jos partija – padėjo sukurti šalies problemas.
„Šios neatgailaujančios, teisuolės knygos išleidimas tokio ekonominio ir politinio suirutės metu kenkia konservatorių blokui“, – sakė buvęs aukštas Merkel vyriausybės pareigūnas Nico Lange.
Reakcija paspartina ir taip staigų nuosmukį, kurio A. Merkel pozicija užėmė nuo tada, kai ji paliko pareigas. Didžiąją dalį 16 kanclerės pareigų metų jos pripažinimo reitingai šalyje buvo vieni aukščiausių iš visų Europos lyderių. Tačiau pastaraisiais metais Vokietijos visuomenė ir jos vienkartiniai rėmėjai užsienyje atsisuko prieš jos politiką ir iniciatyvas.
Anksčiau kai kur buvo švenčiama už tai, kad Vokietija atvėrė duris prieglobsčio prašytojams, kurie 2015 metais pradėjo užtvindyti Europos sienas, dabar A. Merkel laikoma atsakinga už daugybę problemų, lydėjusių antplūdį. Nors ji paliko palyginti stiprią Vokietijos ekonomiką, jos valdymo laikotarpiu garsioji šalies infrastruktūra neteko lėšų ir, vokiečių pasibaisėjimui, greitai nyksta, viešpataujant nevykėliui Scholzui. Kadaise praminta „Putino šnabždėtoja“, kuri viena galėjo sutramdyti Rusijos lyderį, kritikai sako, kad ji padėjo įvykiams Ukrainoje dramatizuotis. Jos agresyvus siekis greitai nutraukti Vokietijos branduolinę energetiką – reaguojant į branduolines avarijas Japonijos Fukušimos reaktoriuose 2011 m. – dabar susilaukia kritikos dėl to, kad Vokietija per daug priklausoma nuo kuro iš Rusijos.
„Pagrindinės jos politikos kryptys, laikui bėgant, buvo atskleistos, kaip klaidingos“, – sakė Andreasas Rodderis, Mainco Johaneso Gutenbergo universiteto (Vokietija) moderniosios ir šiuolaikinės istorijos katedros vedėjas. „Tik po kelerių metų jos era atrodo, kaip senovės istorija. Netgi tarptautinė žiniasklaida, kuri kažkada gyrė ją, kaip veiksmingą laisvojo pasaulio lyderę – iš dalies kaip priešpriešą Donaldui Trumpui per pirmąją kadenciją – pasinaudojo knygos išleidimo proga pasiūlyti kritinius pakartotinius vertinimus. „Financial Times“, 2015 m. pavadinęs ją „viena iš didžiųjų Vokietijos kanclerių“, atsakydamas į jos atsiminimus rašė, kad ji yra „labiausiai žalinga Europos lyderė nuo 1945 m.“.
Buvusios fizikės blaivus ir sutariantis požiūris į politiką buvo jos ilgų darbo metų požymis. Kaip pirmoji Vokietijos kanclerė, A. Merkel atrodė laisva nuo alfa-vyrų politikų tuštybės. Tačiau savo atsiminimuose ir su juo susijusiuose interviu ji pademonstravo kitokią, labiau gynybinę pusę, padvigubindama net labiausiai prieštaringus sprendimus ir išmesdama kritiką.
Ji sakė CNN, kad „nelabai prasminga“ kvestionuoti jos sprendimus, žvelgiant atgal: „Mes visada turime žiūrėti į dalykus tokiomis sąlygomis, kokiomis tuomet buvome“.
Šiame kontekste Merkel knygoje tvirtina, kad jos politika „neturėjo alternatyvos“ – šią frazę ji dažnai vartojo, kad pateisintų jos pareigas. Šis atsakas buvo įkvėpimo šaltinis kadaise buvusios mažytės prieš A. Merkel nusiteikusios partijos „Alternatyva Vokietijai“, kurios agresyviai nacionalistinės ir, prieš imigrantus nukreiptos, pažiūros dabar padėjo jai tapti antra pagal dydį politine jėga Vokietijoje.
Knygos prologe nurodoma politiniams memuaristams būdinga misija – saugoti jos pasakojimą apie praeitį. „Tolimesnio istorijos pasakojimo ir interpretacijos nenorėjau palikti vien kitiems“.
Kalbant apie imigraciją, A. Merkel sako, kad ji vadovavosi humanitariniu imperatyvu ir savo raginimo nekeis: „Man tai buvo ne apie „antplūdį“, o apie žmones, ir visiškai nesvarbu, ar jie turi teisę likti Vokietijoje, ar ne“. Pasekmes – nesėkmingą integraciją, didėjančias socialines išlaidas, augantį nusikalstamumą, politinę poliarizaciją – iš dalies galima kaltinti, rašo ji, dėl vokiečių „valios keistis“ stokos.
Per dešimtmetį nuo tada, kai ji pradėjo savo atvirų durų politiką, imigracija pakeitė Vokietijos veidą ir jos politinę dinamiką. Kasmet atvyksta vidutiniškai apie 400 000 imigrantų – didelio Vokietijos miesto gyventojų – ir Vokietija dabar išleidžia tiek pat pinigų pabėgėliams, kiek gynybai.
Ji taip pat neatsiprašo ir dėl savo Vokietijos infrastruktūros valdymo, infrastruktūros, kurios kažkada pavydėjo pasaulis, bet kuri, Scolzui valdant, dabar, griūva. Pasakiški greitkeliai yra apgriuvę, neseniai sugriuvo tiltas, traukiniai labai vėlavo, o šalys, įskaitant Rumunija, dabar gali pasigirti didesniu interneto greičiu.
Politikos ekspertai iš dalies kaltina valstybės skolinimosi viršutinę ribą, kuri surišo politikų rankas. Jo negalima apeiti skubiems poreikiams, pvz., investicijoms į infrastruktūrą ar šalies perginklavimui, kai Europoje siautėja konfliktas. Norint jį pertvarkyti, reikia dviejų trečdalių parlamento daugumos, o tai buvo neįmanoma dėl pastaruoju metu sugriuvusios šalies politikos.
A. Merkel memuaruose atskleidžiama, kad Rusija ir Putinas jai buvo neprilygstami susižavėjimo ir nerimo šaltiniai. Ji mielai pasakoja apie savo pirmąjį apsilankymą Sibire, kaip kanclerė, kai Putinas pavaišino ją gardžiu rudosios meškos kepsniu („tai buvo kažkas ypatingo“).
Kaip vienintelė Vakarų lyderė, palaikiusi nuolatinį ryšį su Putinu, ji prisimena, kaip su juo dirbo siekdama apeiti JAV sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“. Net po 2014 metų įvykių Kryme ji padėjo tiesti dujotiekį, siekdama padvigubinti Rusijos dujų eksportą į Vokietiją. „Reikėjo užtikrinti stiprią Vokietijos pramonės bazę“, – sako ji. „Tai garantuotų darbo vietas ir, atitinkamai, socialinę apsaugą."
Merkel, kuri 2022 m. interviu sakė, kad Putinas jai pasakė, kad, galiausiai, ketina sugriauti ES, vis dėlto rašo, kad nesugebėti toliau dirbti su juo „nėra išeitis“. Tarptautinį triukšmą dėl dujotiekio ji vadina nenuoširdžiu, sakydama, kad JAV norėjo parduoti jos brangias gamtines dujas, o sąjungininkės, tokios kaip Lenkija ir Ukraina, taip pat veikė, siekdamos ekonominio savanaudiškumo. Jos Rytų Europos kritikai, rašo A. Merkel, „norėjo, kad Rusija tiesiog išnyktų ir nustotų egzistuoti... bet Rusija, stipriai ginkluota branduoliniais ginklais, egzistuoja“.
Putinas patikėjo, kad ji pasinaudos veto teise, kad Ukraina nepatektų į NATO, praneša ji. „Bet tu nebūsi kanclerė amžinai“, – pasakė jis. A. Merkel atsisakymas iš naujo įvertinti jos Ukrainos politiką sukėlė bene visceraliausią reakciją į knygą. Ji sako, kad tarptautinėmis taikos derybomis dabar turi būti išspręstas konfliktas, nesikonsultuojant su Ukrainos prezidentu.
Konflikto negalima laimėti ginklu, – tvirtina ji. „Būtų klaida nuvertinti Putiną“, – rašo ji apie Europos atsaką. „Mūsų jėgos didelės, bet ne beribės“.
Merkel memuarai liudija jos ribotą politinių realijų suvokimą, – recenzuodamas knygą rašė Kembridžo universiteto istorijos profesorius emeritas Richardas J. Evansas. "Galbūt, dalykai, kuriuos mes sužinome apie ją, nėra tie, kuriuos ji norėjo, kad mes išmoktume." [1]
Merkel teisi. Regius profesorius emeritas yra kvailas. Merkel įpėdinio Scholzo ir prancūzo Macrono sukurti dalykai griauna ES ekonomikos sąlygas. ES ekonomika susilpnėjo, jai tame padėjo Bidenas. Suardoma ES socialinė tvarka. Politika ES darosi žiauri. Kaip tai šiandien baigsis pergalingoms (konkuruojant su ES) Kinijai ir JAV, kol kas sunku pasakyti. Tai taip pat gali baigtis blogai.
1. REVIEW --- Angela Merkel Wants Her Memoir to Save Her Legacy. It's Backfiring. --- In her book, the former German chancellor stubbornly defends decisions that have become increasingly unpopular, alienating even some of her allies. Pancevski, Bojan. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Jan 2025: C5.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą