Superpowers Race to Put Nuclear Reactors on the Moon

 

 

“The United States wants a reactor on the moon by 2030.

 

A Russian-Chinese alliance is working on one for 2036.

 

Some leading scientists say the danger is great.

 

In late August, NASA asked contractors to prepare to build a nuclear reactor that could survive a space voyage and run without maintenance near the moon’s south pole. That may sound like science fiction, but the agency wants it ready to be launched by December 2030.

 

There is a reason for the rush. Russia aims to have a lunar reactor running by 2036 as part of a secretive partnership with China. NASA has already sped up its schedule to beat its rivals.

 

The race is for the very future of space exploration. The United States and China want to be first to establish a moon base, to search for resources like frozen water and to launch missions deeper into the solar system. Controlling access to the moon’s assets is vital to this mission. Both superpowers believe a nuclear reactor is the centerpiece of this ambition.

 

The countries plan to turn on their reactors only after they reach the moon. But some leading scientists caution that governments are moving too quickly in an era of space exploration that has seen some notable disasters. In the last six years, multiple Chinese, American and Russian rockets have failed and exploded, and a Russian lander has crashed into the moon. Space junk regularly tumbles to Earth.

 

Failures could cause a chain reaction with dire consequences. Falling reactor debris could scatter radioactive material, as happened in Canada in the late 1970s. An explosion or a meltdown on the moon’s surface would risk turning entire regions into no-go zones.

 

“There will always be a space race going on, and if you enter nuclear power into that mix, then it could take a potentially more dangerous turn,” said Edwin Lyman, the director of nuclear power safety at the Union of Concerned Scientists.

 

A review of technical specifications, procurement documents and academic research, along with interviews with industry insiders, government officials and critics, offers the clearest picture to date of how China, Russia and the United States are pursuing this nuclear ambition.

 

The records also help explain a key aspect of the Chinese-Russian space partnership, an alliance championed by Presidents Xi Jinping and Vladimir V. Putin.

 

Nuclear power appears to be the only core task that China has delegated to its partner in the lunar project. No country has more experience than Russia in this area. It launched more than 30 reactors into orbit, mostly in the 1970s and 1980s, aboard Cold War-era satellites, and it is a leader in civilian nuclear power. Russia controls the largest supply of what is considered the safest nuclear fuel for space missions. That fuel, uranium that is not highly enriched, is in short supply in the United States.

 

“Russia has practically no competitors in the field of space nuclear energy,” Mikhail Kovalchuk, the president of Kurchatov Institute, told the Russian news agency TASS. Kurchatov, a research agency, is helping design a lunar reactor.

 

NASA is playing catch-up. The agency launched a reactor in 1965 but shut it down after an unrelated spacecraft failure. The United States has spent more than $20 billion on space nuclear programs since then but has never deployed another reactor.

 

The race for a lunar reactor is as much a spectacle of power as it is a matter of exploration. President Trump has declared superiority in space to be part of his “America First” agenda. Mr. Xi and Mr. Putin have made similar declarations.

 

Countries Say Lunar Nuclear Power Is a Must

 

Any permanent base on the moon requires reliable power. Nuclear reactors do not need sunlight to work, and they can be compact. With the right design, they require little human intervention, according to NASA and the Kurchatov Institute.

 

For the first few years, the United States and China would need only enough power to keep equipment warm and to charge rovers, vehicles that roam the surface. For that, they plan to use solar power and radioisotope power systems.

 

These systems convert heat from the natural radioactive decay of isotopes into electricity. The United States, Russia and China have used the systems in space already.

 

But an expanded lunar base would need a lot more power than those systems can generate. Solar panels would not work during cold lunar nights that stretch over two weeks of Earth time. Any power system near the moon’s south pole would have to survive temperature swings between 130 and -334 degrees Fahrenheit.

 

Moscow has tasked its state-owned agencies with delivering a lunar reactor, called Selena, by 2036 to power the lunar stations led by China. Selena would generate up to 10 kilowatts of electricity and be able to operate autonomously for a decade. It would share features with an earlier reactor that was designed to operate in the Arctic.

 

NASA has accelerated its timeline, fearing that a Russian-Chinese reactor could establish a de facto exclusion zone on the moon. NASA’s Lunar Reactor 1 is expected to produce 20 kilowatts of electricity (roughly the power use of 16 American homes) and work for five years with no intervention.

 

As a first step, NASA plans to use nuclear power to propel a spacecraft to Mars in December 2028. This has never been done.

 

In parallel, the Pentagon intends to develop its own space reactors for deployment in orbit and on the moon, according to the White House.

 

Target dates have repeatedly slipped, and few experts expect the countries to meet their deadlines. Nobody has a proven lander that can lower heavy, potentially radioactive material onto bumpy lunar terrain. Nobody has ever installed a reactor in low gravity.

 

The moon bases have not been built, and how much electricity they would need is open to speculation. That is why experts say that all or parts of the reactor designs could change.

 

“Nothing is for certain right now,” said Julien de Troullioud de Lanversin, a nuclear scientist and professor at the Hong Kong University of Science and Technology.

 

There Is Plenty of Risk

 

The United States and Russia say their reactors would be inoperative — what scientists call unirradiated — until they arrived on the moon. This would reduce risk. Nuclear engineers say that “cold” uranium fuel poses little radioactive threat even if it tumbles to Earth.

 

Still, things can go wrong, especially during the controlled explosion of a rocket launch.

 

“This is the moment when there is a lot of risk,” said Leopold Summerer, who leads a United Nations working group on nuclear power in outer space. “We had many launch failures, so we have a lot of data on what can go wrong.”

 

Take, for example, a reactor splashing into an ocean. Water slows down neutrons, making them more likely to split atoms. This could cause havoc by making a reactor go critical, meaning it would enter a chain reaction of splitting atoms that releases radiation. The risk is real because most launchpads are near a body of water.

 

NASA’s specifications call for a design that can prevent this outcome. Rosatom, Russia’s state-owned nuclear energy company, declined to comment, saying its space program was classified. The Kurchatov Institute, which is in charge of the science, and Roscosmos, in charge of the Russian space program, did not respond to questions. The Chinese Ministry of Foreign Affairs and the China Manned Space Agency did not respond to questions, either.

 

In the United States, any space reactor is supposed to be reviewed by experts from seven agencies. But it is impossible to rule out accidents.

 

“The definition of an accident is things don’t go according to plan,” R. Scott Kemp, an associate professor of nuclear science and engineering at the Massachusetts Institute of Technology, said.

 

Dr. Kemp said accidents were more probable on the moon.

 

On Earth, reactors are cocooned inside containment structures, which would be extremely expensive and technically challenging to build on the moon. NASA has said its reactor would be shielded, though it is unclear how. The lunar reactors would likely be ringed by no-go zones to reduce radiation risk for astronauts and machines, experts said.

 

With little containment, even smaller accidents would produce much more radioactive fallout, Dr. Kemp said. There is no wind on the moon but, with less gravity, debris can travel far after an explosion.

 

On Earth, when a reactor reaches the end of its life, decommissioning is a complicated, careful process that takes years. On the moon, both NASA and the Russian agencies say they would simply leave the radioactive material behind.

 

“On a race, they don’t want to be bothered with a difficult problem that nobody has a solution for,” Dr. de Troullioud, the nuclear scientist in Hong Kong, said.

 

A Fuel Challenge

 

In all its technical and procurement documents, NASA says it would use a nuclear fuel that is not highly enriched and is regarded as safest for advanced reactors.

 

But some experts say geopolitics and a tight deadline could complicate matters.

 

The last space reactor NASA tested, in 2018, used highly enriched uranium, which is lighter and cheaper to launch than other fuels. But the first Trump administration discouraged using this fuel because it could end up as a nuclear weapon.

 

Now, NASA wants to use a fuel known as high-assay low-enriched uranium, or HALEU, which is in short supply in the United States. Russia is the biggest producer, but the United States has banned Russian uranium imports since 2024 because of the events in Ukraine.

 

NASA documents show that it expects the Department of Energy to allocate low-enriched fuel for space reactors. But the government itself has struggled to produce enough fuel.

 

The Russian-Chinese alliance has not disclosed what type of fuel would be used. Russia’s older space reactors used highly enriched fuel.

 

“It doesn’t take anything more than a machine shop and a little bit of high explosive to turn this into a very credible weapon,” said Representative Bill Foster, Democrat of Illinois, a physicist who successfully discouraged the use of highly enriched uranium in space reactors.

 

At least one potential bidder for NASA’s lunar reactor contract, Space Nuclear Power Corporation, is developing a reactor using highly enriched uranium. A company founder declined to comment, “given the competitive nature” of the upcoming projects.

 

The U.S. space program could be a boon for companies that make microreactors, which can generate up to 10 megawatts of electricity. These expensive reactors are too small to meet the energy demands of data centers, but they have found a niche business in space and military applications.

 

Last month the Pentagon selected a company, Antares, to develop and demonstrate a microreactor for space. Antares was among five companies that successfully tested reactors this summer under a program run by the Department of Energy. The company said it would bid for NASA and Pentagon contracts for lunar reactors.

 

Microreactors may eventually end up on the moon, but none are proven and ready. Fundamental safety questions — how to get rid of heat, how to shield the reactor, how to maintain the structural integrity — have not been fully resolved for space reactors, which must be compact and light.

 

“It is entirely feasible to put a reactor on the moon,” said Katy Huff, who leads the department of nuclear engineering and engineering physics at the University of Wisconsin-Madison. But the more power needed, she said, the more challenging reactors are to build.

 

For all the elbowing to get there first, Dr. Huff said governments had accomplished more by working together than by competing.

 

“I want to see more collaboration internationally in space,” she said. “That is where collaborative team science has ascended beyond our grumpy international politics.”” [1]

 

1. Superpowers Race to Put Nuclear Reactors on the Moon. Selam Gebrekidan.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.

Kaip Kalifornijos aukso karštligė nulėmė Amerikos likimą

"Knygoje „Aukso karštligė“ („The Rush“) Nathanielis Philbrickas piešia portretus tų lobių ieškotojų, aukso ieškotojų ir intrigų nevengiančių politikų, kurie formavo Jungtinių Valstijų likimą.

 

„AUKSO KARŠTLIGĖ: Kalifornijos auksas, pilietinis karas ir šiuolaikinio pasaulio kūrimas“ (aut. Nathaniel Philbrick)

 

Aukso karštligė visada buvo mano silpnybė. Net ir šiandien skaitant apie tai, kaip 1848 m. – beveik tą pačią akimirką, kai Kalifornija buvo prijungta prie Jungtinių Valstijų, – ten netikėtai aptiktas milžiniškas aukso telkinys, kyla noras bent trumpam pamiršti kritišką požiūrį į Amerikos gyvenimą ir patikėti „Akivaizdžiu likimu“ (angl. *Manifest Destiny*).

 

Kaip savo įtraukiančioje to laikotarpio kronikoje „Aukso karštligė“ teigia Nathanielis Philbrickas, karštligiškas turtų vaikymasis nepažįstamame krašte tarsi atspindi visos tautos istorijos esmę: idėją, kad tiek atskiram žmogui, tiek visai šaliai galimybė iš naujo susikurti gyvenimą dažnai priklauso tik nuo vieno sėkmingo atradimo.

 

„Aukso karštligė“ papildo įprastą pasakojimą apie vilties kupinus aukso ieškotojus ir apsukrius prekybininkus, derindama romantiką su realybe bei įtraukdama daugiau veikėjų. N. Philbrickas – patyręs ir populiarus Amerikos praeities metraštininkas – vienodai daug dėmesio skiria ir tiems, kuriuos ši karštligė sutrypė, ir tiems, kuriems ji padėjo pasiekti neįtikėtinas turtų bei įtakos aukštumas. Ypač jį domina politinės pasekmės. „Supratau, kad aukso atradimas Kalifornijoje buvo dalis kur kas didesnio – ir galiausiai svarbesnio – judėjimo: kelio į pilietinį karą“, – rašo jis.

 

Knyga pradedama vaizdingu San Francisko aprašymu – miestu, kuriame virė gyvenimas praėjus keliems mėnesiams po to, kai 1848 m. sausį vienas stalius Siera Nevados kalnų papėdėje pastebėjo žvilgančias aukso dulkes. Čia plūdo lobių ieškotojai iš viso pasaulio, o milžiniški turtai buvo sukraunami ir prarandami vos per kelias minutes. „Pats oras čia persmelktas drąsių, ryžtingų ir nenuilstamų veiksmų magnetizmo“, – pastebėjo vienas žurnalistas.

 

Vydamiesi gandus, jūrininkai uoste paliko šimtus laivų. Įžvalgūs verslininkai tempė šiuos laivus į krantą ir skelbėsi esą tų sukaltų, apleistų korpusų savininkais parduodamą žemę. Per pusantrų metų miestą šešis kartus nusiaubė gaisrai, tačiau miesto vadovai beveik nieko nedarė, kad sustabdytų liepsnas, mat iš griovimo jiems buvo naudos.

 

Philbrickas primena, kad amerikiečiai iš rytinių valstijų nebuvo pirmieji, atvykę į Kaliforniją ieškoti aukso: knygoje „Aukso karštligė“ („The Rush“) tas ankstyvasis laikotarpis vaizduojamas Vicente Rosaleso – nenustygstančio vietoje čiliečių žurnalisto ir arklių kontrabandininko – akimis. Daugelis jo tėvynainių iš pakrantės apie atradimą sužinojo anksčiau nei didžioji pasaulio dalis ir skubėjo tuo pasinaudoti.

 

Kai galiausiai pasirodė baltieji amerikiečiai iš Masačusetso ir Niujorko (kelionė laivu iš Bostono į San Franciską trukdavo apie šešis mėnesius), jie noriai naudojosi čiliečių patirtimi. Tačiau jų dėkingumas buvo trumpalaikis. Pasak paties Rosaleso, demonstruodami „keistą beskonybę ir nejautrumą“, šie „pavydūs gringai“ subūrė ginkluotus būrius, kad išvytų savo geradarius.

 

Rasiniu pagrindu grindžiamas smurtas taip pat nukrypo į vietines čiabuvių gentis. 1851 m. pirmasis Kalifornijos gubernatorius paskelbė, kad valstija kariauja „naikinimo karą“ prieš vietinius gyventojus. Tais pačiais metais, nors valstijos valdžia iš esmės atsisakė šios kraštutinės pozicijos, baltųjų savanorių būriai įsiveržė į vietovę, dabar vadinamą Josemičio slėniu, ketindami išmedžioti jos gyventojus. Kai kurie taip uoliai vykdė savo misiją, kad net nepastebėjo aplinkinio kraštovaizdžio. „Jei būčiau žinojęs, kad šis slėnis taps toks garsus, – vėliau, jau vykdamas išvyti *ahwahnechee* genties žmonių, sakė vienas iš jų, – būčiau į jį pasižiūrėjęs.“ Philbrickas, didžiąją pastarųjų dviejų dešimtmečių dalį praleidęs rašydamas apie George’ą Washingtoną ir jo epochą, domisi istorijomis žmonių, vykusių į Kaliforniją ieškoti ne aukso, o valdžios; be to, didžioji dalis kovų dėl įtakos būsimojoje valstijoje sukosi aplink vergijos ateitį. Buvęs Misisipės kongresmenas Williamas Gwinas, 1849 m. išvykdamas į Vakarus, gimtinėje paliko 200 savo vergų. Jis vadovavo „Chivalry“ (liet. „Riterijai“) – už vergiją pasisakančiai politinei jėgai, siekusiai įtraukti Kaliforniją į Pietų įtakos sferą, net jei dėl to valstiją būtų tekę skelti pusiau.

 

Gwino oponentas – kuklios kilmės Davidas Broderickas – vadovavo „Shovelry“ (liet. „Kastuvas“; žodžių žaismas, nurodantis į kasyklų darbininkus) – daugiausia Šiaurę palaikančiai kalnakasių ir darbininkų frakcijai. Įtaka Kalifornijoje dažnai priklausydavo nuo federalinės valdžios, o Broderickas kartą pareiškė sutiksiąs „kepti ant lėtos ugnies“ vien dėl privilegijos bent dieną posėdžiauti Senate. Šią svajonę jis įgyvendino ir Senate praleido pustrečių metų, kol 1859 m. žuvo dvikovoje.

 

Aprašydamas šias ir panašias kovas, Philbrickas įtaigiomis detalėmis atgaivina aštrias to meto politines dramas ir demonstruoja pagirtiną tikėjimą skaitytojų noru sekti nuolat kintančias politines grupuotes bei sąjungas. Visgi, palyginti su kitomis jo knygomis, kuriose labiau susitelkiama į konkrečias temas – pavyzdžiui, „Mayflower“ istoriją ar tikruosius įvykius, įkvėpusius „Mobį Diką“, – ši „Karštinė“ („The Rush“) atrodo kiek padrika ir stokojanti vieningos ašies.

 

Ne visada aišku, kodėl pasakojamos būtent šios, o ne kitos istorijos. Philbrickas knygą vadina „kartu ir intymia, ir plačios panoramos“ – ir ji tokia išties yra, tačiau tai labiau iš įvairių fragmentų sudėliotas tarpusavyje susijusių pasakojimų rinkinys nei vientisas naratyvas. Epiloge apžvelgiamas tolesnis – jau pasibaigus aukso karštinei – mažiausiai 34 žmonių gyvenimas ir jų patirtos negandos.

 

Vis dėlto knyga pavykusi, nes Philbrickas – itin talentingas pasakotojas ir kinematografiškų vaizdelių meistras. Sutinkame tokių savitų ir ryškių asmenybių, kurios kone užgožia visus kitus; pavyzdžiui, Mary Ellen Pleasant – verslininkę, kadaise buvusią vergę, „Požeminio geležinkelio“ (pabėgusių vergų gelbėjimo tinklo) dalyvę ir, kaip kalbėta, vudu žiniuonę. Ji savo Kalifornijoje susikrautą turtą skyrė abolicionisto Johno Browno iždui papildyti, taip finansuodama jo 1859 m. surengtą reidą į Harpers Ferį.

 

Tokios istorijos kaip jos tampa statybiniais blokais platesnei tezei pagrįsti. Philbrickas teigia, kad maždaug 1849-aisiais pakito amerikietiškasis būdas. Tai ir yra galutinė aukso karštinės prasmė: spartus virsmas iš fizinės, materialios tikrovės į kažką lakesnio ir abstraktesnio – perėjimas iš kietojo metalo pasaulio į „eteriškesnę sferą“, kurioje gyvename ir šiandien.

 

Philbrickas brėžia kiek vingiuotą giją, jungiančią auksą kalnų papėdėse su Lelandu Stanfordu – geležinkelių magnatu ir Kalifornijos gubernatoriumi, kurio valda Palo Alte tapo Stanfordo universitetu bei Silicio slėnio lopšiu. Būtent Stanfordo finansuotus ankstyvuosius kino eksperimentus aštuntajame XIX a. dešimtmetyje Philbrickas laiko akimirka, kai įsitvirtino modernybė.

 

Pasibaigus aukso karštinei, rašo jis, „nesėkmė tapo inovacijų kaina. Veikei sparčiai. Laužei nusistovėjusią tvarką. Bandei iš naujo. O kai pavykdavo – rezultatai keisdavo viską iš esmės.“ Nors ši versija intriguoja, ji galėjo būti įtikinamesnė, jei autorius būtų pateikęs daugiau analizės ir argumentų – dalykų, kuriems paprastai nelieka vietos lengvame, neįpareigojančiame Philbricko pasakojimo stiliuje. Pasirinkęs chronologinį įvykių sekos („vienas dalykas po kito“) principą, autorius rizikuoja pakartoti tą patį triuką, kurį bandė atlikti Stanfordas ir kiti magnatai: paversti visą aukso karštligės sukčiavimą, smurtą bei plėšikavimą kažkuo blizgesniu ir lengviau parduodamu kaip nacionalinį mitą.

 

Philbrickas rašo, kad po kiekvieno gaisro penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje San Francisko gyventojai be didelių pauzių atstatydavo miestą ant „vis dar rūkstančių buvusio miesto griuvėsių“; jie buvo pernelyg susitelkę į pelno vaikymąsi, kad imtųsi atsargumo priemonių, galinčių užkirsti kelią kitai nelaimei. Pasakojimą atvesdamas iki šių dienų, Philbrickas stebisi nuolatiniu kaliforniečių – ir visų amerikiečių – gebėjimu kurti naujas iliuzijas gyvenant ant pražūties slenksčio.

 

Vis dėlto kai kurie jo šaltiniai buvo nusiteikę ne taip optimistiškai. „Dažnai susimąstau, ar ši didi tauta visiškai negrįš į barbarybę“, – maždaug 1851 m. svarstė vienas svetur gimęs laimės ieškotojas. – „Visas miestas dvokia nuosmukiu.“

 

„THE RUSH: California Gold, the Civil War, and the Making of the Modern World“ | Autorius: Nathaniel Philbrick | Leidykla: „Viking“ | 452 p. | 38 JAV doleriai” [1]

 

1. How the Gold Rush Broke America: Nonfiction. Kreitner, Richard.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.

How the Californian Gold Rush Shaped Destiny of America

“In “The Rush,” Nathaniel Philbrick paints a portrait of the treasure seekers, prospectors and conniving politicians who shaped the destiny of the United States.

 

THE RUSH: California Gold, the Civil War, and the Making of the Modern World, by Nathaniel Philbrick

 

The gold rush has always been my weak spot. Even today, reading about the coincidental discovery of an enormous gold deposit in California at almost the exact moment of its annexation to the United States in 1848 is nearly enough to turn this otherwise fairly critical observer of American life into an ardent believer in Manifest Destiny, if only for one pleasingly unreflective moment.

 

As Nathaniel Philbrick argues in “The Rush,” his compulsively readable saga of the period, the feverish scramble for riches in an unfamiliar place seems to offer a compressed version of the national story, encapsulating the idea that reinvention, for individuals and perhaps for the country at large, is always just one lucky strike away.

 

“The Rush” complicates the familiar account of hopeful panners and canny outfitters, pairing the romance with the reality and drawing more characters into the story. Philbrick, a seasoned and popular chronicler of the American past, is equally concerned with those who got trampled by the rush as with those who rode it to astonishing heights of wealth and influence. He is especially interested in the political fallout. “I began to realize that the discovery of gold in California was part of a much larger — and ultimately more consequential — rush: the rush to the Civil War,” he writes.

 

The book opens with an evocative description of San Francisco in the months after a carpenter spied some shimmering flakes in the Sierra foothills in January 1848: the cavalcade of treasure seekers from all corners of the world, mammoth fortunes made and lost in minutes. “The very air is pregnant with the magnetism of bold, spirited, unwearied action,” one journalist observed.

 

Chasing rumors, sailors left hundreds of ships abandoned in the harbor. Shrewd businessmen hauled the vessels to shore and claimed the nailed-together derelicts as salable land. Six times in 18 months, fires devastated the town, yet its leaders did little to stop the infernos, since they stood to profit from the destruction.

 

Philbrick reminds us that Americans from the Eastern United States were not the first to arrive in California in search of gold: “The Rush” depicts the early days through the eyes of Vicente Rosales, a restless Chilean journalist and horse smuggler. Many of his coastal countrymen had heard the news of the discovery before most of the world and they hurried to take advantage.

 

When white Americans from Massachusetts and New York finally showed up — it took about six months to sail to San Francisco from Boston — they were eager to draw on the Chileans’ expertise. Their gratitude was short-lived. “With peculiar bad taste and ungenerous feeling,” as Rosales put it, these “envious gringos” organized armed posses to run their benefactors off.

 

Racial violence also exploded against local Indigenous bands. In 1851, California’s first governor announced that the state was engaged in a “war of extermination” against Native peoples. Later that year, though the state government had largely retreated from this extreme position, white militiamen invaded what is now called the Yosemite Valley to hunt down its inhabitants. Some were so enthusiastic about their mission they failed to notice the scenery. “If I’d known that the valley was going to be so famous,” one later said on his way to drive out the Ahwahnechee, “I’d have looked at it.”

 

Philbrick, who has spent much of the past two decades writing about George Washington and his time, is drawn to the stories of those who went to California looking not for gold but for power, and most of the power struggles in the soon-to-be state revolved around the future of human bondage. The former Mississippi congressman William Gwin left his 200 enslaved servants back home when he came west in 1849. He led “the Chivalry,” a pro-slavery political machine that sought to move California into the Southern orbit, even if that meant breaking it in two.

 

Gwin’s humble-born opponent, David Broderick, led “the Shovelry,” a generally pro-Northern faction of miners and laborers. Influence in California often ran through the federal legislature, and Broderick once said he would “consent to be roasted in a slow fire” for the privilege of sitting in the Senate for a day. He realized his dream for two and a half years before being killed in a duel in 1859.

 

In describing these battles and others like them, Philbrick brings the era’s gritty political dramas to life with compelling detail and an admirable faith in his readers’ willingness to follow the shifting factions and alliances. Yet compared with his more tightly focused books on the Mayflower and the true story behind “Moby-Dick,” “The Rush” feels somewhat sprawling and uncentered.

 

It’s not always clear why we’re hearing certain stories rather than others. Philbrick calls the book “at once intimate and panoramic,” which it is, but it’s also more a cut-and-paste compendium of interlocking tales than a coherent narrative. An epilogue traces the post-gold-rush lives and misfortunes of no fewer than 34 people.

 

The book still works, however, because Philbrick is a richly talented raconteur and a master of the cinematic vignette. We meet people so strange and vivid they threaten to steal the show, such as Mary Ellen Pleasant, a formerly enslaved entrepreneur, Underground Railroad conductor and supposed voodoo sorceress who took her California fortune and filled the coffers of the abolitionist John Brown to fund his 1859 raid on Harpers Ferry.

 

Stories like hers serve as the building blocks of a larger claim. Sometime around 1849, Philbrick suggests, American character changed. This is the final meaning of the rush: a galloping transition from physical, material reality to something more fluid and abstract, from the world of hard metal to a more “ethereal realm” in which we still dwell.

 

Philbrick traces a somewhat meandering thread from the gold in the foothills to Leland Stanford, the railroad baron and California governor whose Palo Alto estate became Stanford University and the birthplace of Silicon Valley, and whose bankrolling of early motion-picture experiments in the 1870s Philbrick reads as the moment modernity took hold.

 

 After the gold rush, he writes, “failure was the cost of innovation. You moved fast. You broke things. You tried again. And when it worked, the results were transformative.”

 

Intriguing rather than fully convincing, the case might have been made stronger with more analysis and argument than Philbrick’s light authorial touch tends to allow. Sticking to the one-damn-thing-after-another approach, the author risks duplicating the same trick Stanford and his fellow tycoons tried to pull off, laundering all the fraud, violence and plunder of the gold rush into something shinier and easier to sell as national mythology.

 

After each fire in the late ’40s and early ’50s, Philbrick writes, San Franciscans barely paused before rebuilding atop “the still-smoking remains of their former city, too obsessed with chasing profit to take the precautions that might prevent another disaster.” Bringing his story up to the present, Philbrick is struck by the enduring capacity of Californians, and all Americans, to dream up new illusions while living on the brink of destruction.

 

Some of his sources, however, were a little less sanguine. “I often wonder if this great people will revert altogether to barbarism,” one foreign-born fortune seeker mused around 1851. “The whole town stinks of degradation.”

 

THE RUSH: California Gold, the Civil War, and the Making of the Modern World | By Nathaniel Philbrick | Viking | 452 pp. | $38” [1]

 

1. How the Gold Rush Broke America: Nonfiction. Kreitner, Richard.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.

Banginis taranavo jachtą – įgula 18 valandų liko likimo valiai

 

“Pietų Ramiajame vandenyne išgelbėti keturi žmonės, dreifavę gelbėjimosi plauste. Vienas jų sakė manantis, kad tikimybė laimėti loterijoje yra didesnė nei ta, jog į laivą atsitrenks banginis.

 

Jemma ir Jeremy Cooperiai plaukė iš Fidžio į Naująją Zelandiją, kai banginis taranavo jų 52 pėdų (apie 16 metrų) ilgio jachtą, apgadino vairą ir padarė laivą nevaldomą.

 

Rugsėjo 26 d. Cooperiai ir du įgulos nariai daugiau nei 18 valandų dreifavo Pietų Ramiajame vandenyne, kol buvo išgelbėti.

 

„Mūsų namai, kuriuose gyvenome pastaruosius tris mėnesius, dingo po vandeniu“, – sakė ponia Cooper, gyvenanti Melburne (Australija) kartu su savo vyru.

 

Cooperiai tris mėnesius tyrinėjo Fidžį; ten jie subūrė įgulą kitam kelionės etapui. Vieną narį jie sutiko plaukiodami jėgos aitvarais, o kitą rado per bendrą pažįstamą.

 

Grupė išplaukė jachta „Tai Tam“ iš Nadžio miesto Fidžyje. Jie tikėjosi pasiekti kelionės tikslą – Opua uostamiestį Naujojoje Zelandijoje (esantį maždaug už 1 100 jūrmylių) – per šešias–aštuonias dienas.

 

Ketvirtąją kelionės dieną, įveikus apie 600 jūrmylių, sąlygos plaukimui buvo beveik idealios.

 

Atrodė, kad po sudėtingos kelionės pradžios – kai vyravo neramios bangos ir gūsingas vėjas – laukia ramus vanduo.

 

57-erių ponia Cooper vairavo laivą, kai išgirdo stiprų smūgį ir buvo nublokšta į kairįjį bortą. Laivo vairas užstrigo; ponia Cooper teigė negalėjusi jo pajudinti.

 

„Pažvelgiau į kairįjį bortą ir kartu su kitais įgulos nariais pamačiau banginių būrį“, – pasakojo ji, pridurdama, kad tolyn plaukė apie šeši–aštuoni kašalotai.

 

Pasak 59-erių pono Cooperio, vairas buvo užstrigęs. Dešiniajame jachtos borte atsirado keletas skylių bei įtrūkimų, ir į vidų pradėjo veržtis vanduo.

 

Ponas Cooperis radijo ryšiu pasiuntė pagalbos signalą, o ketveriukė skubiai ėmėsi veiksmų remonto darbuose.

 

„Niekada nejaučiau, kad mano gyvybei gresia pavojus“, – sakė įgulos narys Terry Hetheringtonas. – „Tai buvo tarsi metas imtis veiksmų.“ Ponia Cooper ir ponas Hetheringtonas patys naudojo triumo siurblius ir sėmė vandenį, o stalius ir įgulos narys Martinas Jaffré pasakojo, kad jis kartu su ponu Cooperiu bandė atlikti remontą naudodami silikoną, silicio mišinius, epoksidinę dervą bei kitas medžiagas.

 

„Manau, kad tikimybė laimėti loterijoje yra didesnė nei ta, kad į tave atsitrenks banginis“, – sakė 58-erių ponas Hetheringtonas.

 

Pasak pono Hetheringtono, apie 18 val. triumo siurbliai po daugelio valandų darbo nebeveikė tinkamai, o vanduo vis veržėsi į vidų.

 

Be to, siurbliai užsikimšo nuolaužomis.

 

„Situacijos ištaisyti jau nebebuvo įmanoma“, – teigė 28-erių M. Jaffré.

 

Laivo priekis pradėjo grimzti, kai vandens lygis pagrindinėje kajutėje pakilo maždaug iki kelių.

 

Artimiausia sausuma buvo už maždaug 200 jūrmylių, sakė ponas Cooperis.

 

„Viskas priklausė nuo to, kiek laiko dar sugebėsime išlaikyti laivą paviršiuje“, – kalbėjo ponas Hetheringtonas.

 

Laive buvę žmonės nuleido į vandenį oranžinį, palapinę primenantį gelbėjimosi plaustą bei nedidelę pripučiamą valtį ir paliko „Tai Tam“. Laukiant gelbėtojų, mėnulio šviesa atsispindėjo tamsiame vandenyje, kurio bangos skalavo jų gelbėjimosi plaustą.

 

Naujosios Zelandijos jūrų gelbėjimo koordinavimo centras pranešė gavęs signalą iš avarinio pavojaus švyturio, perdavusio jachtos koordinates.

 

Karališkųjų Naujosios Zelandijos oro pajėgų skrydžių leitenantas Stuartas Glendinningas, vykdydamas paieškos ir gelbėjimo operaciją, pilotavo lėktuvą „P-8A Poseidon“ su 16 žmonių įgula ir kelias valandas skraidė ratais virš nelaimės ištiktos grupės.

 

Leitenantas S. Glendinningas radijo ryšiu kreipėsi į netoliese esančius laivus.

 

Pasak jo, pagalbą sutiko suteikti privatus laivas „Supreme“ bei konteinervežis „M.V. Sofrana Surville“, plaukęs iš vietos, esančios daugiau nei už 100 jūrmylių.

 

„Tai Tam“ įgulos nariai naktį ir ankstyvą rytą praleido gelbėjimosi plauste; juos veikė adrenalinas, tad jie negalėjo užmigti.

 

„Sofrana Surville“ įgulos nariai numetė virvines kopėčias esantiems plauste. Ponia Cooper pasakojo, kad įlipusi į jį pravirko – tiek iš palengvėjimo, tiek iš liūdesio.

 

Saulei tekant, „Tai Tam“ pasviro ir nugrimzdo į Ramųjį vandenyną.

 

Jachta buvo pavadinta Honkongo įlankos, kurioje pora susipažino plaukiodama daugiau nei prieš 30 metų, vardu.

 

Pasak pono Cooperio, jiedu neišsaugojo jokių „Tai Tam“ – jachtos, kuria nuplaukė net 20 000 jūrmylių – dalių.

 

„Pasakiau Jemmai: „Tiesiog nusigręžk“, – prisiminė jis.“ [1]

 

1. Whale Batters a Yacht, Leaving Its Crew Stranded for 18 Hours. Desai, Ishani.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 3, 2026.

Whale Batters a Yacht, Leaving Its Crew Stranded for 18 Hours

“Four people were rescued after being adrift in a life raft in the South Pacific. One of them said he thought he had a better chance of winning the lottery than of being hit by a whale.

 

Jemma and Jeremy Cooper were headed to New Zealand from Fiji when a whale crashed into their 52-foot yacht, damaged a rudder and left the vessel disabled.

 

For more than 18 hours on Sept. 26, the Coopers and two crew members were stranded in the South Pacific Ocean before they were rescued.

 

“Our home for the last three months disappeared under the surface,” said Ms. Cooper, who lives in Melbourne, Australia, with her husband.

 

The Coopers had spent three months exploring Fiji, where they assembled a crew for the next leg of their travels. They found one member while kite-surfing and another through a mutual friend.

 

The group set sail on the yacht — named Tai Tam — from Nadi, a city in Fiji. They anticipated reaching their destination, the port city of Opua in New Zealand, about 1,100 nautical miles away, in about six to eight days.

 

On the fourth day on their journey and after about 600 nautical miles, near-perfect sailing conditions prevailed.

 

It appeared that smooth waters were ahead after challenging conditions — choppy waves and gusty winds — dominated the start of the trip.

 

Ms. Cooper, 57, was steering when she heard a huge thud and was thrown to the port side. The ship’s wheel locked. Ms. Cooper said she could not move it.

 

“I looked out to the port side, and along with the other members, we saw a pod of whales,” she said, adding that about six to eight sperm whales were gliding away.

 

A rudder had been jammed, Mr. Cooper, 59, said. Several holes and cracks appeared on the yacht’s starboard side, and water began pouring in.

 

Mr. Cooper radioed a distress call, and the quartet scrambled to make repairs.

 

“I never felt like my life was in danger,” said Terry Hetherington, a crew member. “It was like, game on.”

 

Ms. Cooper and Mr. Hetherington used bilge pumps and bailed water themselves, and Martin Jaffré, a carpenter and crew member, said that he and Mr. Cooper had tried to make repairs with silicone, silica, epoxy and other materials.

 

“I think I’ve gotten more chance to win the lottery than getting hit by a whale,” Mr. Hetherington, 58, said.

 

By around 6 p.m., the bilge pumps, after hours of operating, were not performing adequately, and water kept pouring in, Mr. Hetherington said.

 

The pumps had also become clogged with debris.

 

“It was now impossible to fix the situation,” Mr. Jaffré, 28, said.

 

The ship’s bow began to sink as the water rose to about knee-deep in the main cabin.

 

The closest land was about 200 nautical miles away, Mr. Cooper said.

 

“It was a matter of time for how long we could keep the boat afloat for,” Mr. Hetherington said.

 

Those aboard launched an orange, tentlike life raft and a small inflatable tender and abandoned Tai Tam. The moon cast a glow against the dark waters rippling against their life raft as they waited to be rescued.

 

Maritime New Zealand’s Rescue Coordination Center said it received an alert from an emergency distress beacon that transmitted the yacht’s coordinates.

 

Flight Lt. Stuart Glendinning of the Royal New Zealand Air Force flew a P-8A Poseidon with a 16-member crew as part of a search-and-rescue mission and circled above the group for hours.

 

Lt. Glendinning radioed for ships in the area.

 

A private vessel, Supreme, and a container ship, M.V. Sofrana Surville, which was coming from more than 100 nautical miles away, agreed to help, he said.

 

Those who had been aboard the Tai Tam spent the night and the early morning on their raft, adrenaline pumping and wide awake.

 

Crew members aboard the Sofrana Surville tossed a rope ladder to those in the raft. Ms. Cooper said she had burst into tears, from both relief and sadness, when she climbed aboard.

 

As the sun was rising, Tai Tam dipped and sank into the Pacific Ocean.

 

The yacht was named after a bay in Hong Kong where the couple met more than 30 years ago while sailing.

 

The Coopers did not save any part of Tai Tam, which they had sailed for as many as 20,000 nautical miles, Mr. Cooper said.

 

“I said to Jemma, ‘Just look away,’” he said.” [1]

 

1. Whale Batters a Yacht, Leaving Its Crew Stranded for 18 Hours. Desai, Ishani.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 3, 2026.

Pirminis gyvūnų pasaulio šauksmas

„Sugyvulinti“

 

Autorius: Michaelas Bondas

 

Leidykla „Pegasus“, 304 puslapiai, 32 JAV doleriai

 

Žmonių vykdomas prijaukinimas pakeitė gyvūnus, tačiau evoliucijos upė teka abiem kryptimis. Gyvūnai taip pat formavo mus – ypač mūsų protą. Knygoje „Animate“ Michaelas Bondas nukelia skaitytojus 15 000 metų atgal – į laikus, kai mūsų protėvių gyvenime laukiniai gyvūnai vaidino tokį svarbų vaidmenį, kokio dauguma šių dienų žmonių net neįsivaizduoja.

 

M. Bondas vaizduoja ankstyvųjų žmonių kasdienybę Europoje ledynmečiu: „Dėl maisto jie konkuruoja su urviniais liūtais, vilkais ir leopardais, o dėl vietos miegui – su lokiais ir dėmėtosiomis hienomis. Jie pratę prie elnienos bei arklienos skonio ir didelę laiko dalį skiria šiems gyvūnams medžioti.“ Jie nuolat susiduria su gauruotuoju raganosiu, kurio milžiniška galva nusvirusi žemyn prie žolės. Rizikuodami gyvybe, jie kartais medžioja mamutus dėl mėsos, didelių kaulų ir ilčių. „Ledynmečio žmonėms, – rašo M. Bondas, – laukiniai gyvūnai yra neatsiejama viso jų pažįstamo pasaulio dalis.“

 

Buvęs žurnalo „New Scientist“ redaktorius M. Bondas nagrinėja daugybę būdų, kaip gyvūnai formavo žmonių psichologiją. „Kiti gyvi padarai įsiskverbė į mūsų smegenų neuroninius tinklus ir kultūros audinį, – rašo jis. – Mintys apie gyvūnus yra tokia pat mūsų paveldo dalis, kaip ir DNR, kurią su jais dalijamės.“ Jis atskleidžia, kaip migdolinio kūno (intensyvių emocijų centro) ir regos žievės (apdorojančios jutiminę informaciją) neuroninė struktūra lemia meilę tam tikriems gyvūnams ar baimę jų atžvilgiu. Taip pat egzistuoja pareidolijos reiškinys – polinkis įžvelgti gyvūnų, religinių figūrų ar kitų būtybių atvaizdus debesyse arba skrudintos duonos riekelėse.

 

M. Bondas supažindina skaitytojus su senoviniais gyvūnų atvaizdais, įskaitant įspūdingą priešistorinių urvų piešinių kolekciją, kurioje vaizduojami tiek pavojingi plėšrūnai, tiek galingi žolėdžiai. Tokie atvaizdai liudija, kokią svarbią vietą mūsų protėvių gyvenime užėmė gyvūnai, be to, šie piešiniai iki šiol daro stiprų psichologinį poveikį šiuolaikiniams žiūrovams. „Lankytojus, užsukusius į Les Combarelles, Rouffignac, Lascaux ir kitus urvus, dažnai giliai sujaudina tai, ką jie ten pamato, – rašo jis. – Žvelgiant į meno kūrinius toje pačioje vietoje, kur jie buvo sukurti, natūraliai kyla noras per laiko vandenyną užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie juos sukūrė; galima neabejoti, kad jie, kaip ir visi menininkai, reiškė tai, kas jiems buvo svarbu – ir kas gali būti svarbu mums.“

 

Gyvūnai užima svarbią vietą vaikų knygose ir suaugusiųjų sapnuose. Mes juos įžvelgiame net žvaigždynuose. Tarp mūsų protėvių – medžiotojų ir rinkėjų – natūralioji atranka tikriausiai teikė pranašumą tiems, kurie geriau jautė gyvūnus, ir buvo nepalanki tiems, kurie jų nepastebėdavo. „Intuityvi emocinė reakcija net į menkiausią tikimybę, kad netoliese yra gyvūnas, – rašo M. Bondas, – būtų gerokai padidinusi jų galimybes išlikti.“ Jis taip pat pažymi, kad gyvūnai yra vieni dažniausių objektų, įžvelgiamų Roršacho testo ašalo dėmėse.

 

Kaip pastebi B. Bondas, tūkstančius metų mąstytojai saugojo ribą tarp žmonių ir gyvūnų, siekdami atskirti šias dvi puses ir įtvirtinti žmones kaip gamtos pasaulio valdovus. Aristotelis išplėtojo „būtybių grandinės“ idėją, kurioje žmones iškėlė aukščiau už gyvūnus. Renė Dekartas buvo įsitikinęs, kad gyvūnai – tik automatai, neturintys minčių ar net gebėjimo jausti skausmą (jis atlikinėjo vivisekcijas šunims, nepaisydamas jų klyksmo). Kiti laikėsi nuomonės, kad gyvūnai yra racionalios būtybės. „Nėra akivaizdesnės tiesos, – 1739 m. pareiškė Deividas Hiumas, – kaip ta, kad žvėrys, kaip ir žmonės, turi gebėjimą mąstyti ir protą.“

 

Knygoje „Animate“ yra įdomus skyrius apie klinikinę likantropiją – psichiatrinę būklę, kai sergantysis tiki esąs gyvūnas. „Dažniausiai, – rašo B. Bondas, – virstama vilku, nors medicininėje literatūroje aprašyta atvejų, kai žmonės virto šunimis, katėmis, jaučiais, tigrais, bitėmis, paukščiais, varlėmis, smiltpelėmis, arkliais, hienomis, gyvatėmis, rykliais, krokodilais, šernais ir netgi raganosiu.“ Remiantis bibline Danieliaus knyga, Babilono karalius Nabuchodonosaras II septynerius metus praleido dykumoje – ėdė žolę ir elgėsi kaip jautis.

 

B. Bondas taip pat nagrinėja, kaip tyrėjai geba interpretuoti tam tikrų gyvūnų „kalbą“ – pavyzdžiui, skirtingus šunų lojimo bei inkštimo garsus ar paukščių giesmes ir šauksmus. Tam tikra prasme mūsų smegenyse veikia gyvūnų ir žmonių kalbos vertėjas – tai dar vienas gyvūnų įtakos žmogaus protui atspindys. Panašiai reikšmingi yra ir gyvūnų pasitelkimo terapijoje veiksmingumas bei dažnas gyvūnų pasirodymas psichodelinių medžiagų sukeltose vizijose.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje, rašo B. Bondas, „mes tapome galbūt pernelyg žmogiški: pernelyg tikri savo realybe, pernelyg įsitraukę į savo išskirtinumo mitologiją.“ „Kažkuriuo metu pamiršome, kaip būti gyvūnais.“ Kaip savo bičiuliams gyvūnams „Džiunglių knygoje“ (1894 m.) sako Rudyardo Kiplingo Mauglis: „Mes – vieno kraujo, jūs ir aš.“

 

---

 

Ponas Barashas yra evoliucijos biologas ir Vašingtono universiteto psichologijos profesorius emeritas. Naujausia jo knyga – „The Soul’s Delusion”.” [1]

 

1. REVIEW --- Books: The Animal Kingdom's Primal Call. Barash, David P.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2026: C9. 

The Animal Kingdom's Primal Call

“Animate

 

By Michael Bond

 

Pegasus, 304 pages, $32

 

Human domestication has shaped animals, but the evolutionary river flows both ways. Animals have also shaped us, notably our minds. In "Animate," Michael Bond takes readers back 15,000 years to a time when the lives of our ancestors were dominated by wild animals in a way unrecognizable to most people today.

 

Mr. Bond depicts daily existence for early humans in Europe during the Ice Age: "They compete for food with cave lions, wolves and leopards, for sleeping space with bears and spotted hyenas. They are accustomed to the taste of reindeer and horse and spend a good deal of their time hunting them. They encounter regularly the woolly rhinoceros with its giant head slung low to the grass." At great peril they sometimes hunt the mammoth for its meat and its large bones and tusks. "For humans of the Ice Age," Mr. Bond writes, "wild animals are part of everything they know."

 

A former editor at New Scientist, Mr. Bond explores the many ways in which animals have shaped human psychology. "Our fellow creatures have infiltrated the circuits of our brain and the fabric of our culture," he writes. "Thoughts of animals are as much a part of our inheritance as the DNA we share with them." He shows how the neural architecture of the amygdala (the seat of intense emotions) and the visual cortex (which processes sensory input) gives rise to love and fear of certain animals. There is also the phenomenon of pareidolia, the tendency to see images of animals, religious figures and other beings in clouds or pieces of toast.

 

Mr. Bond guides readers through ancient depictions of animals, including the gorgeous array of prehistoric cave paintings, with their mixture of dangerous predators and powerful herbivores. Such images testify to the salience of animals to our predecessors, and these renderings remain psychologically compelling to modern viewers. "Visitors to Les Combarelles, Rouffignac, Lascaux and the other caves are often profoundly moved by what they find," he writes. "Confronted with the artworks in the place where they were made, it is customary to try to reach out, across an ocean of time, to the people who brought them into being, who, safe to assume in the habit of all artists, were expressing something that mattered to them, and that might matter to us."

 

Animals figure prominently in children's books and adult dreams. We even see them in the stars. Among our hunter-gatherer ancestors, natural selection probably favored those most attuned to animals and disfavored those who were unaware. "An intuitive emotional reaction to the slightest possibility of an animal," Mr. Bond writes, "would have considerably increased their chances of survival." He also reports that animals are among the most common responses to Rorschach inkblots.

 

For thousands of years, Mr. Bond observes, thinkers have policed the animal-human boundary, seeking to keep both sides separate and establish humans as overlords of the natural world. Aristotle developed the idea of a chain of being in which he ranked humans above animals. Rene Descartes was convinced that animals were mere automatons, without thoughts or even the ability to feel pain (he vivisected dogs, ignoring their screams). Others maintained that animals were rational creatures. "No truth appears to me more evident," David Hume declared in 1739, "than that beasts are endowed with thought and reason as well as men."

 

"Animate" includes a fascinating chapter on clinical lycanthropy, a psychiatric condition in which the sufferer believes that he or she is an animal. "In most instances," Mr. Bond writes, "the change animal is a wolf, though the medical literature contains reports of people transmuting into dogs, cats, bulls, tigers, bees, birds, frogs, gerbils, horses, hyenas, snakes, sharks, crocodiles, wild boar and even a rhinoceros." According to the biblical Book of Daniel, King Nebuchadnezzar II of Babylonia spent seven years in the wilderness eating grass and behaving like an ox.

 

Mr. Bond also explores how researchers are able to interpret the "language" of certain animals, notably the different barks and whines of dogs and the songs and calls of birds. To some degree, an animal-to-human translator resides within our brains, another echo of the influence of animals on the human mind. Similarly suggestive are the effectiveness of animal-assisted therapies and the frequency of animals in psychedelic-induced visions.

 

In the modern world, Mr. Bond writes, "we have become, perhaps, too human: too certain of our own reality, too wrapped up in our mythology of exceptionalism. Somewhere along the way, we have forgotten how to be animal." As Rudyard Kipling's Mowgli says to his animal friends in "The Jungle Book" (1894), "we be of one blood, ye and I."

 

---

 

Mr. Barash is an evolutionary biologist and professor emeritus of psychology at the University of Washington. His latest book is "The Soul Delusion."” [1]

 

1. REVIEW --- Books: The Animal Kingdom's Primal Call. Barash, David P.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Oct 2026: C9.