Kodėl mes, lietuvių tauta, esame tokie neturtingi, palyginus su Vakarų Europos tautomis?

Atsakymas slypi Andriaus Kubiliaus guminėse kulkose, šaudytose praeitos krizės metu. Nuo Viduramžių Lietuvos valdantieji griebiasi prievartos, kad priversti mus dirbti už neįmanomai mažus atlyginimus, sunaikindami mūsų perspektyvas tapti šiuolaikine Vakarų visuomene. Šis mūsų atsiskyrimo nuo Vakarų procesas prasidėjo 1347 metais.

"1347 m. rudenį žiurkių blusos, gabenančios buboninį marą, keliais laivais iš Juodosios jūros įplaukė į Italiją. Per ateinančius ketverius metus pandemija išplito Europoje ir Viduriniuose Rytuose. Panika plito, nes aukų pažastyse ir kirkšnyse esantys limfmazgiai išsipūsdavo į burbulus, juodos pūslelės uždengdavo jų kūnus, žmonės sunkiai karščiuodavo ir organai nustodavo veikti. Tikriausiai, trečdalis Europos žmonių žuvo.

Maras grįžo tik po dešimtmečio, o periodiniai paūmėjimai tęsėsi pusantro šimtmečio, retinant kelias kartas iš eilės. Turtingiesiems kai kurie iš naujų pokyčių kėlė nerimą. Anot anoniminio anglų metraštininko, „toks darbininkų trūkumas ištiko, kad buvę nuolankūs atsisakydavo darbo vietų ir vargu ar galėjai įtikinti tarnauti iškiliesiems už trigubą atlyginimą“. Įtakingi darbdaviai, tokie kaip stambūs žemės savininkai, reikalavo Anglijos karaliaus, kad priimtų Darbininkų potvarkį, kuris darbuotojus informavo, kad jie „privalo priimti siūlomą darbą“ už tokį patį menką atlyginimą, kaip ir anksčiau.

Tačiau, kai viena po kitos einančios maro bangos mažino darbo jėgą, samdomos rankos ir nuomininkai „nepastebėjo karaliaus įsakymo“, - skundėsi šv. Augustino dvasininkas Henrikas Knightonas. „Jei kas nors norėjo juos pasamdyti, jis turėjo paklusti jų reikalavimams, nes kitaip bus prarasti jo vaisiai ir lauke stovintys kukurūzai, todėl jis turėjo paklusti darbuotojų arogancijai ir godumui“.

 Pažvelgę ​​į vėlyvųjų viduramžių visoje Europoje istorinius duomenis, matome, kad elitas lengvai nepasidavė, net patirdamas didžiulį spaudimą po pandemijos. Didžiojo Anglijos valstiečių sukilimo metu 1381 m. darbuotojai, be kita ko, reikalavo teisės laisvai derėtis dėl darbo sutarčių. Bajorai ir jų ginkluotos grupės numalšino sukilimą jėga, bandydami priversti žmones apsiriboti senąja tvarka. Tačiau paskutiniai feodalinių įsipareigojimų pavyzdžiai netrukus išblėso. Darbuotojai galėjo išsilaikyti, siekdami geresnio darbo užmokesčio, o dvarininkai ir darbdaviai tarpusavyje laužė solidarumą, norėdami konkuruoti dėl sunkiai randamos darbo jėgos.

Tačiau kitur represijos suveikė. Vėlyvųjų viduramžių Rytų Europoje, nuo Prūsijos, Lenkijos ir Lietuvos iki Rusijos, bajorai pavertė savo valstiečius baudžiauninkais, kad užkirstų kelią brangti maro išeikvotai darbo jėgai. Tai pakeitė ilgalaikius viso regiono ekonominius rezultatus: laisvas darbas ir klestintys miestai paskatino modernizavimą Vakarų Europoje, tačiau rytinėje periferijoje, įskaitant Lietuvą, plėtra atsiliko."

Juodoji mirtis padėjo nutraukti feodalizmą, bet tik ne Lietuvoje. Praeitos krizės metu Andrius Kubilius su guminėmis kulkomis ir atlyginimų karpymu pakartojo šią istoriją. Mes liekame pigi darbo jėga, mokytis neapsimoka, robotus diegti neapsimoka, mes liekame asbestu dengtas (net Vilniuje) Europos lauko tualetas, dvokiantis nuvažinėtų dyzeliukų dūmais. Nuo komunistų valdžios mes išsilaisvinome, bet toliau - nė iš vietos. Andrius Kubilius žada, kad apie tai rašys ekonomikos vadovėliai. Nekantriai laukiam.