Prof. Petras Stirbys
Niujorko mokslų akademijos narys [1]
“Arterinė hipertenzija, arba hipertoninė liga, kamuoja
daugybę vyresnio amžiaus žmonių. Problema – nepaprastai aktuali, nepaisant jai
skiriamo dėmesio. Sumažinti arterinę hipertenziją padeda paprastas, tačiau
dažnai pamirštamas būdas – bedruskė dieta.
Eiga: žmogaus organizmas gana ilgą laiką toleruoja
padidėjusį kraujospūdį, tačiau ilgainiui išsenka adaptacijos mechanizmai ir
galų gale hipertonija ima viršų, galutinai išsekindama gyvybinius resursus.
Persūdyta: per daug druskos randama ne tik marinuotuose ir
sūdytuose maisto produktuose, rūkytoje mėsoje, šašlykuose, sūdytoje žuvyje,
dešrose, dešrelėse, karbonizuotuose gėrimuose, technologiškai apdorotame,
konservuotame maiste, bet ir duonoje.
Arterinė hipertenzija ilgainiui subrandina terpę, palankią
kilti rimtoms komplikacijoms, tokioms kaip širdies raumens hipertrofija
(kairiojo skilvelio raumens sustorėjimas), infarktas, insultas, širdies ritmo
sutrikimai, širdies nepakankamumas, inkstų veiklos sutrikimai ir t. t.
Komplikacijos reiškiasi dusinimu, kojų tinimu, širdies skausmais, fizinio
aktyvumo sumažėjimu, galiausiai – visišku gyvenimo kokybės praradimu. Taip pat gali ištikti staigi
mirtis, jei išsivysto gyvybei pavojingų širdies ritmo sutrikimų.
Skelbiama, kad hipertoninės ligos simptomai diagnozuojami 40
proc. pasaulio gyventojų, kurių amžius viršija 25 metus. Ši liga, manoma,
kasmet nusineša į kapus apie 10,4 mln. gyvybių.
Nesigilinsime į ligos stadijas, arterinio kraujospūdžio
dydžių gradavimą, spaudimo kontrolės ypatumus ir pan., nes tai užimtų daug
vietos. Pasakytina tik tiek, kad žmogaus organizmas gana ilgą laiką toleruoja
padidėjusį kraujospūdį, tačiau ilgainiui išsenka adaptacijos mechanizmai ir
galų gale hipertonija ima viršų, galutinai išsekindama gyvybinius resursus.
Hipertoninės ligos priežasčių yra ne viena, o apibendrinant
jas galima pavadinti gyvenimo stresų padariniu, jų sumine išraiška. Tai būtų
pirminė arba svarbiausia labiausiai paplitusi hipertenzijos rūšis,
besireiškianti kaip lėtinė progresuojanti liga. Tai labai paviršutiniška, mažai
ką sakanti charakteristika, lygiai kaip ir gydymas, kurio detaliai
nenagrinėsime. Lieka susikoncentruoti ties dieta, ties kai kurių jos
ingredientų ribojimu, konkrečiai, valgomosios druskos vartojimo vengimu, – tai
nepaprastai svarbu. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad vartojant per daug
druskos reikšmingai didėja mirštamumą nuo kardiovaskulinės kilmės ligų ir
apskritai bendras mirtingumas nuo daugelio ligų, įskaitant ir dėl inkstų
veiklos galutinėse ligos stadijose sutrikimo.
Pradėkime nuo ekspromtu sukurtos sentencijos: beprasmiška
gydytis hipertoninę ligą ignoruojant bedruskę dietą. Tegu ši frazė sureikšmina
kenkėjišką faktorių, gadinantį žmonijai gyvenimą, beje, lėtai, bet užtikrintai.
Vadovaujantis šiuo raginimu, kaip tuoj įsitikinsime, išties galima daug
pasiekti. Svarbu žinoti, kad druska yra ir svarbus, nors nelemiantis mūsų
mitybos ingredientas. Šiek tiek, palyginti nedaug, jos reikia organizmo
fiziologinėms reikmėms. Taigi, ne pati druska savaime yra blogis, bet jos perteklius,
nesaikingas vartojimas.
Persūdyta: per daug druskos randama ne tik marinuotuose ir
sūdytuose maisto produktuose, rūkytoje mėsoje, šašlykuose, sūdytoje žuvyje,
dešrose, dešrelėse, karbonizuotuose gėrimuose, technologiškai apdorotame,
konservuotame maiste, bet ir duonoje.
Persūdyta: per daug druskos randama ne tik marinuotuose ir
sūdytuose maisto produktuose, rūkytoje mėsoje, šašlykuose, sūdytoje žuvyje,
dešrose, dešrelėse, karbonizuotuose gėrimuose, technologiškai apdorotame,
konservuotame maiste, bet ir duonoje. / freepik.com nuotr.
Atkreiptinas dėmesys
Nuo Romos laikų, anot P. Rust ir kolegų, druska buvo
vadinama baltuoju auksu, nes ja buvo galima efektyviai konservuoti mėsą ir
žuvį. Šiais laikais per daug druskos randama marinuotuose ir sūdytuose maisto
produktuose, rūkytoje mėsoje, šašlykuose, sūdytoje žuvyje, dešrose, dešrelėse,
karbonizuotuose gėrimuose ir įvairiai technologiškai apdorotame ir visaip
konservuotame maiste. Šiuo požiūriu, tyrėjų dėmesį pastaruoju metu atkreipė
duona, jos gaminiai, įvairūs javainiai
ir tai kelia nerimą.
2022 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) deklaravo
siekį iki 2025 m. sumažinti druskos suvartojimą globaliu mastu 30 proc., kartu
atkreipiant dėmesį į rizikas, kurios tyko žmonijos, jei nebus paisoma
perspėjimų ir rekomendacijų. Pabrėžta, kad tam prireiks maisto gamintojų,
gyventojų ir valstybių bendrų pastangų, pirmiausia – įsisąmoninti rizikos
veiksnio grėsmę. Nors 2025-ieji jau įpusėjo, nėra žinių, ar užsibrėžtas tikslas
įvykdytas.
Poveikio mechanizmas
Natrio chlorido, arba valgomosios druskos (toliau – druskos),
perteklius skatina skysčių susilaikymą organizmo audiniuose ir kraujagyslėse,
dėl to padidėja kraujo tūris ir kraujospūdis arterijose. Teigiama, kad
hipertenzija kartais gali būti traktuojama kaip organizmo fiziologinis atsakas
atsikratant pertekline druska, o tai vertinama kaip apsiginamoji reakcija.
Amžiaus ypatumai taip pat komplikuoja bendrą situaciją, mat šiuo tarpsniu ima
blogėti inkstų ekskrecinė (išskiriamoji, filtracinė) funkcija. Padidėjusi
druskos koncentracija kraujyje provokuoja vadinamąją endotelio disfunkciją –
vadinasi, vidinio kraujagyslių sluoksnio ląstelės nebegali normaliai
funkcionuoti, dėl to sutrinka pačių kraujagyslių funkcija, jos negali tinkamai
išsiplėsti ar susitraukti, netenka elastingumo, o tai sukelia kraujotakos
sutrikimų.
Hipertoninei ligai progresuoti, arba, vaizdžiai kalbant, jai
siautėti, svarbesnis yra natris nei chloras. Daugelyje šiuolaikiškai
konservuotuose maisto produktuose gali nebūti druskos, bet yra natrio junginių,
kurie gali būti tokių pavidalų: mononatrio glutamatas, natrio bikarbonatas
(valgomoji soda), natrio benzoatas. Šie konservantai organizme veikia lygiai
taip pat kaip valgomoji druska ir sukelia lygiai tokių pačių padarinių, ir tai
būtina žinoti. Vakarų šalyse pakuoto maisto porcijose (įprastose 100 g pakuotėse)
nurodoma, kad natrio kiekis turėtų būti mažesnis nei 100 mg. Verta pastebėti,
kad kai kurios inkstų ligos apsunkina natrio (būtent natrio, o ne natrio
chlorido) ekskreciją per inkstus, todėl jis kaupiasi kraujyje ir kelia arterinį
kraujospūdį. Padarinių, sergant inkstų ligomis, būna net ir vengiant
valgomosios druskos.
Druskos perteklius
skatina skysčių susilaikymą organizmo audiniuose ir kraujagyslėse, dėl to
didėja kraujo tūris ir kraujospūdis arterijose.
Inkstai užprogramuoti dorotis su maža druskos koncentracija,
tačiau dėl jų filtracinės galios ribotumo tampa problemiška ekskretuoti druskos
perteklių, ypač kai jiems tenka vargti ilgai, nuolat, kasdien. Į kraujosūdžio
pakilimo mechanizmą įsijungia ir troškulio jausmas, kuris, siekiant normalizuoti
druskos koncentraciją kraujo plazmoje, skatina gerti daugiau vandens ar
skysčių, t. y. praskiedžiant druską, o tai palengvina inkstų darbą. Nors šitaip
inkstų funkcija kažkiek normalizuojama, padidėjęs kraujo tūris dėl išgerto
papildomo skysčių kiekio didina arterinį kraujospūdį, dėl padidėjusio plazmos
tūrio perkrauna širdies kraujagyslių sistemą, kuri ilgainiui ima signalizuoti
apie gresiančias minėtas komplikacijas. Vėlgi, įsitempus arterijų sienelėms,
didėja totalinis periferinis pasipriešinimas, nulemiantis širdies kairiojo
skilvelio perkrovą ir dėl to kylančius padarinius, pirmiausia, širdies funkcinį
nepakankamumą. Taigi, sūrus maistas organizmą įstumia į ydingą ratą, iš kurio
galima išeiti arba bandyti išeiti tik atsisakant sūraus maisto. Atkaklesnė
hipertoninė liga, žinoma, pareikalaus ir atitinkamo medikamentinio gydymo,
tačiau, atsisakius druskos, žymiai palengvės ligos gydymas, pagerės ligos
gydymo rezultatas. Iš to aiškėja, kad druska ir, pirmiausia, jos perteklius yra
rimtas rizikos faktorius, darantis įtaką ir gyvenimo kokybei, ir jo trukmei.
Čia charakterizuotos druskos ir hipertoninės ligos sąsajos
yra pateikiamos paprasčiau, o visas ligos mechanizmas yra kur kas
sudėtingesnis. Žymiai svarbesnis vaidmuo tenka natriui arba natrio katijonams
nei chloro anijonams. Taigi, reikėtų daugiau kalbėti ne apie chloro, bet apie
perteklinio natrio žalą. Tačiau tai subtilios detalės, į kurias gilindamiesi
patektume į labai sudėtingus hipertoninės ligos atsiradimo ir jos dinaminio
vystymosi peripetijas su natrio druskos painia įtaka renino, angiotenzino ir
aldosterono sistemai. Beje, kartais tuščiai ginčijamasi, ar pakilęs
kraujospūdis yra tiesioginis druskos poveikis, ar jos pašalinis efektas.
Minimas ir kraujospūdžio pakilimas kaip organizmo atsakas siekiant atsikratyti
pertekline druska per kraujo filtracijos intensyvinimą per inkstus.
Norint visiškai suprasti natrio svarbą, elektrolitų ir
skysčių sąsajų ypatumus, tektų gilintis į širdies ir kitų raumenų ląstelių
vadinamąjį natrio ir kalio siurblio veikimo mechanizmą, pagaliau, gyvybiškai
svarbų kalio vaidmenį tad a priori priimkime tai kaip žinomą tiesą, kaip natrio
ir kalio pusiausvyros vitalinę svarbą.
Druskos reglamentavimai
PSO informuoja, kad, druskos kiekiui viršijus 5 g paros
kiekį maiste, neišvengiamai didėja sistolinis kraujospūdis. PSO rekomenduojama
druskos paros dozė – mažiau nei 2 g, beje, galiojanti tiek žmonėms, sergantiems
hipertonine liga, tiek apskritai visai populiacijai. Ypač akcentuotini
epidemiologinių tyrimų duomenys, rodantys, kad mažas druskos kiekis nekelia
jokios rizikos, ypač jei turima omenyje širdies ir kraujagyslių sistema.
Pabrėžiama, kad nedidelis druskos kiekis būtinas organizmo fiziologinėms
reikmėms užtikrinti. To reikiamo druskos minimumo pakankamai yra vaisiuose, daržovėse, mėsoje
ir kituose natūraliuose produktuose. Tai liudija ilga žmonijos istorija –
žmonija sėkmingai išgyveno milijonus metų dar iki druskos įsigalėjimo gyventojų
mityboje.
Dabartiniu metu Europos šalyse druskos vidutiniškai kasdien
suvartojama nuo 7 iki 13 g – tai beveik skandalinga. Karšto klimato šalyse
druskos suvartojama daugiau nei šalto galbūt dėl didesnio prakaitavimo ir dėl
to didesnio natrio netekimo. Ten daugokai druskos dedama į duoną, žuvį ir
prieskoninius sudėtingų ingredientų maisto gaminius. Tiek druskos, tiek cukraus
ten gausiai dedama į vadinamuosius didelio kaloringumo ir skurdaus maistingumo
valgius. Afrikos kontinente būtent ir dėl per didelio druskos vartojimo vyrauja
hipertoninė liga (E. Menyanu ir kt.), o kai kuriose šalyse net trečdalis
gyventojų nežino apie žalingą druskos poveikį sveikatai. Vis dėlto daugiausia
druskos suvartojama Šiaurės Kinijoje ir Japonijoje – daugiau kaip 10 g per
dieną. Amerikiečiai druskos vidutiniškai suvartoja 3,4 g ir tai vos ne dvigubai
viršija rekomenduojamą dienos dozę. Žmonės, vartojantys daug druskos, linkę į
nutukimą ir antsvorį, – tai aiškinama tuo, kad sūresnis maistas – skanesnis,
todėl jo daugiau suvalgoma.
Žvilgsnis į praeitį
Teigiama,kad nuo paleolito laikotarpio žmonijos evoliucijos
procesai buvo itin lėti. Civilizacijai žengiant sparčiau, keitėsi mitybos,
kultūros ir kitokie papročiai, įskaitant ir druskos vartojimo įpročius, tačiau
senovės žmonės kasdien suvartodavo gal tik apie 0,69 g natrio druskos per dieną
(L. Cordain ir kt.). Šių dienų žmogus jos suvartoja vidutiniškai 4,9 g (M. A.
Garfinkle). Dramatiškas pokytis, manoma, įvyko prieš 10 tūkst. metų pr. m. e.,
atsiradus druskos išgavimo technologijoms. Tai leidžia manyti, kad žmogaus
genetiniai ir genominiai evoliucijos procesai smarkiai atsiliko nuo mitybos
pokyčių spartos, todėl žmogus nespėjo adaptuotis prie permainų, prie sūraus
maisto. Taip žmonija susidūrė su vadinamosiomis civilizacijos ligomis. Prie jų
priskirtina ir hipertoninė liga, susirgti kuria akivaizdžią įtaką turi ir
druska.
Gydymo niuansai
Vien tik druskos mažinimas dietoje, gydant hipertoninę ligą,
laikomas ekonomiškai efektyviu žingsniu. Tai pasakytina, pirmiausia, apie šiai
ligai gydyti atsparias, vaistams rezistencines formas. Taigi, aukšto
kraujospūdžio mažinimo pastangos eliminuojant druskos faktorių, gali sumažinti
išlaidas vaistams, įgalina atsisakyti vieno ar kelių medikamentų, dėl to
hipertoninė liga labiau pasiduoda kontrolei. Visa tai mažina potencialių
kardiovaskulinės sistemos komplikacijų riziką, sutaupoma vaistams, suveikia
ekonominis veiksnys. Pagaliau, sumažinus vaistų, palengvėja kepenų ir inkstų
veikla, nes šiems organams tenka pagrindinis krūvis skaidant, utilizuojant,
neutralizuojant ir šalinant cheminius junginius. Nepamirškime, kad,
normalizavus kraujospūdį, privilegijuotoje padėtyje atsiduria širdis ir jos
veikla – juk ji pirmiausia ir labiausiai kenčia nuo aukšto krauspūdžio. Taigi,
druskos vartojimo mažinimas turi daug pranašumų.
Kalbant apie rimtą, kompleksinį hipertoninės ligos gydymą,
jis sudėtingas, apima ne tik dietinius ribojimus, bet ir gyvenimo būdo keitimą,
įtraukiant kasdienį fizinį aktyvumą, streso vengimą, farmakologines priemones
(antihipertenziniai, raminamieji vaistai, diuretikai), visavertį miegą ir
poilsį, naktinio pamaininio darbo atsisakymą, konfliktinių situacijų vengimą ir
pan. Išvardytų priemonių visumos prireikia, kai susiduriame su sunkiai gydymui
pasiduodančiomis ligos formomis.
Taigi aiškėja, kad bedruskės dietos svarba aktuali dviem
aspektais. Pirma, ji svarbi aukšto kraujospūdžio ligos prevencijai,
profilaktikai. Antra, efektyviai prisideda prie jau prasidėjusios ligos
progresavimo, įsiviešpatavimo ir komplikacijų stabdymo. Visa tai galioja ne tik
vadinamajai druskai jautriai individų grupei, bet ir visai populiacijai.
Perteklinis
druskos vartojimas reikšmingai didina mirštamumą nuo kardiovaskulinės kilmės
ligų ir apskritai bendrą mirtingumą nuo daugelio ligų.
Mažinti – nekenksminga
Pabrėžtina, kad, visiškai eliminavus druską, kartu ir natrį,
sulauktume kitokio pobūdžio problemų, nes natris, beje, kaip ir kalis (jie dar
vadinami elektrolitais), yra svarbūs tiek širdies, tiek skeleto ir raumenų
ląstelių dirglumui, jaudrumui, tonuso palaikymui, raumenų kontrakcinėms
savybėms, širdies ritmui, impulsų sklidimui širdies laidžiąja sistema, nervais
ir t. t. Taigi, kitas kraštutinumas – visiškai
vengti druskos, ją eliminuoti iš dietos irgi būtų žalinga. Įdomu, kad
epidemiologinės studijos, pasak prof. G. S. Youssef, rodo, kad dietos, kuriose
mažai druskos, jokių pašalinių reiškinių nesukelia. Tereikia žinoti, kad visi
produktai, iš kurių gaminamas maistas (ir, pvz., bulvės, burokėliai, kruopos,
jau nekalbant apie nesūdytą mėsą) savo sudėtyje turi druskos, tegul ir nedaug,
tačiau žmogaus poreikius praktiškai tenkina, ir tai moksliškai pagrįsta.
Grįžtant prie istorijos, druska į maisto
racioną įsikomponavo kaip maisto konservantas, kad maistas išsilaikytų ilgiau
nesugedęs, o ne dėl mitybos poreikio. Vadinasi, žmonija ilgus tūkstantmečius
sėkmingai gyveno ir išgyveno, kol aptiko druską ir ją pritaikė maisto atsargoms
išsaugoti.
Praktiniai aspektai
Kokios būtų rekomendacijos iš tekste pateiktos informacijos
ir samprotavimų apie tai, kokiu maistu maitintis racionaliausia? Norint riboti
druską, tikslinga, esant galimybei, orientuotis į namuose ruošiamus valgius ir
į šviežius vaisius, vadinasi, patiems reguliuoti druskos kiekį, pirmenybę
teikiant bedruskei dietai. Reguliuojant druskos kiekį pakanka pasikliauti savu
skoniu, nebūtina skrupulingai vaikytis normatyvinių gramų. Juk mes iš
šeimininkių, ruošiančių maistą, neretai išgirstame: druskos per daug, sūroka,
jos truputį trūksta, druskos kaip tik ir pan. Toks druskos reglamentavimas
buityje yra pakankamas, ypač vertintinas
pastebėjimas, kad druskos truputį trūksta, taigi druską dozuoti gramais
sveriant nebūtina.
Dabartinėse viešojo maitinimo įstaigose druskos į sriubas
dedama ten dirbančiųjų nuožiūra, o būtų galima patikėti tai reguliuoti patiems
klientams. Tam tereikia atnaujinti ankstesnę praktiką – ant stalo padėti
druskos indelį, o sriubą patiekti bedruskę. Galbūt panašiai galima būtų daryti
ir su karštais mėsos patiekalais. Nusistovėjo gera praktika duonos patiekti
mažą riekutę, nes duonoje, kaip skelbiama, druskos yra nemažai. Prekybos
centruose galima rasti dažnam skanios, aromatingos aliejuje kepintos duonos
gabalėlių. Tokia duona, apdorota kvapniais česnakais, pasižymi išskirtiniu,
gluminančiu sūrumu. Ten druska tiesiog karaliauja, o norint, ir pasitelkus ironiją,
iš tos duonelės galima išgauti... druską norimais kiekiais. Ją valgantys ir dar
nejuntantys hipertoninės ligos simptomų turėtų žinoti, kad perteklinė druska su
kiekviena diena... kalinėja vinutes į sūrumu besimėgaujančių karstą, o su
amžiumi tas procesas spartėja. Problemos sprendimas, kaip jau minėta, – gana
paprastas, primityvus ir efektyvus: ant valgių stalo tegul puikuojasi vaisiai,
daržovės ir namuose ruošti patiekalai su pačių nusistatytu minimaliu sūrumu,
kurio neturėtų net jaustis. Suprantama, kasdien realizuoti tokią rekomendaciją
nėra paprasta. Tebūnie tai orientyras ir siekiamybė, tebūnie maistas mažiau
skanus, bet sveikatą stiprinantis, gyvenimo trukmę ilginantis. Kiek tik
įmanoma, venkime konservuoto maisto, saugokime maistą, kiek įmanoma, šaldytuve.”
Natrio kiekio maiste mažinimas yra plačiai pripažįstamas
kaip esminė hipertenzijos valdymo dalis, tačiau tai nėra vienintelis veiksnys
ir nereikalauja visiškai bedruskės dietos visiems.
Štai kodėl ir į ką reikia atsižvelgti:
Natrio poveikis: didelis natrio vartojimas gali reikšmingai
prisidėti prie aukšto kraujospūdžio, nes organizmas gali susilaikyti skysčius,
taip padidindamas kraujo tūrį ir slėgį arterijose.
Sumažinimo nauda: įrodyta, kad natrio vartojimo sumažinimas
reikšmingai sumažina kraujospūdį net ir tiems, kurie jau vartoja vaistus nuo
hipertenzijos. Sumažėjimas gali būti panašus į tą, kuris pasiekiamas vartojant
įprastus, kraujospūdį mažinančius, vaistus. Mažo natrio kiekio dieta taip pat
gali padidinti antihipertenzinių vaistų veiksmingumą.
Ne visiems:
Jautrumas druskai: nors daugeliui žmonių naudingas natrio
ribojimas, ne visų kraujospūdis yra vienodai jautrus druskos vartojimui. Kai
kurie tyrimai rodo, kad tik apie 30 % pacientų yra jautrūs druskai.
Svarbiausia yra saikas: daugumai žmonių visiškai atsisakyti
druskos nebūtina ir tai gali sukelti neigiamą poveikį, nes organizmui reikia
šiek tiek natrio pagrindinėms funkcijoms atlikti. Rekomenduojamas natrio
suvartojimas:
Bendroji populiacija: Amerikos širdies asociacija
rekomenduoja daugumai suaugusiųjų apriboti natrio suvartojimą iki ne daugiau,
kaip 2300 mg per dieną.
Didelės rizikos asmenys: Tiems, kurie serga aukštu
kraujospūdžiu, širdies ligomis ar kitomis susijusiomis ligomis, idealus natrio
suvartojimo kiekis yra ne daugiau, kaip 1500 mg per dieną.
Natrio šaltiniai: Svarbu nepamiršti, kad didžioji dalis
natrio gaunama iš perdirbto, supakuoto ir restoranuose parduodamo maisto, o ne
tik iš prie stalo dedamos druskos.
Kiti gyvenimo būdo pakeitimai: Be natrio ribojimo, hipertenzijai
valdyti svarbūs ir kiti gyvenimo būdo pokyčiai, įskaitant:
Sveiko svorio palaikymą.
Reguliarų fizinį aktyvumą.
Sveikos mitybos modelio, pavyzdžiui, DASH dietos, laikymąsi.
Alkoholio vartojimo ribojimą.
Rūkymo metimą.
Streso valdymą.
Pakankamą miegą.
Apibendrinant galima teigti, kad natrio suvartojimo
mažinimas yra labai veiksminga ir rekomenduojama hipertenzijos kontrolės ir
širdies bei kraujagyslių sveikatos stiprinimo strategija. Tačiau tai nėra
vienintelis veiksnys, o idealus požiūris apima holistinį valdymo planą, kuris
gali apimti arba neapimti vaistus, atsižvelgiant į individualius poreikius ir
konsultuojantis su sveikatos priežiūros specialistu.
1. Stirbys Petras
Biomedicinos mokslų prof. habil. dr., gydytojas
kardiochirurgas.
“Gimė 1948 m. vasario 4 d. Šiuraičiuose, Klaipėdos r.
Petras Stirbys 1955–1963 m. mokėsi Skomantų aštuonmetėje
mokykloje (Klaipėdos r.), 1963–1966 m. – Švėkšnos (Šilutės r.) vidurinėje (dab.
Švėkšnos „Saulės“ gimnazija), 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute
(dab. Kauno medicinos universitetas). 1981 m. apgynė daktaro, 1988 m.
habilituoto daktaro disertacijas, 1991 m. suteiktas profesoriaus vardas.
Kardiochirurgas 1972–1973 m. atliko internatūrą Klaipėdos
respublikinėje ligoninėje, 1973–1974 m. pagal paskyrimą dirbo Klaipėdos
medicinos mokykloje, 1974–1978 m. – Kauno medicinos institute moksliniu
bendradarbiu, 1978–1983 m. – Kauno klinikose. 1983 m. grįžo į Kauno medicinos
institutą. 1989–1991 m. – Kauno medicinos akademijos (dab. Kauno medicinos
universitetas) prorektorius gydymo reikalams, nuo 1992 m. – Širdies
elektrostimuliacijos klinikos vadovas, o nuo 1995 m. dar ir Kauno medicinos
universiteto Kardiologijos klinikos gydytojas, kardiochirurgas. P. Stirbys per
darbo praktiką implantavo daugiau kaip 5 000 elektrostimuliatorių.
Lietuvos, Europos kardiologų draugijos narys, Niujorko (JAV)
mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990), Šiaurės Amerikos širdies
elektrostimuliacijos ir elektrofiziologijos (nuo 1988), Tarptautinės širdies ir
kraujagyslių draugijos (nuo 1990), Tarptautinės nesočiųjų riebalinių rūgščių ir
lipidų tyrimų draugijos (nuo 1995) narys.
Vienas ir su kitais sukūrė implantuojamų elektrodų,
elektrostimuliacijos metodų ir instrumentų. Profesorius yra penkiolikos
išradimų autorius ar bendraautoris, 150 mokslinių publikacijų, 80 straipsnių
laikraščiuose autorius. Knygos „Programuojama širdies elektrostimuliacija“ (su
kt.) bendraautoris (1989), brošiūros „Jūs ir Jūsų širdies
elektrostimuliatorius“ (1992), kardiologijos vadovėlio „Širdies ligos“ (2001) skyriaus „Elektrinė
širdies stimuliacija ir kardioversija –
defibriliacija“, mokomosios knygos „Širdies elektrostimuliacija optimaliais
energiniais parametrai“ (2003) autorius. Poezijos knygos „Rudens išviliotos
mintys“ (2009) autorius.
Literatūra:
A. Kas yra kas
Lietuvoje 2009. Kaunas: „Neolitas“, 2009, p. 1 167.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą