„Pagaliau Europa ir Rusija dėl kažko sutaria: nė viena pusė neskuba griebtis D. Trumpo pasiūlymo atnaujinti rusiškų dujų tiekimą Europai, kol Ukrainoje tebevyksta konfliktas.
Kyla pasipiktinimo banga – nors akivaizdu, kad šis sandoris tėra dar vienas tuščias D. Trumpo pažadas. Visi puikiai supranta, kad verslo sandoriai nėra tas svertas, kuris priverstų Vladimirą Putiną nutraukti konfliktą.
Vis dėlto šis pasiūlymas dėl dujų pasirodė kaip tik prieš pat Abu Dabyje numatytą trišalį Rusijos, Ukrainos ir JAV susitikimą. Be to, tai įvyko netrukus po „Financial Times“ pranešimų, kad JAV nebespaudžia Ukrainos daryti teritorinių nuolaidų.
Tuo pat metu rusai ėmė kalbėti, kad nėra prasmės palikti europiečių nuošalyje, mat būtent jie labiausiai nori, kad konfliktas tęstųsi.
Tačiau ar D. Trumpo pasiūlymas nepanaikintų Europos sunkiai iškovotos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos? Dar prieš daugelį metų, kritikuodamas Vokietiją dėl jos energetinės priklausomybės nuo V. Putino, šiame straipsnyje pažymėjau, kad „alternatyva niekada nebuvo visiškas rusiškų dujų uždraudimas Vokietijoje“. Svarbiausia buvo nutraukti veiksmus, kurie naikino tiekimo lankstumo ir įvairovės teikiamą naudą – pradedant anglimi kūrenamų bei branduolinių elektrinių uždarymu Berlyne ir baigiant Vokietijos pramonės apkrovimu brangiais reikalavimais, bandant tai kompensuoti pigiomis rusiškomis dujomis.
Įvairovė ir lankstumas išlieka svarbiausios pamokos. Tačiau jei Vokietijos statymas už V. Putiną buvo klaida, tai V. Putino statymas už Vokietiją buvo dar didesnė klaida. Berlynui pavyko atsikratyti šios priklausomybės. Tiesa, vokiečiai tuo nesigiria.
Tikroji Donaldo Trumpo administracijos problema nėra ta, kad ji derybas pradeda siūlydama verslo sandorius – ypač tokius, kuriuose (beveik visada) figūruoja jam artimi asmenys.
Kaip teigiama vienoje „New York Times“ žurnalistų knygoje, žento ir taikos derybininko Jaredo Kushnerio manymu, tokie nuogąstavimai – tai „seno mąstymo“ atgyvena. Jis atmeta prielaidą, kad „galimi interesų konfliktai yra problema; jo požiūriu, tai – derybinis privalumas“.
Štai kaip. Tačiau kur tuomet užsienio politikos laimėjimai, skirti Amerikos žmonėms? Juk antradienį tapo visiškai akivaizdu, kad administracijos įvaizdį – jog ji veikia vedama asmeninės naudos – lydi vis didesnės problemos kadencijos vidurio rinkimuose?
D. Trumpo pastangos siekti taikos būtų buvusios kur kas sėkmingesnės, jei po sugrįžimo į valdžią 2024 m. jis būtų sudaręs savotišką „taikos susitarimą“ su JAV žvalgybos bendruomene.
D. Trumpas ir jo oponentai galėjo susitaikyti, kad pasinaudotų šiuo retu pranašumu. Dėl istorinio atsitiktinumo D. Trumpas atėjo į valdžią neturėdamas bendros kalbos su JAV biurokratija – kuri, beje, buvo tvirtai pasiryžusi užtikrinti Ukrainos išlikimą. Tai leido jam atlikti meistrišką manevrą: jis galėjo pristatyti save kaip neutralų „tarpininką“ ar net V. Putino „draugą“. Tuo pat metu jo administracija toliau teikė pagalbą, kuri leido Ukrainai tęsti kovą.
Kuri derybų šalis nenorėtų atsidurti abiejose stalo pusėse vienu metu?
Žinoma, kai kurie Vakarų analitikai to nesupranta – nors dabar, kai D. Trumpas jau trečią kartą bando pasiekti susitarimą, tai tampa akivaizdžiau. Rusai nėra tokie kvaili, kad nesuprastų, kas vyksta. V. Putino atstovai palaikė šį žaidimą: vieną dieną jie gyrė D. Trumpą kaip taikos siekėją ir Maskvos draugą, o kitą – skundėsi, kad jo „didvyriškas“ pastangas griauna JAV „šešėlinė valstybė“ (angl. *deep state*) ir Europos karo kurstytojai.
D. Trumpas ne visada išnaudojo savo turimas kortas taip gerai, kaip galėjo, nors nereikėtų pervertinti ir trumpalaikių, teatrališkų jo ginčų su Ukraina bei jos prezidentu.
Tuo tarpu iš JAV plūstantys įvairūs pasiūlymai dėl „susitarimo“ padeda išlaikyti atvirus bendravimo kanalus, palaiko aktyvumo bei judėjimo atmosferą ir sėja tiek netikrumą, tiek viltį tarp V. Putino valdomos Rusijos gyventojų.
Gali būti, kad D. Trumpas nėra taip įsitraukęs į Ukrainos reikalus, kaip kai kas tikėjosi. Tačiau lygiai taip pat elgėsi ir Joe Bidenas bei europiečiai – tik jie tai darė subtiliau. Svarbiausias prioritetas visada buvo neleisti konfliktui išsiplėsti ir išlaikyti bent minimalų stabilumą JAV bei Rusijos santykiuose.
D. Trumpo, kaip „pašaliečio“, vaidmuo, galbūt, nėra tinkamas kiekvienai situacijai, tačiau jis turi tam tikros naudos šiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Lygiagrečioje visatoje, kur šis išteklius būtų pasitelktas kartu su nuosekliomis ir toliaregiškomis pastangomis, konfliktas, galbūt, jau būtų pasibaigęs.“ [1]
1. Trump's New Run at Ukraine Peace. Jenkins, Holman W; Jr. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą