“He didn’t argue,” Mr. Biden said. “And if you notice, he has not gone full-bore” on Russia.
2023 m. liepos 9 d., sekmadienis
Why We Get Scammed and What To Do About It
"Would you invest with someone who guarantees a 50% annual return with no risk of loss? Would you reply to an email offering you a share of a lost treasure in a far-away country, in exchange for sending just a little bit of money to kickstart the recovery effort? Would you buy a Picasso or a Dali from a late-night infomercial? We didn't think so. But many people do fall for scams like these. Why? Are the victims uneducated, unintelligent or constitutionally naive?
Unfortunately for all of us, the answer is no. Even people at the top of their professions can be taken in. Several former cabinet secretaries were convinced to join the board of Theranos, whose founder, Elizabeth Holmes, was later convicted of criminal fraud against investors. Experienced scientific journal editors had to retract scores of fraudulent papers by the Dutch psychologist Diederik Stapel. Wealthy art collectors bought phony Rothkos and Pollocks from Manhattan's tony Knoedler Gallery.
Frauds are ever evolving and can be complex and sophisticated, but even simple ploys can take us in. Everyone knows not to click on dubious links in emails, but when we're busy and the fake messages resemble the legitimate ones we get every day, it's easy to be fooled. A test by the Dutch Ministry of Economic Affairs found that 22% of people who received a suspicious work email about password recovery clicked through and typed in their password. Phishing for passwords is the first step in "business email compromise," a fast-growing fraud by which scammers use their access to corporate accounts to steal money and valuable information. According to the FBI, such scams led to losses of more than $43 billion between 2016 and 2021.
Con artists succeed by hijacking what are usually effective and efficient mental habits, turning our shortcuts into wrong turns. Some psychologists and philosophers argue that our brains have a "truth bias": We automatically tag incoming information as true and must exert extra effort to remain uncertain or to relabel it as false. This bias is not a bug, but a feature. If we were unremitting skeptics, questioning everything we heard or saw, major decisions would be impossible, and everyday life would be a nightmare. We couldn't get out of the supermarket without checking every price on the receipt and verifying the accuracy of the ingredients listed on every package.
Truth bias turns seeing into believing, so it is a prerequisite for any act of deception. In 2018, the startup Nikola released a video called "Nikola One in Motion" that appeared to show its prototype self-driving truck tooling down a highway. The company went public in 2020 via a reverse merger, and it was briefly worth more than Ford Motor. But later that year Nikola admitted that the truck lacked a fuel cell and motors: The video was created by rolling it down a shallow grade and tilting the camera to make the terrain seem flat. In 2022, Nikola founder Trevor Milton was convicted on federal fraud charges.
As psychologist Daniel Kahneman has written, people tend to assume that "what you see is all there is." Just as a magician might draw your attention to their right hand while they pocket a coin with their left, Milton used misdirection to mislead investors. Similarly, when Enron's direct-energy sales operation wasn't up and running in time for a visit from Wall Street analysts in 1998, the firm created a Potemkin sales room and borrowed employees from other divisions to play the necessary roles.
The fact that we can fail to see what we don't focus on has been demonstrated by hundreds of scientific studies. In one experiment of our own, participants were asked to watch a video of a group of people passing basketballs and to count the number of passes by players in white shirts. When a person in a gorilla suit sauntered through the scene, many viewers completely failed to notice. This tendency to focus narrowly usually benefits us by constraining the amount of information we need to consider before making a decision. But it also means that people who want to deceive us can withhold or distract us from the most critical information and count on us not to notice.
To overcome this tendency, we need to curb our enthusiasm and ask ourselves "what's missing?" When a company shows just one demo of its technology doing wonders, we should wonder whether it works every time and under a variety of conditions. If a consulting firm is seeking your business, interrupt their litany of success stories to ask about their unsuccessful engagements, and dig deeper into whether they are giving you the full story about their successes.
And if you're scrolling through your social media feeds, keep in mind that masters of disinformation don't need to spread actual falsehoods. They can create a misleading narrative by sending out a stream of true but unrepresentative stories, as long as they can count on their audience not bothering to look for counterexamples or think about the broader context. As a recent study in the journal Judgment and Decision Making showed, if someone tells you college is irrelevant to business success and mentions the noted dropouts Bill Gates, Mark Zuckerberg and Steve Jobs, you might believe them -- if you don't think about the unheralded fact that the vast majority of CEOs and billionaires have college or even graduate degrees.
Our tendency to focus on the information we already have can be amplified further by our preference for consistency. In almost every field, from investing to medicine to science, we don't intuitively appreciate how much variability should exist in numbers that describe human experiences, decisions and actions. We're seduced by the simplicity of smoothness. It's easier to interpret and remember lines that go straight up than complicated, jagged, up-and-down swings. But "noisy" patterns are more realistic, which means we should expect and prefer them.
Bernard Madoff brilliantly exploited investors' taste for consistency by devising a new type of Ponzi scheme, one that didn't guarantee outlandish short-term returns but instead provided its investors smooth growth year after year, with nary a down month. A study by Harvard Business School researchers that asked which of a set of hypothetical mutual funds people would invest in found that years after Madoff's fraud was revealed, a fund that reported Madoff's own impossibly consistent performance was preferred over funds with similar cumulative returns but much greater month-to-month volatility.
Similarly, in the late 1990s and early 2000s one of the most prolific perpetrators of scientific fraud, the superconductivity researcher Jan Hendrik Schon of Bell Labs, managed to publish study after study in the very best journals with graphs that showed the exact same results. For a while at least, expert scientists mistakenly saw the repetition as a sign of a robust scientific discovery rather than of fakery.
Smoothness and simplicity appeal to us because perfect patterns sometimes do reflect insight. Someone who possessed a complete and accurate model of the world would be able to make consistently accurate predictions. But we should stop to ask which is more likely -- that the consistent pattern before us came from mastery or from manipulation?
When Madoff explained his consistent annual returns of 8% to 12% by claiming he could read the mood of the market and time his trades accordingly, rather than taking his word for it, investors (and SEC investigators) should have wondered whether such god-like insight was possible. If you're playing online chess and your opponent always makes the best possible move or takes the same amount of time for every decision, you should consider the possibility that they're using a computer to cheat. When a scientist produces perfect results time after time, we should be a bit skeptical. Our habit should be to treat the absence of noise as a warning to dig deeper.
Just as we are overly enticed by consistency, we tend to treat precise claims as more believable than vague ones. All else being equal, precision and concreteness are indeed superior to vagueness and abstraction; knowing there will be a thunderstorm at 2 p.m. is more useful than knowing it will rain sometime in the afternoon. Genuinely precise measurements, like the ones scientists make of fundamental physical constants, often require deep understanding and years of incremental improvements and technological advances.
But like our taste for consistency, our preference for precision can be exploited. An analysis of over 16,000 home sales in South Florida and Long Island found that houses listed with a price specified to the hundreds of dollars, like $367,500, wound up selling for more than houses listed with a rounder price, like $370,000 -- even when the rounder starting price was slightly higher. The more specific numbers carried no more meaning than the rounded ones, but buyers might have assumed that those prices were based on more objective information. The precise prices might have created stickier "anchors," giving buyers the impression that there was less room for negotiation.
Some claims are too precise to be possible, yet we still don't think to question them. In 2005, the psychologists Barbara Fredrickson and Marcial Losada announced their discovery of a "critical positivity ratio" for success in life. A model developed by Losada predicted that people who have fewer than 2.9013 positive experiences for each negative experience would flounder, but people exceeding that threshold would flourish. Verifying such a precise ratio would require perfectly classifying hundreds of thousands of emotional experiences, something currently beyond the capabilities of psychological science. Yet the claim survived expert peer review, and the paper was cited more than 1,000 times in the scientific literature before a close inspection in 2013 showed that the mathematics behind the positivity ratio were nonsensical.
We can escape the lure of precision by asking how such precise numbers could have been calculated and by imagining how attractive a claim, prediction or proposal would be if it were expressed as a more approximate value. If a business guru tells you that 13.5% of your customers are "early adopters" of new technologies, you should wonder how they determined that it wasn't 12.2%, 14.9% or "about one in six." Had Fredrickson and Losada dropped their overly precise ratio and simply claimed instead that people who have more positive experiences are more likely to be happy, their paper likely would not have been as influential -- but it would have been correct.
Most of the scams people fall for today are not really new; they are remixes and mashups of tricks that have worked for generations. As technology advances, we will likely see increasingly sophisticated versions that target the same habits of thought in more potent ways. One current scam involves a caller who tells the mark that their child has been hurt or is in trouble and asks urgently for money to help. The time pressure and fear rev up the victim's truth bias and undermine their usual suspicion about requests for money. Imagine how much more effective this tactic will be once AI models can synthesize a child's voice to make it seem like they are making the call.
Anticipating these dangers can help us take precautions before we're deceived -- for instance, by establishing a family passphrase to ensure you're talking to the person you think you are.
Advance planning minimizes your risk in the moment and can help you avoid the need for constant skepticism. But taking steps to avoid deception means we have to abandon the myth that only the gullible can be taken in. There are scams out there waiting for each of us, no matter how sophisticated we think we are. Rather than "it can't happen to me," your mantra should be "accept less, check more."
---
Daniel Simons is a professor of psychology at the University of Illinois, and Christopher Chabris is a cognitive scientist who has taught at Union College and Harvard University. This essay is adapted from their new book, "Nobody's Fool: Why We Get Taken In and What We Can Do About It," which will be published on July 11 by Basic Books." [1]
1. REVIEW --- Why We Get Scammed and What To Do About It --- To avoid being fooled, we need to be aware of the mental habits and shortcuts that make us easy to deceive. Simons, Daniel; Chabris, Christopher.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 08 July 2023: C.1.
Kodėl mus apgauna ir ką daryti?
"Ar investuotumėte į asmenį, kuris garantuoja 50% metinę grąžą be nuostolių rizikos? Ar atsakytumėte į el. laišką, siūlantį dalį prarasto lobio tolimoje šalyje mainais už tai, kad atsiųsite šiek tiek pinigų kad pradėtumėte atkūrimo pastangas? Ar pirktumėte Picasso ar Dali iš vėlyvo vakaro informacinės reklamos? Mes taip negalvojome. Tačiau daugelis žmonių patenka į tokias aferas. Kodėl? Ar aukos yra neišsilavinusios, neprotingos ar naivios?
Deja, mūsų atsakymas į visus šiuos klausimus yra ne. Į „Theranos“ valdybą, kurios įkūrėja Elizabeth Holmes vėliau buvo nuteista už nusikalstamą sukčiavimą prieš investuotojus, buvo įtikinti keli buvę ministrų kabineto sekretoriai. Patyrę mokslinių žurnalų redaktoriai turėjo atšaukti daugybę apgaulingų olandų psichologo Diederiko Stapelio straipsnių. Turtingi meno kolekcininkai pirko netikrus Rothkos ir Pollocks iš Manheteno tony Knoedler galerijos.
Sukčiavimas nuolat vystosi ir gali būti sudėtingas, tačiau net ir paprastos gudrybės gali mus pritraukti. Visi žino, kad el. laiškuose nereikia spustelėti abejotinų nuorodų, bet kai esame užsiėmę ir netikri pranešimai primena teisėtus, kuriuos gauname kiekvieną dieną, lengva apsigauti. Nyderlandų ekonomikos reikalų ministerijos atliktas testas parodė, kad 22 % žmonių, gavusių įtartiną darbo el. laišką apie slaptažodžio atkūrimą, spustelėjo ir įvedė savo slaptažodį. Slaptažodžių sukčiavimas yra pirmasis žingsnis siekiant „verslo el. pašto kompromiso“ – sparčiai populiarėjančio sukčiavimo, kai sukčiai naudojasi savo prieiga prie įmonių sąskaitų, kad pavogtų pinigus ir vertingą informaciją. FTB duomenimis, 2016–2021 metais dėl tokių sukčių buvo patirta daugiau, nei 43 mlrd. dolerių nuostolių.
Apgavikams sekasi užgrobti tai, kas paprastai yra veiksmingi protiniai įpročiai, paverčiant mūsų nuorodas klaidingais posūkiais. Kai kurie psichologai ir filosofai teigia, kad mūsų smegenys turi „tiesos šališkumą“: gaunamą informaciją automatiškai pažymime, kaip teisingą ir turime dėti papildomas pastangas, kad išliktume netikri arba pervardytume ją, kaip klaidingą. Šis šališkumas nėra klaida, o savybė. Jei būtume nepailstantys skeptikai, abejojantys viskuo, ką girdime ar matėme, svarbiausi sprendimai būtų neįmanomi, o kasdienis gyvenimas būtų košmaras. Negalėjome išeiti iš prekybos centro, nepatikrinę kiekvienos kainos kvite ir nepatikrinę ant kiekvienos pakuotės nurodytų ingredientų tikslumo.
Tiesos šališkumas matymą paverčia tikėjimu, todėl tai yra būtina bet kokio apgaulės veiksmo sąlyga. 2018 m. startuolis Nikola išleido vaizdo įrašą pavadinimu „Nikola One in Motion“, kuriame, rodos, buvo parodytas savaime vairuojančio sunkvežimio prototipas, važiuojantis greitkeliu. 2020 m. bendrovė išėjo į biržą per atvirkštinį susijungimą ir trumpam buvo verta daugiau, nei „Ford Motor“. Tačiau vėliau tais pačiais metais Nikola prisipažino, kad sunkvežimyje trūko kuro elemento ir variklių: vaizdo įrašas buvo sukurtas, nuleidus jį sekliu nuolydžiu ir pakreipus kamerą, kad reljefas atrodytų lygus. 2022 metais Nikola įkūrėjas Trevoras Miltonas buvo nuteistas dėl federalinių kaltinimų sukčiavimu.
Kaip rašė psichologas Danielis Kahnemanas, žmonės linkę manyti, kad „viskas yra tai, ką matai“. Lygiai taip pat, kaip magas gali atkreipti jūsų dėmesį į savo dešinę ranką, kai kaire kiša į kišenę monetą, Miltonas klaidino investuotojus. Panašiai, kai 1998 m. „Enron“ tiesioginės energijos pardavimo operacija nebuvo pradėta vykdyti ir laiku, kai 1998 m. apsilankė Volstryto analitikai, įmonė sukūrė „Potiomkino“ pardavimo kambarį ir pasiskolino darbuotojus iš kitų padalinių, kad jie atliktų reikiamus vaidmenis.
Tai, kad galime nematyti to, į ką nekreipiame dėmesio, įrodė šimtai mokslinių tyrimų. Vieno mūsų eksperimento metu dalyvių buvo paprašyta žiūrėti vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota grupė žmonių, perduodančių krepšinio kamuolius, ir suskaičiuoti baltais marškinėliais vilkinčių žaidėjų perdavimų skaičių. Kai žmogus su gorilos kostiumu vaikščiojo po sceną, daugelis žiūrovų visiškai nepastebėjo. Ši tendencija susitelkti siaurai paprastai mums naudinga, nes apribojame informacijos kiekį, į kurį turime atsižvelgti, prieš priimant sprendimą. Tačiau tai taip pat reiškia, kad žmonės, norintys mus apgauti, gali nuslėpti arba atitraukti mus nuo svarbiausios informacijos ir tikėtis, kad nepastebėsime.
Norėdami įveikti šią tendenciją, turime pažaboti savo entuziazmą ir paklausti savęs "ko trūksta?" Kai įmonė parodo tik vieną savo technologijos demonstraciją, kuri daro stebuklus, turėtume susimąstyti, ar ji veikia kiekvieną kartą ir įvairiomis sąlygomis. Jei konsultacinė įmonė ieško jūsų verslo, nutraukite jų sėkmės istorijų seriją ir paklauskite apie jų nesėkmingus įsipareigojimus ir pasidomėkite, ar ji jums pateikia visą istoriją apie savo sėkmę.
Ir jei naršote savo socialinės žiniasklaidos kanalus, atminkite, kad dezinformacijos meistrams nereikia skleisti tikro melo. Jie gali sukurti klaidinantį pasakojimą siųsdami tikrų, bet nereprezentatyvių istorijų srautą, jei tik gali tikėtis, kad auditorija nesivargina ieškoti priešingų pavyzdžių ar galvoti apie platesnį kontekstą. Kaip parodė neseniai atliktas tyrimas žurnale Judgment and Decision Making, jei kas nors pasakys, kad koledžas nėra svarbus verslo sėkmei, ir paminėtų iškritusius Billą Gatesą, Marką Zuckerbergą ir Steve'ą Jobsą, galite jais patikėti – jei negalvotumėte apie neskelbiamus faktus, kad didžioji dauguma generalinių direktorių ir milijardierių turi koledžo ar net magistro diplomus.
Mūsų polinkį sutelkti dėmesį į jau turimą informaciją gali dar labiau sustiprinti mūsų pirmenybė nuoseklumui. Beveik visose srityse, nuo investicijų iki medicinos iki mokslo, mes intuityviai neįvertiname, kiek skaičiai, apibūdinantys žmogaus patirtį, sprendimus ir veiksmus, gali skirtis. Mus vilioja glotnumo paprastumas. Lengviau interpretuoti ir prisiminti linijas, kurios eina tiesiai aukštyn, nei sudėtingas, dantytas, aukštyn ir žemyn svyrančias svyravimus. Tačiau „triukšmingi“ modeliai yra tikroviškesni, o tai reiškia, kad turėtume jų tikėtis ir teikti pirmenybę.
Bernardas Madoffas puikiai išnaudojo investuotojų skonį siekti nuoseklumo, sukurdamas naujo tipo Ponzi schemą, kuri neužtikrino nepaprastos trumpalaikės grąžos, bet suteikė investuotojams sklandų augimą metai iš metų. Harvardo verslo mokyklos mokslininkų atliktas tyrimas, kuriame buvo klausiama, į kurį iš hipotetinių investicinių fondų rinkinio žmonės investuotų, atskleidė, kad praėjus keleriems metams po to, kai buvo atskleistas Madoffo sukčiavimas, fondui, kuris pranešė apie paties Madoffo neįtikėtinai nuoseklius rezultatus buvo teikiama pirmenybė, o ne fondams, kurių bendra grąža panaši, bet daug didesnis grąžos kintamumas.
Panašiai 1990-ųjų pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje vienas produktyviausių mokslinio sukčiavimo vykdytojų, superlaidumo tyrėjas Janas Hendrikas Schonas iš Bell Labs, sugebėjo paskelbti tyrimą po tyrimo pačiuose geriausiuose žurnaluose su grafikais, rodančiais lygiai tokius pačius rezultatus. Bent jau kurį laiką ekspertai mokslininkai klaidingai laikė kartojimąsi tvirto mokslinio atradimo, o ne klastojimo ženklu.
Sklandumas ir paprastumas mus žavi, nes tobuli raštai kartais atspindi įžvalgą. Asmuo, turintis išsamų ir tikslų pasaulio modelį, galėtų nuosekliai tiksliai prognozuoti. Tačiau turėtume sustoti ir paklausti, kas labiau tikėtina – ar nuoseklus modelis prieš mus atsirado dėl meistriškumo ar dėl manipuliavimo?
Kai Madoffas paaiškino savo nuoseklią 8–12 % metinę grąžą teigdamas, kad gali perskaityti rinkos nuotaikas ir atitinkamai nustatyti savo sandorių laiką, investuotojai (ir SEC tyrėjai) turėjo susimąstyti, ar tokia lyg Dievo įžvalga buvo įmanoma. Jei žaidžiate internetiniais šachmatais ir jūsų oponentas visada atlieka geriausią įmanomą ėjimą arba kiekvienam sprendimui prireikia tiek pat laiko, turėtumėte apsvarstyti galimybę, kad jis naudoja kompiuterį sukčiauti. Kai mokslininkas kartas nuo karto pateikia puikius rezultatus, turėtume būti šiek tiek skeptiški. Mūsų įprotis turėtų būti triukšmo nebuvimą traktuoti, kaip įspėjimą pasigilinti.
Lygiai taip pat, kaip mus per daug vilioja nuoseklumas, mes linkę laikyti tikslius teiginius labiau tikėtinus, nei neaiškius. Jeigu visa kita yra lygu, tikslumas ir konkretumas iš tiesų yra pranašesni už neapibrėžtumą ir abstrakciją; žinant, kad 14 val. bus perkūnija, yra naudingiau, nei žinoti, kad kažkada po pietų lis. Tikrai tikslūs matavimai, tokie, kaip mokslininkų atliekami pagrindinių fizinių konstantų matavimai, dažnai reikalauja gilaus supratimo ir ilgų metų laipsniško patobulinimo bei technologinės pažangos.
Tačiau, kaip ir mūsų konsistencijos skonis, mūsų pirmenybė tikslumui gali būti išnaudota. Išanalizavus daugiau nei 16 000 parduotų namų Pietų Floridoje ir Long Ailende nustatyta, kad namai, kurių kaina nurodyta šimtais dolerių, pvz., 367 500 dolerių, buvo parduoti už daugiau, nei namai, kurių kaina apvalesnė, pavyzdžiui, 370 000 dolerių, net jei apvalesnė pradinė kaina buvo šiek tiek didesnė. Konkretesni skaičiai neturėjo daugiau reikšmės, nei suapvalinti, tačiau pirkėjai galėjo manyti, kad šios kainos buvo pagrįstos objektyvesne informacija. Tikslios kainos galėjo sukurti labiau tvirtus „inkarus“, todėl pirkėjai susidarė įspūdį, kad buvo mažiau vietos deryboms.
Kai kurie teiginiai yra pernelyg tikslūs, kad būtų įmanomi, tačiau vis tiek nemanome, kad jų kvestionuoti. 2005 m. psichologai Barbara Fredrickson ir Marcial Losada paskelbė atradę „kritinio pozityvumo santykį“, siekiant sėkmės gyvenime. Losados sukurtas modelis prognozavo, kad žmonės, turintys mažiau, nei 2, 9013 teigiamų potyrių prie kiekvienos neigiamos patirties, sužlugs, tačiau žmonės, viršijantys šią ribą, klestės. Norint patikrinti tokį tikslų santykį, reikėtų puikiai klasifikuoti šimtus tūkstančių emocinių išgyvenimų, o tai šiuo metu nepatenka į psichologijos mokslo galimybes. Tačiau teiginys išgyveno ekspertų peržiūrą, o straipsnis buvo cituojamas daugiau, nei 1000 kartų moksle. Naujoji literatūra per nuodugnų patikrinimą 2013 m. parodė, kad matematika už to teigiamumo santykio buvo beprasmė.
Galime išvengti tikslumo viliojimo klausdami, kaip galėjo būti apskaičiuoti tokie tikslūs skaičiai, ir įsivaizduodami, koks patrauklus būtų teiginys, prognozė ar pasiūlymas, jei jis būtų išreikštas labiau apytiksle verte. Jei verslo guru jums sako, kad 13,5 % jūsų klientų yra „ankstyvieji naujų technologijų naudotojai“, turėtumėte stebėtis, kaip jie nustatė, kad tai nebuvo 12,2%, 14,9% arba „maždaug vienas iš šešių“. Jei Fredricksonas ir Losada būtų numetę pernelyg tikslų santykį ir vietoj to tiesiog tvirtintų, kad žmonės, turintys daugiau teigiamos patirties, labiau linkę būti laimingi, jų darbas, greičiausiai, nebūtų buvęs toks įtakingas, bet tai būtų buvę teisingas.
Dauguma sukčių pinklių, į kurias šiandien patenka žmonės, nėra naujiena; tai ištisas kartas pasiteisinusių gudrybių remiksai ir mišiniai. Tobulėjant technologijoms, greičiausiai pamatysime vis sudėtingesnes versijas, kurios veiksmingiau nukreiptos į tuos pačius mąstymo įpročius. Viena iš dabartinių sukčių yra susijusi su skambinančiuoju, kuris praneša aukai, kad jos vaikas buvo sužeistas arba turi bėdų, ir skubiai prašo pinigų, kad padėtų. Laiko spaudimas ir baimė padidina aukos tiesos šališkumą ir pakerta įprastą įtarumą dėl pinigų prašymų. Įsivaizduokite, kiek veiksmingesnė bus ši taktika, kai dirbtinio intelekto modeliai galės susintetinti vaiko balsą, kad atrodytų, jog jis skambina.
Numatydami šiuos pavojus, galime imtis atsargumo priemonių, kol nebūtume apgauti, pavyzdžiui, sukurti šeimos slaptafrazę, kuri užtikrins, kad kalbatės su asmeniu, kuriuo, jūsų manymu, jis yra.
Išankstinis planavimas sumažina riziką šiuo metu ir gali padėti išvengti nuolatinio skepticizmo. Tačiau imdamiesi veiksmų, kad išvengtume apgaulės, turime atsisakyti mito, kad tik patiklūs žmonės gali būti apgauti. Kiekvieno iš mūsų laukia sukčiai, kad ir kokie sudėtingi manome esantys. Užuot „man taip negali atsitikti“, jūsų mantra turėtų būti „priimk mažiau, patikrink daugiau“.
---
Danielis Simonsas yra Ilinojaus universiteto psichologijos profesorius, o Christopheris Chabrisas yra kognityvinis mokslininkas, dėstęs Union koledže ir Harvardo universitete. Ši esė yra pritaikyta iš jų naujos knygos „Niekas yra kvailys: kodėl mes įsitraukiame ir ką galime dėl to padaryti“, kurią liepos 11 d. išleis „Basic Books“." [1]
1. REVIEW --- Why We Get Scammed and What To Do About It --- To avoid being fooled, we need to be aware of the mental habits and shortcuts that make us easy to deceive. Simons, Daniel; Chabris, Christopher.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 08 July 2023: C.1.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)