Tai padarė ir daugybė Landsbergio padlaižių, ir jo anūkas:
“30 metų trunkančią žemės reformą ar beįmanoma pavadinti reforma, greičiau besitęsiančia epopėja. Bet šios reformos epicentre yra Lietuvos pilietis, kurio tėvų, protėvių žemė buvo prievarta nacionalizuota. Kol pilietis ieškojo nuosavybės dokumentų archyvuose ir institucijoje, į jo žemę jau persikėlė ir apsigyveno kitas apsukresnis pilietis, nepanoręs savo tėviškės laukų, bet sostinės ir jos priemiesčio žemės.
Esame tikriausiai vienintelė valstybė, kuri nekilnojamą turtą padarė kilnojamu, o ši sparnuota frazė lydi mus jau daug metų. Valstybė, įsipareigojusi įvykdyti restituciją ir atkurti teisę į nuosavybę, iki šiol sąžiningai negrąžino skolos 3200 piliečių Vilniaus mieste.
Žemės kilnojimo ir perkėlimo absurdas užprogramavo žemės grąžinimą dešimtmečiams. Kai žemės grąžinimas liko tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir, atrodytų, reforma turėtų sėkmingai baigtis, vis dar pasiekia piliečių skundai, nusivylimas ir pasipiktinimas. O piktintis yra kuo, už turėtą žemę pradėta taikyti kompensacija pinigais, kuri šimtus kartų mažesnė už rinkos kainą. Žmonės reikalauja teisingo restitucijos proceso užbaigimo ir jų reikalavimas yra ir teisėtas, ir teisingas.
Seime Lietuvos Regionų frakcijos posėdžio metu organizuotame susitikime su žemės ūkio viceministru, Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovu, Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus bei Vilniaus m. savivaldybės administracijos vadovais įsitikinome, kad daugeliu atveju skiriasi institucijų duomenys apie laisvą valstybinę žemę, jau suformuotus sklypus ir darbą, kuris neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų.
Šiais metais grąžintas vienas sklypas. Taip, taip teisingai perskaitėte – VIENAS sklypas! Ministerijos duomenimis, Vilniaus mieste žemės grąžinimo proceso užbaigimo laukia daugiau nei trys tūkstančiai pretendentų. Jei per pusmetį grąžina vieną sklypą, paskaičiuokime, kiek užtruks restitucija. Jau nebe anūkai, bet proanūkiai ieškos teisybės.
Tačiau žmonės, tiek laukę, sutinka dar laukti, kategoriškai prieštaraudami „priverstiniam“ kompensavimui pinigais, pasitelkiant antstolio instituciją. Juolab, kad NŽT duomenimis, šiuo metu yra suformuoti 556 sklypai, o Vilniaus m. duomenimis, tarnybai perduota 2384 sklypų ( bendras plotas 248 ha). Be to, sklypų formavimo procesas paspartės, nes jau patvirtintas Vilniaus m. Bendrasis planas. Todėl svarbu užbaigti ilgiausią valstybės reformą garbingai ir sąžiningai.
Privalome keisti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir jo įgyvendinimo tvarką, kitus teisės aktus, suformuoti kiekvienam pretendentui bent po kelis pasiūlymus ir leisti pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Piliečių iš valstybės patirtą tiek materialinę, tiek moralinę skriaudą privalu adekvačiai kompensuoti. Žmonės už hektarais turėtą žemę dabartiniuose Lazdynuose, Šiaurės miestelyje, prie Baltojo tilto ar pan. rinktųsi lygiavertį sklypą ar kelis lygiaverčius mažus sklypus. Visi supranta, kad jau užstatytoje, kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančioje žemėje atgauti nuosavybės nepavyks. Bet sunku paaiškinti piliečiams, kodėl esant laisvos žemės sklypų Vilniuje (tą patvirtina ir valstybės institucijos), vis vien siūloma niekinė piniginė kompensacija.
LLRA-KŠS Seimo nariai esame pateikę įstatymo pataisas, kurios leistų piliečiams už turėtą žemę gauti atitinkamą sklypą mišku bei, priklausomai nuo turėto žemės ploto, kelis lygiaverčius sklypus (iki 0,12 arų) individualiai statybai. Taip pat žemės grąžinimą įgyvendinančioms institucijoms būtina įvertinti valstybės nuomojamus bei panaudos pagrindais valstybinėms įmonėms, įstaigoms, metalinių garažų kvartalams suteiktus sklypus, kurie dažnai neproporcingai per dideli.
Taip pat būtina pakeisti grąžinimo tvarką už rėžiniuose kaimuose turėtą žemę, nes natūros jau senai nėra. Būtent dėl valstybės institucijų kaltės daliai pretendentų laiku nebuvo suformuoti lygiapločiai žemės sklypai, kaip būtinoji sąlyga pretenduoti į lygiavertį turėtam žemės sklypą individualiai statybai (iki 0,12ha).
Šiuo metu net tie piliečiai, kuriems pagaliau suformuoti lygiapločiai sklypai, nėra įrašomi į eilę gauti lygiavertį sklypą, nes .... pavėlavo. Ir čia paradoksai nesibaigia. Kiekviena žemės grąžinimo istorija yra unikali – tai vos žmogaus panešama institucijų susirašinėjimo ir atrašinėjimo popierių krūva, su daugybe nuorodų į teisės aktus, bet nuliniu rezultatu. Stebina institucijų atsainumas, neveikimas, tiesiog nenoras spręsti iškreiptos reformos pasekmių arba didelių žmonių didelis noras pasipelnyti mažųjų sąskaita. Išmoką pinigais išmokės, žemės grąžinimo pabaigtuves atšvęs ir daugybė laisvų suformuotų žemės sklypų Vilniuje liks. Kam jie atiteks?”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą