„Didžioji dalis pasaulio grūdų žmonių nesuvalgoma
GELTONA ir mėlyna Ukrainos vėliava primena gausius šalies kviečius po nedebesuotu dangumi. Šiandien dangų papilkino artilerijos dūmai. Traktoriai vežė sunkiuosius ginklus, o ne grūdus. Šios produkcijos praradimas lėmė ir taip aukštas grūdų kainas. Pasaulio maisto programa perspėja, kad dėl to badas gresia 47 mln.
Nepaisant derybų su Turkija dėl Ukrainos grūdų gabenimo, Rusija greičiausiai neleis eksporto per Juodąją jūrą. Ukrainos grūdus sunku pervežti geležinkeliu. Jei Ukraina liks atskirta nuo pasaulio rinkų, gali atrodyti paprasta matematika daryti išvadą, kad gamyba kitur turi plėstis, kad pasaulis būtų pamaitintas.
Tačiau iš tikrųjų jau užauginama daugiau, nei pakankamai grūdų, kad patenkintų žmonijos poreikius. Problema ta, kad 43 % sudeginami, kaip biokuras arba naudojami gyvūnams šerti. Tai yra šešis kartus didesnė dalis už Ukrainos ir Rusijos grūdų produkciją kartu.
Mažiau nei pusę pasaulio grūdų derliaus suvalgo žmonės.
Imkime kviečius – svarbiausią pasėlius, auginamus šiose dviejose slavų šalyse. 2019 m., paskutiniais metais, kurių turimi duomenys, Rusija ir Ukraina kartu pagamino beveik 103 mln. tonų, mažiau, nei 129 mln. tonų, sušertų gyvuliams. Dar 22 mln. tonų buvo paversta biokuru. Antras pagal dydį dviejų slavų šalių derlius – kukurūzai – buvo dar mažesnė tikimybė, kad atsidurs lėkštėje: žmonės suvalgė tik 13 % viso pasaulio produkcijos. Kadangi Rusija ir Ukraina gamina mažai ryžių, bendra jų grūdų produkcijos dalis, kurią žmonės suvalgė, sudarė tik 37, ty mažiau, nei pasaulinis 46 proc.
2010-aisiais visame pasaulyje grūdų gamyba išaugo 17 proc., o tai šešiais procentiniais punktais viršijo gyventojų skaičiaus augimą. Tačiau suvartojimas vienam asmeniui išliko vienodas, net jei daugelis buvo alkani.
Vietoj to, papildomi grūdai buvo panaudoti kitiems tikslams. Beveik dešimtadalis buvo paversta biokuru, kuris daugiausia naudojamas automobiliams varyti. Tačiau liūto dalis atiteko gyvūnams. Mūsų skaičiavimais, 2019 m. kiaulės suvalgė 431 mln. tonų grūdų – 45% daugiau, nei Kinijos žmonės. Apskritai nuo 2010 iki 2019 m. grūdų, naudojamų gyvulių pašarui, kiekis išaugo nuo 770 mln. tonų per metus iki 987 mln., nes pasaulio ganyklų plotai mažėjo ir apetitas mėsai išaugo.
Kai kurie grūdų šalutiniai produktai, pavyzdžiui, kukurūzų lukštai, yra netinkami žmonių maistui. Šeriant gyvūnus grūdais, žmonės netiesiogiai gamina maistą pieno, mėsos ir kiaušinių pavidalu. Tačiau šis procesas yra labai nuostolingas.
Iš 100 karvei sušeriamų grūdų kalorijų tik trys išeina, kaip jautiena. Kartu su kitais pašariniais augalais ir ganyklomis gyvulių auginimui taip pat naudojama žemė, kuri galėtų gaminti žmonėms maistą.
Reaguodamos į sankcijas, vyriausybės svarsto politiką, kaip didesnę grūdų dalį patiekti žmonėms. Vokietija ir Belgija gali sušvelninti biokuro mandatus, o Kinija perspėjo, kad „griežtai kontroliuos“ kukurūzų pavertimą etanoliu. Tačiau, degalų kainoms sparčiai kylant, Tarptautinė energetikos agentūra vis dėlto prognozuoja, kad 2022 m. biokuro paklausa padidės 5 proc.
Ilgainiui vienintelis būdas išvengti tokių kompromisų yra gauti energijos iš kitų šaltinių – idealiu atveju, naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai būtų naudinga ir būsimam derliui, kuriam gresia klimato kaita. Tačiau kol kas turbūt geriausia priemonė yra atliekų mažinimas ir kviečių bei kukurūzų pavertimas duona, o ne pašarais gyvuliams. Ironiška, bet vienas veiksmingiausių būdų individualiems vartotojams sumažinti grūdų trūkumą pasaulyje yra valgyti daugiau grūdų – mėsos sąskaita." [1]
· · · 1. "Against the grain; World food." The Economist, 25 June 2022, p. 89(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą