J. K. Galbraithas. Pramonės politika – nostalgiška rožinė svajonė

"Berlyne vykusiame „aukščiausiojo lygio susitikime“ žymūs centro kairės ekonomistai paskelbė apie „naują sutarimą“ dėl pramonės politikos.

 

Jų bendrą deklaraciją paskelbė Kolumbijos universiteto ekonomikos istorikas Adamas Tooze'as, kuris ją apibūdino kaip „nepaprastą tiek dėl to, kad joje plačiai susitarta dėl ekonomikos ir pramonės politikos principų, tiek dėl to, kad šie principai įtraukti į dabartinių politinių ir geopolitinių rizikų vertinimą“. Deklaracijoje teigiama, kad rizika yra dviejų rūšių. Tai – „reali rizika“, pavyzdžiui, tokia, kokią kelia klimato kaita, „nepakeliama nelygybė“ ir „didieji globalūs konfliktai“. Antroji kategorija, kaip mums sakoma, kyla dėl „dešimtmečius trukusios nesuvaldytos globalizacijos, pernelyg didelio pasitikėjimo rinkų savireguliacija ir griežto taupymo, dėl kurio sumažėjo vyriausybių gebėjimai veiksmingai reaguoti į tokias krizes“.

 

Grupė pateikė keletą rekomendacijų: „perorientuoti mūsų politiką“ nuo „visų pirma ekonominio efektyvumo palaikymo“ prie dėmesio sutelkimo į „bendrą gerovę ir saugias kokybiškas darbo vietas“; „plėtoti pramonės politiką, <...> remiančią naujas pramonės šakas ir orientuojančią inovacijas į gerovės kūrimą daugeliui“; nukreipti pramonės politiką nuo subsidijų į inovacijas; „peržiūrėti klimato politiką“, nustatant anglies dioksido kainas ir investicijas į infrastruktūrą; vengti griežto taupymo „investuojant į veiksmingą inovacinę valstybę“; ir kt.

 

Ekonomistų – net ir gero linkinčiųjų bei progresyviai mąstančiųjų – sutarimas yra pavojingas dalykas. Sutarimas savo esme yra nuoseklumo ir logikos priešas. Paprasti žmonės pyksta. Daugelis jų užaugo maitinami pažadais apie vidurinės klasės demokratiją, grindžiamą stabiliomis darbo vietomis pramonėje, tačiau dabar vergauja neapibrėžtoje laisvosios rinkos ekonomikoje. Juos valdo oligarchai, į juos iš aukšto žiūri privilegijuoti miestų profesionalai, o ekonomistai – patys blogiausi iš jų visų.

 

Kaip tai nutiko? Gal ir patogu būtų kaltinti Kiniją, tačiau šios istorijos ištakų reikėtų ieškoti XX a. pabaigoje JAV Demokratų partijoje įvykusiame skilime. Tai sudarė sąlygas prezidentui Ronaldui Reaganui ir FED pirmininkui Paului Volckeriui sunaikinti JAV gamybą ir su ja susijusias profsąjungas, o vėliau, B. Klintono laikais, iškilti finansų korporacijoms ir didžiosioms technologijoms.

 

 George'o W. Busho prezidentavimo laikais vyko tolesnė militarizacija, kuria siekta įtvirtinti JAV pasaulinę galią ir žaliavų, ypač naftos, kontrolę. JAV ekonomika drauge su Europa pradėjo remtis bankais, bombomis, bazėmis ir informacinėmis technologijomis. Atmetus pelną ir nuostolius, per 40 metų Amerikoje nebuvo sukurta nė viena nauja darbo vieta gamybos sektoriuje.

 

Siekdami numalšinti visuomenės pyktį, mano draugai ragina diegti naujoves, kad būtų kuriama gerovė „daugeliui“ ir sprendžiamos klimato kaitos problemos, kartu mažinant rinkos koncentraciją ir galią. Tačiau būtent dėl inovacijų ir koncentruojasi rinkos galia. Visada siekiama didinti novatorių ir juos finansuojančių gerovę ir pasiekti daugiau su mažesniu žmonių skaičiumi bei mažesnėmis sąnaudomis. Būtent taip iškilo mūsų technologijų oligarchai – B. Gatesas, J. Bezosas, M. Zuckerbergas, E. Muskas, P. Thielis, L. Ellisonas. Antraip apie juos niekada nebūtume girdėję.

 

Žinoma, kilnu yra ieškoti klimato kaitos problemų sprendimo. Visgi negalima ignoruoti nepatogių ir trukdančių tikrovės faktų. Vienas jų – tai Jevonso paradoksas, teigiantis, kad didesnis energijos vartojimo efektyvumas leidžia atrasti naujų energijos vartojimo būdų, todėl energijos suvartojimas didėja. Tik pažvelkite, kiek elektros energijos sunaudoja kriptovaliutų kasybos ir DI modeliai.

 

Antra, dideliems atsinaujinančiosios energijos projektams reikia didelių kasyklų (kurios ryja energiją), didžiulių naujos infrastruktūros objektų (taip pat naudojančių daug energijos) ir – kad jie būtų pelningi – mažų, stabilių kapitalo sąnaudų, nesuderinamų su aukštomis palūkanų normomis. Ne veltui dar vakar populiarių projektų mastai yra mažinami arba jų išvis atsisakoma.

 

Trečia, lemiama problema yra neegzistuojanti sąsaja tarp investicijų į klimato kaitą ir didesnio gyventojų skaičiaus gerovės šiandien ar net artimiausioje ateityje. Ar dėl to sumažės sąskaitos už komunalines paslaugas, mokesčiai ar palūkanų normos? Ne, nesumažės. Ar į rinką pateks naujų, Kinijoje jau pagamintų prekių, kurių anksčiau nebuvo dėl taikomų didelių tarifų? Žinoma, ne. Vienintelis būdas paskirstyti naujovių teikiamą turtinę naudą „daugeliui“ yra visą procesą suvisuomeninti. 

 

Šiam tikslui reikia valstybinių gebėjimų, o Berlyno viršūnių susitikimo dalyviai pripažįsta, kad per 40 neoliberalaus aplaidumo ir grobuoniškumo metų šie gebėjimai buvo „išsemti“. Liūdna tikrovė yra ta, kad šiandieniniai pramonės politikos šalininkai dažnai yra tie patys žmonės, kurie pirmieji šią idėją iškėlė daugiau nei prieš 40 metų, bandydami išgelbėti demokratus nuo R. Reagano ekonomikos. Tada tai bent jau atrodė įtikinama.

 

Tačiau dabar, kaip ir anksčiau, atrodo, kad jie nenori stoti į kovą su bankais, karo pramonės rangovais ar technologijų magnatais, dabar valdančiais Vakarus. 

 

O didžiulės naujos politinės jėgos užpildo neoliberalios politikos Amerikoje ir Europoje paliktą vakuumą. Turint omenyje padarytą žalą, gali nebelikti jokių būdų numalšinti pykčiui, skatinančiam tuos „pavojingus populistus“ veržtis į valdžią. Deja, mėginimas atgaivinti pasenusias idėjas vargiai padės.

 

Komentaro autorius – Jamesas K. Galbraithas, ekonomistas, greitai pasirodysiančios knygos „Entropy Economics: The Living Basis of Value and Production“ bendraautoris."