Kęstutis Girnius. Vienybė – būtinybė?

 

 

"Apie penktąja koloną Lietuvoje bus ilgai, aptakiai ir neaiškiai kalbama. Nemanau, kad diskusijų kokybė pagerės, nekonkretūs kaltinimai dominuos politikų ir kitų įtakingų žmonių pasisakymuose. Šios kalbos nedidins demokratijos kokybės, nors galime viltis, kad neįsiviešpataus raganų medžioklė, panaši į vadinamąjį makartizmą JAV prieš 80 metų. Diskusijų ir kaltinimų iniciatorius Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis atsisako konkrečiai nurodyti, kas priklauso tam realių ar potencialių išdavikų būreliui. Gal nori išvengti bylos dėl šmeižto, bet manytum, kad tokiam save pasiskelbusiam patriotui kaip S. Skvernelis tai būtų dėmesio nevertas mažmožis.

Prezidentas Gitanas Nausėda irgi tvirtino, kad penktoji kolona kelia galvą, stiprėja, elgiasi gana gudriai. „Tai yra paprasčiausia, elementari, buitinė, primityvi penktoji kolona <…> turime su jais kovoti ir kovoti negailestingai.“ Po kokių penkių dienų Prezidentas kalbėjo šiek tiek subtiliau. Nereikėtų „kaip vabalus pabandyti su adatėle pridurti prie sienos ir pakabinti tokią penktosios kolonos galeriją Seime.“ Svarbiau kalbėti apie penktosios kolonos reiškinį visuomenėje.

Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė parodė, kad moterys nėra mažiau akylios, pastebėdama, kad Seime esama „alternatyvioje realybėje“ gyvenančių politikų, bet detaliau nekalbėjo.

Piliečiai skirtingai vertins šių interesų svarbą, ir net jei nacionalinis saugumas bus laikomas svarbiausiu interesu, nebus sutarimo dėl grėsmių vertinimo, taigi ir konsensuso dėl to, kiek pinigų reikia skirti gynybai, kad būtų išvengta neproduktyvaus išlaidų pertekliaus.

Aiškumo nėra, nes net nesistengta tiksliau apibrėžti „penktosios kolonos“ sąvokos, nors Prezidentas gal ir nesąmoningai pasiūlė provizorinį apibūdinimą – tai prieš valstybės interesus nusistačiusių asmenų grupės. Bet valstybė turi įvairiausių interesų – jai svarbu ne tik šalies saugumas, bet ir piliečių sveikata bei gerovė, švietimo lygis, ūkio klestėjimas ir t. t. Piliečiai skirtingai vertins šių interesų svarbą, ir net jei nacionalinis saugumas bus laikomas svarbiausiu interesu, nebus sutarimo dėl grėsmių vertinimo, taigi ir konsensuso dėl to, kiek pinigų reikia skirti gynybai, kad būtų išvengta neproduktyvaus išlaidų pertekliaus.

Baltijos ir Šiaurės šalys bei Lenkija pasiryžusios gynybai skirti iki 5–6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Premjeras Gintautas Paluckas teigė, kad Lietuva kitąmet gynybai skirs 5,25 proc. nuo BVP. Bet Italija, Prancūzija ir Slovakija atkakliai priešinosi Europos Sąjungos (ES) diplomatinės vadovės Kajos Kallas planui, kad kiekviena ES valstybė privalėtų mokėti įnašus į Ukrainos karinės paramos fondą (buvo minėta 40 mlrd. eurų suma), sumą apskaičiuojant pagal kiekvienos valstybės bendrąsias nacionalines pajamas.

Buvo atmestas ir jos atsarginis pasiūlymas skirti papildomus 5 mlrd. eurų Ukrainai. Priešinosi Italija, Slovakija ir net Prancūzija. NATO generalinis sekretorius Markas Ruttė nori, kad per aukščiausio lygio NATO susitikimą birželio mėnesį organizacija nuspręstų, kad kiekviena šalis skirtų 3,7 proc. nuo BVP gynybai. Akivaizdu, jog daugelis pietinių NATO valstybių net nemėgins pasiekti šios kvotos, iš dalies dėl to, kad skirtingai vertina Rusijos keliamas grėsmes.

Įsidėmėtina, kad Europos Komisijos narys, atsakingas už gynybą ir kosmosą, Andrius Kubilius pasakė, jog ES dar nepasirengusi išleisti vadinamųjų euroobligacijų, kad padidintų reikalingus gynybos pajėgumus. ES jau ir taip smarkiai įsiskolinusi.

Komentare „lrt.lt“ Saulius Spurga detaliai ir santūriai išdėstė savo požiūrį į penktosios kolonos galimybę. Daug kam galima pritarti, bet S. Spurga smarkiai sureikšmina vienybės svarbą, esą „vieningas balsavimas saugumo klausimais pats savaime yra vertybė.“ Neįsivaizduoju, kokiais argumentais jis galėtų pagrįsti šitokį pasyvumą bei savo nuomonės neturėjimą. Jis fetišizuoja nacionalinę vienybę, pamiršdamas, kad norint suvokti tiesą dažnai reikia gyvų diskusijų, kad kritikų nutildymas arba siūlymas kritikams patiems nutilti kenkia demokratijai, suteikia pernelyg didelę galią ir įtaką dabartiniam politiniam elitui.

 

Daugiau vienybės gal reikia karo metu, bet Lietuva šiuo metu nekariauja, jos piliečiai nežūsta kovos laukuose, bet stebi, kaip tai daro ukrainiečių kareiviai. Verta prisiminti apžvalgininko Walterio Lippmanno pastabą, kad „ten, kur visi galvoja panašiai, niekas daug negalvoja.“ Avių bandos mentalitetas nedera, Dariaus Kuolio žodžiais, laisvos šalies laisviems piliečiams, tad neturėtų būti peršamas.

Daugiau vienybės gal reikia karo metu, bet Lietuva šiuo metu nekariauja, jos piliečiai nežūsta kovos laukuose, bet stebi, kaip tai daro ukrainiečių kareiviai. Verta prisiminti apžvalgininko Walterio Lippmanno pastabą, kad „ten, kur visi galvoja panašiai, niekas daug negalvoja.“ Avių bandos mentalitetas nedera, Dariaus Kuolio žodžiais, laisvos šalies laisviems piliečiams, tad neturėtų būti peršamas.

Protestai ir priešinimasis daugumos nuomonei dažnai būtinas ir labai naudingas. Šiuo metu Izraelyje vyksta masiniai protestai prieš Benjamino Netanyahu politiką ir asmeninę korupciją. JAV studentų protestai prieš Vietnamo karą privertė prezidentą Lyndoną B. Johnsoną nutarti nesiekti antros kadencijos ir sudarė sąlygas deeskalacijai. Pirmieji protestai paprastai sukelia neigiamą visuomenės reakciją, bet dažnai po to ateina praregėjimas ir įsisąmoninama, jog valdžios teiginiai dažnai turi menką sąlytį su tikrove.

Kritikai į šunkelius nenukreips diskusijų gynybos klausimais, nes rimtų diskusijų išvis nėra, kaip nėra rimtų, įtikinamų ir racionalų paaiškinimų, kodėl Lietuvai reikia sudaryti diviziją. Bet suabejoję divizijos būtinybe arba reikalavę atvirai diskutuoti apie divizijos svarbą asmenys veikiausiai būtų laikomi kandidatais į penktąją koloną.

Ne visi, kurie „ardo vienybę“, vedami kilnių tikslų ar motyvų. Antra vertus, ne visi valdžios kritikai pasikliauja „nelogiška argumentacija“, dirbtinai siekia demonstruoti kitokį požiūrį į saugumą (ar ši pastaba galioja ir šalims, atmetusioms K. Kallas raginimus surinkti 40 milijardų?), ardyti bendras pastangas. Kritikai į šunkelius nenukreips diskusijų gynybos klausimais, nes rimtų diskusijų išvis nėra, kaip nėra rimtų, įtikinamų ir racionalų paaiškinimų, kodėl Lietuvai reikia sudaryti diviziją. Bet suabejoję divizijos būtinybe arba reikalavę atvirai diskutuoti apie divizijos svarbą asmenys veikiausiai būtų laikomi kandidatais į penktąją koloną.

Nuogąstavimai dėl penktosios kolonos plėtros visuomenėje gali sukelti pragaištingas raganų medžiokles. Nors nėra aiškių požymių, kad Lietuvos visuomenėje galvą kelia penktosios kolonos priešininkai, negalima atmesti raganų medžioklės galimybės. Tokia medžioklė įvyko JAV šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai senatorius Joe McCarthy’is teigė turįs sąrašą Valstybės departamente dirbančių JAV komunistų partijos narių, kurie kelia pavojų valstybės pamatams. Pagrindiniai J. McCarthy’io ir kitų demagogų persekiojimo taikiniai buvo valstybės tarnautojai, aktoriai, akademikai, rašytojai, kairieji politikai ir profsąjungų aktyvistai. Įtarimais dažnai buvo pasitikima nepaisant neįtikinamų ir abejotinų įrodymų, minimos grėsmės buvo perdėtas. Daugelis nekaltų, bet komunistų simpatikais laikomų žmonių neteko darbo, jų karjeros buvo sužlugdytos, o kai kurie net buvo įkalinti.

Makartizmo terminas tapo bendriniu pavadinimu, reiškiančiu charakterio ar reputacijos šmeižimą plačiai viešai skelbiamais nepagrįstais kaltinimais, kad kai kurie asmenys yra komunistų agentai arba bendražygiai.

S. Skvernelis kurį laiką vykdo vendetą prieš Remigijų Žemaitaitį ir „Nemuno aušrą“. Gal jis negeba suvirškinti fakto, kad „Nemuno aušra“ per pusmetį sugebėjo laimėti didesnę visuomenės paramą, negu jo vadovaujama partija per šešerius metus.”