"Diskusijose apie nekilnojamojo turto (NT) mokestį daugiausia
dėmesio skiriama tam, kas ir kiek turės mokėti. Skaičiuojami tarifai,
„grindys“, numatomas pajamų efektas, modeliuojami gyventojų ir verslo
scenarijai. Tačiau vienas klausimas diskusijoje apie NT mokestį beveik
neskamba: koks yra valstybės, kaip turto valdytojos, vaidmuo šioje istorijoje?
2023 m. valstybė Lietuvoje valdė apie 25.600 nekilnojamojo
turto objektų – iš viso daugiau nei 9,11 mln. kv. m. Likutinė jo vertė – 3,3
mlrd. Eur. Tai – įvairios mokslo, administracinės, sveikatos priežiūros,
kultūros ir kitos paskirties patalpos. Didžioji jų dalis – senos statybos, su
neefektyviu išplanavimu: ilgais koridoriais, laiptinėmis, kabinetų sistema. Net
46% valstybės NT atitinka tik D energinio efektyvumo klasę, kas reiškia dideles
šildymo, priežiūros ir eksploatavimo išlaidas.
Nepaisant šių faktų toks turtas neapmokestinamas, o
biudžetinės įstaigos, kaip konstatuoja Valstybės kontrolė, nėra motyvuotos jį
optimizuoti ar mažinti plotą, t. y. įstaigoms, gyvenančioms iš biudžeto lėšų,
ne per daugiausiai keliama klausimų: „o gal pabandom efektyviau“?
Kodėl efektyvumas taikomas tik privatiems?
Viešajame sektoriuje vienam darbuotojui tenka vidutiniškai
apie 23–28 kv. m. Privačiame šis skaičius svyruoja nuo 10 iki 14 kv. m.
Skirtumas – dvigubas. Bet spaudimą taupyti ar efektyvintis jaučia ne
institucijos, o gyventojai ir verslas, kuriems kainuoja kiekvienas kvadratinis
metras.
Tarkime, vieniša senjorė, gyvenanti 4 kambarių bute, gauna
du pranešimus: NT mokestis ir kaupinys renovacijai. Tuo tarpu 4 aukštų
valstybinė įstaiga, išnaudojanti ne visą plotą, gauna asignavimą šildymui,
renovacijos finansavimą ir jokių paskatų artimiausiu metu keistis.
Tai kelia pagrįstą klausimą: ar mokesčiai taikomi pagal
objekto turinį, ar pagal savininko statusą?
Centralizacija dokumentuose ir realybėje
Įvairiuose strateginiuose planuose (o tuo pačiu ir politikų
LinkedIn įrašuose), dažnai girdimos ambicijos apie nulinį biudžetą,
centralizavimą, optimizavimą ir pan., tačiau praktikoje viešasis sektorius vis
dar plečiasi (gal ir pagrindžiamai), tačiau toli gražu neefektyviai.
Vietoje to, kad jungtųsi, ministerijos, agentūros ir
savivaldybės vis dar skirtinguose pastatuose kuria atskiras IT, transporto,
ūkio, bendrųjų reikalų komandas. O savivaldos vis dažniau steigia savo įmones
paslaugoms, kurias galėtų įsigyti iš komercinės rinkos. Nuo daugiabučių
administravimo iki NT valdymo – viešasis sektorius ne tik dubliuoja funkcijas,
bet ir didina NT poreikį, kurio išlaidas dengia mokesčių mokėtojas.
Tai reiškia, kad vietoje realios optimizacijos formuojama
nauja turto paklausa. O kai turtas „nieko nekainuoja“, poreikis jo nemažėja.
Priešingai – jis auga.
Simbolinis mokestis ar realus pokytis?
Galbūt sprendimas galėtų būti labai paprastas: NT mokestis –
ne tik gyventojams ir verslui, bet ir didžiausiam NT valdytojui – valstybei. Ir
tai nebūtinai būtų finansinis pervedimas, bet taptų apskaitos įrankiu ir
akistatos su skaičiais momentu.
Tuomet pasimatytų, kad kiekvienas kv. m. atsispindi įstaigos
kaštuose ir dedikuotas biudžetas gali būti efektyviau panaudotas nei tuščiam
kvadratui išlaikyti (ar NT mokesčiui už nenaudojamą turtą padengti). Užtektų
skaidriai, aiškiai ir paprastai identifikuoti perteklių ir imtis realių
veiksmų.
Tokie sprendimai galėtų paskatinti:
jungtis
institucijoms po vienu stogu;
optimizuoti
patalpų išdėstymą ir realius poreikius;
centralizuoti
funkcijas, atsisakant perteklinių/dubliuojančių skyrių;
analizuoti
lokacijas ir keltis į efektyvesnes vietas, jei to reikia;
investuoti į
skaitmenizavimą (realiai).
Tai nėra vien pastatų ar kvadratinių metrų klausimas. Tai –
kultūros klausimas, kaip valstybė supranta savo kaip valdytojos atsakomybę ir
nebesielgia kaip 90-ųjų turgaus reketininkas: „iš ko išmušti dar.“
NT mokestis – kaip veidrodis
Jeigu NT mokestis kuriamas su intencija paskatinti efektyvesnį
turto naudojimą (ir juo labiau – su misija „visi turi prisidėti“), tai turėtų
galioti realiai visiems. Nes šiandien mokestis taikomas tik tiems, kurie neturi
galimybės jo ignoruoti – gyventojams ir verslui.
Valstybė, kaip turto valdytoja, kol kas lieka už šio rato
ribų.
Galbūt būtų sveika pokyčius pradėti nuo savęs? Parodyti, kad
optimizavimas nėra tik teorinis žodis strategijose, o reali praktika, kurią
pirmiausia taiko tie, kurie tą praktiką ir kuria.
Tik tada NT mokestis galėtų tapti ne vien fiskaline
priemone, bet tikru efektyvumo signalu visoje sistemoje.
Įžvalgos autorė – Julija Abromavičienė, valdybų narė, įmonių
pokyčių valdymo strategė”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą