„Savo medicininės karjeros pradžioje buvau šokiruotas sužinojęs, kad intensyviosios terapijos skyriai pilni pacientų, kurie niekada nesitiki išeiti iš ligoninės gyvi. Susidūrę su pažengusia liga ir žlungančiomis organų sistemomis, jie pasikliauja šiuolaikinių technologijų stebuklais, kad šie pumpuotų jų širdis, padėtų kvėpuoti, uždarytų žaizdas ir kuo ilgiau filtruotų kraują.
Daugelis pacientų ir jų šeimų suprantamai nori atidėti mirtį. Kitiems ši patirtis atrodo kankinanti: nuolat didėjančios išlaidos, nesibaigiantis intervencijų ciklas, tiesioginis ir perkeltinis ligoninės aplinkos sterilumas. Kai kurie gydytojai ir slaugytojos slapta svarsto, ar ši praktika yra geriausia jų pacientams. Aš esu vienas iš jų.
Prieš kelerius metus pradėjau propaguoti viduramžių ars moriendi, arba mirties meno [1], praktikos atgaivinimą – labiau tolerantišką, mažiau baimės keliantį, labiau bendruomene pagrįstą, požiūrį į gyvenimo pabaigą. Manau, kad daugeliu atvejų išmintinga atsisakyti, gyvenimą pratęsiančių, intervencijų dėl aukštesnės gyvenimo kokybės ir geresnės mirties.“
Atsižvelgiant į mano požiūrį, galite tikėtis, kad aš džiaugsiuosi Niujorko valstijos Asamblėjos neseniai priimtu Medicininės pagalbos mirštant įstatymu, kuris dabar laukia svarstymo Niujorko valstijos Senate. Tačiau šis įstatymo projektas, kaip ir panašūs įstatymai, palengvinantys mirtį tokiose vietose, kaip Oregonas ir Kanada, nėra skirtas gerai mirti. Jis skirtas visuomenės – vyriausybės, medicinos sistemų ir net šeimų – atleidimui nuo atsakomybės rūpintis tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos: psichikos ligoniais, vargšais, fiziškai neįgaliais.
Niujorko įstatymo projektas „pagalbą mirštant“ apibrėžia, kaip medicinos praktiką. Jei pacientas atitinka reikalavimus, gydytojas gali paskirti mirtiną vaistų dozę, kurią pacientas gali pats susileisti, kad nutrauktų savo gyvenimą. Šios praktikos apibūdinimas, kaip medicinos praktikos suteikia tam tikrą teisėtumą tam, kas dar vadinama, tiksliau, gydytojo asistuojama, savižudybe.
Kalbant apie įprastą savižudybę, ne paslaptis, kad žmonės, kenčiantys nuo depresijos, yra didesnėje rizikos grupėje. Nėra jokios priežasties manyti, kad depresija yra mažiau svarbus veiksnys, kai kalbama apie, gydytojo asistuojamą, savižudybę. Vis dėlto Niujorko įstatymo projektas, parengtas pagal 1997 m. Oregone priimtą „Mirties su orumu įstatymą“, net nereikalauja, kad psichikos sveikatos specialistas tikrintų pacientus dėl depresijos, nebent vienas iš gydytojų nustatytų, kad paciento sprendimų priėmimą gali sutrikdyti psichiatrinis ar psichologinis sutrikimas.
Tai didelė klaida, kuri neapsaugo, depresiją patiriančių, žmonių nuo klaidingų sprendimų. Depresija yra ne tik nuotaika; ji iškreipia suvokimą, dažnai įtikindama žmones, kad jų gyvenimas yra bevertis, jų artimiesiems geriau be jų ir mirtis yra vienintelė jų išeitis. Kai žmonės įsikiša, kad išvengtų įprasto savižudybės bandymo, jie tai daro todėl, kad tiki, jog tokios mintys nėra tikrosios žmogaus valios išraiška, o ligos simptomai.
Oregonas renka duomenis apie savižudybes su pagalba valstijoje, ir šie skaičiai turėtų kelti susirūpinimą dėl depresija sergančių pacientų. Pavyzdžiui, 2024 m. dauguma žmonių, kuriems Oregone buvo skirti vaistai savižudybei su pagalba, sirgo nepagydoma vėžio forma – tai grupė, kuriai, kaip žinoma, yra didelė depresijos rizika. Vis dėlto iš 607 Oregono gyventojų, kuriems tais metais buvo skirti mirtini vaistai, tik trys buvo nukreipti psichologiniam ar psichiatriniam įvertinimui. (Tyrimai parodė, kad depresija yra diagnozė, kurią daugelis gydytojų linkę praleisti.)
Tai kelia nerimą, nes depresija išlieka gerai išgydoma liga. Jei tinkamai neatliksime nepagydomai sergančių pacientų depresijos patikrinimo, rizikuojame leisti ligai, o ne asmeniui, priimti sprendimą nutraukti gyvybę.
Taip pat nerimaujama dėl fizinę negalią turinčių asmenų pažeidžiamumo, kurie įpratę nuolat įrodinėti, kad jų gyvenimas yra vertingas. Neįgaliųjų gynėjai dažnai nerimauja, kad ši našta tik didės, kai tik atsiras teisėtas būdas nutraukti gyvenimus, kurie laikomi nevertais gyventi. Niujorko įstatymo projektas bando reaguoti į šiuos susirūpinimus, uždrausdamas bet kam gauti pagalbą savižudybei vien dėl amžiaus ar negalios. Vietoj to, pacientas turi sirgti nepagydoma liga ar turėti būklę, kurios prognozė gyventi yra šeši mėnesiai ar mažiau.
Tačiau praktiškai prognozė ne visada yra paprasta, ypač kai kalbama apie, labiausiai pažeidžiamus, pacientus. Kaip gydytojas, kuris rūpinosi daugeliu pacientų su negalia, žinau, kaip lengvai šešių mėnesių prognozė gali tapti realybe, ypač jei pacientas nutraukia gydymą. Žmogui, kuriam pasireiškia, sunkiai gydomi, priepuoliai, šie tampa nepagydoma liga, jei jis nutraukia vaistų nuo epilepsijos vartojimą. Taip pat nutinka ir žmogui, kuriam reikalinga dirbtinė mityba, jei jis nutraukia maitinimą. Trapus diabetikas, nutraukęs insulino vartojimą, greitai tampa sergančiu nepagydoma liga.
Atsižvelgiant į tai, teigti, kad Niujorko įstatymo projektas gina neįgaliuosius, yra nesąžininga. Įstatymo projektas gali neleisti jiems gauti reikiamų priemonių savižudybei su pagalba vien dėl negalios, tačiau negalia gali tapti mirtina būkle dėl pasirinkimo – arba nevilties.
Medicininės pagalbos mirštant šalininkai dažnai pabrėžia asmeninės autonomijos išsaugojimo svarbą. Praėjusiais metais Oregone asistuotos savižudybės gavėjai dažniausiai minėjo autonomijos praradimą. Tai suprantama: tie, kurių fizinė būklė sparčiai blogėja, mirtį gali laikyti geresne už gyvenimą, kurio jie negali kontroliuoti.
Tačiau autonomijos stoka nėra būdinga tik gyvenimo pabaigos situacijoms; tai dažnai yra kasdienė realybė neįgaliesiems ir vargšams. Nenorime siūlyti žmonėms asistuotos savižudybės už bet kokį autonomijos praradimą.
Šiuo atveju nerimą kelia Kanados patirtis, kuri nuo 2016 m. leidžia tinkamiems suaugusiesiems prašyti medicininės pagalbos mirštant. 2023 m. 432 kanadiečiai, kuriems buvo atlikta savižudybė su pagalba, teigė, kad jiems reikėjo, bet jie negavo neįgalumo paramos paslaugų. Dar labiau nerimą kelia tai, kad beveik pusė nepagydomų pacientų, kuriems buvo atlikta savižudybė su pagalba, tai padarė bent iš dalies dėl vienatvės. Vienas vyras dėl benamystės siekė mirties su pagalba, bet persigalvojo po to, kai „GoFundMe“ kampanija padėjo jam rasti prieglobstį. Tai, kas prasidėjo, kaip teisė mirti, kai mirtis yra „pagrįstai numatoma“, atrodo, išsivystė į galimybę pagreitinti mirtį beveik dėl bet kokios kančios formos.
Tai nėra užuojautos politika – nei Kanadoje, nei Oregone, nei Niujorke, jei šis įstatymo projektas taps įstatymu. Užuot investavę į vienišų, prislėgtų, neįgaliųjų ir vargšų paramos infrastruktūrą, mes siūlome jiems mirties receptą. Mes tai vadiname autonomija, bet tai yra apleidimas.
Geros mirties meno negalima atskirti nuo gero gyvenimo meno, ir tai apima rūpinimąsi vieni kitais, ypač kai tai sunku, nepatogu ar brangu. Nepakanka mirštančiajam suteikti kontrolę. Turime jiems suteikti orumą – ne patvirtindami jų neviltį, bet patvirtindami jų vertę. Net kai jie kenčia. Net kai jie yra pažeidžiami. Net kai jie, žemiškai kalbant, yra našta.
Jei galvojate apie savižudybę, JAV skambinkite arba rašykite SMS žinute numeriu 988, kad susisiektumėte su Nacionaline savižudybių prevencijos linija, arba apsilankykite SpeakingOfSuicide.com/resources, kur rasite papildomų išteklių sąrašą. Lietuvoje pagalba, galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam - skambinti 112 arba apsilankyti svetainėje www.tuesi.lt.
L. S. Dugdale yra gydytojas ir etikos specialistas Kolumbijos universitete, Niujorke, ir knygos „Prarastas mirties menas: pamirštos išminties atgaivinimas“ autorius." [2]
1. „Ars Moriendi“ – lotyniška frazė, išvertus reiškianti „mirties menas“. Ji reiškia raštų ir mokymų tradiciją, daugiausia iš vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų, skirtą tam, kaip gerai pasiruošti mirčiai ir ją ištverti, ypač religiniame kontekste. Ji pabrėžė dvasinį pasiruošimą, mirtingumo priėmimą ir dažnai apėmė patarimus, kaip su tikėjimu ir malone pasitikti paskutines gyvenimo akimirkas.
„Ars“:
Lotynų kalba „ars“ reiškia „menas“ arba „įgūdis“, reiškiantis gerai išvystytą gebėjimą arba praktiką.
„Moriendi“:
Tai veiksmažodžio „mori“ (mirti) gerundijaus forma, verčiama kaip „mirimo“ arba „mirimo procesas“.
Kontekstas:
„Ars Moriendi“ tradicija atsirado, kaip atsakas į vyraujantį mirtingumo suvokimą, ypač vėlyvaisiais viduramžiais, kai siautė Juodoji mirtis ir kitos plačiai paplitusios epidemijos.
Dėmesys:
Ji skatino žmones apmąstyti jų gyvenimą, susitaikyti su jų praeitimi, ruoštis teismui po mirties ir galiausiai priimti mirtį su tikėjimu ir susitaikymu.
Religinė reikšmė:
Pradiniame kontekste „Ars Moriendi“ didelę įtaką darė krikščioniški religiniai įsitikinimai ir praktikos, ypač geros mirties (mirties, vedančios į išganymą) idėja.
Praktinis pritaikymas:
Nors „Ars Moriendi“ daugiausia dėmesio skyrė dvasiniam pasiruošimui, jame taip pat buvo pateikta praktinių patarimų asmenims ir jų šeimoms apie paskutines gyvenimo akimirkas, įskaitant rūpestį, maldą ir susitaikymą.
Šiuolaikinis aktualumas:
Nors konkretus religinis kontekstas gali skirtis, pagrindinės temos – pasiruošimas mirčiai, susidūrimas su mirtingumu ir gyvenimo prasmės paieška – išlieka aktualios ir šiandien.
2. There Are Ways to Die With Dignity, but Not Like This: Guest Essay. Dugdale, L S. New York Times (Online) New York Times Company. May 11, 2025.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą