Kodėl tie, kurie tampa mažytės šalies, Lietuvos, ministrais, pasidaro kvailiausiais žmonėmis pasaulyje? Pirmiausia turėjome anūką Landsbergį su jo beprotiškais karo Kinijai skelbimais, dabar turime tiek pat beprotiškus Šakalienės nusišnekėjimus

 

"Per savo vizitą į Izraelį krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė siūlė didinti dvišalį karinį bendradarbiavimą, užmegzti tampresnius ryšius, pakvietė Izraelį plėtoti gynybos pramonę Lietuvoje. Pasak ministrės, abi šalis jungia bendra karinė dvasia.

Periminėsime patirtį neturėdami pajėgumų?

Daugiausia dėmesio verta ši D. Šakalienės pastaba: „Norime perimti sudėtingo karo laikotarpiu sukauptą patirtį ir pritaikyti išmoktas pamokas Lietuvoje.“ Izraelio ginkluotos pajėgos nėra „popierinės“, bet žinančios, ką reiškia apginti savo šalį, tad Lietuvai ypač svarbu perimti jos patirtį.

Nežinau, kokioje informacijos erdvėje gyvena ministrė, bet jos raginimas perimti Izraelio patirtį ir pritaikyti išmoktas pamokas Lietuvoje yra ne tik šokiruojantis, bet ir nemoralus, nes skatintų pažeisti tarptautines ginkluotų konfliktų normas. Apskaičiuojama, kad savo beatodairiškais antpuoliais Izraelis nužudė daugiau negu penkiasdešimt tūkstančių palestiniečių nuo konflikto pradžios, kad dar tūkstančiai neištraukti iš po griuvėsių, o Izraeliui atnaujinus karines operacijas kovo mėnesį, kurį laiką Gazos Ruože kasdien žūdavo vidutiniškai 100 vaikų. Ar tikrai pageidaujama, kad Lietuvos ginkluotosios pajėgos įsisavintų šitą patirtį ir rengtųsi ją pritaikyti, kilus karui?

Izraelis turi vienas moderniausių ir galingiausių ginkluotųjų pajėgų pasaulyje. Jis turi daugiau naikintuvų nei Prancūzija ar Jungtinė Karalystė, jo arsenale yra daugiau nei 2000 tankų, daugybė artilerijos pabūklų ir kitos sudėtingos ginkluotės. Lietuva negali kariauti taip, kaip kariauja Izraelis, todėl nėra ko mokytis, nebent galbūt mažų pėstininkų grupių taktikos.

Bet daugelis incidentų parodė, kad Izraelis pavertė Gazos Ruožą į tai, ką Vietnamo kare JAV vadino laisvo šaudymo zonomis (angl. free-fire zones), kuriose kiekvienas ten esantis žmogus buvo laikomas teisėtu taikiniu, tad į jį buvo šaudoma pagal principą: jei juda, tai žudai.

D. Šakalienė pasižymi savo kovingais pasisakymais, kartais susidaro įspūdis, kad ji norėtų būti karvedė, šių dienų Boudica. Balandį interviu Vokietijos radijui „Deutsche Welle“ ji tvirtino, kad Rusijos kareiviai daugiau „niekada neperžengs jos šalies sienos.“ Tai tuščias gyrimasis, net Lenkija negali to užtikrinti. Ji dar teisino Lietuvos pasitraukimą iš Otavos konvencijos.

Esą – „pabuskite“. Mes naudosime visas turimas priemones savo piliečiams ginti, o „jei kokia tam reikalinga priemonė mums bus neprieinama – mes ją susikursime.“ Nemanau, kad Lietuvoje greitai bus pradėta statyti „Patriot“ oro gynybos sistemas. Mes neturime nei lėšų, nei mokslinės ir techninės kompetencijos tai daryti, ką, tikiu, žino ir D. Šakalienė. Jos pozavimas neskoningas, nors Estijos pareigūnai panašiai elgiasi.

Kai patogu, pakeliui ir su nusikaltėliais

D. Šakalienės veiksmus palaiko Prezidentūra ir premjeras. Prezidento patarėja užsienio reikalais Asta Skaisgirytė ragino atskirti santykius su valstybe nuo santykių su premjeru Benjaminu Netanjahu, kuriam Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) yra išdavęs arešto orderį. Pasak A. Skaisgirytės, „arešto orderis yra išduotas konkrečiai premjerui, tai premjeras turi už tai ir atsakyti. O santykis su šalimi yra santykis tarp Lietuvos ir Izraelio.“

Nežinau, ar tai eilinis nesusipratimas, ar sąmoningas sofizmas. Hagos teismas nekaltino B. Netanjahu korupcija ar neteisėtu pasipinigavimu, jam nepriekaištaujama, kad jis per daug bara savo žmoną ar kad leidžia jai jį barti ir mokyti. Teismo akiratyje jo politiniai nutarimai, o ne asmeninis gyvenimas, jo vaidmuo vadovaujant šaliai Gazos puolime.

Kaip vyriausybės vadovas jis turi lemiamą, arba bent įtakingiausią, vaidmenį, nustatant karo tikslus ir jų įgyvendinimą. Be jo pritarimo Izraelio lėktuvai nebombarduotų tankiai apgyvendintų palestiniečių stovyklų dviejų tūkstančių svarų bombomis, kurios žudo arba sužeidžia žmones, esančius už daugiau negu 350 metrų nuo sprogimo centro, nenutrauktų maisto, vandens, kuro ir elektros tiekimo, nuosekliai nekliudytų pastangų suteikti nukentėjusiesiems humanitarinę pagalbą, sudrausmintų ministrus, kurie ragina vykdyti palestiniečių etninį valymą.

Jei B. Netanjahu nebūtų ministras pirmininkas ir nebūtų atsakingas už Izraelio pajėgų veiksmus, TBT jam nebūtų pateikęs kaltinimų. Izraelio politika, o ne premjero asmeninės keistenybės lėmė teismo sprendimą. TBT kaltina ir valstybę, vykdančią karo nusikaltimus, galbūt net genocidą, ir ją Lietuva noriai ir sąmoningai remia.

Įsivaizduokite, kad tarptautinis tribunolas būtų apkaltinęs Hitlerį. Argi save gerbianti valstybė galėtų toliau bendradarbiauti su nacistine Vokietija, teisindama savo sprendimą tuo, kad šei valstybei nebuvo pateikti kaltinimai? Abejoju.

Ar tikri aukščiau vertybių iškelti interesai?

Premjeras Gintautas Paluckas, BNS klausiamas, ar galima užsimerkti prieš nuodėmes, jeigu ryšys yra naudingas kuriuo nors klausimu, aiškino, kad gyvenimas ir pasaulis nėra juodas ir baltas. Esama visokiausių atspalvių, ir ten, kur mums reikia bendradarbiauti, mes bendradarbiausime. Ten, kur nereikia bendradarbiauti ar matome blogybes, jos yra išsakomos. Esą simplifikuotas požiūris neleidžia efektyviai įgyvendinti kitų užsibrėžtų tikslų.

Neginčytina, kad pasaulis nėra baltas ir juodas, ir kur reikia bendradarbiauti, mes bendradarbiausime. Tačiau nėra poreikio bendradarbiauti su Izraeliu, ypač kariniais klausimais. Yra daugybė kitų valstybių, kurios galėtų aprūpinti Lietuvą reikiama ginkluote ir investicijomis. Ir tikrai nėra taip, kad Lietuva kritikuoja blogybes, kai jas pastebi. Tyla ir pritarimas yra norma.

G. Paluckas aiškiai pasakė, kad dabartinė politika Izraelio atžvilgiu nebus keičiama, tad kalbos apie vertybėmis grindžiamą politiką lieka tuščios.

Dvi priežastys lemia Lietuvos politiką Izraelio atžvilgiu – lietuvių dalyvavimas Holokauste bei polinkis pataikauti JAV, kurios yra pagrindinis Izraelio partneris. Kaip praeitą savaitę priminė Užsienio reikalų ministerija, Lietuva aktyviai prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų siekiant aktyvinti Holokausto tyrimus, stiprinti istorinę atmintį ir užkirsti kelią antisemitizmui. Ministerijos atstovai nuosekliai dirba Tarptautiniame Holokausto atminties aljanse, kurio narė Lietuva yra nuo 2002 metų, Europos Komisijoje ir Pasaulio žydų kovos su antisemitizmu darbo grupėse. Šie darbai sveikintini ir reikia juos tęsti, bet netiesioginė atsakomybė už prieš 80 metų įvykdytus nusikaltimus nepateisina nutarimo ignoruoti dabartinės Izraelio vyriausybės veiksmus. Jei Lietuva ir kitos Vakarų šalys viešai smerktų tai, kas iš tiesų smerktina, Izraelio visuomenė gal pradėtų kritiškiau vertinti ultradešiniųjų dominuojamą vyriausybę.

Netikiu stebuklais. Daugelis izraeliečių ir toliau nepasitikės palestiniečiais ir net jų nekęs, tačiau kai kurie gali suprasti, kad dabartinė politika Izraeliui nenaudinga. Vašingtonas nenusigręš nuo Izraelio, bet galiausiai galėtų sušvelninti savo politiką, jei pamatys, kad besąlyginė parama trukdo gerinti ryšius su arabų ir musulmonų pasauliu. Bet kuriuo atveju, Vakarų šalys turi parodyti, kad laukia, jog jų sąjungininkai ir draugai gerbs vertybes, kurios laikomos demokratijos ir siektinos tarptautinės bendruomenės pamatais.”