Lietuvos žemės ūkio ypatybės

 

Parengė Kreda

 

“Lietuvos ūkininkams šiemet daug žalos pridariusios orų permainos, panašu, ne vienintelis iššūkis, kurį teks įveikti. Nerimą kelia ne tik klimato pokyčiai, bet ir vis dar įtempta geopolitinė situacija. Žemės ūkis – verslas, kuriame sunku prognozuoti ne tik gamtos sąlygas, bet ir žaliavų supirkimo kainas. Be to, tai viena iš labiausiai investicijų reikalaujančių sričių, ypač jei kalbama apie šiuolaikinę žemės ūkio techniką ar pažangias technologijas. Kaip žemės ūkiui sekasi prisitaikyti? Ar iš tiesų galima kalbėti apie žemės ūkį kaip apie pelningą, šiuolaikišką verslą?

 

Kai kurie ūkiai – pavyzdiniai

 

Pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininko Vytauto Buivydo, žemės ūkis nuo kitų verslo šakų skiriasi tuo, jog per metus derlius gaunamas tik kartą. „Per visą gyvenimą ūkininkas turi vos apie 40 galimybių – žemės ūkio ciklų, todėl prieš apsispręsdami ūkininkauti, žmonės rimtai įsivertina tokias perspektyvas ir sektoriaus tendencijas. Jei perspektyvos atrodo miglotos, susidomėjimas žemės ūkiu mažėja“, – komentavo V. Buivydas.

 

Anot jo, susidomėjimą ūkininkavimu galėtų auginti gerieji pavyzdžiai ir pamatuojami rezultatai, tačiau jų viešojoje erdvėje trūksta. „Jei paklaustumėte didmiesčių gyventojų, kaip jie mato žemės ūkį, neretai išgirstumėte, jog tai sektorius, kuris nuolat susiduria su problemomis. Ir nors jų išties netrūksta, tai – tik viena medalio pusė. Kai kurie ūkiai pagal generuojamas pajamas ir sukuriamą pridėtinę vertę lenkia net IT sektorių, o jų produktyvumas viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Tad situacija mūsų šalyje įvairi – turime ir sėkmingų, ir sudėtingų pavyzdžių. Dalis smulkių ir vidutinių ūkių, neatlaikydami iššūkių, nutraukia veiklą, žemę išnuomoja arba parduoda – tokia žemės ūkio sektoriaus realybė.“

Stebisi, kam skiriamas finansavimas

 

Lietuvai tapus ES nare, į šalies žemės ūkį buvo investuoti milijardai eurų paramos. Tačiau, pasak pašnekovo, realybė tokia, jog 80 proc. visų šios paramos lėšų atiteko vos penktadaliui pareiškėjų. Didžiausia dalis investicijų – daugiau kaip 30 proc. – nukeliavo į grūdininkystės ūkius.

 

Pasak V. Buivydo, tai kelia daug diskusijų tiek tarp ūkininkų, tiek visuomenėje. „Dalis stebisi, kodėl tokia didelė paramos dalis tenka vienai šakai, o kitos sritys – daržininkystė, gyvulininkystė, perdirbimas – dažnai lieka nuošalyje“, – pažymi jis. Palyginimai su kitomis ES šalimis dar ryškesni. Skaičiuojama, jog Lietuvoje pajamos iš hektaro grūdininkystės ūkyje siekia apie 1000 eurų. Tuo tarpu Olandijoje, kur pagrindinis dėmesys skiriamas žaliavų perdirbimui ir aukštesnės pridėtinės vertės kūrimui, pajamos iš hektaro gali viršyti net 10 tūkst. eurų.

 

„Olandija investuoja į tai, kas mažame plote kuria didelę vertę – tai parodo strateginį mąstymą“ – sako V. Buivydas. Tuo tarpu Lietuva, anot jo, pasigamina keturis kartus daugiau grūdų nei pati suvartoja, tačiau neapsirūpina nei mėsa, nei vaisiais, daržovėmis ar uogomis. „Nesu prieš grūdininkystę, bet jeigu nekeisime strategijos, manau, jog laukia liūdna ateitis“, – teigia pašnekovas.

 

Norint, kad žemės ūkis taptų patrauklus jaunimui, būtina ilgalaikė strategija ir realistiškas, ūkiškas požiūris. „Lietuvoje veikia labai stambūs ūkiai – kai kurie jų valdo dešimtis tūkstančių hektarų žemės. Kas norėtų pradėti ūkininkauti šalia tokio ūkio? Jauni žmonės, norintys kurti ūkį nuo nulio, dažniausiai nesirenka tradicinių šakų, tokių kaip grūdininkystė ar gyvulininkystė – jie dairosi į nišines sritis: šiltnamius, vaisius, daržoves, uogas, riešutus. Tokie ūkiai galėtų būti konkurencingi, nes Lietuvoje trūksta vietinės produkcijos, tačiau pradėti – sunku. „Vien žemės įsigijimas yra didžiulis barjeras. Dabar pirkti galima tik besiribojančius sklypus, tad naujų ūkių savininkams rinka faktiškai uždaryta“, – dėstė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas.

 

Pašnekovo žodžiais, puikus sektoriaus vystymo pavyzdys – Lenkija, sugebėjusi išlaikyti smulkių ir stambių ūkių balansą bei išsaugoti gyvybingus kaimus.

 

Lietuvoje situacija sudėtingesnė. Kai žmonės nemato galimybės pragyventi iš žemės ūkio veiklos, jie nebeskatina šeimos narių likti kaime. Šeimos keliasi į didmiesčius, kur daugiau darbo galimybių, geresnė infrastruktūra. Dėl to regionuose mažėja gyventojų, traukiasi verslai, uždaromos mokyklos, darželiai, o viešasis transportas tampa prabanga. Šį procesą sustabdyti – sunku, bet įmanoma. Anot pašnekovo, vienas svarbiausių žingsnių – sudaryti realesnes galimybes vidutinio dydžio ūkiams išsilaikyti ir augti. Tik taip galima grąžinti gyvybę kaimiškoms vietovėms.

Pasigenda kokybiškų konsultacijų

 

Kita realybė, su kuria susiduria daugelis ūkininkų – dažnai besikeičiantys įstatymai ir tvarkos. Pasak V. Buivydo, ne vienas ūkininkas nukenčia vien dėl to, kad nežino naujų reikalavimų. „Šimtas ūkininkų dėl pasikeitusių taisyklių laiku nepateikė ūkio valdos duomenų, nors anksčiau jų nereikėdavo. Dalis jų dėl to vos neprarado paramos. Tokia situacija tik patvirtina, kaip svarbu laiku gauti patikrintą informaciją. Reklaminės žinutės dažnai skamba viliojančiai – skatina ūkininkauti, žada pagalbą, tačiau realybėje žmonės neretai su biurokratinėmis kliūtimis paliekami vieni. Be išsamios informacijos apie galimas rizikas, daug kas nusivilia dar nė nepradėję. Jeigu ūkininkus laiku pasiektų aktuali informacija, būtų sudaryta galimybė lengviau gauti investicinę paramą, būtų sukurta strategija, kuri leistų plėstis netradicinėms ūkininkavimo šakoms – galimybės ūkininkauti tikrai būtų neblogos. Šiandien Lietuvoje yra apie 100 tūkst. ūkininkų valdų. Vadinasi, apie 300 tūkst. žmonių vienaip ar kitaip susiję su žemės ūkio veikla. Tačiau pastaraisiais metais šis sektorius traukiasi – ūkininkų skaičius sumažėjo daugiau nei per pusę. Tai vienas didžiausių nuosmukių visoje Europos Sąjungoje. Kita vertus, džiugu, kad turime ir sėkmingų pavyzdžių, kuriais galima pasidžiaugti“, – komentavo pašnekovas.

 

Padeda ūkiams spręsti problemas

 

Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjunga jau dešimtmetį dalyvauja Europos Sąjungos jaunųjų ūkininkų tarybos veikloje. Pasak sąjungos vicepirmininko V. Buivydo, tarptautinis bendradarbiavimas, gerųjų praktikų perėmimas, neapsiribojant vien tik Lietuva, labai svarbu, nes vienydamiesi skirtingų šalių ūkininkai gali išspręsti bent dalį sektorių kamuojančių problemų.

 

„Prieš daugiau nei 15 metų pats kėliau klausimą, kaip pradėti ūkininkauti, jei norint gauti ES paramą Lietuvoje buvo būtina turėti bent 40 hektarų žemės. Aš pats esu kilęs iš ūkininkų šeimos, bet mūsų ūkis nebuvo didelis. Net jeigu tėvai būtų man perleidę turimus 10 hektarų žemės, vis tiek nebūčiau galėjęs pretenduoti į ES paramą. Dalyvaudamas Briuselyje vykusioje protesto akcijoje, pradėjau domėtis, kuo jaunieji ūkininkai gyvena kitose šalyse. Ten sąlygos buvo visai kitokios – buvo svarbu pasiekti tikslus ir rodiklius, o ne turėti konkretų skaičių žemės ploto. Tie 40 hektarų buvo nacionalinis reikalavimas, kuris realiai ribojo galimybę ūkininkauti – ūkininku galėjo tapti tik tie, kurie turėjo stiprų užnugarį, galėjo suformuoti valdą. Ši situacija buvo neteisinga. Ir mes žinojome – jei norime pokyčių, turime tai keisti“, – dalijosi pašnekovas.

 

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos įkūrimas paskatino ir daugiau pokyčių – ėmė keistis požiūris, kad ūkio sėkmę lemia ne turimas žemės plotas, o verslo planas, idėja ir vieno hektaro sukuriama pridėtinė vertė. Anot ūkininko, iš pradžių į tokį pokytį buvo žiūrima skeptiškai – nedaug žemės dirbantis ūkininkas atrodė kaip nepatikimas. Tačiau ilgainiui pavyko įrodyti, kad nedideli ūkiai taip pat gali būti sėkmingi ir konkurencingi.

 

Būdavo atvejų, kai pildant deklaracijas dėl netinkamai pažymėtos varnelės reikėdavo grąžinti visą paramą. Tokios situacijos ūkininkus gąsdindavo ir neskatindavo siekti paramos.

 

Vėliau, pašnekovo teigimu, atsirado reikšmingų pokyčių: supaprastintas paramos gavimo mechanizmas, lankstesni terminai, sumažinti reikalavimai projektams. Dalis ūkininkų, kurie ilgą laiką nesinaudojo ES parama, pasikeitus reikalavimams, tą sėkmingai padarė ir modernizavo savo ūkius.

Naudota žemės ūkio technika – ne blogesnė

 

Dar vienas pokytis, prie kurio prisidėjo Lietuvos jaunųjų ūkininkų organizacija – teisė naudotis ES parama įsigyjant naudotą žemės ūkio techniką. Paaiškėjus, jog kitose ES šalyse tokia praktika galioja jau senai, pokyčių imta siekti ir Lietuvoje. Toks reikalavimas, galiojęs nuo įstojimo į ES, buvo įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose.

 

Galimybė įsigyti naudotą techniką ir neprarasti paramos gali paskatinti naujų ūkių kūrimą. „Jeigu man reikia kultivatoriaus, koks skirtumas – jis naujas ar naudotas 2–5 metus, svarbiausia, jog tinka mano ūkiui ir galiu su juo kokybiškai dirbti. Naudota technika – nereiškia sena. Tai gali būti vos pusmetį naudota, tačiau 20–30 proc. pigesnė technika, atkeliavusi iš kitų ES šalių“, – sakė V. Buivydas.

Didžiausią nerimą kelia nepastovios kainos

 

Kredito unijų grupei „Kreda“ priklausančio „Zanavykų bankelio“ valdybos narys, Šakių rajono ūkininkas Rimantas Sinkevičius dalijosi, jog Šakių rajonas – vienas derlingiausių Lietuvoje, todėl čia ūkininkauti kiek lengviau nei kituose šalies rajonuose. R. Sinkevičiaus šeimos augalininkystės ūkis, įkurtas 1997 metais, apima iki 300 hektarų – pakankamai, kad būtų galima pragyventi ir investuoti į plėtrą. Pusė žemės – nuosava, kita dalis – nuomojama. Ūkyje kartu dirba ir sūnus.

 

Anot pašnekovo, didžiausi iššūkiai ūkininkaujant – grūdų supirkimo ir trąšų kainų svyravimai. Vieni ūkininkai per ilgai laukia geresnių kainų, kiti – paskuba ir parduoda derlių per pigiai. Trąšas neretai įsigyja tuo metu, kai jos brangiausios. „Situacijos ūkiuose labai skirtingos. Šiuo metu dar nežinome, kiek kainuos kviečiai. Galime sudaryti išankstines sutartis, bet jeigu kaina pakils – prarasime pajamas. Tie, kas turi sandėlius, gali sulaukti geresnių kainų, neturintieji – priversti parduoti iš karto. Žemės ūkis nemėgsta neapibrėžtumo, o dabar jo – daugiau nei bet kada“, – dalijosi pašnekovas.

 

Per 30 metų ūkio istoriją Rimantas Sinkevičius sako daugiau investavęs į naudotą nei į naują techniką – ir tai, anot jo, visiškai pasiteisina. „Naudotą techniką pirkti apsimoka, ypač jei ji iš patikimo pardavėjo. Ūkininkai dažnai keičia techniką ne todėl, kad ji genda, bet siekdami didesnio našumo ar modernesnių sprendimų. Mūsų naudojama technika – patogi, patikima, vakarietiška. Pernai įsigijome naudotą traktorių, purkštuvą, trąšų barstytuvą – viskas puikiai veikia.

 

ES paramos technikai pastaruoju metu nenaudojame – pernelyg daug reikalavimų, įsipareigojimų. Kai viską suskaičiuoji – ne visada aišku, ar tikrai apsimoka. Pastaruosius 10–15 metų techniką perkame iš savo lėšų arba pasinaudojame Šakių kredito unijos „Zanavykų bankelis“ finansavimu“, – pasakojo ūkininkas.

 

Ūkininkaudamas kartu su sūnumi R. Sinkevičius stengiasi diegti šiuolaikines technologijas. Jau keletą metų ūkyje taikoma beariminė žemdirbystė, auginami tarpiniai augalai, kurie apsaugo dirvą ir gerina jos kokybę. Įdiegta automatinio vairavimo sistema, atliekami žemės tyrimai, o trąšos naudojamos tvariai – pagal tikslų augalų poreikį.

 

„Nors nesame novatoriškiausi, stengiamės judėti į priekį. Modernios technologijos leidžia dirbti efektyviau ir tausoti žemę – juk viskas, ką darome, lieka mūsų vaikams“, – sakė R. Sinkevičius.

Finansavimas prieinamas vis didesniam ratui

 

Žemės ūkis – sritis, kuriai reikalingos reikšmingos pradinės ir plėtros investicijos. Norint, kad šalies žemės ūkis išliktų konkurencingas pasauliniu mastu, būtini valstybės lėšomis finansuojami projektai, didinantys žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, kuriantys didesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produktus, investuojantys į inovacijas ir naujas technologijas, tvarią žemės ūkio produktų gamybą.

 

Kaip paaiškino ILTE Klientų finansavimo tarnybos vadovė Giedrė Gečiauskienė, jauniesiems ūkininkams, apsisprendusiems užsiimti žemės ūkio produktų gamyba ar perdirbimu, teikiamos lengvatinės paskolos įsikūrimui. Tokia finansine parama siekiama ne tik skatinti didesnę pridėtinę vertę kuriančių ūkių steigimą, bet ir užtikrinti sklandžią kartų kaitą Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

 

Lengvatiniu finansavimu gali pasinaudoti ir patyrę ūkininkai, nepriklausomai nuo veiklos trukmės. Jie gali kreiptis dėl paskolų investicijoms į žemės ūkio valdas – šis finansavimas skirtas gamybos modernizavimui, tvarios gamybos diegimui, prisitaikymui prie klimato kaitos, atsinaujinančiosios energijos naudojimui, aukštesniems gyvūnų gerovės standartams užtikrinti, inovacijoms bei ūkių skaitmenizacijai.

 

Be lengvatinių paskolų ūkių įkūrimui ir modernizavimui, teikiamas finansavimas žemės ūkio produktų perdirbimui – tiek investicijoms, tiek apyvartinėms lėšoms. Ši priemonė skirta didinti sektoriaus konkurencingumą ir skatinti didesnės pridėtinės vertės kūrimą. Ūkininkams taip pat prieinamos ir pasidalytos rizikos paskolos, kurios siūlomos palankesnėmis nei rinkos sąlygomis. Jos leidžia lengviau plėsti veiklą net ir tiems, kurie susiduria su finansavimo prieinamumo barjerais.

 

Be to, ūkininkai gali gauti individualias garantijas paskoloms ar lizingui – tai padeda spręsti nepakankamo užstato problemą ir leidžia gauti finansavimą palankesnėmis sąlygomis. Šios garantijos dažnai derinamos su palūkanų kompensacijomis, mažinančiomis finansinę naštą.

 

Artimiausiu metu ILTE planuoja pristatyti naują finansinę priemonę, skirtą skatinti tvarų ūkininkavimą. Numatyta, jog tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys galės gauti iki 2 mln. eurų investicines paskolas iki 10 metų laikotarpiui. Šiai iniciatyvai planuojama skirti 100 mln. eurų.

 

„Žemės ūkis išlieka vienu svarbiausių ILTE klientų segmentų“, – teigia G. Gečiauskienė. Šiuo metu ILTE aptarnauja apie 2700 aktyvių klientų, kurie yra sudarę daugiau nei 3700 sutarčių – bendra jų vertė viršija 240 mln. eurų. Vien per 2024 m. pasirašyta daugiau kaip 1300 naujų sutarčių už daugiau nei 50 mln. eurų. Taip pat suteikta per 430 individualių garantijų, kurių bendra suma viršijo 43 mln. eurų. Panašios apimtys planuojamos ir šiais metais. Šiuo metu žemės ūkio klientams prieinamo finansavimo vertė siekia beveik 196 mln. eurų, iš kurių 176 mln. sudaro paskolos, teikiamos per finansavimo partnerius, o 4,5 mln. – įvairios kompensacijos.

 

Svarbus vaidmuo šiame procese tenka ir „Kreda“ grupės kredito unijoms, kurios, veikdamos regionuose ir būdamos arti savo narių, puikiai supranta jų rūpesčius ir išmano žemės ūkio sektoriaus specifiką. Kredito unijos aktyviai finansuoja žemės ūkio technikos ir įrangos įsigijimą bei apyvartines lėšas. Investicijoms į žemės ūkio valdas unijos suteikia paskolas iki 30 metų, o technikai ir įrangai – iki 10 metų.

 

„Įsivertinę kiekvieno ūkininko situaciją ir planus, mes galime pasiūlyti individualius sprendimus. Visuomet kviečiame pasitarti – tai galima padaryti gyvai Šakiuose veikiančioje kredito unijoje „Zanavykų bankelis“ ar kitose Lietuvos miestuose veikiančiose „Kreda“ grupės kredito unijose“, – kalbėjo „Zanavykų bankelio“ administracijos vadovė Meilė Mikelionienė.

 

Ūkininkai, kuriems trūksta apyvartinių lėšų ar kurie planuoja investicijas į ūkio modernizavimą bei plėtrą, taip pat gali kreiptis dėl finansavimo. Kaimo plėtros finansinių priemonių fondo pasidalytos rizikos paskolos, kurias teikia „Kreda“ grupės kredito unijos, skirtos užsiimantiems žemės ūkio veikla, žemės ūkio produktų gamyba ar perdirbimu.

Ignalinos krašte – kitokios problemos

 

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkė, LŪS Ignalinos rajono pirmininkė Marijona Lukaševičienė dalijosi, jog jei anksčiau žemės ūkis buvo laikomas šeimos pragyvenimo šaltiniu, tai dabar jis toks pat verslas kaip ir bet kuris kitas, tik – po atviru dangumi. „Ignalinos kraštas – Šiaurės Lietuva, taigi, pavasarinės sėjos ar kūlimo darbus dėl šaltesnių orų dažniausiai pradedame porą savaičių vėliau nei Vidurio Lietuvos ūkininkai. Kliūčių kelia ir logistika – regionas nutolęs nuo pagrindinių tiekimo ir supirkimo centrų“, – komentavo M. Lukaševičienė.

 

Nepaisant to, krašte stebima teigiama tendencija – vis daugiau ūkių perduodama jaunajai kartai. „Džiugu, kad ūkininkai jaunėja – jie greičiau prisitaiko prie pokyčių, įdiegia naujas technologijas, atsineša šviežių idėjų ir stiprina sektorių savo žiniomis“, – kalbėjo LŪS Ignalinos rajono pirmininkė.

 

Ignalinos krašte vyrauja mišrūs ūkiai: žemė čia nederlinga, kalvota, tad augalininkystės ūkiai dažnesni lygumų vietovėse.

 

Pati M. Lukaševičienė taip pat yra įkūrusi mišrų ūkį, kartu ūkininkauja sūnus, prie ūkio darbų noriai prisideda ir anūkai: „Pastarąjį dešimtmetį miestas nuo kaimo tolo, bet dabar į tuščias sodybas vis dažniau grįžta jauni žmonės, kuriasi nauji ūkiai. Tai labai svarbu, kad kaimai neišnyktų“, – dalijosi M. Lukaševičienė.”