Bankai ir universitetų reforma Lietuvoje

Rytų Europos skolos gali sužlugdyti Vakarų bankus.
Tuo tarpu mūsų svajotojai, vedami Kubiliaus, nori atiduoti į skolas tiems patiems subankrutavusiems bankams mūsų studijuojantį jaunimą ir universitetus jau ateinantį rudenį. Net jei atsirastų kiek žioplesnių, kurie patikėtų propaganda ir imtų tas pakolas, bankai nebeišgalės jas duoti net už didžiausius procentus.

Švediškas bankų sutvarkymo metodas

Verslininkai skundžiasi 30 proc. bankų palūkanomis
Bankai Lietuvoje neatlieka savo funkcijos kredituoti ūkį. Lengviausias būdas išvengti didžiulės žalos Lietuvos ekonomikai yra trumpalaikis šių bankų filialų Lietuvoje nacionalizavimas, parduodant juos privatininkams iškart po krizės.

Urtė Mėlynytė. Aukštojo mokslo reforma arba kodėl aš išvažiuoju į užsienį

"ŠVIETIMAS. MOKSLAS

2009-02-18

Tarkim, aš ką tik atšvenčiau šimtadienį ir visai neseniai nusprendžiau, kuriuos brandos egzaminus laikysiu birželį. Žinau, kad sekdama tėvų tradicijas, pildydama jų lūkesčius ir savuosius troškimus atversiu naują savo gyvenimo etapą – pradėsiu studijas. Truputį daugiau pasitikėjimo savimi ir daugiau klaustukų, ne, ne dėl to, kad nežinočiau, ko noriu. Chaosą galvoje sukelia klausimas „Kam viso to reikia?“

Mano klasėje gerai besimokančių nėra daug. Vyrauja šešetai ir septynetai, ir tik iš geografijos geresni pažymiai – juk parašyti apie dukart išvaikštinėtą Delį, Paryžių ar Sidnėjų yra žymiai paprasčiau nei suvokti integralus, elektrolizę ar derinamųjų pažyminių skyrybą.

Nujaučiu, kad brandos egzaminus išlaikysiu visai neprastai. Raudono atestato gal ir negausiu, bet ir perlaikymų tikrai nereikės. Nujaučiu ir tai, nors ne... Aš žinau, kad tėvai galės padėti tik minimaliai, jie ir be manęs turi kuo rūpintis.

Jei noriu mokytis universitete, vienintelė galimybė – imti paskolą pragyvenimui. Jei pasiseks – gausiu vietą bendrabutyje, už gyvenamąjį plotą tektų pakloti apie 200 litų. Namuose gaminantis košes ir sriubas bei atsivežant mamos paruoštų sodo gėrybių, svarbiausiems daiktams prireiktų dar apie 600 litų. Ir būtinai su sąlyga, kad neplyš batai, striukės ir džinsai, kad nereikės eiti pas stomatologą, nesirgsiu gripu ar skrandžio ligomis. Ir visuomeninio transporto bilietų kainos nešoktels dukart. Dar būtinai iš karto po diplomo įteikimo turėsiu gauti bent minimaliai apmokamą darbą.

Apie naujausias madas, atidarytus klubus ir populiariausius patiekalus prašmatniuose restoranuose sužinosiu iš savo kurso draugų. Iš tų, kurie mokėsi šešetais, tiesa, ir čia, aukštojoje mokykloje mokantis prestižinės specialybės, jiems einasi ne ką geriau, bet jie juk išmindžiojo Delį, Paryžių bei Sidnėjų ir turi ką papasakoti! Daugelis jų nesugeba mokytis universitete, nesuvokia paprasčiausių dalykų, ir vienintelė priežastis, kodėl jie čia toleruojami – kasmetinis solidus įnašas į universiteto sąskaitą.

Bet jei universitete negausiu studijų krepšelio? Jei būsiu visai šalia tų vienuolikos tūkstančių laimingųjų (o gal net mažiau), bet jau po lemtinguoju brūkšniu? Ką darysiu tada?

Ketveriems metams reikės keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių litų, priklausomai nuo pasirinktos specialybės. Dar pridėkim paskolą pragyvenimo išlaidoms – skaičiuojant dabartinėmis kainomis, viso labo 8 000 litų metams (jei vasaras leisiu ne studijų mieste), ir apie 32 tūkstančių visam studijų laikotarpiui, dar pridėkim palūkanas ir jau visai neblogas „krepšelis“ savarankiško gyvenimo pradžiai, tiesa? Aišku, visada lieka dar nelaimėtas milijonas loterijoje, bet aš realistė, tad gal geriau pasakysiu: „Lik sveikas, mano svajonių universitete!” ir nuleisiu kartelę kiek žemiau.

Gal geriau stoti į kolegiją? Ten tikrai man atitektų vienas iš 10 tūkstančių krepšelių, tad reikėtų tik paskolos pragyvenimui – skaičiuojant dabartinėmis kainomis, apie 24 tūkstančių litų visam studijų laikotarpiui. Bet tik su sąlyga, kad krizė pasibaigs ir kad po trejų metų bus srities, kurios mokslus kirtau, specialistų poreikis.

Kolegijoje tokių kaip aš – protingų, bet neturinčių kišenėje papildomų kelių ar keliolikos tūkstančių litų studijoms – daug. Visi siekia būti geriausiais, ir tas didis perfekcionizmas visai ne iš meilės studijoms, tai tik begalinis noras išlikti su krepšeliu.

Papasakoti apie studijų draugus? Tokių čia nėra, nes mes visi – studijų konkurentai. Kiekvienas atsiskaitymas, kolokviumas ar egzaminas čia vertinamas tūkstančiais.

Aš viską rimtai apsvarsčiau, suskaičiavau, ir sakau: „Ačiū, tikrai ne!”.

Ačiū, bet man nereikia tokios „kokybės“, kuri iš tikrųjų yra tik pažadas apie kažkada būsiančių kokybę. Man nereikia ir „prieinamumo“, kuris yra tik plačiai prieinama paskolų sistema. Ačiū ir už „efektyvumą“, t.y. už tą pažadą, kad mokesčių mokėtojų lėšos bus naudojamos efektyviai.

Aš sakau: „Ačiū, bet tikrai ne!” ir dažniau skaitau portalus ir leidinius apie darbo ir studijų galimybę užsienyje, o ne brošiūras apie lietuviškas aukštąsias mokyklas...

Bet aš pažadu sugrįžti po kelerių ar keliolikos metų, kai išryškės socialinio eksperimento, vadinamo aukštojo mokslo reforma, pasekmės. Būtinai aplankysiu bankrutavusius universitetus, pasivaikščiosiu po naujus prekybos, pramogų ir poilsio centrus, prie kurių įėjimo kabos lentelės su užrašais „Čia veikė Vilniaus pedagoginis universitetas“, „Čia buvo Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas“ ir „Šioje vietoje ilgus metus veikė Kauno technologijos universitetas, bet nesulaukęs studentų su krepšeliais, buvo priverstas nutraukti savo veiklą“.

Pasimatysiu su buvusiais klasės draugais, kurie dabar pradeda grąžinti bankams paskolas, išleistas išsilavinimui įgyti. O tai, ką jie gavo, buvo pasenusi informacija, skaitoma akių nepakeliančių dėstytojų, kurie neketina keisti savo metodų, jų konspektai su begale gramatinių klaidų, studijų dalykų mažinimas ir kreditų skaičiaus didinimas (kam dėstyti tris dalykus po keturis kreditus, jei galima padaryti du dalykus, kurių vertė – po šešis kreditus?). Buvę studentai tūkstančius mokėjo už pažadą, kad studijų kokybė gerės. Ir gavo.. pažadą.

Aš būtinai grįšiu ir, jau tapusi profesore, pradėsiu gaivinti lietuvišką aukštojo mokslo sistemą. Su neparsidavusiais ir šviesiais kolegomis iš Lietuvos bandysim prikelti tai, kas dar liko. Tik šįkart bus be galo sunku, nes tauta, iškentusi ilgametę svetimšalių priespaudą, liko nuvilta savų – tų, kuriuos rinko ir kuriais pasitikėjo, tų, kurie žadėjo beveik aukso kalnus, o padarė... kaip visada.

Bernardinai.lt"

A.Mazuronis. Mokslo bei studijų pertvarkos keliai ir naujojo įstatymo klystkeliai

"Andrius Mazuronis, Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas narys 2009 vasario mėn. 17 d. 18:37 Nusiųsti Informuokite apie klaidas Skaityti komentarus (19) Versija spausdinimui

DELFI (J.Kupreščenko nuotr.) Į aukštojo mokslo švietimo reformą norėčiau pažvelgti prieš šešerius metus baigusio universitetą žmogaus akimis. Tuo pačiu pabandysiu paprastai ir aiškiai pateikti savo požiūrį į planuojamas vykdyti permainas. Mano asmeniškai ir mūsų frakcijos nuomone, aukštojo mokslo sistema privalo būti reformuota ir kaip galima greičiau, tačiau ši reforma jokiu būdu neturėtų tapti panaši į važiavimą buldozeriu. Ji tiesiog privalo būti labai detaliai išanalizuota, išdiskutuota ir labai atsakingai pasverta, kadangi nuo jos tiesiogiai priklausys mūsų ateitis. Manau niekas tikrai neprieštaraus, kad proveržį, kurį dabar taip stipriai deklaruoja valdančioji dauguma, bus galima atlikti tik turint aukščiausius kokybės reikalavimus atitinkančius kvalifikuotus žmones, o tai neįmanoma be aukštojo mokslo sistemos, kuri skatintų kokybiškas ir visiems prieinamas studijas. Kaip teigiamą reformos akcentą norėčiau išskirti integruotų mokslo studijų ir verslo centrų arba mokslo slėnių steigimą. Be verslo mokslo ir studijų bendradarbiavimo neįmanoma pasiekti efektyvaus nei vienos iš šių šakų panaudojimo praktikoje. Tik šių trijų šakų bendradarbiavimas gali duoti tą taip trokštamą ir reikalingą sinergijos efektą. Tačiau mūsų nuomone šioje reformoje yra ir taisytinų arba diskutuotinų dalykų. Abejones kelia universitetų statuso keitimas į specialiąsias viešąsias įstaigas. Kadangi šis pakeitimas yra tiesiogiai susijęs su universitetų valdomu turtu, tad natūralu, kad tai kelia nemažai abejonių ir nuogąstavimų. Ir nors iš Švietimo ir mokslo ministro teko išgirsti patikinimą, kad visas turtas kuris dabar yra universitetų valdomas, jiems išliks ir po reformos, norėtųsi pridurti, kad ši reformos dalis netaptų landa universitetinio turto išgrobstymui. Ši reforma ir ypač statuso keitimo dalis neturėtų tapti neoficialiu turto perdalinimu tarp universitetų ir valstybės. Kitas nelabai teisingas žingsnis yra planuojamas universitetų valdymo modelis. Vietoj dabartinės situacijos, kai universitetų tarybą sudaro trečdalis universiteto, trečdalis ministerijos bei trečdalis bendru sutarimu atrinktų asmenų, mes einame prie modelio, kai pusę sudaro universitetų, pusę ministerijos ir tik vienas asmuo bendru sutarimu. Kam to reikia? Mes didiname galimybę vienai ar kitai pusei piktnaudžiauti turimu balsų kiekiu, kadangi tas neutralusis, arba abipusiu sutarimu paskirtas vienas asmuo bus daug lengviau paveikiamas norint atlikti vienus ar kitus veiksmus nei kad asmenų grupė. Taip pat manau, kad Konstitucijos III skirsnyje kuris vadinasi Visuomenė ir valstybė (o ne universitetai ir valstybė ar ministerija ir valstybė) 40 straipsnyje būtent apie tokią autonomiją ir yra kalbama: apie autonomiją tiek nuo vietinės universiteto, tiek ir nuo aukštosios arba ministerijos valdžios. Ir vykdydami tokią reformą, kuri dabar planuojama, mes tikrai padidinsime tiek universitetų administracijos, tiek ir ministerijos veikėjų įtaką universiteto valdymui, tačiau tuo pačiu mes sumažinsime universiteto pavaldumą bei atskaitomumą visuomenei arba jos išrinktiems atstovams. Būtent dėl šių priežasčių mes manome, kad tokios proporcijos kurios dabar yra numatytos reformos plane yra iš principo ydingos bei nekonstitucinės. Išplečiamos aukštosios mokyklos tarybos funkcijos. Tačiau suteikiant plačius įgaliojimus, būtina pareikalauti ir atsakomybės už blogą darbą. Deja, pagal įstatymo projektą visa atsakomybė tektų tik rektoriui. Trečias, ne ką mažiau svarbus reformos klausimas yra taip vadinami studijų krepšeliai. Aš jokiu būdu nesakau, kad būti revoliucionieriumi yra blogai, tačiau jei rizikuoji visos tautos šviesia ateitimi, abejoju, kad galima pateisinti neapgalvotą revoliuciją. Kadangi esu baigęs statybos inžinerijos specialybę, tai žinau, kad norint nuspėti konstrukcijų darbą, veikiant tam tikroms apkrovoms ir sąlygoms, reikia jį modeliuoti. Pabandysiu tai padaryti savo mėgstamoje studijų kryptyje - statybos inžinerijoje. Sakykime, šią studijų kryptį pasirinko 50 studijų krepšelių. Kadangi gyvename krizės metais, kuriai atsigavus pirmoji ūkio šaka, kuri šoktels į viršų bus statyba, universitetas greta tų 50 krepšelių priima dar 200 studentų, kurie mokės už studijas patys. Kas bus, kai baigsis pirmi studijų metai? Dėl studijų specifikos net ir gerai baigęs vidurinę, tačiau neturėdamas pašaukimo techniniams mokslams (nors pats to baigęs mokyklą dar nežinai) iškrenti iš universiteto. Patikėkite manimi, po pirmųjų metų iš tų 50-ies krepšelių iškris (ne pereis į mokamus, bet iškris) kokie 7-8, po antrųjų metų ir medžiagų atsparumo kurso dar koks 7-8 paseks jų pavyzdžiu. Po ketverių metų iš tų 50 normaliomis sąlygomis liktų koks 25, gal 30. Tačiau tuo atveju universitetas parastų krepšelius, tiksliau išlaikytų juos tik iki biudžetinių metų, bet kitais metais jo netektų. Todėl universitetas bus linkęs mažinti reikalavimus kokybei, kad tik išlaikytų pilnąjį krepšelį ne tik iki biudžetinių metų pabaigos, tačiau visus ketverius metus. Studentas po pirmos sesijos matydamas, kad reikalavimai jam yra mažinami, nes jis yra finansavimo garantas, pradės galvoti: jei mažiau reikalauja, tai jis gali studijoms dėti ir mažiau pastangų. Nemokantiems studentams niekas nerašys tokių pažymių, kad jie gautų finansavimą tik iki biudžetinių metų pabaigos. Tas pats galios ir mokantiems studentams. Kadangi iš tų dviejų šimtų mokančiųjų išlaidos bus kompensuotos geriausiu atveju tik penkeriems (pagal dabartinį įstatymo projektą) studentams, o kiti tapti nemokamais galimybės neturės, tuo pačiu neturės ir motyvacijos studijuoti. Tuo tarpu universitetas ir jų nenorės šalinti, nes už mokslą jie mokės, ir mokės labai daug. Tad galime turėti tokį rezultatą: nemotyvuotą nemokamą studentą, nemotyvuotą ir mokamą studentą, išleistus valstybės pinigus, ir mažai paruoštų aukšto lygio specialistų. Viso to neatsitiktų įdiegus rotaciją. Jei iš 50 iškrito 25, tai tiek pat jų iš mokamų gali pereiti į nemokamus. Tokio scenarijaus kritikai sako, kad universitetai tuo atveju praras mokamo studento jau susiplanuotas lėšas. Jie teisūs. Bet tuo atveju universitetas nepraras valstybės nustatytos norminės kainos visus ketverius metus. Jei studentas iškrenta antrame kurse ir jo vietą užima mokamas studentas, tai universitetas dvejiems metams netenka mokamo studento, tačiau tiems patiems dvejiems metams gauna valstybės nustatytą norminę kainą, tad universitetas praranda tik skirtumą tarp norminės ir universiteto nusistatytos kainų. Šis skirtumas bus tikrai nelabai didelis. Tikrai įmanoma rasti tinkamų būdų kaip universitetams būtų galima kompensuoti šias išlaidas, tačiau valdiškų pinigų panaudojimas būtų žymiai efektyvesnis, o studentų motyvacija bus gerokai didesnė. Ketinimas įvesti mokėjimo už studijas tvarką, studentus be aiškaus pagrindo apmokestinant tūkstančiais litų ir verčiantis studentus imti paskolas, taps itin pelninga verslo šaka bankams. Apie tai, kad įgyvendinus šią reformą ties išnykimo riba atsidurs tokie regioniniai universitetai kaip Klaipėdos ar Šiaulių kalbėti jau net neverta. Bus bandoma kurti penkis mokslo slėnius. Toks yra numatytas ir Klaipėdoje, bet kas bus jei to slėnio nesirinks studijų krepšeliai? Ministerija sako, kad ir atskiroms studijų kryptims, ir galbūt universitetams galimas tikslinis dotavimas, tačiau šiemet jis taikomas nebus o kada ir kaip bus taikomas, bus sprendžiama vėliau. Kodėl dalis universitetų turi priklausyti nuo kažkieno valios? Galbūt dabartinė valdžia paprasčiausiai bijo pasakyti, kad dalies universitetų mums nereikia, kad reikia mažinti ir studentų skaičių, ir studijų kryptis, ir pačių aukštųjų mokyklų skaičių. Nerimą kelia ir tai, kad ši reforma turėtų įsigalioti jau nuo ateinančio rudens. Pasakysiu labai paprastai: jei aš būčiau abiturientas ir dar nežinočiau stojimo tvarkos į aukštąją mokyklą, o ypač jei nežinočiau tvarkos pagal kurią bus nustatoma, kas bus pripažintas gerai baigęs vidurinę mokyklą ir kokiais principais vadovaujantis bus sudarinėjama eilė prie krepšelių, kuriuos pildo valstybė, o ne pats studentas mintis apie seimo langų daužymą man atrodytų ne tokia jau ir fantastiška. Yra planuojama reforma, kuri turėtų laisvos rinkos pagrindu sureguliuoti populiarių bei nepopuliarių studijų krypčių konkurenciją, tačiau iš tiesų pasmerks tam tikras, valstybei labai reikalingas, bet mažiau populiarias studijų kryptis ar net universitetus išnykimui. Reforma turėtų padidinti aukštojo mokslo prieinamumą materialiai sunkiau besiverčiantiems žmonėms, tačiau iš tikrųjų ji tik atitolins nuo socialiai teisingos studentų mokėjimo už studijas tvarkos, laiduojančios vienodą studijų prieinamumą pagal gebėjimus ir pasirengimą, nepriklausomai nuo turtinės bei socialinės padėties. Mums reikia reformos, kuriai pritartų universitetai, rektoriai, studentai, jų sąjungos, tačiau šiandien tepritaria tik pramonės ir amatų rūmai bei tikriausiai visi bankai. Po tokios reformos, kuri siūloma, paprastiems žmonėms aukštasis mokslas taps tolima ir nepasiekiama prabanga. Tokia reforma tik padidins interesų grupių įtaką valdant universitetus bei sudarys sąlygas išparceliuoti dalį valstybei priklausančio aukštųjų mokyklų turto. Todėl norėčiau dar kartą visus paraginti šnekėtis ir bendrai ieškoti šios reformos sprendimų, nes tik bendru darbu ir susitarimu, o ne savo valios primetinėjimu bei neargumentuota kalba mes galime pasiekti teigiamų rezultatų."

Eilinis kubilinis

"Ne, neatsisakykime mielų sovietinių relikvijų. Skaitykime tik popierinius įstatymų tekstus ir bėgiokime su mediniais šautuvais po klonius. Demonstracijas terorizuokime ir drauskime. Pilietybę atiminėkime." - galvoja eilinis kubilinis.

Jūs esate komunistų, kuriuos pakeitėte, veidrodinis atspindys. Laisva žiniasklaida ir demonstracijos jums trukdo. Rožinės spalvos propaganda persunkta viskas, ką iš jūsų girdime. Oponentų jūs nekenčiate. Būtų jūsų valia, mes atsidurtume lageryje dar šiandien. Laikai pasikeitė. Jūs esate juokinga atgyvena.

Kaip išsaugoti lietuvių kalbą

Kalba gyva tol, kol gyva tauta.

Atiminėdami pasus, labiausiai naikiname lietuvių kalbą. Gėda mūsų istorijoje buvusiam Konstitucinio teismo pirmininkui Kūriui, Adamkui ir buvusio Seimo seimūnams, kad jie atstūmė tiek daug lietuvių nuo mūsų kalbos ir tautos. Pilietybės atiminėjimas iš lietuvių tolygus tautos naikinimui. Gėda mūsų valdantiems.

Neturėsime stipraus ūkio, nebeliks ir kalbos. Leiskime specialistams kalbėti ir dėstyti angliškai. Kvieskime profesionalus iš užsienio. Sudarykime jiems sąlygas dirbti. Aišku, kad vietiniams sąlygos turi būti ne prastesnės. Tai mūsų svarbiausia viltis atsigauti ir išlikti.

Kubilius ruošiasi išvyti užsienin daugumą Lietuvos jaunimo ir taip sunaikinti mūsų universitetus. Kalbos apie kalbos populiarinimą yra mažiausiai neišpasakytas naivumas.

Mokslininkai ir toliau turėtų nuspręsti patys, kokia auditorija yra svarbesnė konkrečiam mokslo darbui, kokia kalba tą straipsnį rašyti.

Diskusija apie Prezidento rinkimus 2009-aisiais

Kęstui 2009.02.15 23:11

Blemba, gerai sakai!!! Man irgi panašiai galvojasi, o jei Kubilius su oligarhais nesitvarkys ir iki rinkimų nesutvarkys LEO, BEI NEĮVES Nekilnojamo turto mokesčio turtingiausiems, nebus rinkimų visai. Atšils orai pajudės pensininkai(atsiprašau RUNKELIAI) IR pasidarys šnipštas iš Kubiliaus užmačių. Tegul dar tik pakvailioja, netaip, kaip visos valstybės daro, dabar jau ir runkeliai internetą turi, tai durninti bus sunkiau, o puslapių apie rinkimus atsiranda vis daugiau. Informacija plinta žaibiškai. Taigi skubėti - neverta!!!

Kęstas 2009.02.15 22:06

Landsbergis yra paprastas praeito amžiaus propagandistas be jokių sugebėjimų politikoje. Grybauskaitė yra paprasta buhalterė. Politikoje - ji taip pat nulis. Neveltui kubiliniai tokius silpnus žmones stumia į Prezidento postą. Juk Prezidentas turi veto teisę. Todėl pačias skaudžiausias reformas, atimančias viską iš mūsų visų valstybinio - monopolinio slibino naudai, kubiliniai numatė įvesti po Prezidento rinkimų. Laimei, jie jau atsiskleidė Lietuvai visu savo "grožiu"." (1) 1.A. Valinskas kandidatuos, jei prašys partija. Komentarai