"Šiandieniniame pasaulyje autoritarinė politika ir grobuoniška prekyba bendradarbiauja, norėdamos išnaudoti „kultūrinius skirtumus“. Niekur šis punktas nėra aiškesnis, nei per pastarųjų dešimtmečių Vakarų korporacijų ir Kinijos komunistų elito simbiozę. Vakarai siūlo kapitalą ir labai reikalingas technologijas, o Kinijos valdovai aprūpina didžiulę, nelaisvėje veikiančią, sunkiai dirbančią, mažai apmokamą ir nuo vergoviško išnaudojimo neapsaugotą darbo jėgą. Vakarų politikai, tarsi bandydami pateisinti šį amoralų sąmokslą, daugelį metų tvirtino, kad, pakilus gyvenimo lygiui Kinijoje, išaugs viduriniosios klasės atstovai, reikalaujantys laisvės ir demokratijos. Akivaizdu, kad to dar neįvyko. Kinijos elitas, dabar kur kas turtingesnis, nei anksčiau, ir kaip visada kontroliuojantis, gali pasijuokti iš vakariečių ir jų neišvengiamos demokratijos vizijų. Vietoje to sunkiai laimėta Vakarų demokratija pati tapo pažeidžiama."Ekstremalus tokio išnaudojimo pavyzdys yra musulmonų prikimštomis koncentracijos stovyklomis nusėta Kinijos Xinjiang provincija.
"Vakariečiai gali galvoti apie Xinjiang kaip tolimą ir paslaptingą vietą, tačiau tam tikrais būdais tai nėra labai egzotiška vieta. Tarptautinės korporacijos, įskaitant „Volkswagen“, „Siemens“, „Unilever“ ir „Nestlé“, turi gamyklas. „Muji“ ir „Uniqlo“ tiekimo grandinės priklauso nuo Xinjiang, o tokios įmonės kaip „H&M“, „Esprit“ ir „Adidas“ naudoja Xinjiang medvilnę. Mes galime paklausti: kas gi daro tokia patrauklią šią atokią vietą, į kurią nuo senų laikų imperatoriai ištremdavo nusikaltėlius vietoj siuntimo į kalėjimą? Ar „kultūriškai skirtinga“ nebalta darbo jėga gali atlikti tam tikrą vaidmenį? Žmonės čia, kuriems nereikia kontrolės, nes atšiauri komunistų vyriausybė jau dirba tą darbą?
Xinjiange, kaip ir kitur Kinijoje, rytų ir vakarų viršininkai apsikeitė privalumais, suformavo bendrus interesus ir netgi atėjo pasidalinti kai kuriomis vertybėmis. Neseniai „Volkswagen“ vadovaujančio Kinijos automobilių pardavimams generalinio direktoriaus buvo paprašyta, kad šis pakomentuotų Xinjiango koncentracijos stovyklas. Jis atsakė, kad VW nieko apie tokius dalykus nežino, tačiau naujausi Xinjiang dokumentai rodo kitaip. „VW“ ne tik žinojo apie stovyklas, bet ir reiškė pasirengimą bendradarbiauti su jomis. Tarptautinė diplomatija palengvino tokią užsienio verslo ir Kinijos komunizmo partnerystę, o Vokietijos vyriausybė ypač gerai atliko šį diplomatinį vaidmenį."
