Oi žiūrėk, Juozai, ką braliukai latviai daro...

 "Kaip ir daugelyje buvusios Sovietų Rytų Europos šalių, mažo gimstamumo poveikį Latvijoje pablogino dešimtmečius trunkantis jaunimo išvykimas į aukštesnes pajamas gaunančius darbus Vakaruose. Rezultatas-tauta, kurios gyventojų skaičius mažėja net greičiau, nei kitose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje ir Italijoje, kur gimstamumas yra mažesnis. 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą, kurios valstybių atviros sienos ir laisvė dirbti bet kurioje bloko vietoje, Latvija neteko 17 proc. gyventojų.  

Daugiau prarado tik kaimyninė Lietuva. 

Per šį laikotarpį darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo 23%. Pernai Latvijoje užfiksuotas mažiausias gimdymų skaičius per šimtmetį ir didžiausias gyventojų sumažėjimas ES - 0,8 proc. Pirmoji 2021 m. pusė buvo blogesnė - mirė dvigubai daugiau nei gimstančiųjų. Dabar ši tauta, kurioje gyvena mažiau nei du milijonai žmonių, bando padaryti tai, kas istoriškai įrodyta neįmanoma: ištaisyti demografine klaida. 

Šiais metais vyriausybė priėmė naują politiką, kuria siekiama didinti gimstamumą ir sugrąžinti emigrantus atgal, tačiau iki šiol atsisakė skatinti imigraciją iš už ES ribų. „Tai labai labai rimta problema“, - apie mažėjantį gyventojų skaičių sakė premjero patarėjas demografijos klausimais Imants Paradnieks. "Latvija yra Latvijos žmonių šalis. Mes norime, kad po 100 metų ji išliktų Latvijos žmonių šalimi." 

Sausį vyriausybė priėmė naują darbo su išeivija planą, kurio, anot užsienio reikalų ministerijos, dabar yra apie 300 tūkst. Plane numatytos lėšos, skatinančios išeivius investuoti į Latvijos verslą, ir daugiau nei 1 milijonas eurų per metus, atitinkantis 1,2 milijono JAV dolerių, latvių kalbos programoms užsienyje. Pinigai taip pat skiriami vyriausybei, kad ji galėtų suasmeninti pasiūlymus, įskaitant pagalbą ieškant darbo ar būsto, šeimoms, kurios svarsto galimybę grįžti. Išvykimas sulėtėjo, tačiau sunku priversti emigrantus grįžti ir pasilikti. Net pernai pandemijos metu daugiau latvių paliko šalį, nei grįžo namo. Jaunimo išvykimas daro didelę žalą: Latvijoje yra vienas mažiausių gydytojų ir slaugytojų vienam gyventojui ES. Remiantis centrinės statistikos tarnybos duomenimis, iki 2027 m. ji neteks beveik 90 000 daugiau darbingo amžiaus žmonių, todėl šalyje reikės tūkstančių daugiau medicinos darbuotojų, inžinierių ir amatininkų. 

Tačiau Latvija išlieka atspari imigracijai iš už ES ribų. Šaltojo karo metais sovietų valdžia į Baltijos šalis išsiuntė tūkstančius migrantų, iš dalies siekdama, kad Baltijos šalys taptų rusiškesnės. Ši patirtis paliko randus, sakė vyriausybės pareigūnai. „Kaip maža šalis, turinti mūsų atmintyje 50 okupacijos metų, mes visada šiek tiek bijome, kad ateis užsieniečiai“, - sakė Elita Gavele, ambasadorė latvių išeivijoje. „Geriau būti Latvijos valstybe su latvių kalba“. 

 Minėtas ministro pirmininko patarėjas demografiniais klausimais I. Paradnieks sprendimu laiko latvių šeimų pagausėjimą. Šiais metais įstatymų leidėjas beveik padvigubino valstybės mėnesinę vaiko stipendiją. Šeimos, kuriose yra daugiau vaikų, taip pat gauna nuolaidas viešajam transportui, būsto stipendijas ir galimybę gauti specialias akademines stipendijas. P. Paradnieks sakė, kad šeimų, turinčių mažiausiai tris vaikus, procentas didėja “. [1]

Na o Lietuva? Ką Lietuva? Valdantieji prisirūkė marihuanos ir laksto paskui Celofaną. Kas tas Celofanas? Kovotojas prieš komunistinius Lietuvos valdymo metodus. Valdantieji bijo, kad Celofanas taps sekančiu Lietuvos ministru pirmininku, todėl negali daryti nieko kito, tik kovoti su Celofanu. O kad mes, lietuviai, išmirštame, tai čia mūsų, lietuvių problema, kaip ir visų skęstančiųjų gelbėjimas. Valdo mus aiškiai nelietuviai - skandinavų bankai.

1. World News: Depopulation Hits Latvia Economy Hard --- Industrialized nations struggle as birthrates decline, workers leave; Riga seeks a reversal
Lovett, Ian.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 14 Sep 2021: A.10.

Oh, look, Juozai, what the Latvian brothers are doing ...

 "As in much of former Soviet Eastern Europe, Latvia's low birthrates have been exacerbated by a decadeslong exodus of young people for higher-paying jobs in the West and a reluctance to accept immigrants from outside Europe. The result is a nation whose population is falling even faster than those of other countries, like Japan and Italy, where birthrates are lower.

Since joining the European Union, with its open borders and freedom to work anywhere in the bloc, in 2004, Latvia has lost 17% of its population.

 

Only neighboring Lithuania has lost more.

 

The working-age population has fallen 23% over the period.

Last year, Latvia recorded its lowest number of births in a century and the sharpest population drop in the EU, at 0.8%. This first half of 2021 was worse, with twice as many deaths as births.

Now, this nation of less than two million peopleis trying to do something that has historically proven all but impossible: Turn around a demographic slide. This year, the government has adopted new policies aimed at boosting the birthrate and enticing expatriates back, but has so far declined to encourage immigration from outside the EU.

"It's a very, very serious problem," Imants Paradnieks, an adviser to the prime minister on demographic issues, said of the falling population. "Latvia is the country of the Latvian people. We want it to remain the country of the Latvian people 100 years from now."

In January, the government adopted a new plan for working with the diaspora, which now numbers roughly 300,000, according to the foreign ministry.

The plan provides funds for encouraging expatriates to invest in Latvian businesses and more than 1 million euros a year, equivalent to $1.2 million, for Latvian language programs abroad, part of an effort to make them feel more connected and, perhaps, draw them back. Money is also allocated for the government to make personalized offers -- including help finding work or housing -- to families considering returning.

The exodus has slowed, but getting expatriates to return -- and to stay -- has been difficult. Even last year during the pandemic, more Latvians left the country than came home.

The departure of young people is taking a toll: Latvia has among the lowest per capita numbers of doctors and nurses in the EU. By 2027, it will lose nearly 90,000 more working-age people, according to the central statistics office, which projects the country will need thousands more medical workers, engineers and craftsmen.

But Latvia remains resistant to immigration from outside the EU.

During the Cold War, the Soviet government sent thousands of migrants into the Baltic states, partly with the goal of making them more Russian. That experience left scars, government officials said.

"As a small country, having in our memory 50 years of occupation, we're always a little afraid of foreigners coming in," said Elita Gavele, the ambassador to the Latvian diaspora. "It's better to be the Latvian state, with the Latvian language."

Imants Paradnieks, an adviser to the prime minister on demographic issues, sees growing Latvian families as the solution. This year, the legislature nearly doubled the state's monthly per child stipend. Families with more children also get discounts on public transit, housing stipends and access to special academic scholarships. Mr. Paradnieks said the percentage of families with at least three children is increasing." [1]

1. World News: Depopulation Hits Latvia Economy Hard --- Industrialized nations struggle as birthrates decline, workers leave; Riga seeks a reversal
Lovett, Ian.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 14 Sep 2021: A.10.

Oh, we will not get our imagined and sought-after changes in neighboring countries soon enough ...

"Dissatisfaction with the management of the pandemic will be compounded by the dissatisfaction of the Lithuanian ruling people's foreign policy. According to critics, it is possible to agree with the values-based foreign policy of Lithuania and to think that bold and principled statements and decisions of Lithuania towards Russia, Belarus or even China are made in the hope of support (and with the some tepid support) of the West and thinking about the inevitable democratic changes in these countries. 

The price of our policy bravery should not be loss of all transit between East and West through Lithuania.

Unfortunately, change in neighboring countries is slow or even the other way around, as has happened in Afghanistan. In my opinion, the current system in China will be for another decade, and in Russia, the United Russia Party will win the Duma elections and perhaps even play in a demonstration coalition with smaller parties. There should be no more news.

 And after the true revolutionary in the true sense of the word M. Kalesnikava was sentenced for 11 years prison time, Belarus still did not revolt, and will probably not revolt for a long time, because Minsk is getting closer to the Kremlin." 

Wow, wow ... And Grandpa told us in the barn that everything would happen in a flash and we would be in history textbooks, just as Kubilius found himself in the economics textbook, like a fool, overtaxing the Lithuanian economy during the last crisis and causing a huge wave of emigration when other countries tried to save their economy and did not raise taxes. 

Oi, nesulauksim mūsų prifantazuotų ir siekiamų permainų kaimyninėse šalyse...

"Prie kritikos dėl pandemijos valdymo prisidės nepasitenkinimas ir valdančiųjų užsienio politika. Kritikų nuomone, galima sutikti su vertybine Lietuvos užsienio politika ir kad „laisvė kainuoja“, bet kaina neturėtų būti lygi Vakarų ir Rytų tranzito per mūsų valstybę praradimui. 

Drąsūs ir principingi Lietuvos pareiškimai ir sprendimai Rusijos, Baltarusijos ar net Kinijos atžvilgiu daromi tikintis (ir sulaukiant) Vakarų parėmimo ir galvojant apie neišvengiamas demokratines permainas šiose šalyse. Deja, permainos vyksta lėtai ar net atvirkščiai, kaip atsitiko Afganistane. Mano manymu, Kinijoje esama santvarka bus dar ne vieną dešimtmetį, o Rusijoje rinkimus į Dūmą laimės „Vieningoji Rusija“ ir gal net suvaidins parodomąją koaliciją su mažesnėmis partijomis. Daugiau naujienų neturėtų būti. 

O štai Baltarusija po tikros revoliucionierės tikrąja šio žodžio prasme M.Kalesnikavos įkalinimo vienuolikai metų nesukilo ir, matyt, dar ilgai nesukils, nes Minskas vis labiau glaudžiasi prie Kremliaus."

Vaje, vaje... O senelis tvartelyje pasakojo, kad viskas įvyks žaibiškai ir mes būsime istorijos vadovėliuose, lygiai taip, kaip Kubilius atsidūrė ekonomikos vadovėlyje, kaip kvailys, mokesčiais užsmaugęs Lietuvos ekonomiką praeitos krizės metu, ir sukėlęs didžiulę emigracijos bangą, kai kitos šalys stengėsi jų ekonomiką gelbėti ir mokesčių nekėlė.
 

Karas su terorizmu buvo korumpuotas nuo pat pradžių, kaip ir Lietuvos hibridinis karas

 „Karas Afganistane nebuvo nesėkmė. ​​Tai buvo didžiulė sėkmė - tiems, kurie iš to uždirbo daug pinigų. Pagalvokite apie Hikmatullah Shadman, kuris buvo tik paauglys, atvejį, kai Amerikos specialiosios pajėgos rugsėjo 11 d. įsiveržė į Kandaharą. Jie pasamdė jį, kaip vertėją, mokėdami jam iki 1500 dolerių per mėnesį - 20 kartų didesnį už vietos policijos pareigūno atlyginimą, sprendžiant pagal jo profilį „The New Yorker“. Būdamas 20 -ies jis turėjo krovinių gabenimo įmonę, tiekiančią JAV karinėms bazėms, uždirbdamas daugiau nei 160 mln. 

Jei toks mažas mailius, kaip Shadmanas, gali taip praturtėti nuo karo su terorizmu, įsivaizduokite, kiek Gul Agha Sherzai, didysis karo vadas, kuris tapo gubernatoriumi nuo tada, kai padėjo CŽV išvyti Talibaną iš miesto. Jo didelė giminė aprūpino viską nuo žvyro iki baldų amerikiečių karinei bazei Kandahare. Jo brolis kontroliavo oro uostą. Niekas nežino, kiek jis vertas, tačiau aišku, kad tai šimtai milijonų - jam užtenka kalbėti apie 40 000 dolerių vertės apsipirkimą Vokietijoje, tarsi jis išleistų kišenpinigius. 

Pažvelkite po „gero karo“ gaubtu, ir tai matote. Afganistanas turėjo būti garbingas karas teroristams neutralizuoti ir merginas nuo Talibano gelbėti. Tai turėjo būti karas, kurį būtume laimėję, jei ne Irako karo blaškymasis ir beviltiška Afganistano vyriausybės korupcija. Bet būkime atviri. Korupcija nebuvo dizaino trūkumas kare. Tai buvo dizaino ypatybė. Talibano nenuvertėme. Už tai sumokėjome karo vadams maišus grynųjų. Prasidėjus tautos kūrimo projektui, tie patys karo vadai buvo paversti gubernatoriais, generolais ir parlamento nariais, o grynųjų pinigų mokėjimai nuolat tekėjo. 

„Vakariečiai dažnai krapštydavo galvas dėl nuolatinio pajėgumų stokos Afganistano valdymo institucijose“, - neseniai „Foreign Affairs“ rašė buvusi specialioji JAV karinių lyderių padėjėja Kandahare Sarah Chayes. „Tačiau sudėtingi tinklai, kontroliuojantys tas institucijas, niekada neketino valdyti šalį. Jų tikslas buvo praturtėti. Ir atlikdami šią užduotį jie pasirodė nepaprastai sėkmingi “. Vietoj tautos tai, ką mes iš tikrųjų pastatėme, buvo daugiau nei 500 karinių bazių - ir jas aprūpinusių žmonių asmeninis turtas. 

Tai visada buvo toks sandoris. 2002 m. balandžio mėn. JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas padiktavo itin slaptą atmintinę, įpareigojančią padėjėjus parengti „planą, kaip mes elgsimės su kiekvienu iš šių karo vadų-kas iš ko gaus pinigų ir kokiu pagrindu, keisti pinigus į ką, kas čia yra quid pro quo ir pan. “, - rašo „The Washington Post“. 

Karas pasirodė labai pelningas ir daugeliui amerikiečių bei europiečių. Viename 2008 m. atliktame tyrime apskaičiuota, kad apie 40 proc. Afganistanui skirtų pinigų iš tikrųjų grįžo šalims donorėms, gaunant įmonių pelną ir atlyginimus konsultantams. Tik apie 12 procentų JAV atstatymo pagalbos, suteiktos Afganistanui 2002–2021 m., iš tikrųjų atiteko Afganistano vyriausybei. Didžioji dalis likusios dalies atiteko tokioms kompanijoms kaip „Louis Berger Group“-Niu Džersyje įsikūrusi statybų įmonė, kuri gavo 1,4 mlrd. dolerių sutartį dėl mokyklų, klinikų ir kelių statybos. Net po to, kai buvo užfiksuotas pareigūnų papirkinėjimas ir sistemingas mokesčių mokėtojų sąskaitų permokėjimas, sutartys vis ateidavo. 

„Man bėda, kad Afganistano korupcija taip dažnai minima kaip Vakarų nesėkmės Afganistane paaiškinimas (ir pasiteisinimas)“, - rašė Londono SOAS universiteto Konfliktų ir vystymosi studijų profesorius Jonathanas Goodhandas. Amerikiečiai „rodo pirštu į afganus, nepaisydami vakariečių vaidmens, tiek tiek kurstant, tiek pasinaudojant korucijos laužu“. 

Kas laimėjo karą prieš terorą? Amerikos gynybos rangovai, kurių daugelis buvo politiškai susijusios įmonės, paaukojusios George'o W. Busho prezidento rinkimų kampanijai, teigia ne pelno siekianti organizacija „Public Integrity Center“, kuri stebėjo išlaidas daugelyje ataskaitų, vadinamų karo vėjais.

 Viena įmonė, pasamdyta padėti patarti Irako ministerijoms, turėjo vieną darbuotoją - JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojos vyrą. 

George'ui W. Bushui ir jo draugams karai Irake ir Afganistane pasiekė labai daug. Prezidentas Bushas gavo galimybę vaidinti kietą vaikiną televizijoje. Jis tapo karo prezidentu, kas padėjo jam laimėti perrinkimą prezidentu. Kai žmonės suprato, kad karas Irake buvo suklastotas, o karas Afganistane neturėjo garbingo pasitraukimo plano, jau buvo per vėlu. Iš Afganistano karo išsiskiria tai, kaip jis tapo Afganistano ekonomika. Bent jau Irake buvo naftos. Afganistane karas buvo pelningesnis už  visas kitas ekonomines veiklas, išskyrus prekybą opijumi. Per du dešimtmečius JAV vyriausybė išleido 145 milijardus rekonstrukcijai ir 837 milijardus karui šalyje, kurioje BNP svyravo nuo 4 iki 20 milijardų dolerių per metus. Ekonomikos augimas didėjo ir mažėjo, skaičiuojant nuo atsiunčiamų užsienio karių skaičių.  2009 m. jis išaugo per prezidento Baracko Obamos organizuotą karių antplūdį, o krito tik po to, kai po dvejų metų karių skaičius buvo sumažintas. 

Įsivaizduokite, ką galėjo padaryti paprasti afganai, jei būtų galėję tuos pinigus panaudoti ilgalaikiams projektams, suplanuotiems ir įgyvendinamiems savo tempu. Bet, deja, Vašingtono politikos formuotojai suskubo išstumti grynuosius pinigus pro duris, nes išleisti pinigai buvo vienas iš nedaugelio išmatuojamų sėkmės rodiklių. Pinigai buvo skirti saugumui, tiltams ir elektrinėms pirkti, kad laimėtų „širdis ir protus“. 

Tačiau siurrealistiniai grynųjų pinigų kiekiai užnuodijo šalį, erzindami tuos, kurie neturėjo prieigos, ir sukeldami varžybas tarp tų, kurie turėjo. 

„Išleistos lėšos buvo kur kas daugiau, nei Afganistanas galėjo įsisavinti“, - padarė išvadą Afganistano galutinės ataskaitos specialusis inspektorius. „Pagrindinė prielaida buvo ta, kad korupciją sukūrė pavieniai afganistaniečiai ir kad donorų įsikišimas buvo sprendimas. Prireiks metų, kol Jungtinės Valstijos supras, kad skatina savo korupciją savo pernelyg didelėmis išlaidomis ir nepakankama priežiūra“. 

Rezultatu buvo fantazijos ekonomika, veikusi labiau, kaip kazino ar „Ponzi“ schema, o ne kaip šalis. Kam statyti gamyklą ar sodinti augalus, kai galite tapti vienu iš pasakiškai turtingų žmonių, parduodančių viską, ką nori pirkti amerikiečiai? Kam kovoti su Talibanu, kai gali tiesiog sumokėti jiems, kad nepultų? Pinigai paskatino besisukančias karo duris, praturtindami tuos kovotojus, su kuriais jie turėjo kovoti, o jų išpuoliai pateisino naują išlaidų ratą. Teismo buhalteris, tarnavęs karinėje darbo grupėje, kuri išanalizavo 106 milijardų dolerių vertės Pentagono sutartis, apskaičiavo, kad 40 procentų pinigų atsidūrė „sukilėlių, nusikalstamų sindikatų ar korumpuotų Afganistano pareigūnų“ kišenėse. 

Socialiniai mokslininkai turi pavadinimą šalims, kurios taip priklauso nuo pašaliečių negautų pajamų: „nuomininkų valstybės“. Paprastai jis naudojamas naftą gaminančioms šalims, tačiau Afganistanas dabar išsiskiria jo kraštutiniu pavyzdžiu. Kate Clark iš Afganistano analitikų tinklo ataskaitoje buvo aprašyta, kaip Afganistano nuomininkų ekonomika pakenkė pastangoms kurti demokratiją. Kadangi pinigai tekėjo iš užsieniečių, o ne mokesčių, lyderiai reagavo į donorus, o ne į savo piliečius. 

Žinojau, kad  karas Afganistane nukrypo nuo bėgių, tą dieną, kai pietavau Kabule su europietišku konsultantu, kuriam buvo sumokėta daug pinigų už ataskaitų apie korupciją Afganistane,. Jis ką tik atvyko, tačiau jau turėjo daug minčių, ką reikia padaryti, įskaitant Afganistano valstybės tarnybos drbuotojų atleidimą nuo darbo stažo apmokėjimo. Įtariu, kad jam niekada negalėjo kilti tokia idėja, kuri būtų įvykdyta jo šalyje. Tačiau Kabule jis sugebėjo įgyvendinti savo idėjas. Jam Afganistanas buvo ne nesėkmė, o vieta spindėti. 

Tai nereiškia, kad Afganistano žmonės nenusipelno paramos net ir dabar. Jie daro. Tačiau daug daugiau galima pasiekti išleidžiant kur kas mažiau apgalvotai. Ką apie karą sako Talibano perėmimas? Tai įrodo, kad jūs negalite nusipirkti armijos. Galite kurį laiką išsinuomoti. Kai pinigų sraigtasparnis išsijungė, kiek jų liko kovoti už mūsų viziją apie Afganistaną? Ne Gul Agha Sherzai, karo vadas, tapęs gubernatoriumi. Pranešama, kad jis pažadėjo ištikimybę Talibanui “. 

Žiaurus vaizdas. Ar Lietuvos elitas, sudalyvavęs Afganistano kare, šito nežinojo? Tikrai žinojo, juk masiškai į tą Afganistaną, kuriame tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariai ir Lietuvos žvalgyba, važinėjo. Štai pavyzdžiai:

"Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis šeštadienį atvyko į Afganistaną, kur aplankys Lietuvos karius ir susitiks su NATO misijos vadovais. Kartu su  ministru Afganistane lankosi viceministras Vytautas Umbrasas, Lietuvos kariuomenės  Jungtinio štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras,  Seimo,  Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės atstovai."

Yra ir ankstesnių bei brangesnių žygdarbių:

"Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas šeštadienį atskrido į Afganistaną. Vizito metu ministras dalyvaus iškilmingoje Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) karinės stovyklos perdavimo Afganistano nacionalinei armijai ceremonijoje Čagčarane. Kartu su krašto apsaugos ministru Afganistane taip pat lankosi Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas ir šio komiteto narys Darius Petrošius, Užsienio reikalų komiteto narys Kęstutis Masiulis, Biudžeto ir finansų komiteto atstovas Andrius Palionis, kariuomenės vadovybės ir krašto apsaugos ministerijos atstovai. Su delegacija taip pat keliauja muzikos grupės “G&G Sindikatas” nariai, kurie surengs keletą koncertų Afganistane tarnaujantiems Lietuvos kariams."

Jei žinojo, tai kodėl dalyvavo šioje betvarkėje? Nesistebėjo, nes Lietuvoje vyksta tas pats. Lietuvos elitas lobsta ne iš baldų, kuriuos parduodame užsienyje, o iš karo, vadinamo hibridiniu. Auksiniai šaukštai yra kraštutinis pavyzdys, kai nepatyręs Landsbergių rato elitinis jaunimas (Nota bene) užlaužė fantastiškas šaukštų kainas. Visa kita praeina tyliai, be išsišokimų.

Kas bus, jei rusai su amerikiečiais susitars prieš Kiniją, o Kinijoje galų gale kils antikomunistinė revoliucija, ir amerikiečiai, rusai bei kinai taps geriausiais draugais? Tada Gabrielius Landsbergis viešai sudegins koraną ir nupieš pranašą Mohamedą be barzdos. Viso pasaulio musulmonai atkreips dėmesį. Gabrielius Landsbergis pradės važinėti į Berlyną ir Vašingtoną, reikalaudamas atsiųsti divizijas, kad apgintų drąsiuosius laisvės kovotojus Lietuvoje. O karalienės Mortos kompanija (tai Gabrieliaus Landsbergio žmonelės kontora) statys bazes toms divizijoms. Vėl gyvensim normaliai. Naujas hibridinis karas, nauji auksiniai šaukštai, nauji milijardieriai.

 

  

The War on Terror Was Corrupt From the Start like Lithuanian hybrid war

"The war in Afghanistan wasn’t a failure. It was a massive success — for those who made a fortune off it.
Consider the case of Hikmatullah Shadman, who was just a teenager when American Special Forces rolled into Kandahar on the heels of Sept. 11. They hired him as an interpreter, paying him up to $1,500 a month — 20 times the salary of a local police officer, according to a profile of him in The New Yorker. By his late 20s, he owned a trucking company that supplied U.S. military bases, earning him more than $160 million.
If a small fry like Shadman could get so rich off the war on terror, imagine how much Gul Agha Sherzai, a big-time warlord-turned-governor, has raked in since he helped the C.I.A. run the Taliban out of town. His large extended family supplied everything from gravel to furniture to the military base in Kandahar. His brother controlled the airport. Nobody knows how much he is worth, but it is clearly hundreds of millions — enough for him to talk about a $40,000 shopping spree in Germany as if he were spending pocket change.
Look under the hood of the “good war,” and this is what you see. Afghanistan was supposed to be an honorable war to neutralize terrorists and rescue girls from the Taliban. It was supposed to be a war that we woulda coulda shoulda won, had it not been for the distraction of Iraq, and the hopeless corruption of the Afghan government. But let’s get real. Corruption wasn’t a design flaw in the war. It was a design feature. We didn’t topple the Taliban. We paid warlords bags of cash to do it.
As the nation-building project got underway, those same warlords were transformed into governors, generals and members of Parliament, and the cash payments kept flowing.
“Westerners often scratched their heads at the persistent lack of capacity in Afghan governing institutions,” Sarah Chayes, a former special assistant to U.S. military leaders in Kandahar, wrote recently in Foreign Affairs. “But the sophisticated networks controlling those institutions never intended to govern. Their objective was self-enrichment. And at that task, they proved spectacularly successful.”
Instead of a nation, what we really built were more than 500 military bases — and the personal fortunes of the people who supplied them. That had always been the deal. In April 2002, Defense Secretary Donald Rumsfeld dictated a top-secret memo ordering aides to come up with “a plan for how we are going to deal with each of these warlords — who is going to get money from whom, on what basis, in exchange for what, what is the quid pro quo, etc.,” according to The Washington Post.
The war proved enormously lucrative for many Americans and Europeans, too. One 2008 study estimated that some 40 percent of the money allocated to Afghanistan actually went back to donor countries in corporate profits and consultant salaries. Only about 12 percent of U.S. reconstruction assistance given to Afghanistan between 2002 and 2021 actually went to the Afghan government. Much of the rest went to companies like the Louis Berger Group, a New Jersey-based construction firm that got a $1.4 billion contract to build schools, clinics and roads. Even after it got caught bribing officials and systematically overbilling taxpayers, the contracts kept coming.
“It’s a bugbear of mine that Afghan corruption is so frequently cited as an explanation (as well as an excuse) for Western failure in Afghanistan,” Jonathan Goodhand, a professor in Conflict and Development Studies at SOAS University of London, wrote me in an email. Americans “point the finger at Afghans, whilst ignoring their role in both fueling and benefiting from the patronage pump.”
Who won the war on terror? American defense contractors, many of which were politically connected companies that had donated to George W. Bush’s presidential campaign, according to the Center for Public Integrity, a nonprofit that has been tracking spending in a series of reports called the Windfalls of War. One firm hired to help advise Iraqi ministries had a single employee — the husband of a deputy assistant secretary of defense.
For George W. Bush and his friends, the wars in Iraq and Afghanistan achieved a great deal. President Bush got a chance to play a tough guy on TV. He became a wartime president, which helped him win re-election. By the time people figured out that the war in Iraq had been waged on false pretenses and the war in Afghanistan had no honorable exit plan, it was too late.
What stands out about the war in Afghanistan is the way that it became the Afghan economy. At least Iraq had oil. In Afghanistan, the war dwarfed every other economic activity, apart from the opium trade.
Over two decades, the U.S. government spent $145 billion on reconstruction and aid, and an additional $837 billion on war fighting, in a country where the G.D.P. hovered between $4 billion and $20 billion per year.
Economic growth has risen and fallen with the number of foreign troops in the country. It soared during President Barack Obama’s surge in 2009 only to plummet with the drawdown two years later.
Imagine what ordinary Afghans might have done if they had been able to use that money for long-term projects planned and executed at their own pace. But alas, policymakers in Washington rushed to push cash out the door, since money spent was one of the few measurable metrics of success.
The money was meant to buy security, bridges and power plants to win “hearts and minds.” But the surreal amounts of cash poisoned the country instead, embittering those who didn’t have access to it, and setting off rivalries between those who did.
“The money spent was far more than Afghanistan could absorb,” concluded the special inspector general of Afghanistan’s final report. “The basic assumption was that corruption was created by individual Afghans and that donor interventions were the solution. It would take years for the United States to realize that it was fueling corruption with its excessive spending and lack of oversight.”
The result was a fantasy economy that operated more like a casino or a Ponzi scheme than a country. Why build a factory or plant crops when you can get fabulously wealthy selling whatever the Americans want to buy? Why fight the Taliban when you could just pay them not to attack?
The money fueled the revolving door of war, enriching the very militants that it was meant to fight, whose attacks then justified a new round of spending.
A forensic accountant who served on a military task force that analyzed $106 billion worth of Pentagon contracts estimated that 40 percent of the money ended up in the pockets of “insurgents, criminal syndicates or corrupt Afghan officials,” according to The Washington Post.
Social scientists have a name for countries that are so reliant on unearned income from outsiders: “rentier states.” It is usually used for oil-producing countries, but Afghanistan now stands out as an extreme example.
A report by Kate Clark of the Afghanistan Analysts Network outlined how Afghanistan’s rentier economy undermined efforts to build a democracy. Since money flowed from foreigners instead of taxes, leaders were responsive to donors rather than their own citizens.
I knew the war in Afghanistan had gone off the rails the day I had lunch in Kabul with a European consultant who got paid a lot of money to write reports about Afghan corruption. He’d just arrived, but he already had a lot of ideas about what needed to be done — including ridding the Afghan Civil Service of pay scales based on seniority. I suspect that he could have never gotten an idea like that passed in his own country. But in Kabul, he had a shot at getting his ideas adopted. To him, Afghanistan wasn’t a failure, but a place to shine.
None of this is to say that the Afghan people don’t deserve support, even now. They do. But far more can be achieved by spending far less in a more thoughtful way.
What does the Taliban takeover say about the war? It proves that you cannot buy an army. You can only rent one for awhile. Once the money spigot turned off, how many stuck around to fight for our vision of Afghanistan? Not Gul Agha Sherzai, the warlord-turned-governor. He has reportedly pledged allegiance to the Taliban."

Cruel view. Did the Lithuanian elite, who took part in the war in Afghanistan, not know this? They really knew since they were going en masse to Afghanistan, where soldiers of independent Lithuania and Lithuanian intelligence officers were serving. Here are examples: 

 "Minister of National Defense Raimundas Karoblis arrived in Afghanistan on Saturday, where he will visit Lithuanian soldiers and meet with NATO mission leaders. Along with the Minister, Deputy Minister Vytautas Umbrasas and other representatives arrived too." 

Even more luxurious trip:

"Minister of National Defense Juozas Olekas flew to Afghanistan on Saturday. During the visit, the Minister will take part in the solemn ceremony of handing over the Lithuanian-led Ghowr Provincial Reconstruction Team (PRT) military camp to the Afghan National Army in Chaghcharan. Together arrived Darius Petrošius, member of the Foreign Affairs Committee, Kęstutis Masiulis, member of the Foreign Affairs Committee, Andrius Palionis, representative of the Budget and Finance Committee, representatives of the Armed Forces and the Ministry of National Defense." 

If they understood, why were they involved in this mess? They did not hesitate, because the same thing is happening in Lithuania. The Lithuanian elite enriches not from the furniture we sell abroad, but from the war called hybrid. Golden spoons are an extreme example of the inexperienced elite youth of the Landsbergiai circle (Nota bene) coming up with fantastic spoon prices. Everything else passes quietly, without much ruckus. 

What if the Russians make an agreement with the Americans against China, and an anti-communist revolution eventually ensues in China, and the Americans, Russians, and Chinese become best friends? Gabrielius Landsbergis will then publicly burn the Koran and draw the Prophet Muhammad without a beard. Muslims around the world will pay attention. Gabrielius Landsbergis will start traveling to Berlin and Washington, demanding that divisions be sent to defend the brave freedom fighters in Lithuania. And Queen Martha's company (it's Gabrielius Landsbergis' spouse's office) will build bases for those divisions. We will live normally again. New hybrid war, new golden spoons, new billionaires. 

Consequences of the conspiracy led by Gabrielius Landsbergis to overthrow the Belarusian government for us, the taxpayers - we will have to save Lithuania's infrastructure from collapse

 "According to Klaipėda port manager A. Latakas, the port's revenue and cargo handling have been growing so far, but since the beginning of the year the loss of Belarusian oil products, and from December - Belarusian potassium fertilizers, the fall will be drastic - the port will lose almost a third - about 14-15 million euros. Of the total annual handling of 48 million tonnes, its revenue would fall by about EUR 20 million. 

Mantas Bartuška, the head of Lithuanian Railways, has said that if the Belarusians stop potassium fertilizers and other cargo, the group may need about 60 million. Eur state subsidies for the maintenance of infrastructure. According to him, Lithuanian Railways will lose about that much revenue, and the entire Lithuanian logistics chain will lose over 100 million. Eur." 

Belarus's government is stronger than ever and the Landsbergiai are pushing it for a closer alliance with Russia.