„Karas Afganistane nebuvo nesėkmė. Tai buvo didžiulė sėkmė - tiems, kurie iš to uždirbo daug pinigų. Pagalvokite apie Hikmatullah Shadman, kuris buvo tik paauglys, atvejį, kai Amerikos specialiosios pajėgos rugsėjo 11 d. įsiveržė į Kandaharą. Jie pasamdė jį, kaip vertėją, mokėdami jam iki 1500 dolerių per mėnesį - 20 kartų didesnį už vietos policijos pareigūno atlyginimą, sprendžiant pagal jo profilį „The New Yorker“. Būdamas 20 -ies jis turėjo krovinių gabenimo įmonę, tiekiančią JAV karinėms bazėms, uždirbdamas daugiau nei 160 mln.
Jei toks mažas mailius, kaip Shadmanas, gali taip praturtėti nuo karo su terorizmu, įsivaizduokite, kiek Gul Agha Sherzai, didysis karo vadas, kuris tapo gubernatoriumi nuo tada, kai padėjo CŽV išvyti Talibaną iš miesto. Jo didelė giminė aprūpino viską nuo žvyro iki baldų amerikiečių karinei bazei Kandahare. Jo brolis kontroliavo oro uostą. Niekas nežino, kiek jis vertas, tačiau aišku, kad tai šimtai milijonų - jam užtenka kalbėti apie 40 000 dolerių vertės apsipirkimą Vokietijoje, tarsi jis išleistų kišenpinigius.
Pažvelkite po „gero karo“ gaubtu, ir tai matote. Afganistanas turėjo būti garbingas karas teroristams neutralizuoti ir merginas nuo Talibano gelbėti. Tai turėjo būti karas, kurį būtume laimėję, jei ne Irako karo blaškymasis ir beviltiška Afganistano vyriausybės korupcija. Bet būkime atviri. Korupcija nebuvo dizaino trūkumas kare. Tai buvo dizaino ypatybė. Talibano nenuvertėme. Už tai sumokėjome karo vadams maišus grynųjų.
Prasidėjus tautos kūrimo projektui, tie patys karo vadai buvo paversti gubernatoriais, generolais ir parlamento nariais, o grynųjų pinigų mokėjimai nuolat tekėjo.
„Vakariečiai dažnai krapštydavo galvas dėl nuolatinio pajėgumų stokos Afganistano valdymo institucijose“, - neseniai „Foreign Affairs“ rašė buvusi specialioji JAV karinių lyderių padėjėja Kandahare Sarah Chayes. „Tačiau sudėtingi tinklai, kontroliuojantys tas institucijas, niekada neketino valdyti šalį. Jų tikslas buvo praturtėti. Ir atlikdami šią užduotį jie pasirodė nepaprastai sėkmingi “.
Vietoj tautos tai, ką mes iš tikrųjų pastatėme, buvo daugiau nei 500 karinių bazių - ir jas aprūpinusių žmonių asmeninis turtas.
Tai visada buvo toks sandoris. 2002 m. balandžio mėn. JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas padiktavo itin slaptą atmintinę, įpareigojančią padėjėjus parengti „planą, kaip mes elgsimės su kiekvienu iš šių karo vadų-kas iš ko gaus pinigų ir kokiu pagrindu, keisti pinigus į ką, kas čia yra quid pro quo ir pan. “, - rašo „The Washington Post“.
Karas pasirodė labai pelningas ir daugeliui amerikiečių bei europiečių. Viename 2008 m. atliktame tyrime apskaičiuota, kad apie 40 proc. Afganistanui skirtų pinigų iš tikrųjų grįžo šalims donorėms, gaunant įmonių pelną ir atlyginimus konsultantams. Tik apie 12 procentų JAV atstatymo pagalbos, suteiktos Afganistanui 2002–2021 m., iš tikrųjų atiteko Afganistano vyriausybei. Didžioji dalis likusios dalies atiteko tokioms kompanijoms kaip „Louis Berger Group“-Niu Džersyje įsikūrusi statybų įmonė, kuri gavo 1,4 mlrd. dolerių sutartį dėl mokyklų, klinikų ir kelių statybos. Net po to, kai buvo užfiksuotas pareigūnų papirkinėjimas ir sistemingas mokesčių mokėtojų sąskaitų permokėjimas, sutartys vis ateidavo.
„Man bėda, kad Afganistano korupcija taip dažnai minima kaip Vakarų nesėkmės Afganistane paaiškinimas (ir pasiteisinimas)“, - rašė Londono SOAS universiteto Konfliktų ir vystymosi studijų profesorius Jonathanas Goodhandas. Amerikiečiai „rodo pirštu į afganus, nepaisydami vakariečių vaidmens, tiek tiek kurstant, tiek pasinaudojant korucijos laužu“.
Kas laimėjo karą prieš terorą? Amerikos gynybos rangovai, kurių daugelis buvo politiškai susijusios įmonės, paaukojusios George'o W. Busho prezidento rinkimų kampanijai, teigia ne pelno siekianti organizacija „Public Integrity Center“, kuri stebėjo išlaidas daugelyje ataskaitų, vadinamų karo vėjais.
Viena įmonė, pasamdyta padėti patarti Irako ministerijoms, turėjo vieną darbuotoją - JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojos vyrą.
George'ui W. Bushui ir jo draugams karai Irake ir Afganistane pasiekė labai daug. Prezidentas Bushas gavo galimybę vaidinti kietą vaikiną televizijoje. Jis tapo karo prezidentu, kas padėjo jam laimėti perrinkimą prezidentu. Kai žmonės suprato, kad karas Irake buvo suklastotas, o karas Afganistane neturėjo garbingo pasitraukimo plano, jau buvo per vėlu.
Iš Afganistano karo išsiskiria tai, kaip jis tapo Afganistano ekonomika. Bent jau Irake buvo naftos. Afganistane karas buvo pelningesnis už visas kitas ekonomines veiklas, išskyrus prekybą opijumi.
Per du dešimtmečius JAV vyriausybė išleido 145 milijardus rekonstrukcijai ir 837 milijardus karui šalyje, kurioje BNP svyravo nuo 4 iki 20 milijardų dolerių per metus.
Ekonomikos augimas didėjo ir mažėjo, skaičiuojant nuo atsiunčiamų užsienio karių skaičių. 2009 m. jis išaugo per prezidento Baracko Obamos organizuotą karių antplūdį, o krito tik po to, kai po dvejų metų karių skaičius buvo sumažintas.
Įsivaizduokite, ką galėjo padaryti paprasti afganai, jei būtų galėję tuos pinigus panaudoti ilgalaikiams projektams, suplanuotiems ir įgyvendinamiems savo tempu. Bet, deja, Vašingtono politikos formuotojai suskubo išstumti grynuosius pinigus pro duris, nes išleisti pinigai buvo vienas iš nedaugelio išmatuojamų sėkmės rodiklių.
Pinigai buvo skirti saugumui, tiltams ir elektrinėms pirkti, kad laimėtų „širdis ir protus“.
Tačiau siurrealistiniai grynųjų pinigų kiekiai užnuodijo šalį, erzindami tuos, kurie neturėjo prieigos, ir sukeldami varžybas tarp tų, kurie turėjo.
„Išleistos lėšos buvo kur kas daugiau, nei Afganistanas galėjo įsisavinti“, - padarė išvadą Afganistano galutinės ataskaitos specialusis inspektorius. „Pagrindinė prielaida buvo ta, kad korupciją sukūrė pavieniai afganistaniečiai ir kad donorų įsikišimas buvo sprendimas. Prireiks metų, kol Jungtinės Valstijos supras, kad skatina savo korupciją savo pernelyg didelėmis išlaidomis ir nepakankama priežiūra“.
Rezultatu buvo fantazijos ekonomika, veikusi labiau, kaip kazino ar „Ponzi“ schema, o ne kaip šalis. Kam statyti gamyklą ar sodinti augalus, kai galite tapti vienu iš pasakiškai turtingų žmonių, parduodančių viską, ką nori pirkti amerikiečiai? Kam kovoti su Talibanu, kai gali tiesiog sumokėti jiems, kad nepultų?
Pinigai paskatino besisukančias karo duris, praturtindami tuos kovotojus, su kuriais jie turėjo kovoti, o jų išpuoliai pateisino naują išlaidų ratą.
Teismo buhalteris, tarnavęs karinėje darbo grupėje, kuri išanalizavo 106 milijardų dolerių vertės Pentagono sutartis, apskaičiavo, kad 40 procentų pinigų atsidūrė „sukilėlių, nusikalstamų sindikatų ar korumpuotų Afganistano pareigūnų“ kišenėse.
Socialiniai mokslininkai turi pavadinimą šalims, kurios taip priklauso nuo pašaliečių negautų pajamų: „nuomininkų valstybės“. Paprastai jis naudojamas naftą gaminančioms šalims, tačiau Afganistanas dabar išsiskiria jo kraštutiniu pavyzdžiu.
Kate Clark iš Afganistano analitikų tinklo ataskaitoje buvo aprašyta, kaip Afganistano nuomininkų ekonomika pakenkė pastangoms kurti demokratiją. Kadangi pinigai tekėjo iš užsieniečių, o ne mokesčių, lyderiai reagavo į donorus, o ne į savo piliečius.
Žinojau, kad karas Afganistane nukrypo nuo bėgių, tą dieną, kai pietavau Kabule su europietišku konsultantu, kuriam buvo sumokėta daug pinigų už ataskaitų apie korupciją Afganistane,. Jis ką tik atvyko, tačiau jau turėjo daug minčių, ką reikia padaryti, įskaitant Afganistano valstybės tarnybos drbuotojų atleidimą nuo darbo stažo apmokėjimo. Įtariu, kad jam niekada negalėjo kilti tokia idėja, kuri būtų įvykdyta jo šalyje. Tačiau Kabule jis sugebėjo įgyvendinti savo idėjas. Jam Afganistanas buvo ne nesėkmė, o vieta spindėti.
Tai nereiškia, kad Afganistano žmonės nenusipelno paramos net ir dabar. Jie daro. Tačiau daug daugiau galima pasiekti išleidžiant kur kas mažiau apgalvotai.
Ką apie karą sako Talibano perėmimas? Tai įrodo, kad jūs negalite nusipirkti armijos. Galite kurį laiką išsinuomoti. Kai pinigų sraigtasparnis išsijungė, kiek jų liko kovoti už mūsų viziją apie Afganistaną? Ne Gul Agha Sherzai, karo vadas, tapęs gubernatoriumi. Pranešama, kad jis pažadėjo ištikimybę Talibanui “.
Žiaurus vaizdas. Ar Lietuvos elitas, sudalyvavęs Afganistano kare, šito nežinojo? Tikrai žinojo, juk masiškai į tą Afganistaną, kuriame tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariai ir Lietuvos žvalgyba, važinėjo. Štai pavyzdžiai:
"Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis šeštadienį atvyko į Afganistaną, kur aplankys Lietuvos karius ir susitiks su NATO misijos vadovais. Kartu su ministru Afganistane lankosi viceministras Vytautas Umbrasas, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras, Seimo, Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės atstovai."
Yra ir ankstesnių bei brangesnių žygdarbių:
"Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas šeštadienį atskrido į Afganistaną. Vizito metu ministras dalyvaus iškilmingoje Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) karinės stovyklos perdavimo Afganistano nacionalinei armijai ceremonijoje Čagčarane. Kartu su krašto apsaugos ministru Afganistane taip pat lankosi Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas ir šio komiteto narys Darius Petrošius, Užsienio reikalų komiteto narys Kęstutis Masiulis, Biudžeto ir finansų komiteto atstovas Andrius Palionis, kariuomenės vadovybės ir krašto apsaugos ministerijos atstovai. Su delegacija taip pat keliauja muzikos grupės “G&G Sindikatas” nariai, kurie surengs keletą koncertų Afganistane tarnaujantiems Lietuvos kariams."
Jei žinojo, tai kodėl dalyvavo šioje betvarkėje? Nesistebėjo, nes Lietuvoje vyksta tas pats. Lietuvos elitas lobsta ne iš baldų, kuriuos parduodame užsienyje, o iš karo, vadinamo hibridiniu. Auksiniai šaukštai yra kraštutinis pavyzdys, kai nepatyręs Landsbergių rato elitinis jaunimas (Nota bene) užlaužė fantastiškas šaukštų kainas. Visa kita praeina tyliai, be išsišokimų.
Kas bus, jei rusai su amerikiečiais susitars prieš Kiniją, o Kinijoje galų gale kils antikomunistinė revoliucija, ir amerikiečiai, rusai bei kinai taps geriausiais draugais? Tada Gabrielius Landsbergis viešai sudegins koraną ir nupieš pranašą Mohamedą be barzdos. Viso pasaulio musulmonai atkreips dėmesį. Gabrielius Landsbergis pradės važinėti į Berlyną ir Vašingtoną, reikalaudamas atsiųsti divizijas, kad apgintų drąsiuosius laisvės kovotojus Lietuvoje. O karalienės Mortos kompanija (tai Gabrieliaus Landsbergio žmonelės kontora) statys bazes toms divizijoms. Vėl gyvensim normaliai. Naujas hibridinis karas, nauji auksiniai šaukštai, nauji milijardieriai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą