“Praėjusią savaitę „Išsivadavimo diena“ pažymėjo savotišką D dieną (JAV išsikėlimą Normandijoje, Prancūzijoje, II Pasaulinio karo metu), siekiant pertvarkyti tarptautinę ekonominę sistemą.
Šis pertvarkymas labai reikalingas, kad būtų pašalintas sistemos disbalansas, dėl kurio JAV įvyko deindustrializacija ir metinis trilijonų dolerių prekybos deficitas.
Tačiau atminkite, kad D-diena toli gražu nebuvo lemiamas II Pasaulinio karo smūgis, o tik Europos kampanijos pradžia. Po to sekė vienuolika mėnesių žiaurių kovų, kurių metu žuvo daugiau, nei 100 000 amerikiečių, kol nebuvo užtikrinta pergalė. Taikant tarifus, sėkmė ar nesėkmė taip pat priklauso nuo to, kas nutiks toliau, o tauta turės padengti realias išlaidas, o rezultatas kabo ant plauko.
Prezidento Trumpo veiksmų platumas, greitis ir griežtumas, kuriuos jis baigė tik prieš pat Rožių sodo paskelbimą, sukėlė tiesioginę paniką visose rinkose ir tarp sąjungininkų. Eteris buvo užpildytas siaubingomis prognozėmis, nes žmonės atidžiai nagrinėjo skaičių šaltinius ir dydžius, strategiją ir net teisinę galią. Kilus isterijai, iškilo sąžiningas susirūpinimas dėl to, ko trūksta planui: laiko įmonėms ir vyriausybėms reaguoti, tų tarifų, skirtų investicijoms perkelti, pastovumo ir aiškios tikslų vizijos, bei kaip juos pasiekti. Tačiau yra paprastų žingsnių, kurių administracija galėtų imtis dabar, kad ištaisytų kursą ir pereitų iš savo supainiotos paplūdimio dalies į tvarią pirmyn poziciją.
10 procentų pasaulinis tarifas – pagrindinė nuolatinė politika, kuri jau įsigaliojo ir kuriai reikia toleruotinų išlaidų – yra tinkamas atskaitos taškas. Kongresas turėtų kuo greičiau jį priimti įstatymu. Tai patvirtintų jo pastovumą ir suteiktų didelių mokesčių pajamų, kurios galėtų padėti Kapitolijaus kalnui išspręsti kai kurias biudžeto matematikos problemas.
Įstatymą šiuo tikslu, Built USA Act (kuriam aš pritariau), sausio mėnesį pristatė konservatyvus demokratas Jaredas Goldenas.
Dėl didesnių, konkrečiai šaliai taikomų, tarifų, kuriuos D. Trumpas vadina „abipusiais“, pirmiausia reikėtų juos didinti laipsniškai, kad rinkoms ir sąjungininkams būtų suteikta laiko prisitaikyti. Tiekimo grandinių perkėlimas su maksimalia netvarka ir didžiausios naštos užkrovimu greičiau, nei įmonės galėtų imtis veiksmų, kad jų išvengtų, sukelia pernelyg dideles išlaidas ir mažai naudos. Antrasis Baltųjų rūmų prioritetas turėtų būti pateikti galutinę prezidento viziją ir jo planą patekti iš čia į ten, kad visi galėtų pasitikėti šia kryptimi ir atitinkamai veikti. Tam tikras neskaidrumas gali padėti išsaugoti svertą, tačiau pagrindiniai Amerikos reikalavimai sąjungininkams turėtų būti aiškūs visiems.
Tarp abipusių tarifų taikinių Kinija priklauso savo atskirai kategorijai. Pradėjęs eiti pareigas jau padidinęs muitus Kinijai iki 20 procentų, viršijantis kitus, kai kuriems gaminiams jau galiojančius, tarifus, prezidentas „Išsivadavimo dieną“ pridėjo 34 procentiniais punktus ir pirmadienį pagrasino dar 50 procentinių punktų, jei Kinija neatsitrauks nuo keršto. Nauja bazinė 54 procentų linija, be atsakomųjų priemonių, prilygsta 60 procentų Kinijai taikomų tarifų, dėl kurių jis agitavo, ir geriausiai suprantamas, kaip nuolatinis.
Tai teisingas žingsnis, jei tikslas yra, kaip ir turėtų būti, atskirti Amerikos ir Kinijos ekonomiką.
Pirmąją kadenciją jis siekė sudaryti susitarimą su Xi Jinpingu. Dabar D. Trumpas, teisingai, pasitraukia.
Tačiau taip greitai pereiti nuo 0 iki beveik 60 yra nereikalinga ir neprotinga. Ryžtingiausia įmonė negalėjo taip greitai perkelti gamybos. Geresnis būdas būtų padidinti tarifą trimis etapais – po 20 procentinių punktų dabar, per metus ir po dvejų metų – ir Kongresui tai priimti įstatymais, panaikinant Kinijos nuolatinį normalių prekybos santykių statusą, kaip buvo dvipartinė Kinijos komunistų partijos Atrankos komiteto ir JAV ir Kinijos ekonomikos ir saugumo peržiūros komisijos rekomendacija, kurią 2024 m. įpareigojo Marco Rubio (dabar D. Trumpo valstybės sekretorius), kai jis buvo Senate ir lydėjo dviejų partijų įstatymo projektą Atstovų rūmuose. Tie teisės aktai numato, kad tarifai strategiškai svarbioms prekėms didės palaipsniui per penkerius metus.
Galiausiai, D. Trumpas turi abipusius tarifus, kuriuos jis nustatė kiekvienai šaliai proporcingai jų prekybos su Jungtinėmis Valstijomis disbalansui. Atrodo, kad jie yra laikino pobūdžio ir skirti, kaip svertas, kad kitos šalys priimtų politiką, skatinančią subalansuotą prekybą. Tik nedaugelis tikėjosi, kad šie tarifai bus nustatyti tokie aukšti, ypač virš 10 procentų pasaulinių. Tarp sąjungininkų, kurie išreiškė atvirumą derėtis, bet vis dar nežino, ką turi daryti, tai sukelia suprantamą nerimą.
Atrodo, kad aukšti abipusiai tarifai yra sukurti taip, kad maksimaliai padidintų prezidento įsipareigojimo patikimumą, užtikrintų, kad kiekviena šalis rimtai žiūrėtų į jo grėsmę, tačiau jo ankstesni veiksmai, taip pat perėjimas prie nuolatinių pasaulinių ir Kinijos muitų, pasiekė šį tikslą. Amerikos žmonės ir Amerikos sąjungininkai ištvers, ypač be nuolatinių priminimų apie nuoseklią ilgalaikę viziją. Prezidentas turėtų norėti sumažinti trumpalaikę ir vidutinės trukmės žalą įmonėms ir tiekimo grandinėms, kurios turi išgyventi sutrikimus, jei nori klestėti ilgainiui.
Daugeliui, derybų prisistačiusių, prekybos partnerių mažai kas būtų prarasta ir daug išgelbėta, jei D. Trumpas jiems padėkotų šešių mėnesių malonės laikotarpiu, per kurį jie galėtų pateikti geriausius pasiūlymus. Tiems, kurie nesugebės pristatyti, gali būti taikoma pusė „Rose Garden“ tarifo ir jiems bus duoti dar šeši mėnesiai, kad jie gautų visą tarifų svorį.
Įmonės turėtų laiko įvertinti savo riziką ir atitinkamai suplanuoti, kad susidurtų su aplinka, kurioje akivaizdi būtinybė yra pradėti investuoti Jungtinėse Valstijose.
Kad ir kokį kelią pasirinktų, D. Trumpas galėtų labai padidinti sėkmingų derybų ir didžiausio įmanomo JAV vadovaujamo ekonominio bloko tikimybę, paaiškindamas, ko tiksliai nori. Jungtinės Valstijos nieko negauna, jei atsisako aiškiai suformuluoti viziją.
Taigi koks tikslas? Remiantis viešomis administracijos pastabomis, siekiama panaikinti didelį prekybos disbalansą JAV vadovaujamame bloke, į kurį neįeina Kinija, kitos ne rinkos ekonomikos šalys ir bet kuri šalis, pasiryžusi ir toliau turėti didelį perteklių savo partnerių sąskaita.
Pirmadienį Baltųjų rūmų ekonomikos patarėjų tarybos vadovas Stephenas Miranas pabrėžė, kad administracija taip pat mano, kad saugumo įsipareigojimai yra neištrinamai susieti su ekonominiais.
Jei tokie kontūrai, D. Trumpas turėtų taip pasakyti, apibūdinti, kokių nuolaidų jis tikisi iš sąjungininkų, siekiančių subalansuoti prekybą, ir detalizuoti bendrą politiką Kinijos atžvilgiu, kurios turi laikytis visos bloko narės. (P. Mirano pastabos, kuriose penkiais skirtingais pasiūlymais buvo atsakyta į klausimą „kokios formos gali būti tas naštos pasidalijimas?“, buvo svarbus žingsnis teisinga kryptimi.) Tada prezidentas gali sėdėti ir laukti geriausių pasiūlymų. Dėl ankstyvų veiksmų prieš artimiausius kaimynus netrukus prasidės iš naujo derybos dėl Jungtinių Valstijų, Meksikos ir Kanados susitarimo. Sėkmingas naujas susitarimas sukurtų stiprų Šiaurės Amerikos branduolį bet kuriam būsimam blokui ir aiškiai parodytų, ko Jungtinės Valstijos tikisi iš kitų.
Galiausiai, D. Trumpo administracija turi rimtai žiūrėti į kitas politikos kryptis, būtinas reindustrializacijai palaikyti. Jei JAV ketina greitai sumažinti savo prekybos deficitą be skausmingų vidaus vartojimo mažinimo, jos turės taip pat greitai padidinti gamybos pajėgumus, kad padidintų eksportą į kitas rinkas arba pakeistų importą savo šalyje. Tam reikalinga pramonės politika, panaši į tai, ką CHIPS ir Mokslo įstatymas jau pasiekė puslaidininkių gamybos srityje, pasitelkiant naujas viešojo finansavimo formas ir pagreitintą leidimų išdavimą. Reikės sukurti naują infrastruktūrą ir prijungti naujus energijos šaltinius.
Ko gero, svarbiausia, kad darbo jėgos plėtrai turi būti skirti didžiuliai ištekliai.
Pirmosios karo dienos retai lemia jo baigtį, ir net geriausias planas pasikeičia, kai jis susitinka su realiu pasauliu. Lyderiai turi galimybę įrodyti savo jėgas tomis akimirkomis, kai turi prisitaikyti po ugnies, kad geriau siektų nepajudinamo tikslo. D. Trumpo laukia mūšio laukas.
Orenas Cassas yra konservatyvios ekonomikos ekspertų grupės „American Compass“ vyriausiasis ekonomistas ir rašo informacinį biuletenį Understanding America.” [1]
Kas dabar atrodo keista, netrukus taps akivaizdus dalykas. Stebėsimės, kad leidome, pigesnes darbo jėgas turinčioms, šalims pakeisti tas darbo jėgas robotais ir taip ilgai bombarduoti mūsų rinkas jų pigiomis prekėmis.
Vokietija ir jos palydovė Lietuva vietoj pertvarkos pasirinko deindustrializaciją ir militarizaciją. Tai yra jų teisė. Kaip rodo nesėkmingas Bideno nuotykis Ukrainoje, militarizacija yra aklavietė. Kitaip ir negalėjo būti branduolinės pusiausvyros ir visur, taip pat ir Rusijoje, patriotizmo iškilimo metu. Vokietijos ir Lietuvos deindustrializacija lemia, kad rinkoje jau neturime ką parduoti, todėl nebelieka pinigų maistui, trąšoms ir pesticidams pirkti, tai veda prie masinio bado, kaip Afrikoje. Tai irgi Vokietijos ir Lietuvos teisė pasirinkti tokį kelią.1.
Stop Freaking Out. Trump’s Tariffs Can Still Work.: Guest Essay. Cass,
Oren. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 8, 2025.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą