Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2021 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

REVIEW --- Books: Before the Atomic Bomb --- The promise of high-tech precision bombing gave way to more brutal methods as World War II dragged on


"Writing beautiful books on horrifying themes is a rare art, and one which is usually best left for the great novelists. That has not deterred the polymathic Malcolm Gladwell from seeking to make his new work of narrative history -- which was created primarily as an elegantly produced audiobook (Pushkin Industries, 51/4 hours, $17.99) but is also being published as a printed volume -- engage with one of the most upsetting episodes of World War II. Near the end of the conflict, the Allied forces began firebombing the cities of Japan, when the populations of the home islands had no chance of protecting themselves against death from the air. The carpet bombing of cities was a morally repugnant form of warfare, which was to tarnish the reputations of the U.S. Army Air Forces and, in Europe, the RAF Bomber Command. No military leaders had planned on such a strategy before the war, but the choice was forced upon Allied air commanders by the exigencies of conflict, the weather and technical setbacks.

Among those air commanders, none embraced the switch to the daylight hammering of the enemy's cities more willingly and determinedly than the obsessive, pathologically driven Ohioan Curtis LeMay. If Mr. Gladwell's tale is a tragedy, as it surely is, Gen. LeMay is its villain. The author begins with one set of American airmen -- the "Bomber Mafia" of the title, officers of the Air Corps Tactical School at Maxwell Field, Ala., who thought that, by use of a super-complicated special bombsight, they could achieve morally appropriate pinpoint attacks on enemy targets. Yet his story is dominated by the figure of LeMay and his harrowing firebombing of Japan's cities.

Before one goes further into Mr. Gladwell's audio narration, or the printed book (which is simply the text of his spoken version), it is useful to recall two compelling questions asked about "just war" by St. Augustine, 1,500 years before World War II. Was the conflict a morally just one -- a war against evil, a war fought against an attacker? And was the fighting being pursued in a morally proportionate and discriminate way? By the 1930s, the coming of air power -- of machines capable of inflicting great damage from a distance upon the enemy nation at home -- complicated the matter profoundly.

The morality of the conduct of air war was on the minds of many intelligent officers in the 1920s, all of whom were convinced that their impressive new machines could render obsolete both land power (sluggish and bloody, as the fighting from 1914 to 1918 had shown) and sea power (slow and ineffectual) by delivering a decisive blow from the air. Still, as a small bunch of airmen hashed out strategies at their Maxwell headquarters during the 1930s, they had to be careful with the terrifying new weapons of war at their disposal. Soon, they would be flying the powerful B-17 airplanes that could carry tons of bombs high in the sky and right over enemy factories, harbors and cities.

So what a great thing it was, this Bomber Mafia felt, that an obsessive, reclusive Dutchman called Carl L. Norden had spent his career perfecting a bombsight that, when properly calibrated, could deliver high-level bombs with pinpoint accuracy. This was, as Mr. Gladwell laconically observes, "intoxicating . . . one of the most powerful dreams in the history of warfare." It promised that war would be "precise and quick and almost bloodless. Almost."

That fine vision was brutally destroyed in the skies over Germany in 1943. Constant layers of gray clouds (this was northwest Europe, not Arizona) rendered looking through the Norden bombsight useless, and swift Focke-Wulf fighters clobbered the B-17s; 60 went down in one day. Even when the U.S. attempted high-level pinpoint bombing in the Pacific War, with larger B-29s and greater bomb loads, "strategic" bombing didn't work. And now it was late 1944. The U.S. Air Force leadership decided it was time, as Mr. Gladwell narrates, to toss out the leading figure of the Maxwell mafia, the high-principled Gen. Haywood Hansell, and bring in his nemesis, that rough, cigar-chomping advocate of carpet bombing, Curtis LeMay. With no Luftwaffe in the way in Europe, and the B-29s' bomb bays filled with a new American invention (napalm bombs), LeMay could send out aerial armadas of low-flying planes to devastate the virtually unprotected Japanese cities. His piece de resistance was the horrendous firestorm attack upon downtown Tokyo on March 9 and 10, 1945.

"The Bomber Mafia" is a remarkable audiobook, and a work of art. Mr. Gladwell has a mesmerizing voice and has assembled his various materials with rare skill: Technical explanations, introductions of the main characters (including Norden, Hansell and LeMay), quotes from the airmen, and interviews with later historians all flow together naturally.

Reading "The Bomber Mafia" as a plain old history book, it has to be said, takes away a bit of this magic. The professional historian slows down to check Mr. Gladwell's limited notes, and some of the atmosphere of the spoken word is lost. There are also gaps in his account (for instance, the RAF Bomber Command he is so quick to dismiss actually did attempt careful bombing, until clouds and the Luftwaffe forced it also to alter its tactics). Then there is the so, so brief mention of the atomic bomb in this book. Yet its development and use are part of the same story.

The central act of Gen. LeMay's reign of destruction had been the incineration in one night of a thousand city blocks in downtown Tokyo -- creating a glow which, it was said, could be seen 150 miles away. Around 100,000 Japanese perished during the single bloodiest day (actually, six hours) in all of human history. That is more than were killed during either of the two atomic bombings that August. One can spare the reader lots of grisly details about torched bodies, and on the whole Mr. Gladwell does. When he reports that the U.S. airmen came back from the raid "shaken," his audience knows why. By this stage, the listener to this audiobook is probably reaching for a stiff drink.

But there was more. The carnage of the Tokyo fire-raid did not cause LeMay to stop the strategy, and his forces continued to incinerate Japanese cities in the six months that followed. Okayama's buildings were burned down by 69%, Tokushima by 85%, and 67 more cities were incinerated by August, Mr. Gladwell reports. Each week, new targets were searched for until there were hardly any left. This seems reminiscent of the Gestapo's relentless search, near the end of the war, for pockets of European Jews who might have escaped earlier destruction.

Amazingly, LeMay's aerial pounding did not stop even after the two atomic bombs were dropped -- the Manhattan Project had been a separate venture and he apparently did not care much about it. Only after August 14, when news arrived that Japan had asked for peace terms, were the weary aircrews told by their commander that they need bomb no more.

How long would the firebombing of Japanese cities have gone on, had not the total surprise of the atomic bombs, plus the Red Army's attack upon Manchuria, moved the emperor to call for an end to the conflict? We know that, for the fanatical Japanese military leadership, their last hope of salvaging their own honor was in fact to have a large Allied invasion that they could stand up against. What did it matter to them if, meanwhile, LeMay's bombers crushed more cities, forcing the survivors to flee to the forests?

Here Mr. Gladwell misses the chance to stress a further, horribly ironic point: The two atomic bombs, while devastating Hiroshima and Nagasaki, brought the madness of napalm firebombing to a grinding halt. I had never thought of the dropping of the atomic bombs in such a light before. They really did end the war, in the way that neither the grim U.S. submarine blockade nor LeMay's city raids could do.

The ironies in this wonderful book continue to the bitter end. Perhaps the most grotesque came in 1964, when LeMay was given Japan's highest award to a foreigner for helping to rebuild the postwar Japanese Air Force. Yet, Mr. Gladwell observes, Tokyo never gave recognition to that earlier Bomber Mafia, whose belief in pinpoint, discriminate warfare had fallen victim to the vagaries of war.

Gen. Haywood Hansell and his colleagues strove to fight the good fight, in accordance with what just- war tradition would have considered the proper rules. When a sufficient distance followed World War II, the judgment of history became clearer: The Allied nations had indeed fought in a just war, but they had not always acted in accord with Augustine's call for a discriminating and just way of fighting. And of the few examples where Allied actions were plainly wrong, as well as ineffectual militarily, Curtis LeMay's point-blank firebombing of Japan's cities stands out. One puts this book down -- or listens to its ending -- shaking one's head at the folly and human cost of it all.

---

Mr. Kennedy, a professor at Yale University and the author of numerous works including "The Rise and Fall of the Great Powers," has just completed a study called "Victory at Sea, 1936 to 1946."” [1]

1. REVIEW --- Books: Before the Atomic Bomb --- The promise of high-tech precision bombing gave way to more brutal methods as World War II dragged on

Kennedy, Paul. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]01 May 2021: C.7

Darbuotojai išeina iš darbo, kad taptų patys sau viršininkais --- Siekdami lankstumo darbuotojai atranda jų vidinį verslininką

  „Pandemija išprovokavo istorinį verslumo ir savarankiško užimtumo pliūpsnį. Šimtai tūkstančių amerikiečių veržiasi dirbti vieni, kaip konsultantai, mažmenininkai ir smulkaus verslo savininkai.

 

    Šis žingsnis padeda paaiškinti nuolatinį darbo pasaulio sukrėtimą, nes vis daugiau žmonių ieško lankstumo, nerimauja dėl koronaviruso poveikio, yra nusiminę dėl vakcinų mandatų arba tiesiog nusivylę biuro gyvenimu prieš pandemiją. Tai taip pat didina darbo jėgos trūkumą kai kuriose pramonės šakose ir didina spaudimą įmonėms atnaujinti savo užimtumo politiką.

 

    Darbo departamento duomenimis, nuo pandemijos pradžios savarankiškai dirbančių asmenų skaičius išaugo 500 000 – iki 9,44 mln. Tai didžiausia suma nuo 2008-ųjų finansinės krizės metų, išskyrus šią vasarą.

 

    Bendras savarankiškai dirbančių asmenų skaičius padidėjo 6%, o bendras JAV užimtumas išlieka beveik 3% mažesnis, nei prieš pandemiją.

 

    Surašymo biuro duomenys rodo, kad verslininkai kreipėsi dėl federalinių mokesčių identifikavimo numerių, kad nuo šių metų sausio iki spalio mėnesio įregistruotų 4,54 mln. naujų įmonių, ty 56% daugiau nei 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu.

 

    Tai buvo didžiausias įrašų skaičius 2004 m. Du trečdaliai buvo skirti įmonėms, kurios nesitikima samdyti darbuotojų.

 

    Darbo departamento duomenys rodo, kad šiais metais JAV darbuotojų, dirbančių įmonėje, kurioje dirba ne mažiau, kaip 1000 darbuotojų, dalis sumažėjo pirmą kartą nuo 2004 m. Tuo tarpu savarankiškai dirbančių JAV darbuotojų procentas išaugo iki didžiausio per 11 metų. Spalio mėn. jie sudarė 5,9 % JAV darbuotojų, palyginti su 5,4 % 2020 m. vasario mėn.

 

    Savarankiško darbo augimas sutampa su daugelio JAV įmonių skundais dėl sunkumų ieškant pakankamai darbuotojų. Darbo departamento duomenys rodo, kad rugsėjį JAV darbuotojai atsistatydino iš rekordinių 4,4 mln. darbo vietų.

 

    50 metų Kimberly Friddle 2020 m. rugsėjį pasitraukė iš regioninės hipotekos įmonės, esančios netoli Dalaso, rinkodaros vadovės pareigų. Šeštoje ir aštuntoje klasėje besimokančios dukros sunkiai lankėsi mokykloje, abi rodė nerimo požymius. Nors jos darbdavys buvo supratingas, ji norėjo lankstumo, padėti joms, nežongliruojant su Zoom susitikimais ir projektais.

 

    M. Friddle planavo likti namuose neribotam laikui, padedama vyro, farmacijos įmonės vadovo. Tačiau kai kitą mėnesį draugas su ja susisiekė, ji pamatė galimybę.

 

    Draugas pardavinėjo namų dekoro elementus svetainėje Amazon.com iš savo namų Kanadoje, o su „Covid“ susiję sienų apribojimai apsunkino grąžinimų apdorojimą. Kai jis paaiškino, ko jam reikia – pirmiausia žmogaus, kuris patikrintų, ar grąžintos prekės nepažeistos ir nugabentų atgal į „Amazon“, – M. Friddle pajuto, kad darbas gali būti geras iššūkis ir galimybė vyresniajai dukrai Samantai įgyti darbo patirties.

 

    Jie pradėjo tvarkyti grąžinimus už jį. Kai kitiems jo pažįstamiems pardavėjams reikėjo pagalbos atliekant su sandėliu susijusias užduotis, kurias taip pat apsunkino pandemija, jis perdavė juos poniai Friddle.

 

    Dabar ji visą darbo dieną vykdo „Amazon“ logistikos, sandėliavimo ir paslaugų teikimo verslą iš namų už Hiustono ribų, taip pat netoliese nuomojamose sandėliavimo patalpose. Vyresnė dukra su ja dirba apie 10 valandų per savaitę, o M. Friddle neseniai pasamdė asistentą. Ji tikisi išplėsti savo paslaugas „Walmart“ pardavėjams.

 

    Liepos mėnesį šeimos mėnesinės pajamos grįžo į maždaug tokias, kokios buvo anksčiau, sakė M. Friddle. Nors sprendimas palikti darbą buvo emocinis, jos teigimu, pokytis po 27 metų jai suteikė ne tik lankstumo, bet ir naujos energijos ir pasitikėjimo.

 

    „Išvykdama neturėjau plano“, – sakė ji. "Neskirčiau pakankamai dėmesio savo šeimos poreikiams. Neskirčiau pakankamai dėmesio darbui, kurį reikia atlikti. Jaučiausi taip, lyg visur man nesiseka."

 

    Dabar: „Jaučiuosi tokia sėkminga ir kiekvieną dieną pabundu taip: „Įdomu, kas šiandien nutiks“.

 

    XIX amžiaus pabaigoje didelė dalis amerikiečių dirbo sau – ūkininkais ar amatininkais. Su naujomis technologijomis, tokiomis, kaip elektrinis apšvietimas, gamyba išsiplėtė, todėl daug žmonių paliko laukus darbui gamykloje. Jie atsidūrė griežtai apibrėžtų darbo valandų ir hierarchijų aplinkoje – darbuotojais, kuriuos prižiūri vadovai, prižiūrimi kitų vadovų.

 

    Tuo metu, kai COVID-19 atkeliavo į JAV, verslininkams ir laisvai samdomiems darbuotojams skirtų programėlių, svetainių ir įmonių atsiradimas jau suteikė darbuotojams pasirinkimų.

 

    Tada pandemija paskatino kai kuriuos žmones „stabtelėti ir iš naujo įvertinti savo prioritetus“, – sakė Aaronas De Smetas, „McKinsey & Co“ vyresnysis partneris ir darbo tendencijų konsultantas.

 

    50 metų Marcusas Grimmas iš Lankasterio (Pa.) dirbo reklamos agentūrose nuo tada, kai baigė koledžą. Daugelį metų jis žaidė su laisvai samdomo darbo idėja. „Visada galvojau apie tai, bet tiesiog niekada neturėjau drąsos imtis veiksmų, – sakė jis. – Bijojau, kad kiekvieną naktį prarasiu miego, nerimaudamas dėl kito dolerio.

 

    Pandemijos pradžioje G. Grimmas buvo atleistas iš darbo. Jis prisijungė prie „Upwork“ – svetainės, kurioje laisvai samdomi darbuotojai iš įvairių pramonės šakų sujungiami su potencialiais klientais. Jis atliko keletą užduočių, vykdydamas reklamos kampanijas didelėms įmonėms, apmokestindamas klientus mažu valandiniu įkainiu.

 

    Verslas įsibėgėjo. Jis nuolat didino savo tarifą iki 150 dolerių per valandą. Jis teigė, kad dabar uždirba daugiau, nei dirbdamas seną darbą, kuris per metus mokėjo 130 000 dolerių.

 

    Mėgstamiausia jo dalis – nesusidurti su įmonių politika ar jokia biurokratija. Jis gali plaukti baidarėmis vidury dienos.

 

    „Aš esu tas, kuris suranda klientą, aš atlieku darbus ir sprendžiau bet kokias iškilusias problemas“, – sakė jis.

 

    Vienas klientas pasiūlė jį įdarbinti visu etatu, bet jis atsisakė, – sakė G. Grimmas. „Aš jiems pasakiau: „Aš mačiau šviesą“.

 

    Etsy Inc., internetinė prekyvietė, skirta asmenims pirkti ir parduoti prekes, teigia, kad rugsėjo 30 d. joje buvo 7,5 mln. aktyvių pardavėjų – 2,6 mln. daugiau, nei tuo metu 2019 m. Aštuonios iš 10 yra moterys. Jos apklausos rodo, kad daugiau nei 4 iš 10 naujų pardavėjų pradėjo verslą dėl priežasčių, susijusių su pandemija, įskaitant poreikį likti namuose, kad galėtų prižiūrėti šeimos narius.

 

    „Upwork Inc.“ generalinis direktorius Haydenas Brownas, remdamasis 2020 m. rugsėjo mėn. apklausa, neseniai paskambinęs investuotojui sakė: „Atsirado naujo tipo karjeros kelias – pusė Z kartos (18–22 m.) talentų iš tikrųjų nusprendė pradėti jų karjerą, kaip laisvai samdomi, o ne dirbantys visą darbo dieną“.

 

    Remdamasi 2021 m. vasaros apklausa, „Upwork“ padarė išvadą, kad 20 % žmonių, dirbančių nuotoliniu būdu pandemijos metu, svarstė galimybę palikti darbą dėl laisvai samdomo darbo.

 

    „LinkedIn“ narių, kurie nurodo, kad dirba savarankiškai, nurodydami paslaugas iš srities, pavadintos „Atvira verslui“, nuo pandemijos pradžios išaugo keturis kartus iki 2,2 mln., pranešė bendrovė. Beveik pusė naujų verslininkų turi aukštąjį išsilavinimą, o beveik 4 iš 10 – magistrantūros studijas.

 

    Remiantis „LinkedIn“ vartotojų profilių analize, nuo pandemijos pradžios moterų įkurtos įmonės išaugo 27%, o vyrų – 17%. Tuo tarpu Darbo departamento duomenys rodo, kad per dvejus metus iki liepos mėnesio savarankiškai dirbančių moterų skaičius išaugo 4,3 proc., o savarankiškai dirbančių vyrų skaičius sumažėjo 1 proc., rodo „Pew Research“ analizė.

 

    Ribotos vaikų priežiūros ar važinėjimo į darbą ir atgal galimybės padėjo paskatinti kai kuriuos veiksmus.

 

    Mattas Parrishas iš Rolio, N.C., dirbo įmonėje, kuri statė atramines sienas, nes maždaug prieš dešimtmetį baigė Floridos universitetą. Projektams vadovavęs inžinierius, 31 metų J. Parrishas, ​​pavargo nuo biurokratijos problemų, pavyzdžiui, kai norėjo ką nors įdarbinti. „Man patiko darbas, kurį dirbau, bet neabejotinai jaučiau, kad būnu vis labiau įkyrus, nes tai buvo tokia didelė įmonė“, – sakė jis.

 

    Jis taip pat norėjo tvarkaraščio, leidžiant daugiau laiko su naujagime dukra. Pasak jo, jo darbdavys suteikė tik dviejų savaičių apmokamų vaiko priežiūros atostogų.

 

    R. Parrishas atsistatydino rugpjūtį ir pradėjo dirbti namų savininkų ir komercinių pastatų savininkų konsultantu dėl atraminių sienų statybų projektams. Jo teigimu, pagrindinė priežastis buvo galimybė dirbti namuose ir visą dieną prižiūrėti dukrą.

 

    „Instagram“, „YouTube“ ir „TikTok“ suteikė naujų būdų, kaip pritraukti pinigų trokštantiems verslininkams. Tuo tarpu Robinhood Markets Inc. ir kriptovaliutos, tokios kaip bitkoinas, paskatino naują prekiautojų kartą, kai kurie tokie sėkmingi, kad metė savo darbą, kad galėtų prekiauti.

 

    32-ejų Joshas Dorganas pradėjo prekiauti kriptovaliutomis 2017 m., turėdamas aiškų tikslą: kuo greičiau sumokėti būsto paskolą, kurią jis ir jo žmona įsigijo Omahoje, Neb.

 

    P. Dorganas toliau dirbo vaikų slaugytoju, prekiaujant litecoin, eteriu ir XRP. Jo prekyba ir patariamieji vaidmenys, kuriuos jis ėmėsi kriptovaliutų įmonėse, pradėjo užtrukti ilgiau, todėl tapo sunku suderinti jo darbą, vadovaujant dializės skyriui Vaikų ligoninės ir medicinos centre Omahoje.

 

    Kai jis pasakė savo žmonai, taip pat medicinos seselei, kad nori mesti slaugyti ir susikoncentruoti tik į investavimą, ji reikalavo, kad pirmiausia pasikalbėtų su finansų patarėju. 2020 m. rugpjūčio mėn., gavęs profesionalo sutikimą, jis paliko darbą ligoninėje. Jis teigė, kad kitą savaitę jo prekybos pelnas prilygsta ankstesniam visų metų atlyginimui.

 

    Jis stengiasi apriboti savo darbą, įskaitant konsultavimą skaitmeninių valiutų įmonėms ir turinio kūrimą savo beveik 200 000 „Twitter“ sekėjų, nuo 8:30 iki vidurdienio, likdamas laiko praleisti su 10 mėnesių sūnumi, žaisti golfą ir lankyti namą prie ežero, kurį jis ir jo žmona įsigijo neseniai.

 

    „Jūs nepatenkate į rinkas ir neuždirbate pinigų iš oro“, – sakė J. Dorganas. Tačiau net ir nepastoviomis prekybos sąlygomis, anot jo, jaučia daug mažesnį spaudimą, nei žongliruodamas Sting su visu etatu: „Kai stviu, degant raudonam šviesoforo signalui, nebesijaučiu, kad būčiau skubantis grįžti namo“.

 

    Dalis dabartinio perėjimo prie savarankiško darbo gali pasirodyti laikinu. Savarankiškai dirbančių vienadienių prekiautojų bumas 1990-ųjų pabaigos „dot-com“ bangavimo metu sumažėjo kartu su akcijų burbulu.

 

    Staigus santaupų padidėjimas, kurį paskatino federalinis priedas prie bedarbio pašalpų, pastaruoju metu 300 dolerių per savaitę, kuris buvo mokamas net 18 pandemijos mėnesių, suteikia kai kuriems asmenims finansinę amortizaciją savarankiškam darbui. Ekonomistai sako, kad išeikvojus santaupas, kai kurie vėl norės nuolatinio atlyginimo.

 

    Be to, jei darbo jėgos trūkumas sumažės, laisvai samdomi darbuotojai gali susidurti su didesne įmonių konkurencija dėl klientų pritraukimo. Galiausiai, jei pandemija atsitraukia, tai gali būti viena paskata palikti įprastą darbą ir pradėti dirbti savarankiškai. Penki procentai neskiepytų suaugusiųjų teigia, kad paliko darbą dėl vakcinos reikalavimo, kuriam nepritarė, rodo Kaiser Family Foundation spalio mėn.

 

    55 metų Robertas Spenceris beveik dešimtmetį remontavo tiltus Vašingtono valstijos vyriausybei kaip suvirintojas ir gamintojas. P. Spenceris, kuris pandemijos pradžioje patyrė Covid-19 ligą, paliko darbą spalį, nes nenorėjo vykdyti valstybės tarnautojams skirto skiepų mandato.

 

    P. Spenceris, kuris prieš įstodamas į valstijos įmonę, dirbo sau, pirko reikmenis, kad galėtų vykdyti savo tvorų verslą, ir rengė gyvenamųjų namų projektus.

 

    Jo žmona dabar tvarko sąskaitas ir mokėtinas bei gautinas sumas. Jis sako, kad jiems abiem reikės atlikti finansinius koregavimus, tikintis, kad žiemą sulėtės namų tobulinimas.

 

    Jei valstija pakeistų savo taisykles ir leistų visiems sugrįžti, „aišku, aš tai padaryčiau dėl medicininio draudimo ir pensijos“, – sakė J. Spenceris. „Bet iki tol – aš to nesitikiu – planuoju daryti tai, ką darau dabar. Man tai patinka.“ [1]

1. Workers Quit Jobs in Droves To Become Their Own Bosses --- Seeking flexibility, employees are discovering their inner entrepreneur

Mitchell, Josh; Dill, Kathryn.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Nov 2021: A.1.