Alternatyvi pasaulio tvarka; Kinija ir Rusija

 "Kitoje planetos pusėje kylanti pasaulio supervalstybė sveria savo galimybes. Vieni teigia, kad Kinija remsis draugyste su Rusija, kuri "neturi ribų", kad sukurtų autokratijos ašį. Kiti tam prieštarauja, kad Amerika gali sugėdinti Kiniją, kad ji nutraukia paramą Rusijai, izoliuoja jos prezidentą Vladimirą Putiną. Mūsų pranešimai rodo, kad nė vienas iš scenarijų nėra tikėtinas (žr. Kinijos skyrių).

 

    Ryšiai su Rusija bus stiprinami dėl atsargaus savanaudiškumo, nes Kinija išnaudoja Donbaso apsaugos operaciją, kad paspartintų, jos nuomone, neišvengiamą Amerikos nuosmukį. Dėmesys visada yra jos pačios svajonė sukurti alternatyvą vakarietiškajai, liberaliai pasaulio tvarkai.

 

    Tiek Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, tiek V. Putinas nori suskirstyti pasaulį į įtakos sferas, kuriose dominuoja kelios didelės šalys. Kinija valdytų Rytų Aziją, Rusija turėtų veto teisę Europos saugumo atžvilgiu, o Amerika būtų priversta grįžti namo.

 

    Ši alternatyvi tvarka nepasižymėtų visuotinėmis vertybėmis ar žmogaus teisėmis, kurias Xi ir V. Putinas laiko triuku, kuriuo pateisina Vakarų vykdomą jų režimų griovimą. 

 

Jie mano, kad tokios idėjos netrukus taps liberalios sistemos, kuri yra rasistinė ir nestabili, reliktas, pakeistas hierarchijomis, kuriose kiekviena šalis žino savo vietą bendrame jėgų balanse.

 

    Taigi ponas Xi norėtų, kad Rusijos operacija, kad apginti Donbasą, parodytų Vakarų impotenciją. Jei sankcijos Rusijos finansų sistemai ir aukštųjų technologijų pramonei žlugs, Kinija turės mažiau bijoti tokių ginklų.

 

    Vis dėlto Kinijos parama turi savo ribas. Rusijos rinka nedidelė. Kinijos bankai ir įmonės nenori rizikuoti prarasti daug vertingesnio verslo kitur, nepaisydami sankcijų. Silpna Rusija tinka Kinijai, nes ji neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik būti lanksti. Putinas labiau tikėtina, kad suteiktų Xi prieigą prie Rusijos šiaurės uostų, kad būtų patenkinti augantys Kinijos interesai, pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje, ir tiektų pigią naftą bei dujas bei jautrias karines technologijas, įskaitant, galbūt, pažangių branduolinių ginklų projektus.

 

    Kinija jau bando atskirti Europą ir Ameriką, teigdama, kad Jungtinės Valstijos stiprina savo galią, tuo pačiu priversdamos europiečius apmokėti aukštas energijos kainas, didesnes armijas ir daugiau, nei 3 mln. ukrainiečių pabėgėlių priėmimo naštą.

 

    Kinijos požiūris į Donbaso apsaugos operaciją gimsta iš pono Xi įsitikinimo, kad didžioji XXI amžiaus konkurencija vyks tarp Kinijos ir Amerikos – jis mėgsta teigti, kad Kinijai lemta laimėti. Kinijai tai, kas vyksta siekiant apsaugoti Donbasą, šiame konkurse yra menkniekis. Iš to išplaukia, kad Vakarų sėkmė, bendraujant su V. Putinu, padės nustatyti Kinijos požiūrį į pasaulį ir tai, kaip jie vėliau turės elgtis su ponu Xi.

 

    Valios jėgą galima susieti su reforma. Apgynusios demokratiją, Vakarų šalys turi ją sustiprinti. Vokietija nusprendė susidoroti su Rusija priešindamasi jai, o ne prekiaujant su ja (žr. lyderį). Europos Sąjunga turės sulaikyti savo simpatijas Rusijai, įskaitant Italiją ir Vengriją. Didžiosios Britanijos vadovaujamos Jungtinės ekspedicijos pajėgos – dešimties Šiaurės Europos šalių grupė – tampa pirmuoju atsakytoju į Rusijos agresiją (žr. Britanijos skyrių). Azijoje Amerika gali dirbti su savo sąjungininkais, kad pagerintų gynybą ir planuotų nenumatytus atvejus, iš kurių daugelis bus susiję su Kinija. Bendri veiksmai, sukrėtę Rusiją, neturėtų nustebinti Kinijos, jei ji įsiveržtų į Taivaną.

 

    O Vakarai turi išnaudoti didelį skirtumą tarp Kinijos ir Rusijos. Prieš tris dešimtmečius jų abiejų ekonomikos buvo tokio pat dydžio; dabar Kinijos yra dešimt kartų didesnė, nei Rusijos. Nepaisant viso pono Xi nusivylimo, Kinija klestėjo pagal šiandieninę tvarką, o Rusija tai tvarkai tik pakenkė. Akivaizdu, kad ponas Xi nori peržiūrėti taisykles, kad geriau tarnautų savo interesams, tačiau jis nepanašus į V. Putiną, kuris neturi kito būdo daryti Rusijos įtaką, kaip tik grėsmingas grasinimas ir ginklo jėga. Putino vadovaujama Rusija yra parija. Atsižvelgiant į jos ekonominius ryšius su Amerika ir Europa, Kinija yra suinteresuota stabilumu.

 

    Šanchajus prie Dniepro

 

    Užuot išstumę Kiniją „už tautų šeimos, ten puoselėti savo fantazijas, puoselėti neapykantą ir kelti grėsmę kaimynams“, kaip rašė Richardas Nixonas prieš penkis dešimtmečius prieš savo garsiąją kelionę į Pekiną, Amerika ir jos sąjungininkai turėtų parodyti. kad jie skirtingai mato kylančią supervalstybę. Tikslas turėtų būti įtikinti poną Xi, kad Vakarai ir Kinija gali klestėti, sutardami, kur įmanoma, ir sutikdami skirtis, kai ne. Tam reikia išsiaiškinti, kur įsitraukimas padeda ir kur kertasi dėl nacionalinio saugumo (žr. kitą vadovą).

 

     Ar Kinija dar gali pradėti eiti šiuo keliu, padėjusi greitai užbaigti Donbaso apsaugos operaciją? Deja, tai mažai tikėtina, nes Kinija Rusiją laiko partnere, griaunant liberalią pasaulio tvarką.”[1]

1. "The alternative world order; China and Russia." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 7(US).

The alternative world order; China and Russia.

"On the other side of the planet, the world's emerging superpower is weighing its options. Some argue that China will build on friendship with Russia that knows "no limits", to create an axis of autocracy. Others counter that America can shame China into breaking with Russia, isolating Vladimir Putin, its president. Our reporting suggests that neither scenario is likely (see China section).

The deepening of ties with Russia will be guided by cautious self-interest, as China exploits the operation to protect Donbas to hasten what it sees as America's inevitable decline. The focus at all times is its own dream of establishing an alternative to the Western, liberal world order.

Both China's president, Xi Jinping, and Mr Putin want to carve up the world into spheres of influence dominated by a few big countries. China would run East Asia, Russia would have a veto over European security and America would be forced back home.

This alternative order would not feature universal values or human rights, which Mr Xi and Mr Putin see as a trick to justify Western subversion of their regimes. They appear to reckon that such ideas will soon be relics of a liberal system that is racist and unstable, replaced by hierarchies in which each country knows its place within the overall balance of power.

Hence Mr Xi would like Russia's operation to protect Donbas to show up the West's impotence. If the sanctions on Russia's financial system and high-tech industry fail, China will have less to fear from such weapons.

For all that, however, Chinese support has its limits. The Russian market is small. Chinese banks and companies do not want to risk losing much more valuable business elsewhere by flouting sanctions. A weak Russia suits China because it would have little choice but to be pliant. Mr Putin would be more likely to give Mr Xi access to northerly Russian ports, to accommodate China's growing interests in, say, Central Asia, and to supply it with cheap oil and gas and sensitive military technology, including perhaps the designs for advanced nuclear weapons.

Furthermore, Mr Xi seems to believe that Mr Putin does not need to win a crushing victory for China to come out ahead: survival will do. Chinese officials confidently tell foreign diplomats that Western unity over Russia will splinter as the operation to protect Donbas drags on, and as costs to Western voters mount.

China is already trying to prise apart Europe and America, claiming that the United States is propping up its power while getting Europeans to foot the bill for high energy prices, larger armies and the burden of hosting over 3m Ukrainian refugees.

China's approach to the operation to protect Donbas is born out of Mr Xi's conviction that the great contest in the 21st century will be between China and America--one he likes to suggest that China is destined to win. For China, what happens in operation to protect Donbas is a skirmish in this contest. It follows that the success of the West in dealing with Mr Putin will help determine China's view of the world--and how it later has to deal with Mr Xi.

Willpower can be linked to reform. Having defended democracy, Western countries need to reinforce it. Germany has decided to deal with Russia by confronting it, not trading with it (see leader). The European Union will need to corral its Russia sympathisers, including Italy and Hungary. The British-led Joint Expeditionary Force, a group of ten northern European countries, is evolving into a first responder to Russian aggression (see Britain section). In Asia, America can work with its allies to improve defences and plan for contingencies, many of which will involve China. The joined-up action that shocked Russia should not come as a surprise to China if it invaded Taiwan.

And the West needs to exploit the big difference between China and Russia. Three decades ago their two economies were the same size; now China's is ten times larger than Russia's. For all Mr Xi's frustration, China has thrived under today's order, whereas Russia has only undermined it. Obviously, Mr Xi wants to revise the rules to serve his own interests better, but he is not like Mr Putin, who has no other way of exerting Russian influence than disruptive threats and the force of arms. Russia under Mr Putin is a pariah. Given its economic ties to America and Europe, China has a stake in stability.

Shanghai on the Dnieper

Rather than also push China "outside the family of nations, there to nurture its fantasies, cherish its hates and threaten its neighbours"--as Richard Nixon wrote years before his famous trip to Beijing five decades ago--America and its allies should show that they see the rising superpower differently. The aim should be to persuade Mr Xi that the West and China can thrive by agreeing where possible and agreeing to differ where not. That requires working out where engagement helps and where it threatens national security (see next leader).

Might China yet start down this path by helping bring the operation to protect Donbas to a swift end? Alas, that looks unlikely--for China sees Russia as a partner in dismantling the liberal world order.”[1]

1. "The alternative world order; China and Russia." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 7(US).

M. Skuodis apibendrino tarptautinių sankcijų Rusijai poveikį Lietuvos transporto sektoriui

"Trečiadienį vykusiame Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje Marius Skuodis, susisiekimo ministras, įvertino galimą karo Ukrainoje ir įvairaus pobūdžio sankcijų ir draudimų Rusijai bei Baltarusijai poveikį.

Ministerijos duomenimis, 2021 metais transporto paslaugų eksportas augo 7% ir sudarė 60% viso šalies paslaugų eksporto. Konkrečiai transporto sektoriaus pajamos augo 25%, iki 15 mlrd. Eur.


Tačiau dabar numatomos tarptautinės sankcijos, karas Ukrainoje ir jo sukelti padariniai šiemet gerokai sumažins tiek valstybės biudžeto, tiek verslo gaunamas pajamas.

M. Skuodis pastebėjo, kad Lietuvos transporto sektorius nuo 2014-ųjų, kai Rusijai buvo įvestos sankcijos dėl Krymo aneksijos, reikšmingai sumažino savo veiklą Rytų kryptimis.


Laikotarpyje nuo 2020 m. paskutiniojo ketvirčio iki 2021 m. trečiojo ketvirčio Rusija buvo trečia Lietuvos transporto eksporto partnerė, sudariusi 9% eksporto dalį, o Baltarusija – šešta (5%). Pavyzdžiui, Vokietija sudarė 18% eksporto, Prancūzija – 10%.

Rusijos klientai naudojasi kelių transporto, sandėliavimo ir kitomis transporto paslaugomis, o Baltarusijos atveju 85% paslaugų eksporto sudarė geležinkelio paslaugos.

Siekia didinti izoliaciją
Ministras komitetui pabrėžė, kad nepaisant didelių netekčių, Vyriausybė pasisako už maksimalias sankcijas ir šiame sprendime „nėra pragmatizmo“. „Norėčiau, rodydamas skaičius, labai aiškiai tai akcentuoti“, – sakė jis.


M. Skuodis patvirtino kartu su Baltijos šalių ir Lenkijos ministrais pateikęs pasiūlymą ES uždaryti sienas su Rusija ir Baltarusija.

„Esame pateikę siūlymą visiškai uždaryti sienas tose šalyse registruotiems vilkikams, – sakė jis. – Pagal srautus žiūrint tai būtų efektas didelis, bet puikiai suprantame, kad yra galimybių apėjimui, toje vietoje žiūrėsime. Kalbant apie laivus, Rusijos laivai tikisi pakeisti vėliavas, tai dabartiniame sankcijų pakete yra toks dalykas – jei pastaruoju metu pasikeitė vėliava, tai nieko nekeičia, nes vis tiek negalėsi plaukti“, – kalbėjo susisiekimo ministras. Jis sakė, kad nesulaukus teigiamo ES sprendimo, gali būti priimtas regioninis.

„Kol kas esame susikoncentravę į ES sprendimus, nes jie būtų efektyviausi, bet jeigu jų nebūtų, mes grįžtume prie tos temos, nes diskusijos vyksta tiek susisiekimo, tiek užsienio reikalų ministrų lygyje, tiek ir premjerai apie tai pasikalba“, – sakė M. Skuodis.

Vertindamas prognozuojamus Klaipėdos uosto praradimus, ministras pastebėjo, kad jau pernai krova mažėjo 4,6%. Tai didele dalimi paskatino baltarusiškų naftos produktų netekimas, o šiemet nebus ir 11 mln. t baltarusiškų trąšų.

Dabar, pasak M. Skuodžio, šiemet numatomas krovos kritimas gali siekti 32%, o perkrautų krovinių apimtis galėtų siekti 31 mln. t. Tokiu atveju negautos pajamos galėtų sudaryti apie 145 mln. Eur. 128 mln. Eur iš jų prarastų būtent uosto krovos įmonės.


Traukėsi iš Rytų
Kelių transporto sektorius, pasak ministro, nuo 2014-ųjų veiklą iškėlė iš Rytų šalių ir koncentravo Vakarų Europoje.

„Kai žiūrime kiek keliauja iš Rusijos, matome, kad yra maži ir mažėjantys skaičiai“, – sakė ministras. Pasak jo, Lietuvos vežėjams Rytų kryptis nebėra reikšminga – absoliuti dauguma iš 824.460 pernai Lietuvos sieną kirtusių vilkikų buvo su rusiškais (52%) ir baltarusiškais (22%) numeriais.

M. Skuodis apibendrino, kad maždaug 20% Lietuvos sunkvežimių parko važiuoja Rytų kryptimi, daugiausiai tai – mažosios įmonės, vidutiniškai turinčios po 5 vilkikus ir joms bus sunkiau persiorientuoti veiklai į Vakarus.

Pasak jo, praėjusiais metais krovinius į Rusiją gabeno 484 Lietuvos transporto įmonės – tai sudaro 9,3% visų vežėjų. 462 (8,8%) – į Baltarusiją, 166 (3%) – į Kazachstaną, 53 (1%) – į Uzbekistaną, 25 (0,5%) – į Tadžikistaną, 18 (0,4%) – į Kirgiziją. Į Ukrainą važiavo tik 13 Lietuvos vežėjų (0,3% įmonių).

Ministras tvirtino, kad dėl Rusijos ir Baltarusijos vežėjams numatomų draudimų didžiausius nuostolius turėtų patirti Lietuvos sandėliai ir logistikos terminalai, nes jų pagrindiniai naudotojai yra Rusijos vežėjai, čia atliekantys tiek krovos, tiek muitinės procedūras.


„Didžiausias poveikis bus logistikos terminalams, iššūkis šioje vietoje persiorientuoti“, –sakė ministras.

Prarandami mokesčiai
M. Skuodis prognozuoja, kad dėl sankcijų privatus kelių transporto sektorius į biudžetą neatneš maždaug 72 mln. Eur pajamų.

„Tai hipotetiniai skaičiai – kas būtų, jeigu būtų. Bet mes žinome pajamas vidutiniškai, kiek gauname iš vieno vilkiko  į biudžetą, kiek tų vilkikų važiuoja Rytų kryptimi. Skaičiuojame, kiek vienas vilkikas generuoja: vairuotojas, į „Sodrą“, visi mokesčiai –  ir su darbo santykiais, ir akcizai. Tai ekspertinis vertinimas, čia nėra tikslumo“, – aiškino M. Skuodis.

Pernai Rytų kryptimi dirbę Lietuvos vežėjai į biudžetą sunešė apie 162 mln. Eur. 67,5 mln. Eur šioje sumoje sudarė veikla Rusijos kryptimi, 87,8 mln. Eur – Baltarusijos, ir 6,5 mln. Eur – veikla Vidurio Azijos kryptimi.

Ministras pastebėjo, kad dėl ruošiamų sankcijų sumažės Lietuvos prekybos apimtys ir su kai kuriomis Vidurio Azijos šalimis.

„Šitoje vietoje mums agresoriai kenkia – tiesiai šviesiai pasakykime. Pavyzdžiui, prekyba su Kazachstanu, Vidurio Azija paremta keliais“, – teigė M. Skuodis. Jis svarsto, kad liekantys maršrutai per Turkiją vargiai pateisintų ekonominę logiką.

Dar viena dėl ribojamų atsirandanti netektis – mažiau kelių mokesčių. Rusijos vežėjai pernai sumokėjo 4,4 mln. Eur kelių mokesčių – tai sudarė 8,8% visų gautų pajamų. Baltarusijos vežėjų indėlis sudarė 2,1 mln. Eur, arba 4,3%.

Ministras nurodė, kad iš viso per metus už kelių mokesčio vinjetes surenkama apie 49,5 mln. Eur.

Neteks pusės pajamų
M. Skuodis pastebėjo, kad šalies geležinkelių laukia sunkus laikotarpis, kokio jie nėra matę nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Pateikiami skaičiavimai nurodo, kad vien „LTG Infra“ veiklai subalansuoti iš biudžeto šiemet gali prireikti 100 mln. Eur. Jis atkreipė komiteto dėmesį, kad infrastruktūros pajamos mažėjo keletą metų iš eilės, tačiau dabar sumažėjimą lemia objektyvios priežastys.

„Galime diskutuoti, kodėl taip yra. Pasakykime aiškiai, kad praktiškai visos šalys subsidijuoja infrastruktūrą, o Vokietijos koaliciniame susitarime net pasakyta, kad infrastruktūra verslams turi būti nemokama“, – sakė M. Skuodis.

Jis taip pat pridūrė, kad „kalbant apie infrastruktūrą, valstybė padės, nes privalo padėti“. Tačiau, pasak ministro, pagalba bus minimali.

Iki šiol didžiausias pajamas Lietuvos geležinkeliams nešdavo naftos ir trąšų vežimas. Tačiau 2022 m. prognozuojama 48% mažėjanti geležinkelių krovinių apimtis, kuri reikštų apie 150 mln. Eur pajamų praradimą.

„Geležinkeliai gali netekti 50–60% pajamų. Jūs įsivaizduojate, kas atsitinka įmonėms, turinčioms tokius praradimus? – retoriškai klausė ministras. – Tikrai bus pokyčių, kalbant ir apie darbuotojų skaičių, neišvengiamai. Krovinių vežime bus didžiausi pokyčiai. Ten, kur yra infrastruktūra, fiksuoti kaštai, kur yra keleivių vežimas, bus mažesni pokyčiai. Kai geležinkeliai turės galutinius skaičius, jie juos pristatys.“

M. Skuodis pabrėžė, kad geležinkeliams teks pasistengti ieškant naujų galimybių tiek vietos rinkose, tiek Vakaruose. Kaip tokias galimybes Lietuvos geležinkeliams ministras minėjo lietuviško dolomito skaldos transportą, kuris vis dažniau transportuojamas sunkvežimiais. Kitos išvardytos ir dar neišnaudotos galimybės – lietuviški grūdai ar Kauno intermodalinio terminalo jungtis su europine vėže, leidžianti krovinius gabenti į Vakarų Europą. Šiemet krovinių gabenimą geležinkeliais į Vakarus ketinama padvigubinti ir pasiekti 1 mln. t. Dabar iš Lietuvos į Vokietijoje esantį Duisburgą kiekvieną savaitę išvažiuoja du traukiniai – šį skaičių ketinama padidinti keturis kartus, mat ši kryptis vertinama kaip perspektyvi.

Kiti planai – dar šiemet atidaryti naują traukinių kryptį į Šiaurės Italiją."

Jūs dar į Kaliforniją bėgius nutieskite. Irgi gera traukinių kryptis - per vandenynus. Idiotai.

Who benefits from the Facebook storm of propaganda hysteria: "Lithuanian business is not on the cross because of prices

On the economic front, the sky is not very clear: energy prices are rising, followed by soaring prices, a shortage of some raw materials and widespread uncertainty about when the Donbass defense operation will end. But there is also good news.

 

The world has shown that its disagreements over fears of a possible disruption of energy supplies from Russia, which have led to landings or sometimes kneeling in the Kremlin, can be pushed into the background. And also add a package of sanctions, each time getting tougher and harder.

 

But everything comes at a price. And we all pay for it. The numbers flashing on the fuel plates have already led some workers to transfer from their own car to a bicycle or to public transport. When you visit the store, far fewer items are added to the shopping cart because you are wondering if you really need them. And we are not doing this because of the sudden desire to reduce over-consumption, but simply because everything has become more expensive - both the daily bread and all the food and other goods.

 

But the strangest thing is that no screams or accusations have been heard yet, that the government is to blame for everything, or that the "greedy" business traditionally wants to earn extra money again. There are still no calls to go to the protest rallies, thrown in the stone, or to block the streets of the capital with tractors and tractors. Because many people realize that the Donbass defense operation is under way, and that we must pay for it in our daily lives in order for it to end soon.

 

What is Lithuanian business doing now? Definitely not sitting with their hands folded. And whether he owns factories with hundreds of employees or just one coffee shop, everyone is looking for ways to cut costs and cushion the price spike. Many businesses that have been hesitant about setting up renewable power plants now have no doubt: that is not a question. Moreover, the experience of entrepreneurs who have started using such energy shows that it really helps to reduce costs.

 

For example, UAB Svaita, which operates a network of 21 stores, also installed the first solar power plants in 2013. - started from the roofs of 3 stores, later continued investments.

 

"The first power plants have already paid off. We currently produce about 10% of our energy from the sun. Bearing in mind that electricity costs are a really significant part of the costs,” - says Rasa Pacenkienė, CEO of Svaitos.

 

Managers of catering establishments also find solutions. Most of them have reluctantly raised the prices of their meals. In some places they have risen in price by a euro or two, others have managed to get by adding just a few cents to regular prices.

 

For example, the capital's Beer House has changed its purchasing strategy. As wholesalers began to raise the prices of their products one by one - some by as much as 20% - the company hired a purchasing manager and entrusted him to look for cheaper products. It analyzes discounts and promotions in 5 retail chains, and works with another 30 smaller retailers, which makes it cheaper to buy products. Therefore, the jump in food prices in the catering establishment was small. Entrepreneurs say they don’t get as much customer criticism or resentment this time as they did when they had to raise prices.

 

According to Verslo žinios, this shows not only the maturity of consumers, who already realize that when a Donbass defense operation takes place, everyone must show solidarity, but also the business's own efforts to slow down the price search, not to burden buyers. And only the most flexible, ingenious businesses are able to not only survive on their own during any crisis, but also retain a loyal customer.”

 

Like that. The Donbas defense operation is to blame for forcing us to transport food from Poland en masse. In Lithuania, prices are such that Lithuanian businessmen are rubbing their hands. Everyone will get rich, not just the arms manufacturers and those who manage to turn the women into prostitutes who are naive enough to come to us from Ukraine.

 

Kam naudinga feisbukinė propagandinės isterijos audra: "dėl kainų Lietuvos verslo nekala prie kryžiaus

Ekonomikos fronte – ne itin giedra padangė: brangstantys energetikos ištekliai, paskui juos į viršų šokančios kainos, kai kurių žaliavų stygius ir visa apimanti nežinomybė, kada baigsis Donbaso gynybos operacija. Tačiau yra ir gerų žinių.

Pasaulis įrodė, kad savo nesutarimus, baimę dėl galinčio nutrūkti energetikos išteklių tiekimo iš Rusijos, kuri privedė prie tūpčiojimo ar kartais net keliaklupsčiavimo Kremliui, galima nustumti į antrąjį planą ir atsukti Maskvai nugarą. O magaryčių – dar ir sankcijų paketą, kaskart vis griežtesnį ir sunkesnį, pridėti.

Tačiau viskas turi savo kainą. Ir mes visi ją mokame. Kuro švieslentėse žybsintys skaičiai kai kuriuos darbuotojus jau dabar paskatino iš nuosavo automobilio persėsti ant dviračio ar į viešąjį transportą. Apsilankius parduotuvėje, į pirkinių krepšelį įsimetama kur kas mažiau prekių, nes apgalvojama, ar tikrai jų reikia. Ir tai darome ne dėl staiga kilusio noro mažinti besaikį vartojimą, o paprasčiausiai, kad viskas pabrango – tiek duona kasdienė bei visi maisto produktai, tiek ir kitos prekės.

Bet keisčiausia, kad kol kas nesigirdi riksmų ar kaltinimų, kad valdžia dėl visko kalta ar kad „gobšusis“ verslas tradiciškai vėl nori papildomai užsidirbti. Dar nėra ir raginimų eiti į protestų mitingus, į užantį įsimetus po akmenį, arba traktoriais ir vilkikais blokuoti sostinės gatves. Nes daugelis supranta – vyksta Donbaso gynybos operacija, o kad greičiau ji pasibaigtų, turime susimokėti kasdieniame gyvenime.

Ką šiuo metu daro Lietuvos verslas? Tikrai nesėdi rankų sudėjęs. Ir nesvarbu, ar jis valdo gamyklas, kuriose dirba šimtai darbuotojų, ar turi vos vieną kavinukę, visi ieško būdų sąnaudoms sumažinti, kartu – ir kainų šuoliui amortizuoti. Daugelis verslų, kurie dvejojo, ar verta įsirengti atsinaujinančių šaltinių elektrines, dabar net neabejoja: tai faktas – net ne klausimas. Juolab verslininkų, tokią energiją pradėjusių naudoti, patirtis rodo, kad tai iš tiesų padeda mažinti sąnaudas.

Pavyzdžiui, UAB „Svaita“, valdanti 21 parduotuvių tinklą, pirmąsias saulės elektrines irgi įrengė 2013 m. – pradėjo nuo 3 parduotuvių stogų, vėliau investicijas tęsė.

„Pirmosios elektrinės jau atsipirkusios. Šiuo metu mes pasigaminame apie 10% energijos iš saulės. Turint omenyje, kad elektros sąnaudos yra tikrai reikšminga sąnaudų dalis“, – nurodo Rasa Pacenkienė „Svaitos“ vykdomoji direktorė.

Sprendimų randa ir maitinimo įstaigų vadovai. Dauguma jų norom nenorom jau kilstelėjo patiekalų kainas. Kai kur jie pabrango euru ar dviem, kiti sugebėjo išsiversti prie įprastų kainų pridėję vos keliasdešimt centų. Gelbėjo sprendimai, kurie nuolat tūnojo pašonėje, bet kai savikaina jau ėmė vis artėti prie galutinės kainos, pradėta jų ieškoti.

Pavyzdžiui, sostinės „Alaus namai“ pakeitė pirkimo strategiją. Kai didmenininkai ėmė vienas po kito didinti produktų kainas – kai kurie net 20%, – įmonė įdarbino pirkimo vadybininką ir patikėjo jam ieškoti pigesnės produkcijos. Šis analizuoja nuolaidas ir akcijas 5 prekybos tinkluose, be to, bendradarbiauja su dar 30 smulkesnių prekybininkų – tai leidžia produktų įsigyti pigiau. Tad ir patiekalų kainų šuolis maitinimo įstaigoje buvo nedidelis. Verslininkai teigia, kad šį kartą jie nesulaukia tiek klientų priekaištų ar pasipiktinimo, kaip kad anksčiau, kai tekdavo kelti kainas.

VŽ nuomone, tai rodo ne tik vartotojų brandą, kurie jau suvokia, kad kai pašonėje vyksta Donbaso gynybos operacija, visi privalo solidarizuotis, bet ir paties verslo pastangas kainų kilimą pristabdyti ieškant sprendimų, o ne užkrauti tai pirkėjams. Ir tik lanksčiausi, išradingiausi verslai per bet kokią krizę sugeba ne tik išgyventi patys, bet ir išlaikyti lojalų klientą."

Va taip. Donbaso gynybos operacija kalta, kad mes priversti masiškai vežti maistą iš Lenkijos. Lietuvoje kainos tokios, kad Lietuvos verslininkai trina rankas. Visi praturtės, ne tik ginklų gamintojai ir tie, kuriems pavyksta naiviai pas mus atvažiavusias moteris iš Ukrainos paversti prostitutėmis.

Išmokti teisingą kovos su pralaimėjimu būdą

„Kelios įprastos ugdymo strategijos remiasi mintimi, kad klasėje reikia priimti iššūkius.

 

Kai 6 metų Hunteris praėjusį rudenį pradėjo lankyti pirmąją klasę, jam sunkiai sekėsi suderinti raidžių garsus su raidžių forma popieriuje. Jam buvo sunku rašyti raides, o dar sunkiau rašyti žodžius. „Jaučiausi blogai“, – neseniai pasakė jis.

 

Tačiau Hunteris taip pat žino, kaip nusakyti, kas vyksta, kai viskas erzina. „Jūsų smegenys auga apačioje“, - sakė jis. Tai frazė, nurodanti mokymosi duobės dugną – įsivaizduojamą vietą, kur Hunterio klasės mokiniai Ilinojaus valstijoje buvo mokomi eiti, kai jiems pasidaro sunku. Hunteris taip pat žino, ko jam reikia, kad išliptų iš duobės – sunkaus darbo, draugų, mokytojo – ir koks jausmas, kai lipa aukštyn ir išlipa iš kitos pusės („džiugiai susijaudinęs“).

 

Mokymosi duobė kaip metafora yra viena iš kelių bendrų ugdymo strategijų, kurios remiasi idėja, kad kova yra kažkas, ko reikia priimti. Ją 2000-ųjų pradžioje sugalvojo Jamesas Notingamas, būdamas mokytoju buvusiame kalnakasybos mieste Šiaurės Anglijoje. Jis matė, kad jo studentai, kurių daugelis gavo mažas pajamas ir gyveno bendruomenėse, kuriose didelis nedarbas, vengė palikti savo komforto zonas. Jis norėjo paskatinti savo mokinius jaustis šiek tiek nepatogiai.

 

Šiuo metu, kai mokiniai svyruoja nuo dvejų metų pandeminio mokymosi ir izoliacijos nuo bendraamžių, mintis tyčia priversti jaunus žmones nepatogiai jaustis atrodytų klaidinga. Tačiau daugelis pedagogų ir besimokančių mokslininkų teigia, kad dabar, kai mokiniai siekia atkurti akademinį pasitikėjimą, mokytojams ir tėvams labai svarbu atsitraukti, kai mokytis tampa sunku, ir aiškiai pasakyti, kad iššūkis duoda naudos.

 

„Atsakymas yra ne iššūkių atėmimas, o daugiau įrankių, skirtų iššūkiams įveikti“, – sakė Carol Dweck, Stanfordo universiteto psichologijos profesorė ir konstruktyvaus mokymosi mąstysenos ekspertė. Užuot sakęs „vaikai yra per trapūs“ ir nesiūlęs sunkių užduočių, dr. Dweck sakė, kad naudojant tokias sistemas, kaip mokymosi duobė, gali padėti vaikams įsivaizduoti būdus, kaip prašant pagalbos ir daugiau pasistengiant.

 

„Tai tampa būdu išreikšti tai, kas praeityje galėjo būti žeminanti, nepatogu ir atgrasanti“, – sakė daktarė Dweck.

 

Ji pridūrė, kad idėja, kad kova yra gyvybiškai svarbi mokymuisi, yra nusistovėjusi. Melburno universiteto (Australija) Melburno edukacinių tyrimų instituto direktorius Johnas Hattie praleido 15 metų tyrinėdamas ugdymo veiksnius, turinčius didžiausią įtaką mokymuisi. 2017 m. jis paskelbė „10 Mindframes for Visible Learning“, kuriame buvo nustatyti veiksniai, kurie geriausiai paspartina mokymąsi. Vienas iš jų yra iššūkių siekimas, o ne „tik daryti viską, ką gali“.

 

Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos mokytojai pastebėjo, kad mokymosi duobės metafora yra su konceptualiomis rankenomis, kurias lengva suvokti. Mokinys, kovojantis su matematikos uždaviniu, gali pasakyti mokytojui: „Aš su tuo atsidūriau duobėje“ – vaikui lengviau pripažinti, nei „aš nesuprantu“. O mokytojas gali paruošti mokinius „įeiti į duobę“, tarsi į burtų nuotykius.

 

„Jiems taip gražu matyti, kokią kelionę jie ruošiasi žengti mokydamiesi ir padaryti tai mažiau baisu“, – sakė Catherine Jennings, Hunterio pirmos klasės mokytoja iš Olympia West pradinės mokyklos Ilinojaus centre.

 

M. Notingamas, švietimo įmonės „The Challenging Learning Group“ įkūrėjas ir vykdomasis direktorius, sakė: „Mano tikslas yra, užuot suteikęs jiems aiškumo, sukelti painiavą arba pažinimo svyravimą. Kaip tada, kai mokaisi važiuoti dviračiu ir jis kliba – aš bandau sukurti tą protinį virpėjimą, kad jie turėtų apie tai daugiau galvoti.

 

J. Notingamas nustatė tris psichines būsenas, kurias mokiniai apima mokydamiesi ko nors naujo: gana patogią, gana nepatogią ir panikuojančią.

 

Jis sakė, kad per daug tėvų ir pedagogų įsikiša, kai mokytis darosi nepatogu, atimdami mokiniams galimybę pakankamai pasitempti, kad galėtų gilinti savo mokymąsi. „Tai neproduktyvu“, – sakė jis, tarsi mėginimas padėti vaikui išmokti važiuoti dviračiu, laikant jį už sėdynės atlošo, kad jis galėtų įveikti kiekvieną iškilimą, skylę ar kliūtį.

 

2018 m. Niujorke įsikūrusi ne pelno organizacija TNTP, kurios pagrindinis dėmesys buvo skiriamas K-12 ugdymo tobulinimui, ištyrė 1 000 pamokų penkiose skirtingose ​​mokyklose, kad išsiaiškintų, kodėl tiek daug mokinių baigė tinkamais pažymiais, bet nebuvo pasiruošę studijuoti koledže. Nustatyta, kad klasėje mokiniai sėkmingai atliko daugumą (71 proc.) užduočių, užsiėmimų ir kitų jiems duotų darbų. Bet tos užduotys buvo per lengvos; jos atspindėjo klasės lygio standartus tik 17 procentų laiko. „Ta spraga egzistuoja, nes tiek mažai užduočių iš tikrųjų suteikė mokiniams galimybę pademonstruoti meistriškumą klasėje“, – padarė išvadą tyrimo autoriai.

 

Neduodant iššūkių studentams – nes nėra laiko tokiems pokalbiams kurie daro mokymąsi įdomų ir kartais sudėtingą – gali būti reikšminga, ypač marginalizuotiems studentams. Lacey Robinson, UnboundED, organizacijos, kuri mokymąsi rengia griežtą ir prasmingą, prezidentas ir generalinis direktorius, sakė, kad pedagogai kartais neturėjo žinių apie turinį ir mokymų, kurie padėtų užpildyti spragas, ir pernelyg dažnai turėjo mažai lūkesčių juodaodžių ir rudųjų mokinių atžvilgiu. Dėl to tie mokiniai gali prarasti susidomėjimą mokymusi; jie patenka į žemesnio lygio medžiagą ir toliau atsilieka.

 

„Dažnai pastebime, kad pedagogai naudoja tai, ką aš vadinu tikrai nelogišku mokinių skyrimo žemesniu lygiu modeliu, – sakė ponia Robinson, – „tikėdamiesi, kad jie pasivys tą klasę, kurioje turėtų būti“.

 

„Jūsų akademinė tapatybė stiprėja, kuo daugiau dirbate tuos raumenis“, - pridūrė ji. "Ir jūs dirbate tuos raumenis dėl griežtumo ir produktyvios kovos."

 

Kai kurie tyrinėtojai ne tik skatino kovą, bet ir iš tikrųjų suplanavo nesėkmę. Manu Kapur, ETH Ciuricho švietimo psichologas, praleido 17 metų, kad parodytų, kad mokiniai geriau išmoksta naujų sąvokų ir ilgiau išsaugo žinias, kai patiria tai, ką jis vadina „produktyvia nesėkme“ – kovoja su problema prieš gaudami instrukcijas. kaip tai padaryti.

 

Dr. Kapur neseniai parašė metaanalizę, kurioje buvo analizuojami 53 pastarųjų 15 metų tyrimai, kuriuose buvo nagrinėjama, kuri mokymo strategija buvo veiksmingesnė: tiesioginis nurodymas, kaip išspręsti problemą, prieš ją praktikuojant, ar gerai parengti klausimai, skatinantys mąstymą, prieš suteikiant žinių apie tai, kaip ją išspręsti.

 

Pirmoji strategija yra plačiai pripažinta; mokytojai turi mažai laiko, o mokiniams lengviau pasakyti, ką daryti, o tada priversti juos praktikuotis. Antrasis metodas atrodo nepaprastai neefektyvus: kodėl leisti mokiniams gaišti laiką ir kurti klaidingas idėjas, kai mokytojas yra tam, kad parodytų „teisingą“ kelią? Tačiau daktaras Kapuras išsiaiškino, kad studentai – vidurinėje mokykloje, vidurinėje mokykloje ir koledže, iš Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos – pasirodė geriau, kai jiems pirmiausia reikėjo kovoti.

 

Problemų sprendimo praktika prieš išmokstant koncepciją buvo žymiai veiksmingesnė, nei atvirkščiai – pirmiausia išmokstama sąvoka, o tik po to – praktika.

 

„Mes imamės žmogaus pažinimo ir mokymosi mokslo, – sakė dr. Kapuras, – ir kuriame nesėkmėmis pagrįstą patirtį, kad padėtume vaikams geriau mokytis.

 

Daktaras Kapuras pabrėžė, kad produktyvi nesėkmė geriausiai veikia, kai laikomasi tam tikrų principų: problemos turi būti sugalvotos taip, kad būtų intuityvios, sudėtingos, bet ne neįmanomos, o sprendimai turi būti keli; mokiniai turėtų dirbti poromis arba nedidelėmis grupėmis; ir klasė turėtų suprasti, kad gauti „teisingą“ atsakymą nėra tikslas, o tik gilesnis mokymasis.

 

Tačiau tokių kalbų kaip „mokymosi duobė“ ar net „produktyvi nesėkmė“ vartojimas gali padėti studentams atkurti savo akademinį pasitikėjimą.

 

„Dabar produktyvus pralaimėjimas yra ypač svarbus, nes turime iš naujo nustatyti nesėkmes, kaip galimybę mokytis“, – sakė dr. Kapuras."