The U.S. Is the Most Troubled Nation, Except for All the Others

 

"When Gen. John Burgoyne surrendered his British troops to American rebels at Saratoga, N.Y., in 1777, a distraught young Briton several thousand miles away brought the news to the economist Adam Smith.

"This will be the ruin of the nation," the young man wailed.

"Young man," Smith replied. "There is a great deal of ruin in a nation."

My summer travels reminded me of the great man's sangfroid. Travel broadens the mind, not only by educating us about other countries, but by teaching us about our own -- placing our self-absorption in a global context, helping us understand that for all our flaws and vices, other countries have troubles too.

And there's a great deal of ruin in the world right now.

Last weekend I attended the annual conference of the European House Ambrosetti, an Italian think tank, in the sublime Villa d'Este on the shore of Lake Como. The event -- along with the location -- attracts a lively crowd of European business and political leaders along with a good showing of Americans, including lawmakers -- among them this year Republicans Sens. John Thune and Lindsey Graham and Democrat Bob Menendez.

Despite the serenity of the surroundings, the mood was one of psychic gloom, the tone set by Valerio de Molli, Ambosetti's president, who in his opening remarks, offered a bleak reminder of Italy's "demographic winter." Last year the country reported a record low number of births -- 400,000. It now registers seven new births and 12 new deaths annually per 1,000 inhabitants.

"If current birth and death rates continue, the last Italian would be born in 2225 and the last Italian on earth would disappear in 2307," Mr. de Molli. As the crowd lunched on tagliatelle con verdure and mullet roe with black truffle and the lake gently lapped in the background, I silently prayed that the last Italian will bequeath us some recipes and well-preserved medieval palazzi.

But Italy's existential woes aren't even the most alarming in Europe. Germans are notoriously gloomy. It says something about national character when a people have a compound noun not only for the taking of pleasure in another person's misery -- Schadenfreude -- but also for a deep world-weary melancholy -- Weltschmerz. These days Weltschmerz is winning.

Germans I spoke to last weekend resignedly embraced the moniker "sick man of Europe." Their economy is stagnating, having recorded a formal recession this year with still painfully high inflation. The cyclical problems pale beside the structural. Years of disastrously complacent and ideologically driven environmental policies that left the country dependent on Russian energy and exports to China; demographic challenges similar to Italy's are creating anxieties about immigration; once-great industries -- car making, capital equipment -- are wasting away.

While the Germans and Italians can be famously morose, no one can hold a candle to the British when it comes to self-loathing. "It is unquestionably true that almost any English intellectual would feel more ashamed of standing to attention during 'God Save the King' than of stealing from a poor box," George Orwell wrote.

So the endless bleating of metropolitans in London about Britain's collapse -- disingenuously ascribed to Brexit, although the U.K. economy hasn't performed significantly worse than the European Union's since it left -- might be discounted as consistent with the character of the elites.

But there is an undeniably bleak landscape today reminiscent of the pre-Thatcher 1970s: strikes, inflation, a punishing tax burden -- all delivered, in an added twist, by 13 years of Conservative government.

The conflict in Ukraine hangs over all Europe like a vast cloud, and the general mood is solemn -- compounded by the knowledge that Europe's dependence on the U.S. to fight its conflicts is as heavy as ever.

But if you think this malaise is limited to Europe -- a once-great civilization in the process of becoming a museum of great civilization -- I have news for you from Asia, where I spent time earlier in the summer.

China's economic contradictions are crushing its economy, and the Communist Party's efforts to conceal the problem only confirms it. The failed transition from an investment-led to a consumption-led economy in a country whose demographics are worse even than Europe's is producing calamitous social consequences.

What does all this teach us back here in America? It would be complacent to ignore our own problems because other countries have it worse. The main conclusions I draw are a promise and a warning.

The promise lies in the continuing success of America's economic model -- like its counterparts everywhere, China's communist system is failing much faster than our capitalism ever will.

But as I look at Europe, I fear that so too is the energy of our great shared civilization -- overwhelmed by demographic self-destruction, atrophied by ideological revisionism, crippled by cultural self-laceration. All of it perpetrated by the elites in most of those countries -- whom too many ideologues in our own would like to emulate." [1]

 

 

 

 

 1. Free Expression: The U.S. Is the Most Troubled Nation, Except for All the Others. Baker, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2023: A.17.

JAV yra labiausiai problematiška tauta, išskyrus visas kitas

   „Kai generolas Johnas Burgoyne'as 1777 m. Saratogoje, Niujorke, perdavė savo britų kariuomenę amerikiečių sukilėliams, sutrikęs jaunas britas už kelių tūkstančių mylių pranešė tai ekonomistui Adamui Smithui.

 

     „Tai bus tautos žlugimas“, – aimanavo jaunuolis.

 

     – Jaunuoli, – atsakė Smithas. „Tautoje yra daug žlugimo“.

 

     Mano vasaros kelionės man priminė didžiojo žmogaus mintį. Kelionės praplečia mintis ne tik mokydamos mus apie kitas šalis, bet ir mokydamos apie savąsias – įtraukdamos mūsų įsisavinimą į pasaulinį kontekstą, padedančios suprasti, kad, nepaisant visų mūsų trūkumų ir ydų, kitos šalys taip pat turi bėdų.

 

     Ir šiuo metu pasaulyje yra daug žlugimo.

 

     Praėjusį savaitgalį dalyvavau metinėje Europos namų „Ambrosetti“ konferencijoje, italų ekspertų grupėje, iškilioje „Villa d'Este“ ant Komo ežero kranto. Renginys, kartu su vieta, pritraukia gyvą minią Europos verslo ir politinių lyderių, taip pat puikiai pasirodo amerikiečiai, įskaitant įstatymų leidėjus, tarp jų šiemet respublikonai senatoriai Johnas Thune'as ir Lindsey Grahamas bei demokratas Bobas Menendezas.

 

     Nepaisant aplinkui būdingos ramybės, nuotaika buvo psichiškai niūri – tokį toną davė Ambosetti prezidentas Valerio de Molli, kuris savo įžanginėje kalboje pasiūlė niūrų Italijos „demografinės žiemos“ priminimą. Praėjusiais metais šalis pranešė apie rekordiškai mažą gimimų skaičių – 400 000. Dabar kasmet 1000 gyventojų registruoja septynis naujus gimimus ir 12 naujų mirčių.

 

     „Jei dabartinis gimstamumas ir mirtingumas išliks, paskutinis italas gimtų 2225 m., o paskutinis italas žemėje išnyktų 2307 m.“, – ponas de Molli. Kai minia pietavo, vartodami tagliatelle con verdure ir kefalės ikrus su juodaisiais triufeliais, o fone švelniai plevenant ežerui, aš tyliai meldžiau, kad paskutinis italas leistų mums paveldėti keletą receptų ir gerai išsilaikiusių viduramžių rūmų.

 

     Tačiau Italijos egzistencinės bėdos nėra pačios nerimą keliančios Europoje. Vokiečiai yra žinomai niūrūs. Kažką pasako apie nacionalinį charakterį, kai žmonės turi sudėtinį daiktavardį, skirtą ne tik pasimėgauti kito žmogaus vargais – Schadenfreude, bet ir giliai pasaulio pavargusiai melancholijai – Weltschmerz. Šiomis dienomis Weltschmerz laimi.

 

     Vokiečiai, su kuriais kalbėjausi praėjusį savaitgalį, rezignuotai priėmė pravardę „sergantis Europos žmogus“. Jų ekonomika stagnuoja, šiais metais užfiksavo oficialų nuosmukį su vis dar skausmingai aukšta infliacija. Ciklinės problemos nublanksta šalia struktūrinių. Ilgus metus pražūtingai nusiteikusios ir ideologinės aplinkos politikos, dėl kurios šalis buvo priklausoma nuo Rusijos energijos ir eksporto į Kiniją; demografiniai iššūkiai, panašūs į Italiją, kelia nerimą dėl imigracijos; kažkada buvusios didžiosios pramonės šakos – automobilių gamyba, kapitalinė įranga – nyksta.

 

     Nors vokiečiai ir italai gali būti labai niūrūs, niekas negali laikyti žvakės britams, kai kalbama apie savigraužą. „Neabejotina tiesa, kad beveik bet kuris anglų intelektualas labiau gėdytųsi, jei per „Dieve, gelbėk karalių“ himną stovėtų pagarbiai, nei pavogtų iš dėžutės, skirtos vargšams“, – rašė George'as Orwellas.

 

     Taigi nesibaigiantį Londono didmiesčių blaškymąsi dėl Didžiosios Britanijos žlugimo, kuris netiesiogiai priskiriamas „Brexit“, nors JK ekonomika nuo jos pasitraukimo nebuvo žymiai blogesnė nei Europos Sąjungos, gali būti atmesta, kaip atitinkanti elito charakterį.

 

     Tačiau šiandien yra neabejotinai niūrus kraštovaizdis, primenantis 1970-uosius prieš Tečer: streikai, infliacija, bausminga mokesčių našta – visa tai papildomai prisidėjo 13 konservatorių vyriausybės metų.

 

     Konfliktas Ukrainoje tvyro virš visos Europos, kaip didžiulis debesis, o bendra nuotaika niūri – ją dar labiau apsunkina žinojimas, kad Europos priklausomybė nuo JAV, kovojant su savo konfliktais, yra kaip niekad sunki.

 

     Bet jei manote, kad šis negalavimas apsiriboja Europa – kadaise buvusia didele civilizacija, kuri tapo didžiosios civilizacijos muziejumi – turiu jums naujienų iš Azijos, kur vasarą praleidau anksčiau.

 

     Kinijos ekonominiai prieštaravimai gniuždo jos ekonomiką, o komunistų partijos pastangos nuslėpti problemą tai tik patvirtina. Nesėkmingas perėjimas nuo investicijų skatinamos ekonomikos prie vartojimu grindžiamos ekonomikos šalyje, kurios demografija yra prastesnė, nei Europos, sukelia pražūtingų socialinių pasekmių.

 

     Ko visa tai mus moko čia, Amerikoje? Būtų malonu nekreipti dėmesio į savo problemas, nes kitos šalys turi dar blogiau. Pagrindinės mano išvados yra pažadas ir įspėjimas.

 

     Pažadas slypi nuolatinėje Amerikos ekonominio modelio sėkme – kaip ir jos kolegos visur, Kinijos komunistinė sistema žlunga daug greičiau, nei kada nors žlugs mūsų kapitalizmas.

 

     Tačiau žvelgdamas į Europą bijau, kad taip pat yra mūsų didžiosios bendros civilizacijos energija – priblokšta demografinio savęs naikinimo, atrofuota ideologinio revizionizmo, suluošinta kultūrinio savęs plėšymo. Visa tai daro daugumos tų šalių elitas, į kuriuos per daug mūsų pačių ideologų norėtų lygiuotis." [1] 

 

 

 

1. Free Expression: The U.S. Is the Most Troubled Nation, Except for All the Others. Baker, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2023: A.17.

Putinui nepatinka Juodosios jūros grūdų iniciatyvos projektas – Rusijos lyderis sako, kad šalis nebeprisijungs prie susitarimo, kol Vakarai neįvykdys jos reikalavimų

     „Maskva teigė, kad pagrindinė jos pasitraukimo iš grūdų sandorio priežastis buvo tai, kad jos pačios maisto ir trąšų eksportą stabdė tarptautinės sankcijos. Vakarų šalys tokiam eksportui sankcijų netaikė, tačiau sankcijos sudarė kliūčių finansuoti ir gabenti Rusijos žemės ūkio produktus, sakė Jungtinių Tautų pareigūnai“. [1]

1. World News: Putin Does Not Like Black Sea Grain Initiative Project --- Russian leader says country won't rejoin deal until the West meets its demands. Kantchev, Georgi.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2023: A.6.

Putin Does Not Like Black Sea Grain Initiative Project --- Russian leader says country won't rejoin deal until the West meets its demands

"Moscow has said that a key reason for its withdrawal from the grain deal was that its own food and fertilizer exports were hampered by international sanctions. Western countries haven't sanctioned those exports, but sanctions have created obstacles to financing and shipping Russian agricultural products, U.N. officials have said." [1]

1. World News: Putin Does Not Like Black Sea Grain Initiative Project --- Russian leader says country won't rejoin deal until the West meets its demands. Kantchev, Georgi.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2023: A.6.