„Kai generolas Johnas Burgoyne'as 1777 m. Saratogoje, Niujorke, perdavė savo britų kariuomenę amerikiečių sukilėliams, sutrikęs jaunas britas už kelių tūkstančių mylių pranešė tai ekonomistui Adamui Smithui.
„Tai bus tautos žlugimas“, – aimanavo jaunuolis.
– Jaunuoli, – atsakė Smithas. „Tautoje yra daug žlugimo“.
Mano vasaros kelionės man priminė didžiojo žmogaus mintį. Kelionės praplečia mintis ne tik mokydamos mus apie kitas šalis, bet ir mokydamos apie savąsias – įtraukdamos mūsų įsisavinimą į pasaulinį kontekstą, padedančios suprasti, kad, nepaisant visų mūsų trūkumų ir ydų, kitos šalys taip pat turi bėdų.
Ir šiuo metu pasaulyje yra daug žlugimo.
Praėjusį savaitgalį dalyvavau metinėje Europos namų „Ambrosetti“ konferencijoje, italų ekspertų grupėje, iškilioje „Villa d'Este“ ant Komo ežero kranto. Renginys, kartu su vieta, pritraukia gyvą minią Europos verslo ir politinių lyderių, taip pat puikiai pasirodo amerikiečiai, įskaitant įstatymų leidėjus, tarp jų šiemet respublikonai senatoriai Johnas Thune'as ir Lindsey Grahamas bei demokratas Bobas Menendezas.
Nepaisant aplinkui būdingos ramybės, nuotaika buvo psichiškai niūri – tokį toną davė Ambosetti prezidentas Valerio de Molli, kuris savo įžanginėje kalboje pasiūlė niūrų Italijos „demografinės žiemos“ priminimą. Praėjusiais metais šalis pranešė apie rekordiškai mažą gimimų skaičių – 400 000. Dabar kasmet 1000 gyventojų registruoja septynis naujus gimimus ir 12 naujų mirčių.
„Jei dabartinis gimstamumas ir mirtingumas išliks, paskutinis italas gimtų 2225 m., o paskutinis italas žemėje išnyktų 2307 m.“, – ponas de Molli. Kai minia pietavo, vartodami tagliatelle con verdure ir kefalės ikrus su juodaisiais triufeliais, o fone švelniai plevenant ežerui, aš tyliai meldžiau, kad paskutinis italas leistų mums paveldėti keletą receptų ir gerai išsilaikiusių viduramžių rūmų.
Tačiau Italijos egzistencinės bėdos nėra pačios nerimą keliančios Europoje. Vokiečiai yra žinomai niūrūs. Kažką pasako apie nacionalinį charakterį, kai žmonės turi sudėtinį daiktavardį, skirtą ne tik pasimėgauti kito žmogaus vargais – Schadenfreude, bet ir giliai pasaulio pavargusiai melancholijai – Weltschmerz. Šiomis dienomis Weltschmerz laimi.
Vokiečiai, su kuriais kalbėjausi praėjusį savaitgalį, rezignuotai priėmė pravardę „sergantis Europos žmogus“. Jų ekonomika stagnuoja, šiais metais užfiksavo oficialų nuosmukį su vis dar skausmingai aukšta infliacija. Ciklinės problemos nublanksta šalia struktūrinių. Ilgus metus pražūtingai nusiteikusios ir ideologinės aplinkos politikos, dėl kurios šalis buvo priklausoma nuo Rusijos energijos ir eksporto į Kiniją; demografiniai iššūkiai, panašūs į Italiją, kelia nerimą dėl imigracijos; kažkada buvusios didžiosios pramonės šakos – automobilių gamyba, kapitalinė įranga – nyksta.
Nors vokiečiai ir italai gali būti labai niūrūs, niekas negali laikyti žvakės britams, kai kalbama apie savigraužą. „Neabejotina tiesa, kad beveik bet kuris anglų intelektualas labiau gėdytųsi, jei per „Dieve, gelbėk karalių“ himną stovėtų pagarbiai, nei pavogtų iš dėžutės, skirtos vargšams“, – rašė George'as Orwellas.
Taigi nesibaigiantį Londono didmiesčių blaškymąsi dėl Didžiosios Britanijos žlugimo, kuris netiesiogiai priskiriamas „Brexit“, nors JK ekonomika nuo jos pasitraukimo nebuvo žymiai blogesnė nei Europos Sąjungos, gali būti atmesta, kaip atitinkanti elito charakterį.
Tačiau šiandien yra neabejotinai niūrus kraštovaizdis, primenantis 1970-uosius prieš Tečer: streikai, infliacija, bausminga mokesčių našta – visa tai papildomai prisidėjo 13 konservatorių vyriausybės metų.
Konfliktas Ukrainoje tvyro virš visos Europos, kaip didžiulis debesis, o bendra nuotaika niūri – ją dar labiau apsunkina žinojimas, kad Europos priklausomybė nuo JAV, kovojant su savo konfliktais, yra kaip niekad sunki.
Bet jei manote, kad šis negalavimas apsiriboja Europa – kadaise buvusia didele civilizacija, kuri tapo didžiosios civilizacijos muziejumi – turiu jums naujienų iš Azijos, kur vasarą praleidau anksčiau.
Kinijos ekonominiai prieštaravimai gniuždo jos ekonomiką, o komunistų partijos pastangos nuslėpti problemą tai tik patvirtina. Nesėkmingas perėjimas nuo investicijų skatinamos ekonomikos prie vartojimu grindžiamos ekonomikos šalyje, kurios demografija yra prastesnė, nei Europos, sukelia pražūtingų socialinių pasekmių.
Ko visa tai mus moko čia, Amerikoje? Būtų malonu nekreipti dėmesio į savo problemas, nes kitos šalys turi dar blogiau. Pagrindinės mano išvados yra pažadas ir įspėjimas.
Pažadas slypi nuolatinėje Amerikos ekonominio modelio sėkme – kaip ir jos kolegos visur, Kinijos komunistinė sistema žlunga daug greičiau, nei kada nors žlugs mūsų kapitalizmas.
Tačiau žvelgdamas į Europą bijau, kad taip pat yra mūsų didžiosios bendros civilizacijos energija – priblokšta demografinio savęs naikinimo, atrofuota ideologinio revizionizmo, suluošinta kultūrinio savęs plėšymo. Visa tai daro daugumos tų šalių elitas, į kuriuos per daug mūsų pačių ideologų norėtų lygiuotis." [1]
1. Free Expression: The U.S. Is the Most Troubled Nation, Except for All the Others. Baker, Gerard.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Sep 2023: A.17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą