JD Vance, Elonas Muskas ir Amerikos ateitis

  „Po viso pikto dėl Donaldo Trumpo paskyrimų – Mattas Gaetzas nusileido ir išėjo, Pete'as Hegsethas irgi, bet, galbūt, grįžta, sparnuose laukia Kash Patel drama – svarbiausios šios administracijos orbitos figūros nepasikeitė nuo rinkimų dienos: be prezidento, trumpizmo ateitį vis dar greičiausiai formuoja ir antspauduos du vyrai – JD Vance'as ir Elonas Muskas.

 

 Ne tik dėl jų talento ir laimėjimų, ir ne tik todėl, kad Vance'as yra politinis įpėdinis, o Muskas būtų vienas įtakingiausių pasaulio žmonių, net jei ir neturėtų prieigos prie išrinktojo prezidento. Taip yra ir todėl, kad jie aiškiau, nei bet kuris kitas paskirtasis, atstovauja dviem stiprioms 21-ojo amžiaus teisės vizijoms ir tikėtina, kad jų sąveika formuoja konservatyvumą ateinančius ketverius metus ir vėliau.

 

 Muskas yra dinamiškas, tikintis augimu, naujovėmis ir tyrinėjimais, kaip Amerikos civilizacijos lyderis. 

 

Jo dinamiškumas ne visada buvo ypač ideologinis: Tesla ir SpaceX magnatas kadaise buvo Baracko Obamos demokratas, mielai palaikęs aktyvią ir kartais išlaidaujančią vyriausybę tol, kol ji laisvai išleisdavo pinigud Musko projektams. Tačiau Muskas pasielgė teisingai, jis pasirinko laisvesnę pozą, reikalaudamas didžiulio vyriausybės išlaidų švaistymo ir administracinės valstybės tironijos baigimo.

 

 Tuo tarpu Vance'as yra populistas, pasiryžęs apsaugoti ir pakelti tas Amerikos dalis, kurios buvo apleistos ar paliktos skursti globalizacijos amžiuje. 

 

Kartu su jo parama Trumpo kovai dėl tarifų ir imigracijos apribojimų, ši pasaulėžiūra padarė jį labiau už vidutinį respublikonų senatorių simpatiškesnį tam tikroms vyriausybės investicijų formoms – nuo ​​ilgalaikių programų, tokių, kaip socialinė apsauga, iki naujų idėjų apie pramonės politiką ir šeimos politiką.

 

 Nepaisant šio kontrasto, Musko ir Vance'o pasaulėžiūros svarbiais būdais sutampa. Muskas imigracijos klausimu pasistūmėjo populistine kryptimi, o Vance'as buvo rizikos kapitalistas ir aiškiai simpatizuoja dinamistiškos pasaulėžiūros dalims, ypač valstybės reguliavimo kritikai. Abu vyrai toliaregiškai domisi mažėjančiu gimstamumu – iki šiol buvusia, nustumta į šoną, problema, kuri, greičiausiai, dominuos vėlesnėse XXI amžiaus dalyse. Ir yra kukli, bet tikra konvergencija tarp Musko „tech“ pasaulėžiūros ir „neo-trad“ Vance'o religinio konservatizmo stiliaus, pagrįsto ne tik bendra antipatija pabudimui, bet ir panašiomis nuomonėmis apie kosmosą ir kosmoso suprantamumą bei apvaizdingą žmonijos vietą istorijoje.

 

 Taigi, galite įsivaizduoti scenarijų per antrąją Trumpo kadenciją ir vėliau, kai šios konvergencijos sukuria dinamišką ir populistinį susiliejimą – konservatizmą, kuris sugeba vienu metu siekti žvaigždžių ir pakelti bei apsaugoti darbininkų klasę, kuriam padeda ekonomikos augimas ir technologijų pažanga. atnaujinti širdies kraštą (kaip pačios Musko įmonės atnešė darbo vietų ir optimizmo Pietų Teksase), kartu išsaugant mūsų girgždantį socialinį susitarimą.

 

 Tai yra potenciali Musko-Vance sintezė. Tačiau čia taip pat svarbi galima įtampa, kaip ir būdai, kuriais kiekvieno šio žmogaus pasaulėžiūra gali žlugti. Populizmas be tvirto įsipareigojimo dinamiškumui gali lengvai sukelti sąstingį: muitų ir imigracijos apribojimų derinys bei Trumpo Vance'o įsipareigojimas apsaugoti socialinę apsaugą ir „Medicare“ kelia grėsmę tam tikros rūšies sklerozei, nebent tai būtų suderinta su libertarinėmis pastangomis kitose ekonomikos srityse. karu su biurokratija ir karteliais, įvairių formų reguliavimo panaikinimu. O populizmo dvasiai, jo politinei psichologijai reikia dozės libertarinio impulso, amerikietiško verslumo elemento, kad netaptų grynai gynybine ir nulinės sumos pasaulėžiūra.

 

 Tačiau dinamiškumas, kuris įsivaizduoja save, kaip galintį mojuoti burtų lazdele virš vyriausybės ir priversti kažkaip išnykti didžiąją gerovės valstybės dalį, susidurs su tokiu pat likimu, kaip Arbatos vakarėlis ir Mitto Romney-Paulo Ryano rinkimų kampanija – sulaužant Trumpo koaliciją ir atmetant svyruojančius rinkėjus dėl nerealaus libertarizmo.

 

 Ypač kai kuriuose Musko įrašuose po rinkimų galite įžvelgti šios pasaulėžiūros užuominų, kuri svyruoja tarp vyriausybės švaistymo kritikos ir tiesioginės kritikos tokioms programoms, kaip socialinė apsauga. Jei čia DOGE, jo „Vyriausybės efektyvumo departamentas“, bando perimti Trumpo laikų G.O.P. — atsitraukus nuo ribotos, bet pozityvios valdžios vaidmens vizijos link labiau ideologinės darbotvarkės — tuomet muškizmas taps politine aklaviete.

 

 „Musko Amerikai“ reikalingas didysis raketų meistras ir technologinis impresarijus, lenkiantis politiką, kad tarnautų futuristinei vizijai. „Vance Amerikai“ reikalingas populistas, tikintis konstruktyviu vyriausybės vaidmeniu, kuriant tą ateitį ir užtikrinant, kad jos visuomenė ir ekonomika turėtų vietą įprastam darbo žmogui. Didysis išbandymas, kuris laukia antrosios Trumpo administracijos, yra priversti šias vizijas veikti kartu – nors kuo daugiau jos baigiasi konfliktu, tuo didesnė tikimybė, kad Trumpas 2.0 žlugs." [1]  

 

1. JD Vance, Elon Musk and the Future of America: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 7, 2024.

JD Vance, Elon Musk and the Future of America

"Beneath all the furor around Donald Trump’s appointments — Matt Gaetz down and out, Pete Hegseth down but maybe coming back, the Kash Patel drama waiting the wings — the most important figures in this administration’s orbit have not changed since Election Day: Besides the president himself, the future of Trumpism is still most likely to be shaped and stamped by two men, JD Vance and Elon Musk.

Not just because of their talent and achievements, and not just because Vance is the political heir apparent and Musk would be one of the world’s most influential men even if he didn’t have the ear of the president-elect. It’s also because they represent, more clearly than any other appointee, two potent visions for a 21st century right, and their interaction is likely to shape conservatism for the next four years and beyond.

Musk is the dynamist, the believer in growth and innovation and exploration as the lodestars of American civilization. His dynamism was not always especially ideological: The Tesla and SpaceX mogul was once a Barack Obama Democrat, happy to support an active and sometimes spendthrift government so long as it spent freely on his projects. But as Musk has moved right, he has adopted a more libertarian pose, insisting on the profound wastefulness of government spending and the tyranny of the administrative state.

Vance meanwhile is the populist, committed to protect and uplift those parts of America neglected or left behind in an age of globalization. Along with his support for the Trumpian causes of tariffs and immigration restriction, this worldview has made him more sympathetic than the average Republican senator to certain forms of government investment — from longstanding programs like Social Security to new ideas about industrial policy and family policy.

Despite this contrast, the Musk and Vance worldviews overlap in important ways. Musk has moved in a populist direction on immigration, while Vance has been a venture capitalist and clearly has a strong sympathy for parts of the dynamist worldview, especially its critique of the regulatory state. Both men share a farsighted interest in the collapsing birthrate, a heretofore-fringe issue that’s likely to dominate the later parts of the 21st century. And there is modest-but-real convergence between the Muskian “tech” worldview and Vance’s more “neo-trad” style of religious conservatism, based on not just a shared antipathy toward wokeness but also similar views about the intelligibility of the cosmos and the providential place of humankind in history.

So you can imagine a scenario, in Trump’s second term and beyond, where these convergences yield a dynamist-populist fusionism — a conservatism that manages to simultaneously aim for the stars and uplift and protect the working class, in which economic growth and technological progress help renew the heartland (as Musk’s own companies have brought jobs and optimism to South Texas) while also preserving our creaking social compact.

That’s the potential Musk-Vance synthesis. But the potential tensions here are also important, as are the ways in which each man’s worldview can fail. Populism without a strong commitment to dynamism can easily yield stagnation: The combination of tariffs and immigration restriction and the Trump-Vance pledge to protect Social Security and Medicare threatens a certain kind of sclerosis unless it’s matched by libertarian efforts in other areas of the economy, a war on red tape and cartels, deregulation in a variety of forms. And the spirit of populism, its political psychology, needs a dose of the libertarian impulse, an element of American entrepreneurial can-do, to avoid becoming a purely defensive and zero-sum worldview.

But by the same token a dynamism that imagines itself capable of waving a magic wand over the government and making much of the welfare state somehow disappear will end up meeting the same fate as the Tea Party and the Mitt Romney-Paul Ryan presidential campaign — fracturing the Trump coalition and shedding downscale swing voters for the sake of an unrealistic libertarianism.

In some of Musk’s post-election posting, especially, you can see intimations of this worldview, which veers between a penny-ante criticisms of governmental waste and a root-and-branch critique of programs like Social Security. If this is where DOGE, his “Department of Government Efficiency,” tries to take the Trump-era G.O.P. — away from a limited-but-positive vision of government’s role toward a more ideological agenda — then Muskism will be a political dead end.

The Musk America needs is the great rocketeer and technological impresario, bending politics to serve a futuristic vision. The Vance America needs is the populist who believes in a constructive role for government in the building of that future, and in making sure its society and economy has a place for ordinary working people. The great test that awaits the second Trump administration is making these visions work together — while the more they end up in conflict, the more likely it becomes that Trump 2.0 will fail." [1]

1. JD Vance, Elon Musk and the Future of America: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 7, 2024.

 

Štai kaip geri darbuotojai dabar praturtėja

  „Daugelį metų didžiausi startuolių steigėjai svajojo apie pirminį viešą akcijų platinimą (IPO). Tai buvo raktas į kapitalą, dėmesį ir galimybę ilgamečius darbuotojus bei ankstyvuosius investuotojus apdovanoti dideliu laimėjimu.

 

 Daugiau - ne.

 

 Šiomis dienomis daugelis steigėjų su džiaugsmu vengia viešinimo išlaidų, atskleidimo reikalavimų, tikrinimo ir taisyklių. Daugelis didelių startuolių jau yra gerai finansuojami ir žinomi. Viena kliūtis: jų darbuotojai vis tiek nori praturtėti.

 

 Jie randa sprendimą – konkurso pasiūlymą – susitarimą, pagal kurį akcijos parduodamos investuotojų grupei iš anksto sutartu sandoriu, o darbuotojai ir ankstyvieji investuotojai gali išgryninti dalį savo akcijų. Elono Musko raketų gamintojas „SpaceX“ ir mokėjimų milžinas „Stripe“ yra nuolatiniai šio būdo vartotojai.

 

 Remiantis „Nasdaq Private Market“ (NPM), kurios technologija padeda įmonėms užbaigti sandorius, šiais metais privačios bendrovės konkursų pasiūlymuose pardavė daugiau, nei 6 milijardų dolerių akcijų, ty beveik dvigubai daugiau, nei pernai. Ši suma apima tik sandorius, sudarytus naudojant NPM, ir būtų dar didesnė, jei būtų įtraukti sandoriai, sudaryti kitose prekyvietėse arba privačiai. NPM duomenimis, šiais metais 42% konkurso pasiūlymų įvykdė įmonės, kurios anksčiau yra pateikusios bent vieną tokį pasiūlymą, o tai yra didžiausia dalis istorijoje.

 

 „Tai tapo daug labiau įprasta“, – sakė „Goodwin Procter“ advokatas Jamie's Hutchinsonas, padėjęs organizuoti „Facebook“ 2009 m. konkursą, išpopuliarinusį šį manevrą. „Dabar tai tapo tuo, ko tikisi darbuotojai“.

 

 „SpaceX“ aptarė galimybę esamiems ir buvusiems darbuotojams parduoti akcijas investuotojams – nuo ​​investicinių įmonių iki turtingų asmenų – antriniu pasiūlymu, kurio vertė būtų apie 350 mlrd. dolerių. „SpaceX“ yra linkusi skelbti konkurso pasiūlymą du kartus per metus, vieną kartą vasarą ir vieną kartą žiemą.

 

 Šis pokytis keičia tai, ką reiškia būti privačia įmone, atgaivina baimę dėl to, kaip gerai veikia viešosios rinkos, ir sukelia diskusijas apie tai, kas yra pakankamai išmanantis, kad galėtų pirkti privačias akcijas ten, kur yra ribotas likvidumas ir ribota informacija. Konkurso pasiūlymas padeda šioms įmonėms išlikti privačioms dar ilgiau. Remiantis „CB Insights“, vadinamųjų vienaragių – privačių įmonių, kurių vertė siekia 1 milijardą dolerių ar daugiau – skaičius išaugo iki maždaug 1 250, o prieš dešimtmetį jų buvo 47.

 

 Daugelį metų privati  ​​sporto prekių, kolekcionuojamų daiktų ir lažybų bendrovė „Fanatics“ neseniai užbaigė kitą konkurso pasiūlymą, leidžiantį darbuotojams parduoti už 100 mln. dolerių. Glennas Schiffmanas, „Fanatics“ vyriausiasis finansų pareigūnas, sakė, kad bendrovė artimiausiu metu neketina viešintis.

 

 Ankstyvas darbuotojų akcijų pardavimo susitarimas debiutavo savo modernia forma 2009 m. Hutchinsonas, Goodwin Procter advokatas, džiugino jo dukrą lakroso žaidime Anapolyje, JAV, kai paskambino stambus rizikos kapitalo investuotojas.

 

 „Facebook“, tuomet garsiausias startuolis, prarasdavo darbuotojus ir nuvylė pirmus investuotojus, kurie norėjo parduoti vertingas akcijas. Tačiau vadovai kol kas nenorėjo eiti į viešumą.

 

 Investuotojas Hutchinsonui pasakė, kad turi idėją, kuri galėtų išspręsti šią problemą, ir jam nedelsiant reikia vykti į Palo Alto, Kalifornijoje. Hutchinsonas paliko baliklius ir išvyko į Baltimorės oro uostą.

 

 Idėja buvo organizuotai perleisti darbuotojų akcijas vienam dideliam investuotojui. Didelis investicinis fondas „DST Global“ sutiko nupirkti iki 100 mln. dolerių vertų akcijų. Darbuotojai gali prašyti parduoti iki 25% jiems priklausančių akcijų arba iki 1 mln. dolerių vertės akcijų. DST taip pat įsigijo papildomą akcijų paketą tiesiai iš bendrovės.

 

 Viena advokato padėjėja senoviniu skaičiuotuvu ir popieriaus lape suskaičiavo, kiek darbuotojų akcijų už kokią kainą galima parduoti. Ji saugojo popieriaus ritinius, suklijuotus lipnia juosta, kaip atminimą.

 

 „Pasaulis mums pasikeitė, kai atlikome tą sandorį“, – sakė Hutchinsonas.

 

 Konkurso pasiūlymai dabar įgavo gana standartinę formą, o tarpininkauti buvo pradėtos tokios rinkos kaip Nasdaq Private Market. 2013 m. buvo pateikta 10 konkurso pasiūlymų NPM ir SecondMarket, kitoje rinkoje, kuri nuo to laiko susijungė su NPM, sakė Ericas Folkemeris, įkūręs NPM, kuri dabar atsiskyrė nuo biržos. Šiemet jis skaičiuoja, kad NPM pasieks 100 sandorių.

 

 Dirbtinio intelekto ir analizės įmonė „Databricks“ šiuo metu diskutuoja, kaip surinkti pinigų darbuotojų akcijoms atpirkti, o tai leidžia dar labiau atidėti jos IPO. „TikTok“ patronuojanti įmonė „ByteDance“ planavo panašų akcijų supirkimą ankstyviems investuotojams ir darbuotojams iki metų pabaigos.

 

 „Ką darote, kol IPO rinka uždaryta dvejus ar trejus metus? sakė Amanas Verjee, „Practical Venture Capital“ generalinis partneris.

 

 Verjee įmonė investavo į Australijos dizaino įmonę „Canva“ 2020 m., kai ji buvo įvertinta maždaug 10 mlrd. dolerių. Šių metų pradžioje taip ji pardavė šią savo dalį už 26 mlrd. dolerių.

 

 Remiantis „Dealogic“ duomenimis, JAV bendrovės šiais metais iš tradicinių IPO pritraukė 31 mlrd. dolerių. IPO rinka atšalo 2021 m. pabaigoje, kai FED pranešė, kad pradės kelti palūkanų normas, ir ji lėtai atsigauna.

 

 Vidutinė privati  ​​įmonė yra senesnė ir verta daugiau, nei bet kada anksčiau. Remiantis tyrėjo Jay Ritter iš Floridos universiteto Warrington verslo koledžo duomenimis, vidutinė IPO kompanija yra 10 metų senumo, o 2000 m. jų buvo 6 metai senumo.

 

 Kai kurios įmonės dabar siūlo reguliariai suplanuotas galimybes darbuotojams išgryninti kai kuriuos savo akcijų paketus, sakė Shawn Murphy, „Morgan Stanley at Work“ privačių rinkų vadovas, padedantis pradedantiesiems darbuotojams valdyti savo turto ir išmokų planus.

 

 "Daugelis ankstyvųjų darbuotojų turi didelę savo turto dalį šiose privačiose akcijose", - sakė Murphy. "Tai suteikia jiems galimybę sumokėti studentų paskolas arba nusipirkti namą."

 

 2019 m. autonominio vairavimo technologijų startuolis „Nuro“ iš „SoftBank Vision Fund“ surinko beveik 1 mlrd. dolerių. Jiajun Zhu ir Dave'as Fergusonas, du įkūrėjai, pakvietė darbuotojus į rotušę ir pasiūlė jiems galimybę parduoti iki 10% jiems priklausančių akcijų „SoftBank“.

 

 Produkto vadovė Jennifer Perez sakė, kad abejojo kelias savaites. Viena vertus, ji turėjo studentų paskolas ir du mažamečius vaikus namuose. Kita vertus, ji tikėjosi, kad Nuro greitai išeis į viešumą arba bus įsigytas, o tada jos pelnas gali būti daug didesnis. Ji nusprendė palaukti.

 

 Po daugiau, nei penkerių metų Nuro lieka privatus.

 

 „Aš turėjau tai padaryti“, - sakė Perez, nebedirbanti Nuro. – "Aš vis dar turiu visas mano akcijas."

 

 Akcijos prieš IPO pradedančiose įmonėse laikomos rizikingesnėmis, nei viešai prekiaujamų akcijų pirkimas, nes jose taikomos laisvesnės informacijos atskleidimo taisyklės ir gali būti sunkiau, jei ne neįmanoma, parduoti iš karto. Tai paskatino reguliuotojus ir įstatymų leidėjus apriboti šias akcijas investuotojams, turintiems pakankamai dideles pajamas arba didelę banko sąskaitą. Grupė įstatymų leidėjų pasiūlė teisės aktą, kuris leistų kiekvienam investuotojui, išlaikiusiam egzaminą, pirkti privačius vertybinius popierius.

 

 Danas Czerwonka, dirbęs startuoliuose, tokiuose, kaip automatinio pristatymo įmonė „Zipline“, dalyvavo konkursuose. Vienas atėjo, jam išėjus iš darbdavio įmonės. Kitas buvo spalio mėnesį, bet jis apsiribojo daliniu pardavimu, skirdamas tam tik nedidelę dalį jo akcijų.

 

 "Konkurso pasiūlymas yra beveik emocinė pergalė. Jame sakoma: "Mes esame tikra įmonė", - sako Czerwonka, dabar dirbantis "Varda Space Industries" generaliniu patarėju." [1]

 

1. EXCHANGE --- IPOs Are So Passe. Here's How Employees Are Getting Rich Now. --- More than $6 billion of stock in private companies has been sold this year. Driebusch, Corrie.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 07 Dec 2024: B.2.