China’s Electrostate Is Poised to Win From War in the Middle East

“The war in the Middle East has disrupted oil and gas supplies, jolting governments around the world to confront the urgent need for power grids that can withstand future shocks.

 

But for many countries, the push to build grids based on renewable energy is creating a new dependence on technology from China.

 

Chinese companies dominate the manufacturing of nearly every component of a modern grid, including solar panels, high-voltage cables, transformers and batteries that store energy for later use. Even before the war in Iran, they were expanding abroad, helping countries build grids designed to meet the heavy electricity demands of artificial intelligence.

 

For decades, China has poured hundreds of billions of dollars into green energy, making it a cornerstone of the country’s drive for energy independence. It also blocked foreign companies from competing in large segments of its domestic market, such as manufacturing wind turbines and electric car batteries, to ensure that Chinese companies could grow into giants.

 

Now the war with Iran has laid bare the risks of reliance on Middle Eastern oil and gas. Countries are realizing that all paths to renewable power run through China and its exporters.

 

Even if a cease-fire between the United States and Iran helps ease disruptions in the Strait of Hormuz, the shock has already grabbed the attention of governments worldwide. Faced with energy shortages, they are accelerating efforts to upgrade their power grids, bringing them to the doorstep of Chinese companies eager to supply them.

 

“This is the right time for a shock like the war in Iran to suddenly catalyze even more investment and interest in renewables,” said Cory Combs, an associate director at Trivium China, a research and advisory firm.

 

Chinese companies increasingly produce the most affordable and most efficient renewable energy and grid storage technologies, Mr. Combs said. “You’re not going to compete with China at this point.”

 

Last month, the Philippines said it was working to bring 22 new renewable power plants online within weeks to shore up grid stability.

 

Already a major destination for Chinese investment in energy infrastructure, Brazil took bids in late March for the construction of new power plants, and is set to do so again this month for large-scale battery storage.

 

“Brazil needs technology in this area, and China has a lot to contribute,” said Larissa Wachholz, a partner at Vallya, a firm that consults with Chinese and other international companies doing business in Brazil. The war in the Middle East has been “a huge reminder that the world will need even more energy,” she said.

 

China is the main trading partner for most countries worldwide and the dominant or near-exclusive supplier of essentials like rare-earth metals and solar panels. But governments in Europe and elsewhere are growing uneasy that this reliance could undermine their economic and national security, especially after the past year, when China shut off much of the world’s supply of certain rare earths.

 

Sales of essential electricity-related equipment are already growing rapidly. Global shipments of batteries used to store electricity for a grid — a sector dominated by Chinese firms — nearly doubled in the first three months of the year, said Matty Zhao, head of Asia-Pacific oil, gas and basic materials research at BofA Global Research, a unit of Bank of America.

 

“After the war ends, countries around the world will continue to need to build out more of their energy network,” Ms. Zhao said.

 

Chinese battery manufacturers and renewable energy equipment makers were already raising money in Hong Kong to fund an overseas push, anticipating a surge in demand from power-hungry A.I. systems. But the war has added fresh urgency and new opportunities.

 

Last May, Contemporary Amperex Technology Ltd., or CATL, the world’s largest maker of electric vehicle batteries, set off a wave of listings with Hong Kong’s biggest public offering since 2021.

 

Another battery maker, Shuangdeng Group, followed in August. Since then, other companies have lined up to do the same, including Sungrow, which makes energy storage systems; Ningbo Deye, a producer of solar equipment; and Sieyuan, which makes crucial components for energy grids such as transformers.

 

These companies are now spending to expand beyond China. In February, Sungrow announced plans to invest 230 million euros (about $270 million) for its first European plant, in Poland, to produce energy storage equipment. In March, Hithium, which has also applied to go public in Hong Kong, signed a letter of intent to build a €400 million battery plant in northern Spain.

 

Since the war began, CATL has seen surging demand in Europe for home battery systems and growing interest in Asia in grid storage batteries, a company spokesman said, especially in countries with limited electricity and little domestic oil. He said that the company could not immediately expand capacity but that it had accelerated some projects.

 

Fierce competition at home has pushed Chinese makers of energy storage and grid equipment to sharpen their manufacturing, innovate faster and look overseas for growth.

 

Beijing has tolerated “brutal domestic competition requiring companies to continuously innovate in order to stay in the game,” said Frank Haugwitz, a consultant specializing in China’s solar sector.

 

Renewable energy was once expensive and unreliable. It was impossible to control the intensity of the wind and the sun, and power came in bursts that grids could not absorb. Batteries and storage systems now capture that excess energy and release it when needed.

 

For years, high battery costs made renewable systems less competitive than fossil fuels. But advances in technology have brought costs down; renewable power paired with storage is now almost on par with the cost of conventional fuels, said Mr. Combs from Trivium.

 

Chinese companies dominate not just batteries and grid hardware but also, increasingly, the software that manages energy flows. While some governments may be wary of giving Chinese firms access to their grids via the software, they are likely to keep buying the hardware since they have few affordable alternatives, Mr. Combs said.

 

Chinese businesses also lead in producing a new generation of battery chemicals that allow large amounts of electricity to be stored when the sun is shining or the wind is blowing, and can be used later to power homes, electric vehicles and data centers.

 

The new chemistry uses lithium-ion batteries made with iron and phosphate, which cost 99 percent less than the materials that they replace, nickel and cobalt. The new batteries hold slightly less energy in the same space as older lithium-ion batteries with nickel and cobalt. For grid storage, where space is less of a concern, the bulkier size matters far less.

 

China produces nearly all of the world’s lithium iron phosphate batteries, according to the International Energy Agency.

 

The two dominant Chinese players are BYD, which has surpassed Tesla to become the world’s largest electric carmaker, and CATL, the leading shipper of grid storage batteries.

 

As in other industries, Chinese firms’ dominance in energy technology was forged through intense competition for the enormous domestic market. China has spent years building out renewable energy and grid infrastructure at a scale no other country has matched. Last September, Xi Jinping, China’s top leader, announced plans to expand wind and solar capacity sixfold from 2020 levels, adding up to 3,600 gigawatts.

 

CATL’s battery factories are vast and highly automated, stretching as long as six football fields laid end to end. The company is building them at a rapid clip to keep up with the surging demand.

 

At its latest project in Yancheng, a port city about 200 miles north of Shanghai, more than 100 backhoes, bulldozers and other heavy machinery moved across a muddy construction site early this month.

 

“It feels like the CATL construction site is developing very quickly,” said Luo Lijuan, a street cleaner who had been posted for the past month at the site’s entrance. “It changes every day.”” [1]

 

 

1. China’s Electrostate Is Poised to Win From War in the Middle East. Tobin, Meaghan; Bradsher, Keith.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 13, 2026.

Kinijos elektros valstybė pasirengusi laimėti karą Artimuosiuose Rytuose

 

„Karas Artimuosiuose Rytuose sutrikdė naftos ir dujų tiekimą, priversdamas viso pasaulio vyriausybes spręsti neatidėliotiną elektros tinklų, kurie galėtų atlaikyti būsimus sukrėtimus, poreikį.

 

Tačiau daugeliui šalių pastangos kurti atsinaujinančia energija pagrįstus tinklus sukuria naują priklausomybę nuo Kinijos technologijų.

 

Kinijos įmonės dominuoja beveik visų šiuolaikinio tinklo komponentų gamyboje, įskaitant saulės baterijas, aukštos įtampos kabelius, transformatorius ir baterijas, kurios kaupia energiją vėlesniam naudojimui. Dar prieš karą Irane jos plėtėsi užsienyje, padėdamos šalims kurti tinklus, skirtus patenkinti didelius dirbtinio intelekto elektros energijos poreikius.

 

Dešimtmečius Kinija investavo šimtus milijardų dolerių į žaliąją energiją, todėl tai tapo šalies energetinės nepriklausomybės siekio kertiniu akmeniu. Ji taip pat neleido užsienio įmonėms konkuruoti dideliuose vidaus rinkos segmentuose, pavyzdžiui, vėjo turbinų ir elektromobilių akumuliatorių gamyboje, kad Kinijos įmonės galėtų tapti milžinėmis.

 

Dabar karas su Iranu atskleidė priklausomybės nuo Artimųjų Rytų naftos ir dujų riziką. Šalys supranta, kad visi keliai į atsinaujinančiąją energiją yra teka per Kiniją ir jos eksportuotojus.

 

Net jei paliaubos tarp Jungtinių Valstijų ir Irano padės sumažinti sutrikimus Hormūzo sąsiauryje, šis sukrėtimas jau patraukė vyriausybių dėmesį visame pasaulyje. Susidūrusios su energijos trūkumu, jos spartina pastangas atnaujinti savo elektros tinklus, pristatydamos juos Kinijos įmonėms, norinčioms jas tiekti.

 

„Tai tinkamas metas tokiam sukrėtimui kaip karas Irane staiga paskatinti dar daugiau investicijų ir susidomėjimo atsinaujinančiais energijos šaltiniais“, – sakė Cory Combsas, tyrimų ir konsultavimo įmonės „Trivium China“ asocijuotasis direktorius.

 

Ponas Combsas sakė, kad Kinijos įmonės vis dažniau gamina prieinamiausias ir efektyviausias atsinaujinančios energijos bei tinklo kaupimo technologijas. „Šiuo metu su Kinija nekonkuruosite.“

 

Praėjusį mėnesį Filipinai pareiškė, kad per kelias savaites ruošiasi paleisti 22 naujas atsinaujinančios energijos elektrines, siekdami sustiprinti tinklo stabilumą.

 

Brazilija, jau tapusi pagrindine Kinijos investicijų į energetikos infrastruktūrą taikiniu, kovo pabaigoje priėmė pasiūlymus dėl naujų elektrinių statybos ir šį mėnesį ketina tai pakartoti dėl didelio masto akumuliatorinių kaupimo sistemų.

 

„Brazilijai reikia technologijų šioje srityje, o Kinija gali daug prisidėti“, – sakė Larissa Wachholz, partnerė „Vallya“ įmonėje, kuri konsultuoja Kinijos ir kitas tarptautines bendroves, vykdančias verslą Brazilijoje. Karas Artimuosiuose Rytuose buvo „didžiulis priminimas, kad pasauliui reikės dar daugiau energijos“, – sakė ji.

 

Kinija yra pagrindinė daugelio pasaulio šalių prekybos partnerė ir dominuojanti arba beveik išskirtinė būtiniausių prekių, tokių kaip retųjų žemių metalai ir saulės baterijos, tiekėja. Tačiau Europos ir kitų šalių vyriausybės vis labiau nerimauja, kad ši priklausomybė gali pakenkti jų ekonominiam ir nacionaliniam saugumui, ypač po praėjusių metų, kai Kinija nutraukė didžiąją dalį pasaulinio tam tikrų retųjų žemių metalų tiekimo.

 

Būtiniausios su elektra susijusios įrangos pardavimai jau sparčiai auga. Pasaulinės baterijų, naudojamų elektros energijai kaupti, siuntos. „Elektros tinklo – sektoriaus, kuriame dominuoja Kinijos įmonės – paklausa per pirmuosius tris metų mėnesius beveik padvigubėjo“, – teigė Matty Zhao, „BofA Global Research“, „Bank of America“ padalinio, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono naftos, dujų ir pagrindinių medžiagų tyrimų vadovas.

 

„Pasibaigus karui, viso pasaulio šalys ir toliau turės plėsti savo energetikos tinklą“, – sakė ponia Zhao.

 

Kinijos akumuliatorių gamintojai ir atsinaujinančios energijos įrangos gamintojai jau rinko lėšas Honkonge, kad finansuotų užsienio pastangas, numatydami energijos reikalaujančių dirbtinio intelekto sistemų paklausos augimą. Tačiau karas suteikė naujos skubos ir naujų galimybių.

 

Praėjusių metų gegužę „Contemporary Amperex Technology Ltd.“ arba CATL, didžiausia pasaulyje elektromobilių akumuliatorių gamintoja, pradėjo biržos sąrašų bangą, surengdama didžiausią Honkonge viešą akcijų siūlymą nuo 2021 m.

 

Kita akumuliatorių gamintoja „Shuangdeng Group“ pasekė rugpjūtį. Nuo to laiko kitos įmonės susiruošė padaryti tą patį, įskaitant „Sungrow“, kuri gamina energijos kaupimo sistemas; „Ningbo Deye“, saulės energijos įrangos gamintoja; ir „Sieyuan“, kuri gamina svarbiausius komponentus. energijos tinklams, pavyzdžiui, transformatoriams.

 

Šios bendrovės dabar investuoja, kad galėtų plėstis už Kinijos ribų. Vasario mėnesį „Sungrow“ paskelbė apie planus investuoti 230 mln. eurų (apie 270 mln. JAV dolerių) į savo pirmąją Europos gamyklą Lenkijoje, kurioje bus gaminama energijos kaupimo įranga. Kovo mėnesį „Hithium“, kuri taip pat pateikė paraišką dėl viešo akcijų platinimo Honkonge, pasirašė ketinimų protokolą dėl 400 mln. eurų vertės akumuliatorių gamyklos statybos Šiaurės Ispanijoje.

 

Nuo karo pradžios CATL pastebėjo augančią namų akumuliatorių sistemų paklausą Europoje ir didėjantį susidomėjimą tinklo akumuliatoriais Azijoje, teigė bendrovės atstovas, ypač šalyse, kuriose yra ribota elektros energija ir mažai vietinės naftos. Jis teigė, kad bendrovė negalėjo iš karto išplėsti pajėgumų, tačiau paspartino kai kuriuos projektus.

 

Dėl nuožmios konkurencijos šalies viduje Kinijos energijos kaupimo ir tinklo įrangos gamintojus reikėjo optimizuoti gamybą, sparčiau diegti naujoves ir ieškoti augimo užsienyje.

 

Pekinas toleravo „žiaurią vidaus konkurenciją, reikalaujančią, kad įmonės nuolat diegtų naujoves, kad išliktų rinkoje“, – teigė Frankas Haugwitzas, Kinijos saulės energijos sektoriaus konsultantas.

 

Atsinaujinanti energija kažkada buvo brangi ir nepatikima. Nebuvo įmanoma kontroliuoti vėjo ir saulės intensyvumo, o energija buvo tiekiama pliūpsniais, kurių tinklai negalėjo absorbuoti. Baterijos ir kaupimo sistemos dabar surenka tą energijos perteklių ir išskiria jį, kai reikia.

 

Daugelį metų didelės baterijų kainos atsinaujinančios energijos sistemas darė mažiau konkurencingas nei iškastinį kurą. Tačiau technologijų pažanga sumažino išlaidas; atsinaujinanti energija kartu su kaupimu dabar beveik prilygsta įprastinio kuro kainai, teigė ponas Combsas iš „Trivium“.

 

Kinijos įmonės dominuoja ne tik baterijų ir tinklo įrangos, bet ir vis labiau programinės įrangos, valdančios energijos srautus, srityse. Nors kai kurios vyriausybės gali atsargiai vertinti galimybę suteikti Kinijos įmonėms prieigą prie savo elektros tinklų per programinę įrangą, jos greičiausiai ir toliau pirks šią įrangą, nes turi mažai įperkamų alternatyvų, sakė p. Combsas.

 

Kinijos įmonės taip pat pirmauja gamindamos naujos kartos akumuliatorių chemines medžiagas, kurios leidžia kaupti didelius elektros energijos kiekius, kai šviečia saulė arba pučia vėjas, ir vėliau gali būti naudojamos namams, elektromobiliams ir duomenų centrams maitinti.

 

Naujajai cheminei medžiagai naudojamos ličio jonų baterijos, pagamintos iš geležies ir fosfato, kurios kainuoja 99 procentais mažiau nei medžiagos, kurias jos pakeičia – nikelis ir kobaltas. Naujosios baterijos tame pačiame plote talpina šiek tiek mažiau energijos nei senesnės ličio jonų baterijos su nikeliu ir kobaltu. Tinklinio kaupimo srityje, kur erdvė nėra tokia svarbi, didesnis dydis yra daug mažiau svarbus.

 

Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, Kinija pagamina beveik visas pasaulyje ličio geležies fosfato baterijas.

 

Du dominuojantys Kinijos žaidėjai yra BYD, kuri aplenkė „Tesla“ ir tapo didžiausia pasaulyje elektromobilių gamintoja, ir CATL, pirmaujanti tinklo akumuliatorių tiekėja.

 

Kaip ir kituose pramonės sektoriuose, Kinijos įmonių dominavimas energetikos technologijų srityje buvo įtvirtintas intensyvios konkurencijos dėl didžiulės vidaus rinkos metu. Kinija daugelį metų kūrė atsinaujinančios energijos ir tinklo infrastruktūrą tokiu mastu, kokio dar neprilygo jokia kita šalis. Praėjusį rugsėjį Kinijos aukščiausiasis lyderis Xi Jinpingas paskelbė apie planus šešis kartus padidinti vėjo ir saulės energijos pajėgumus, palyginti su 2020 m. lygiu, ir iš viso pasiekti 3600 gigavatų.

 

 

CATL akumuliatorių gamyklos yra didžiulės ir labai automatizuotos, jų ilgis prilygsta šešiems futbolo aikštėms, sudėtoms viena į kitą. Bendrovė jas stato sparčiai, kad neatsiliktų nuo augančios paklausos.

 

 

Naujausiame savo projekte Jančenge, uostamiestyje, esančiame maždaug 200 mylių į šiaurę nuo Šanchajaus, šio mėnesio pradžioje daugiau nei 100 ekskavatorių, buldozerių ir kitos sunkiosios technikos judėjo per purviną statybvietę.

 

 

„Atrodo, kad CATL statybvietė vystosi labai greitai“, – sakė Luo Lijuanas, gatvių valytojas, kuris pastarąjį mėnesį dirbo prie įvažiavimo į aikštelę. „Tai keičiasi kiekvieną dieną.“ [1]

 

Mes Lietuvoje visus šiuos Kinijos turtus perkame per tarpininkus, brangiau, negu galėtume, nes Gabrielius Lansbergis norėjo išgarsėti, užpuldamas Kiniją, o dabar valdantys nedrįsta ištaisyti šią klaidą, kad nebūtų apkaltinti pataikaujantys komunistams. Ubagams garbė aukščiau visko.

 

1. China’s Electrostate Is Poised to Win From War in the Middle East. Tobin, Meaghan; Bradsher, Keith.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 13, 2026.

 

Atėjo nauja pasaulinio karo era

 

„Kai vasario 28 d. prasidėjo karas Irane, pasaulis jau kovojo. Per pastaruosius dvejus metus kilo daugiau karų – tiek šalių viduje, tiek tarp jų – nei per bet kuriuos metus nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Atėjo nauja didėjančių konfliktų norma.

 

Dabar, kai konfliktas Ukrainoje tęsiasi, o Amerikos ir Izraelio karas prieš Iraną yra sustabdytas dėl trapių paliaubų, stebime, kaip į pasaulinę sceną grįžta kitas nepageidaujamas reiškinys: pasaulinis karas. Du dideli konfliktai skirtinguose žemynuose tapo strateginės konkurencijos tarp didžiųjų valstybių arenomis. Kiekvieno karo dinamika turėjo tiesioginį poveikį kito karui, ir abu į konfliktą įtraukė pagalbines valstybes. Ir nors bendras konfliktų mastas ir intensyvumas gerokai atsilieka nuo dviejų niokojančių pasaulinių karų, vykusių praėjusį šimtmetį, jie kilo iš to paties pavojingo reflekso: konkuruojančios tautos visapusiškai priima karinę jėgą kaip pirmąją ir pagrindinę galios demonstravimo priemonę.

 

Rusija ir Jungtinės Valstijos pradėjo karą dėl skirtingų priežasčių. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekė atgauti žemes, kuriose gyvena daugiausia rusakalbiai [1]. Jungtinių Valstijų tikslų pozicijos dėl karo prieš Iraną buvo įvairios, tačiau prezidentas Trumpas nuolat kartoja, kad Iranui negalima leisti įsigyti branduolinio ginklo. (Izraelis, Amerikos partneris kare, pritaria šiam tikslui, tačiau turi savo politinių tikslų – realybę, kuri galėtų visiškai sužlugdyti paliaubas.) Vis dėlto ir Putinas, ir Trumpas tikėjo, kad sėkmė bus lengva ir kad jų tikslas pateisina praktiškai bet kokį smurto lygį – net jei jis peržengtų tarptautinės teisės ribas.

 

Per kelias trumpas savaites konfliktai Ukrainoje ir Irane tapo didžiųjų valstybių konkurencijos išraiška. Abiejuose teatruose Rusija ir Jungtinės Valstijos rėmė viena kitos priešininkus.

 

Jungtinės Valstijos ir toliau tiekia ginklus, žvalgybos informaciją ir planavimą Ukrainai kovoje su Rusija, ir buvo pranešta, kad Rusija daro tą patį Irano atžvilgiu, teikdama taikinių informaciją ir JAV karinių pozicijų žemėlapius bei siųsdama dronus į Teheraną.

 

Nors Jungtinės Valstijos ir Rusija tiesiogiai nešaudo viena į kitą, šios valstybės iš esmės užtaisė ir nukreipė ginklus, kuriuos šaudo kitos.

 

Kiekvienas karas paveikė kitą. Irano uždaryto Hormūzo sąsiaurio sukeltas pasaulinių naftos kainų šokas tapo finansiniu laimėjimu Rusijai – tiek dėl padidėjusių jos pačios naftos kainų, tiek dėl to, kad Trumpo administracija, desperatiškai siekdama sumažinti pasaulines kainas, sušvelnino sankcijas šiai naftai. Kadangi dėmesys ir ištekliai nukreipiami į Iraną, Rusija pradėjo pavasarinį puolimą, kuriuo siekiama įtvirtinti ir išplėsti savo teritorinius laimėjimus Ukrainoje. Tuo tarpu Ukraina pasiūlė Jungtinėms Valstijoms ir arabų šalims, į kurias taikosi Iranas, dronų gynybos patirtį, kurią įgijo kovodama su Rusija.

 

Abu konfliktai įtraukė ir kitas šalis. Ukrainoje Rusijos pastangas jau seniai lėmė Kinijos ekonominė ir techninė parama, tiesioginis Šiaurės Korėjos žmogiškųjų išteklių indėlis ir Irano dronai. Europos sąjungininkai vaidino vis svarbesnį vaidmenį padedant apginkluoti Ukrainą, netgi per pastaruosius metus ėmėsi vadovaujančių veiksmų šiose pastangose. Ir nors NATO šalys neatsiliepė į pono Trumpo raginimą padėti išlaikyti Hormūzo sąsiaurį atvirą, praėjusį mėnesį NATO valdomos priešraketinės gynybos sistemos numušė Irano raketas, nukreiptas į Turkiją. Irano raketos, nukreiptos į kelias Persijos įlankos valstybes, įtraukė šias šalis į kovą, o Izraelis užpuolė „Hezbollah“. Libane, o Irano remiami husiai Jemene paleido raketas į Izraelį.

 

Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose dalyvavo milijonai didžiųjų valstybių kareivių, tiesiogiai kovojusių tarpusavyje, dėl to žuvo milijonai žmonių. Tačiau ne visi pasauliniai karai atrodys kaip šie du katastrofiški konfliktai. Iš tiesų, tie įvykiai net nebuvo Pirmasis ar Antrasis pasauliniai karai.

 

XVIII amžiaus vidurio Septynerių metų karas ir XIX amžiaus pradžios Napoleono karai taip pat buvo pasaulinės kovos, apimančios atskirus karus, vykusius skirtinguose žemynuose, kuriuose dalyvavo didžiosios valstybės, kurios tiesiogiai kovojo arba koordinavo veiksmus tarp konfliktų.

 

1756–1763 m. Septynerių metų karas yra pamokantis norint suprasti pasaulinio karo reikšmę, kokia ji vyksta šiandien. Karas daugiausia vyko Europoje, vienoje pusėje buvo Britanija ir Prūsija, o kitoje – Prancūzija ir Austrija. Britanijai ir Prancūzijai valdant pasaulines imperijas, mūšiai tęsėsi keliuose žemynuose. Tai taip pat buvo laikas, kai šalys naudojo karinę jėgą, kad įtvirtintų savo nacionalinę galią.

 

Kai kurie teigia, kad Šaltasis karas buvo pasaulinis karas. Žinoma, teiginys, kad Šaltasis karas buvo šaltasis, yra klaidingas: tai buvo intensyvių konfliktų laikotarpis, apėmęs daugelį pasaulio šalių. Tačiau Šaltojo karo konfliktams trūko tarpusavio ryšio ir vienalaikiškumo Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Ir, svarbiausia, tuo metu supervalstybės atsargiai naudojo karinę jėgą, kuri varžė jų veiksmus, iš dalies dėl kaupiamų branduolinių arsenalų. Šiandien tiek ponas Putinas, tiek ponas Trumpas demonstruoja nerūpestingesnį požiūrį į kariuomenės naudojimą savo tikslams pasiekti ir didesnį abejingumą pasekmėms, tiek ekonominėms, tiek socialinėms.

 

 

Kodėl svarbu karus Irane ir Ukrainoje vertinti kaip pasaulinio įvykio dalį, o ne kaip du konfliktus, vykstančius lygiagrečiai?

 

 

Žvilgsnis į tai, kaip karai yra susiję, rodo, kad mūsų lyderiai turi mąstyti globaliai besiformuojančiame daugiapoliame pasaulyje, kuriame valstybės kovoja dėl regionų ar įtakos sferų kontrolės. Konfliktas viename regione beveik neabejotinai persimes į kitą. Vienam karui skirti ištekliai gali reikšti mažiau išteklių kitam, pakenkdami pastangoms atgrasyti grėsmę ar padėti sąjungininkui, kuriam jos reikia. Nesugebėjimas pripažinti pasaulinio saugumo problemų masto yra būtent tai, kaip valstybės gali iš riboto pasirinkto karo patekti į pasaulinį karą, kurio jos neketino.

 

 

Praėjusiais metais sukako 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. To konflikto niokojimas tebėra neprilygstamas, ir turėtume tikėtis, kad taip ir liks. Net jei niekada nepatirsime kito tokio masto pasaulinio konflikto, vis tiek vėl liudijame pasaulinio karo eros sugrįžimą.

 

 

Paulas Poastas yra Čikagos universiteto politikos mokslų docentas ir vyresnysis nerezidentas Čikagos pasaulinių reikalų tarybos narys.“ [2]

 

 

1. Donbaso regione daugiausia gyvena rusakalbiai. 2001 m. 74–75 % Donecko gyventojų ir 66–69 % Luhansko gyventojų nurodė rusų kalbą, kaip gimtąją. Šiuo metu Rusija reiškia pretenzijas į Donbaso regioną, remdamasi tiek kultūriniais ryšiais, tiek jo strategine verte, nes 2025 m. spalio mėn. Kremlius kontroliuoja apie 90 % teritorijos.

 

2. A New Era of World War Has Arrived: Guest Essay. Poast, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

A New Era of World War Has Arrived

“By the time the war in Iran began on Feb. 28, the world was already fighting. The past two years brought more war — both within and between countries — than in any years since the end of World War II. A new normal of rising conflict had arrived.

 

Now, as the conflict in Ukraine drags on and the American and Israeli war against Iran is paused under a fragile cease-fire, we are watching another unwelcome phenomenon return to the global stage: the world war. Two large conflicts on different continents have become theaters for strategic competition between major powers. Each war’s dynamics have had a direct impact on the other’s, and both have dragged ancillary states into the fray. And while the combined scale and intensity of the conflicts falls far short of the two devastating world wars fought last century, they have arisen from the same dangerous reflex: competing nations fully embracing military force as the first and primary means of exerting power.

 

Russia and the United States went to war for different reasons. President Vladimir Putin of Russia sought to regain land where mostly Russian speakers are living [1]. The stated objectives for the United States in going to war against Iran varied, but President Trump has consistently said that Iran can’t be allowed to acquire a nuclear weapon. (Israel, America’s partner in the war, shares that objective, but has political aims of its own, a reality that could scuttle the cease-fire altogether.) Still, both Mr. Putin and Mr. Trump believed success would be easy and that their goal justified virtually any level of violence — even if it broke the bounds of international law.

 

In a few short weeks, the conflicts in Ukraine and Iran became expressions of the great power competition underway. In both theaters, Russia and the United States have backed each other’s adversaries.

 

The United States continues to provide arms, intelligence and planning to Ukraine in its fight against Russia, and Russia was reported to be doing the same for Iran by providing targeting information and mapping on U.S. military positions and sending drones to Tehran.

 

While the United States and Russia aren’t directly firing on each other, the powers have essentially loaded and pointed the guns being fired by others.

 

Each war has affected the other. The shock to global oil prices induced by Iran’s closure of the Strait of Hormuz has become a financial windfall for Russia, both in higher prices for its own oil and through the easing of sanctions on that oil by a Trump administration desperate to lower global prices. As attention and resources are diverted to Iran, Russia has launched a spring offensive aimed at consolidating and expanding its territorial gains in Ukraine. Ukraine, meanwhile, has offered the expertise in drone defense it has acquired in its fight against Russia to the United States and the Arab nations being targeted by Iran.

 

Both conflicts have pulled in other countries. In Ukraine, Russia’s effort has long been enabled by the economic and technical support of China, the direct manpower contributions of North Korea and drones from Iran. European allies have played an increasingly important role in helping arm Ukraine, even taking the lead in that effort over the past year. And while NATO countries have not answered Mr. Trump’s call to help keep the Strait of Hormuz open, last month NATO-run missile defense systems shot down Iranian missiles directed toward Turkey. Iranian missiles aimed at several Gulf states have dragged those nations into the fight, while Israel has attacked Hezbollah in Lebanon, and the Iranian-backed Houthis in Yemen have launched missiles at Israel.

 

The First and Second World Wars involved millions of soldiers from great powers directly fighting one another, resulting in millions of deaths. But not all world wars will look like those two cataclysmic conflicts. Indeed, those events were not even the first or second world wars.

 

The Seven Years’ War of the mid-18th century and the Napoleonic wars of the early 19th century were also global fights, comprising separate wars occurring on different continents involving major powers that were either directly fighting or coordinating between the conflicts.

 

The Seven Years’ War of 1756 to 1763 is instructive for understanding the meaning of world war as it’s playing out today. The war was primarily fought in Europe, with Britain and Prussia on one side and France and Austria on the other. With Britain and France in possession of global empires, the battles extended across multiple continents. This, too, was a time when countries were embracing the use of military force to assert their national power.

 

Some argue that the Cold War was a world war. It is certainly true that the notion that the Cold War was cold is a misnomer: It was a period of intense conflict touching many parts of the globe. But Cold War conflicts lacked the interconnectedness and simultaneity on display in Europe and the Middle East. And, importantly, the superpowers during this time exercised caution about using military force that constrained their actions, in no small part because of the nuclear arsenals they were amassing. Today, both Mr. Putin and Mr. Trump display a more cavalier approach to using the military to achieve their goals — and a greater indifference to the consequences, both economic and social.

 

Why is it important to see the wars in Iran and Ukraine as part of a global event, rather than two conflicts unfolding in parallel?

 

Looking at how the wars are connected shows the necessity for our leaders to think globally in an emerging multipolar world where powers vie for control of regions or spheres of influence. A conflict in one region almost certainly will spill over into another. Resources allocated to one fight may mean fewer resources for another, undermining efforts to deter a threat or assist an ally in need. Failing to recognize the global span of security issues is exactly how states can stumble from a limited war of choice into a world war they did not intend.

 

Last year was 80 years since the end of the Second World War. That conflict’s devastation remains unmatched, and we should hope that remains the case. Even if we never endure another global conflict of that scale, we are nevertheless once again witnessing a return to an era of a world war.

 

Paul Poast is an associate professor of political science at the University of Chicago and a senior nonresident fellow at the Chicago Council on Global Affairs.” [2]

 

1. The Donbass region is predominantly Russian-speaking. In 2001, 74–75% of people in Donetsk and 66–69% in Luhansk reported Russian as their mother tongue. Currently, Russia claims the Donbass region based on both cultural ties and its strategic value, as the Kremlin controls about 90% of the territory as of October 2025.

 

2. A New Era of World War Has Arrived: Guest Essay. Poast, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

Abipusiai automatizuotas sunaikinimas - spiečiai: didėjanti pasaulinė dirbtinio intelekto plėtra. Ginklavimosi varžybos

Pramonės pajėgumai lemia dronų ir raketų spiečių dydį. Vakarai sunaikino pramonę Vakaruose. Didelių spiečių nebuvimas reiškia karinių pajėgumų nebuvimą ko nors užkariavimui. Žr.: Iranas.

  

Pramoniniai pajėgumai vis labiau pripažįstami kaip lemiamas veiksnys, lemiantis spiečiaus dydį, o dabartinės mūšio lauko ataskaitos rodo, kad didelio masto dronų ir raketų gamyba 2026 m. keičia karinius pranašumus. Nors Vakarų gynybos pramonės bazė istoriškai optimizavo nedidelį kiekį didelio tikslumo, brangių ginklų, priešininkai, tokie kaip Iranas ir Rusija, naudoja masinę pigesnių dronų gamybą, kad užgožtų gynybą.

 

 

Pramoniniai pajėgumai ir spiečiaus gamyba

 

 

Irano pajėgumai: Iranas išvystė reikšmingus dronų gamybos pajėgumus, o ataskaitose nurodoma, kad galima pagaminti iki 400 „Shahed“ dronų per dieną. Šie klajojantys sprogmenys kartu su raketų apšaudomis yra skirti priešo oro gynybai persotinti.

 

 

Rusijos pokytis: Rusija perkėlė išteklius į „dronų cunamio“ strategiją 2026 m., sumažindama dalį raketų gamybos, kad maksimaliai padidintų bepiločių orlaivių (FPV) dronų gamybą.

 

 

Vakarų iššūkiai: JAV ir Europa susiduria su iššūkiais gamindamos mažus, pigius dronus dideliu mastu, dažnai remdamosi kiniškais komponentais. Vakarų sistemos paprastai yra sudėtingesnės, tačiau jų yra mažiau ir jos yra daug brangesnės, todėl gali atsirasti „dronų spraga“.

Replikatorių iniciatyva: Pentagonas bando spręsti šią problemą savo „Replikatorių“ programa, kuria siekiama dislokuoti daug autonominių sistemų, tačiau susiduria su apribojimais tradiciniame gynybos viešųjų pirkimų modelyje.

 

Dronų kova 2026 m.

 

Poveikis strategijai: Didelio masto dronų spiečiai keičia karybos principus, todėl sunku nuo jų apsiginti, kaip rodo naujausi konfliktų, kuriuose dalyvauja Irano remiamos pajėgos, tyrimai.

 

Sąnaudų argumentas: Dėl didelės Vakarų šalių pagamintų perėmėjų kainos (pvz., 4 mln. USD už „Patriot“ raketą), palyginti su pigiais dronais, gynybos sistemos gali būti finansiškai išsekusios, o tai yra pagrindinis šiuolaikinės konfliktų dinamikos veiksnys.

 

Kovos su spiečiumi technologijos: Nors Vakarų šalys kuria nukreiptos energijos ginklus ir dirbtinio intelekto valdomas sistemas šioms grėsmėms atremti, didelis pigių dronų kiekis išlieka pagrindine kliūtimi.

 

Pramonės tendencijos

 

Europos perginklavimas: Europa agresyviai didina savo gynybos pramonę, ženkliai didėja gamyklų plotas ir yra parengti planai smarkiai padidinti šaudmenų ir dronų gamybą 2025–2026 m. Ukrainos vidaus produkcija: prognozuojama, kad iki 2026 m. Ukraina turės pajėgumų pagaminti didelį kiekį dronų ir raketų, o tikslas – milijonus bepiločių orlaivių (FPV) dronų, remiantis Kinijos tiekimo grandine.

 

Nors Iranas ir Rusija šiuo metu pirmauja pagal pigių dronų gamybos apimtis, Vakarai aktyviai stengiasi paspartinti savo masinės gamybos pajėgumus, nors susiduria su tiekimo grandinės kliūtimis komponentams ir medžiagoms, tokioms kaip anglies pluoštas.

 

 

„Rugsėjo mėnesį Pekine vykusiame kariniame parade prezidentas Xi Jinpingas ir jo specialūs svečiai, Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas ir Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas, stebėjo, kaip Kinijos pajėgos demonstravo kelis dronų modelius, galinčius savarankiškai skristi kartu su naikintuvais į mūšį.

 

Technologinės galios demonstravimas iš karto sukėlė nerimą Jungtinėse Valstijose. Pentagono pareigūnai padarė išvadą, kad Amerikos nepilotuojamų kovinių dronų programa atsilieka nuo Kinijos, teigia trys JAV gynybos ir žvalgybos pareigūnai. Manoma, kad Rusija taip pat pirmauja statant įrenginius, kurie galėtų gaminti pažangius dronus, teigė pareigūnai, kurie nebuvo įgalioti viešai kalbėti apie karinius pajėgumus.

 

JAV pareigūnai ragino šalies gynybos bendroves imtis veiksmų. Praėjusį mėnesį Kalifornijoje įsikūrusi gynybos technologijų įmonė „Anduril“ pradėjo gaminti dirbtinio intelekto valdomus, savarankiškai skraidančius dronus, kurie atrodė panašūs į tuos, kurie buvo parodyti Kinijoje. Gamyba gamykloje netoli Kolumbo, Ohajo valstijoje, prasidėjo trimis mėnesiais anksčiau nei planuota, siekiant sumažinti atotrūkį nuo Kinijos, sakė vienas gynybos pareigūnas.

 

Kinijos Karinis demonstravimas ir JAV atsakomasis žingsnis buvo eskaluojamų pasaulinių ginklavimosi lenktynių dėl dirbtinio intelekto paremtų autonominių ginklų ir gynybos sistemų dalis. Ši technologija, sukurta veikti savarankiškai naudojant dirbtinį intelektą, sumažina žmogaus įsikišimo poreikį priimant sprendimus, pavyzdžiui, kada pataikyti į judantį taikinį ar gintis nuo atakos.

 

Pastaraisiais metais daugelis tautų tyliai įsitraukė į pranašumo varžybas dėl šių arsenalų, įskaitant dronus, kurie atpažįsta ir smogia taikiniams be žmogaus komandos, savarankiškai skraidančius naikintuvus, kurie koordinuoja atakas tokiu greičiu ir aukščiu, kurį gali pasiekti nedaugelis žmonių pilotų, ir centrines dirbtinio intelekto valdomas sistemas, kurios analizuoja žvalgybos duomenis, kad greitai rekomenduotų oro smūgių taikinius.

 

Jungtinės Valstijos ir Kinija, didžiausios pasaulio karinės valstybės, yra konkurencijos centre. Tačiau lenktynės išsiplėtė. Rusija ir Ukraina, kurios jau penktus metus konfliktuoja, ieško visų technologinių pranašumų. Indija, Izraelis, Iranas ir kitos šalys investuoja į karinį dirbtinį intelektą, o Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir Lenkija persiginkluoja, abejodamos Trumpo administracijos įsipareigojimais NATO.

 

Kiekviena tauta siekia gynybos ir žvalgybos pareigūnai teigė, kad sukaupti pažangiausias technologines atsargas, jei prireiktų kovoti su dronais prieš dronus ir algoritmais prieš algoritmus tokiais būdais, kokių žmonės negali konkuruoti.

 

 

Rusija, Kinija ir Jungtinės Valstijos kuria dirbtinio intelekto ginklus kaip atgrasymo priemonę ir „abipusiai užtikrintam sunaikinimui“, vasario mėnesį duotame interviu sakė „Anduril“ įkūrėjas Palmeris Luckey.

 

 

Šis kaupimas buvo lyginamas su branduolinio amžiaus aušra 1940-aisiais, kai atominės bombos griaunamoji galia privertė konkuruojančias tautas į neramią aklavietę, dėl kurios daugiau nei keturis dešimtmečius truko kova su branduoliniais ginklais.

 

 

Tačiau nors branduolinių ginklų pasekmės yra gerai suprantamos, dirbtinio intelekto kariniai pajėgumai tik pradedami pažinti. Pareigūnų teigimu, technologija, kuriai nereikia stabtelėti, valgyti, gerti ar miegoti, yra skirta apversti karą aukštyn kojomis, padarydama mūšius greitesnius ir labiau nenuspėjamus.

 

 

Kuri šalis yra labiausiai pažengusi, neaišku. Daugelis programų yra tyrimų ir plėtros etape, o biudžetai yra įslaptinti. Kinijos, Jungtinių Valstijų ir Rusijos agentai stebi vieni kitus,  žvalgybos pareigūnai teigia, kad kitos šalies gamyklų linijos, karinės demonstracijos ir ginklų sandoriai leidžia daryti išvadą, ką kita daro.

 

Du JAV pareigūnai teigė, kad Kinija ir Rusija eksperimentuoja leisdamos dirbtiniam intelektui pačiai priimti sprendimus dėl mūšio lauko. Kinija kuria sistemas, skirtas dešimtims autonominių dronų, kurie koordinuotų atakas be žmogaus įsikišimo, o Rusija kuria „Lancet“ dronus, kurie gali suktis oru ir savarankiškai pasirinkti taikinius.

 

Nors technologijų specifika lieka paslėpta, ketinimai aiškūs.

 

2017 m. Putinas pareiškė, kad tas, kas vadovaus dirbtinio intelekto srityje, „taps pasaulio valdovu“.

 

Xi Jinpingas 2024 m. pareiškė, kad technologijos bus „pagrindinis geopolitinės konkurencijos mūšio laukas“. Sausio mėnesį gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas nurodė visoms JAV kariuomenės šakoms diegti dirbtinį intelektą, sakydamas, kad jos turi „smarkiai įsibėgėti“.

 

Į šias pastangas investuojama milijardai dolerių. Pentagonas savo naujausiame biudžete prašė daugiau nei 13 milijardų dolerių autonominėms sistemoms ir per pastarąjį dešimtmetį išleido dar milijardus, nors bendrą sumą sunku atsekti, nes dirbtinio intelekto finansavimas buvo paskirstytas daugeliui programų.

 

 

Kinija, kuri, kai kurių tyrėjų teigimu, išleido sumas, panašias į Jungtinių Valstijų, naudojo finansines paskatas, kad paskatintų privačią pramonę kurti dirbtinio intelekto pajėgumus. Analitikų teigimu, Rusija investavo į su dronais ir autonomija susijusias programas, pasinaudodama konfliktu Ukrainoje, kad jas išbandytų ir patobulintų mūšio lauke.

 

 

Kinijos atstovas spaudai Liu Pengyu ambasadoje Vašingtone pranešė, kad Kinija pasiūlė tarptautines karinio dirbtinio intelekto valdymo sistemas ir paragino laikytis „apdairaus ir atsakingo požiūrio“ į jo plėtrą.

 

Pentagonas ir Rusijos gynybos ministerija neatsakė į prašymus pakomentuoti.

 

Dinamika gali priminti Šaltąjį karą, tačiau ekspertai perspėjo, kad dirbtinio intelekto era yra kitokia. Startuoliai ir investuotojai dabar atlieka svarbų vaidmenį kariuomenėje ir yra tokie pat svarbūs kaip universitetai ir vyriausybės. Dirbtinio intelekto technologijos tampa plačiai prieinamos, atverdamos duris šalims nuo Turkijos iki Pakistano kurti naujus pajėgumus. Vyksta sunkios inovacijų lenktynės be jokio akivaizdaus rezultato.

 

Etinius klausimus dėl gyvybės ar mirties pasirinkimo perleidimo mašinoms nustelbia skubėjimas kurti. Vienintelis svarbus susitarimas dėl dirbtinio intelekto ginklų tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų buvo pasiektas 2024 m. – tai neįpareigojantis įsipareigojimas išlaikyti žmogaus kontrolę priimant sprendimus dėl branduolinių ginklų naudojimo. Kitos šalys, pavyzdžiui, Rusija, neprisiėmė jokių įsipareigojimų.

 

Kai kurie teigė, kad dirbtinio intelekto poveikis bus didesnis nei bet kokios ginklavimosi varžybos.

 

„Dirbtinis intelektas yra universali technologija, kaip ir elektra. Ir mes nekalbame apie ginklavimosi varžybas elektros srityje“, – sakė Michaelas Horowitzas, buvęs Pentagono pareigūnas, dalyvaujantis autonominių ginklų kūrime. „Tiek, kiek DI transformuoja mūsų kariuomenę, tai yra taip, kaip tai padarė elektra, kompiuteriai ar lėktuvai.“

 

Kūrimo pradžia

 

2016 m. aviacijos šou pietų Kinijos Džuhajaus mieste Kinijos tiekėjas vieningai paleido 67 dronus. Atskirai animaciniame filme buvo parodyta, kaip dronai sunaikina raketų paleidimo įrenginį – tai buvo jų galimybių demonstravimas.

 

Rusija taip pat kūrė savo dronų arsenalą. 2014 m. jos kariniai planuotojai iškėlė tikslą iki 2025 m. 30 proc. savo kovinių pajėgų padaryti autonominėmis. Iki 2018 m. Rusijos kariuomenė Sirijoje išbandė nepilotuojamą ginkluotą transporto priemonę. Tai pabrėžė Maskvos ambicijas.

 

Vašingtone generolas leitenantas Jackas Shanahanas, anksčiau dirbęs žvalgybos srityje Gynybos departamente, vertino, ar DI galėtų išspręsti neatidėliotinesnę problemą. JAV kariuomenė rinko tiek daug duomenų – dronų filmuotos medžiagos, palydovinių vaizdų, perimtų signalų – kad niekas negalėjo visko suprasti.

 

„Jokioje kariuomenės tyrimų laboratorijoje nebuvo nieko, kas galėtų duoti rezultatų per mažiau nei porą metų“, – sakė generolas Shanahanas. „Turėjome problemą, kurios negalėjome išspręsti be dirbtinio intelekto.“

 

2017 m. generolas Shanahanas padėjo sukurti „Project Maven“ – Gynybos departamento iniciatyvą, skirtą kariuomenės DI integravimui į savo sistemas. Vienas iš tikslų buvo bendradarbiauti su Silicio slėniu kuriant programinę įrangą, skirtą greitai apdoroti vaizdus, ​​tokius kaip dronų filmuota medžiaga, žvalgybos tikslais. Į pagalbą buvo pasitelkta „Google“.

 

Tačiau projektas greitai susidūrė su kliūtimis. Pentagono pirkimų sistema, sukurta remiantis senais rangovais ir ilgais terminais, sulėtino procesą.

 

Kai „Google“ viduje pasklido žinia apie „Project Maven“, darbuotojai taip pat protestavo, sakydami, kad įmonė, kuri kadaise pažadėjo „Nebūk bloga“, neturėtų padėti nustatyti dronų atakų taikinių. Galiausiai „Google“ pasitraukė iš šio projekto.

 

2019 m. „Maven“ perėmė duomenų analizės bendrovė „Palantir“, kurią kartu įkūrė technologijų investuotojas Peteris Thielis. Taip pat atsirado naujų gynybos technologijų startuolių, tokių kaip „Anduril“, kurie tiekė federalinei vyriausybei dirbtinio intelekto palaikomus jutiklių bokštus palei pietinę JAV sieną.

 

Kinijoje Pekinas skatino komercines technologijų įmones kurti gynybos partnerystes, taikydamas strategiją, vadinamą „civiliniu-kariniu susiliejimu“. Privačios įmonės buvo įtrauktos į karinius pirkimus, bendrus tyrimus ir kitą darbą su gynybos institucijomis. Įmonės, dirbančios su dronais ir nepilotuojamais laivais, pastebėjo augančią karinę paklausą savo technologijoms.

 

2022 m. įvykiai Ukrainoje teoriją pavertė realybe.

 

Pralenkusi ginkluotę, išlaidas ir skaičiumi, Ukraina atlaikė Rusiją improvizuotu pigių technologijų arsenalu. Mėgėjų lenktyniniai dronai buvo naudojami Rusijos pozicijoms fronto linijose atakuoti, galiausiai tapdami mirtingesniais už artileriją, o kai kuriais atvejais įgydami autonominių pajėgumų. Nuotolinio valdymo laivai laikė Rusijos Juodosios jūros laivyną prispaustą.

 

Rusija taip pat prisitaikė. Jos dronas „Lancet“, kurį iš pradžių pilotavo žmonės, turi autonominio taikymo funkcijas.

 

„Ketveri žiaurumo metai Ukrainos mūšio lauke pasauliui tapo laboratorija“, – sakė buvęs Pentagono pareigūnas ponas Horowitzas.

 

Pastaraisiais mėnesiais Ukraina pradėjo dalytis savo mūšio lauko duomenų lobynais su „Palantir“ ir kitomis įmonėmis, kad dirbtinio intelekto sistemos galėtų geriau išmokti kovoti karuose.

 

Visoje Europoje, kur vyriausybės siekia sumažinti savo priklausomybę nuo Amerikos kariuomenės, Ukrainos pamokos buvo atgarsio vertos. Vasario mėnesį Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Lenkija pareiškė, kad sukurs bendrą oro gynybos sistemą, skirtą apsisaugoti nuo dronų.

 

Kinija taip pat padarė pažangą. 2024 m. Džuhajaus aviacijos parodoje „Norinco“, viena iš pagrindinių šalies gynybos gamintojų, pristatė kelis ginklus su dirbtinio intelekto galimybėmis. Viena iš jos sistemų parodė visą brigadą, įskaitant šarvuočius ir dronus, kuriuos valdė ir eksploatavo dirbtinis intelektas.

 

Kitas orlaivis, kurį pristatė valstybinė Kinijos aviacijos pramonės korporacija, buvo 16 tonų sveriantis reaktyvinis dronas, skirtas skraidančiam lėktuvnešiui, galinčiam skrydžio metu paleisti dešimtis mažesnių dronų.

 

„Kairysis spustelėjimas, dešinysis spustelėjimas“

 

Praėjus savaitei po to, kai vasario mėnesį Amerikos ir Izraelio pajėgos smogė Iranui, aukštas Pentagono pareigūnas konferencijoje, kurią tiesiogiai transliavo „Palantir“, parodė, kaip dabar atrodo kompiuterizuotas karas.

 

Palydovinėje transliacijoje buvo rodomas sandėlis. Vienu pelės spustelėjimu pareigūnas pasirinko lauke pastatytų baltų sunkvežimių eilę, kad realiuoju laiku būtų galima juos nukreipti į juos. Per kelias sekundes dirbtinio intelekto programinė įranga pasiūlė ginklą, apskaičiavo degalų ir šaudmenų poreikius, įvertino kainą ir sukūrė smūgio planą.

 

Tai buvo dabartinė „Project Maven“ versija, kurią pradėjo generolas Shanahanas, o dabar jai vadovavo „Palantir“ ir kuriai naudojosi komercinis dirbtinis intelektas. Sistema analizavo žvalgybos duomenis iš įvairių šaltinių, sugeneravo pagal prioritetą surūšiuotus taikinių sąrašus ir rekomendavo ginklus, praktiškai pašalindama vėlavimą tarp taikinio identifikavimo ir jo sunaikinimo.

 

Įdiegta karinė Claude'o, dirbtinio intelekto įmonės „Anthropic“ sukurto pokalbių roboto, versija, „Maven“ padėjo sugeneruoti tūkstančius taikinių pirmosiomis Irano kampanijos savaitėmis – šį tempą JAV Centrinės vadovybės vadovas admirolas Bradas Cooperis iš dalies priskyrė „pažangiems dirbtinio intelekto įrankiams“.

 

Gynybos departamento vyriausiasis skaitmeninio ir dirbtinio intelekto pareigūnas Cameronas Stanley, kalbėjęs Palantiro konferencijoje, teigė, kad tai, ką „Maven“ darė, buvo „revoliucija“. Žmonių dalyvavimas prilygo „kairysis spustelėjimas, dešinysis spustelėjimas, kairysis spustelėjimas“, – sakė jis.

 

Teiginiai apie „Maven“ sugebėjimus gali būti perdėti, o didelė dalis Amerikos pranašumo atsirado dėl įeinančių duomenų masto ir juos naudojančių žmonių įgūdžių, sakė Emelia Probasco, vyresnioji mokslo darbuotoja Džordžtauno universiteto Saugumo ir besiformuojančių technologijų centre.

 

„Tai ne raketų mokslas“, – sakė ji. „Įtariu, kad Kinija jau turi kažką panašaus.“

 

Neseniai paskelbtoje ataskaitoje, kurioje analizuojami tūkstančiai Liaudies išlaisvinimo armijos pirkimų dokumentų, ponia Probasco nustatė, kad Kinija kūrė sistemas, kurios atkartojo amerikietiškas. Vienu atveju Kinija bandė atkartoti „Joint Fires Network“ – amerikiečių programą, skirtą sujungti jutiklius ir ginklus visame pasaulyje, kad dronas vienoje pasaulio pusėje galėtų smogti iš kitos.

 

Kai kuriose srityse Kinija aiškiai pirmauja. Dėl gamybos dominavimo ji gali gaminti autonominius ginklus tokiu mastu, kokio Pentagonas negali pasiekti.

 

Trumpo administracijos viduje dirbtinio intelekto ginklų kūrimas įgavo beveik evangelišką užsidegimą. Praėjusį mėnesį Pentagonas „Anthropic“ pavadino saugumo grėsme, iš dalies dėl to, kad bendrovė norėjo apriboti savo technologijos naudojimą automatiniams ginklams.

 

„Mes laimėsime dirbtinio intelekto lenktynes“, – praėjusį mėnesį Vašingtone vykstančioje kasmetinėje konferencijoje „Hill & Valley Forum“, kurią jis kartu įkūrė siekdamas sujungti Silicio slėnį ir vyriausybę, sakė ekonomikos reikalų valstybės sekretoriaus pavaduotojas Jacobas Helbergas.

 

Konferencijoje technologijų vadovai, investuotojai ir vyriausybės pareigūnai palaikė pranešėjus, kurie ragino technologijų įmones suteikti kariuomenei neribotą prieigą prie dirbtinio intelekto.

 

„Anduril“ atstovas ponas Luckey teigė, kad dirbtinio intelekto ginklų kaupimas gali užkirsti kelią dideliems karams. Ši logika atspindėjo Šaltąjį karą: jei abi pusės žinotų, ką gali mašinos, nė viena nerizikuotų to sužinoti.

 

„Konfliktai tarp supervalstybių panašiai pablogės, jei pavyks sukurti tai, kas pakankamai veiksmingai atgraso nuo karo“, – sakė jis.

 

Vis dėlto atgrasymas remiasi racionalumu, o dirbtinio intelekto ginklai yra sukurti taip, kad judėtų greičiau nei žmogaus protas. Pratybose, vykdomose nuo 2020 m., mokslininkai tyrinėjo, kaip autonominės sistemos galėtų paspartinti eskalaciją ir susilpninti žmonių kontrolę – ir davė nerimą keliančių rezultatų.

 

Viename scenarijuje Jungtinių Valstijų ir Japonijos valdoma sistema į raketos paleidimą iš Šiaurės Korėjos reagavo automatiškai paleisdama netikėtą kontrataką.

 

„Autonominių sistemų greitis lėmė netyčinę eskalaciją“, – teigiama ne pelno siekiančios tyrimų organizacijos „RAND Corporation“, dirbančios su kariuomene, analitikų ataskaitoje.

 

Generolas Shanahanas, kuris 2020 m. pasitraukė iš kariuomenės ir dabar yra analitinio centro „Center for a New American Security“ narys, teigė, kad lenktynės, kurias jis padėjo pradėti, neleido jam užmigti naktimis. Vyriausybės privalo nustatyti aiškias ribas, kol technologijos nepralenks jų kontrolės, sakė jis.

 

„Yra eskalacijos spiralės rizika, kai mums gresia pavojus naudoti neišbandytas, nesaugias ir nepatvirtintas sistemas, jei nebūsime atsargūs, nes kiekvienas jaučiame, kad kita pusė nuo mūsų kažką slepia“, – sakė jis.“ [1]

 

1. Mutually Automated Destruction: The Escalating Global A.I. Arms Race. Frenkel, Sheera; Mozur, Paul; Satariano, Adam.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.